Kaetana Leontjeva, šiandien žinoma kaip Kaetana Numa, yra ryški asmenybė, kurios gyvenimo ir karjeros kelias atskleidžia ne tik profesinius pasiekimus, bet ir asmenines patirtis, formavusias jos požiūrį į laisvę, atsakomybę ir valstybės vaidmenį. Jos biografijoje didelis dėmesys skiriamas istoriniam ir politiniam fonui, kuriame formavosi jos profesinis kelias.
Ankstyvasis gyvenimas ir profesinis kelias
Kaetana Leontjeva anksti pasinėrė į sovietinę tikrovę ir ekonominį gyvenimą. Būdama penkiolikos metų pradėjo dirbti saldainių fabrike, saldainininke, o dar iki to padėdavo mamai ekonomistei, skaičiuodama planą ir faktą, atlyginimus ir premijas. Ją sujaudino sovietinė tikrovė, sistema veikė prieš žmogaus prigimtį, tad su paauglišku maksimalizmu ėmė ieškoti išeities. Pasisekė, kad tapo ekonomiste ir galėjo savo rūpestį paversti kuriamaisiais darbais. Tai buvo laimingas gyvenimo posūkis. Prieš tai baigė programavimo specialybę, kuri vėliau leido imtis sisteminių reformų.
Jos motina Elena Leontjeva - Lietuvos laisvosios rinkos instituto tarybos pirmininkė, o tėvas Igoris Leontjevas - žinomas verslininkas. Elena Leontjeva, būdama geriausia klasės mokinė, metė mokslus ir sugalvojo pirmiausia įgyti profesiją. Vienos žinomiausių ekonomisčių, laisvos rinkos pradininkių ir analitikių Lietuvoje karjera prasidėjo fabrike. O vos ištekėjus, vyras jai pasiūlė tapti namų šeimininke, gimdyti ir auginti vaikus. Tačiau darbui ją pakvietė Valdas Adamkus. Elena tiki, kad „Svajonės yra ne tai, ką vartosiu, o ką sukursiu pasauliui“, ir tam nėra pabaigos. Elena mokėsi rusų kalbos mokykloje su sustiprinta anglų kalba. Stropi ir gerai besimokanti mergina buvo mokytojų mėgstama ir vertinama. Mokytoja jai rodė, kaip dabar prisimena, tokius kažkokius žiniaraščius, kiek daug iš mūsų mokyklos įstoja į universitetą, 96,8 proc. ir jai būtinai reikia įstoti į universitetą. Nors ji augo sovietmečiu ir rusakalbėje aplinkoje, kur lietuvių kalba nebuvo reikalinga, vis tik anksti suprato, kad šalies ateitis bus siejama tik su lietuvių kalba. Mama labai palaikė, sakė, tikrai reikia išmokti gerai lietuvių kalbą. Paauglystėje Elena buvo labai užsispyrusi. Viską darė savaip. Taip pirmūnė atsidūrė elektromechanikos technikume. Elena Leontjeva vertina tylą ir ankstyvą rytą. Tai nereiškia, kad ji dirba po aštuoniolika valandų per parą. Bet pradėti dieną laimėjimu - svarbu. Todėl natūralu, kad vakarais nesinori dalyvauti šurmulyje, kuris sutrukdytų rytą atsikelti tokios savijautos, kokia jai būtina. Jos rytas kvepia amžinybe, nes ji anksti atsikelia, kai visas pasaulis dar miega, bent jai taip atrodo, kad viskas miega. Ir yra labai lėtas ritmas, yra maldos ritmas, ir ryte atrodo, kad visas gyvenimas yra prieš akis. Labai gera pabūti toj būsenoj, nes gali iš tiesų pamatyti, kam yra skirta ši diena, o gal apskritai šis gyvenimas. Tai vardan tokio ryto verta atsikelti anksčiau. Mėgsta išeiti į mišką, eiti nesvarbu kur pasigrožėti gamta, girdi, kaip paukšteliai čiulba, kaip gėlės pražysta. Svarbu yra eiti. Tarsi išeiti iš savęs. Naudoja diktofoną ir įkalba. Taip įkalbėjo nemažą dalį ir savo romano, savo straipsnius, pasisakymus, pranešimus, netgi disciplinos projektus, nes kartais būna, kad tarsi jau daug pasakė, pavargsta ir tada ji pati sau sako, kad nesustok, nesustok, taip ir toliau. Žvelgdama į vaikystę, Elena šypsosi. Ir nors tėvų albumo nuotraukose mato rimtą mergaitę, save ji prisimena linksmą ir labai mylimą vaiką. Prisimena tokį epizodą, kuris, matyt, neretai pasikartodavo, tai turėjo tokį didelį sąsiuvinį, kuriame rašė sėdėdama ant palangės Vilniaus centre, su gražiu vaizdu. Buvo tokia plati palangė senų pastatų ir rašė dar net nemokėdama rašyti. Rašė, rašė ir mama vieną kartą pasakė: „vargšas vaikas, kas iš jo bus?“ - prisiminimais iš vaikystės dalinasi ekonomistė. Buvo minčių rašyti lietuvių ar anglų kalba, bet labai džiaugėsi, kad rašė gimtąja kalba, nes kažkas atsigamino iš pasąmonės, savo tekste atpažįsta močiutės kalbą, mėgaujasi galimybe kurti žodžius, žaisti jų dėlionėmis, ko kita kalba turbūt negalėtų harmoningai daryti.
Viena žinomiausių Lietuvos ekonomisčių, laisvosios rinkos pradininkių ir analitikių karjera prasidėjo nuo darbo fabrike. Elena Leontjeva buvo viena iš Lietuvos laisvosios rinkos instituto steigėjų, buvusi (1993-2001 m.) ir esama prezidentė. Lietuvai tapus nepriklausoma, reikšmingai prisidėjo prie socialinių ir ekonominių pokyčių konceptualiais reformų pasiūlymais. E. Leontjeva buvo Valstybės patarėja ekonomikos reformos klausimais, taip pat Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus patarėja ekonomikos klausimais.
Prasidėjus perestroikai, ėmė svarstyti, kaip turi būti organizuojamas ekonominis gyvenimas. Ir pasirodė, kad jis turi būti organizuotas paprastais principais: atsakomybė - tai privati nuosavybė. Kai esi atsakingas už savo veiksmus: arba gauni vaisių, arba nukenti dėl neigiamo rezultato. Jei esi savininkas, tai nustatau kainą savo rankų darbo vaisiams. Jei yra laisva kaina ir mes mainomės kaip laisvi žmonės, tai yra laisvoji rinka. Perėjimas iš vienos ekonominės sistemos į kitą pareikalavo studijų. Kai aspirantūroje rengėsi politinės ekonomijos egzaminui, tiesiog sirgo, nešiodama savyje, tarsi nėščia, visą ekonomikos dėsningumų raštą, šį gražiausią nėrinį. Nešiodama, kentėjo, buvo sublogusi, bet kai išnešiojo, toliau viskas vyko harmoningai. Ekonomika yra apie žmogų, ne apie statistikos skaičius, ne apie BVP. Ir jai labai gaila, kad ekonomika yra tokia svetima paprastam žmogui, nes tai daro gyvenimą daug labiau sumišusį, žmogus dažnai nesupranta, kodėl yra tos kainos, kodėl pinigai turi būti riboti, o kai jie neriboti - mus ištinka infliacija.
Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) įkūrimas ir veikla
Vilniaus universitete buvo keturių aspiranų grupelė, kuriai vadovavo Kęstutis Glaveckas, - vienintelis žmogus iš jų, turėjęs patirties, ir jau įsitraukęs į Sąjūdžio veiklą. Vaikščiodavo rateliu M. Mažvydo bibliotekoje ir diskutuodavo. Dar iki nepriklausomybės paskelbimo profesorius kaskart nustebindavo, sakydamas, kad, štai, Lietuvoje bus nacionalinė valiuta, o mokesčių sistemą teks kurti iš naujo. Tuo metu galvose pradėjo kirbėti klausimai, svajonės, vizijos, kaip čia viską reikės padaryti. Todėl natūralu, kad paskelbus nepriklausomybę, kilo idėja, kad dabar turime įgyvendinti tas svajones. Nebuvo jokių abejonių, žinojo, kad čia - jų kelias. Ir viskas lengvai, ir lyg savaime pavyko su instituto steigimu. Vasarą nusprendė, kad jį reikia steigti, o lapkritį įvyko didelis steigiamasis suvažiavimas, į kurį kvietė visus žmones, neabejingus Lietuvos socialinei ateičiai.
Įkvėpimas rašyti romaną
Rašyti svajojo nuo vaikystės. Sykį, viešėdama Amerikoje dalinosi nueitu keliu ir išgirdo iš garbingų pašnekovų: „Tau reikia rašyti.“ - „Aš ir noriu rašyti.“ - „Ar turi kam palikti institutą metams? Palik ir aprašyk.“ Sakė, nenori rašyti memuarų, nori rašyti grožinį tekstą. Bet mintis, kad galima perduoti institutą, buvo svarbus impulsas. Grįžusi pradėjo rengti perdavimą. Tada suprato: jei gali išeiti metams, tai geriau išeis visam laikui. Jai rūpėjo, kad institutas taptų nuo jos nepriklausomas, stiprus dėl savo misijos. Kai kas nors priskirdavo pernelyg didelį vaidmenį jai asmeniškai, net supykdavo, nes manė, kad instituto misija yra svarbiau nei konkretus asmuo, kuris padeda ją vykdyti. Jau buvo išauginta stipri komanda, daug žvaigždžių, tad institutas buvo perduotas į patikimas rankas. Kibau į kūrybos darbą. Atrodė, kad gali parašyti romaną per metus, buvo labai efektyvi, bet patyrė, kad viskas ne taip paprasta. Mokiausi, ėjau apgraibomis. Po metų susitiko Niujorke su jos romanu susidomėjusiais leidėjais, pateikė apžvalgą. Jie pasakė, kad romanas juos domina, o sprendimą lems du dalykai: romanas turi būti užbaigtas ir tada jie vertins literatūrinį stilių. Tai ir buvo jos iššūkiai: iš sunkiasvorių idėjų turėjo gimti literatūra - žmogaus ekonominio gyvenimo, kuris daugeliui atrodo svetimas, primestas bjaurios tikrovės, apmąstymas. Rūpėjo perduoti nuostabą žmogaus, ne iš Niujorko, kaip ji kyla iš pačios žmogiškos prigimties, kaip mūsų buvimas kūne ir laike lemia mūsų ekonominį mąstymą, veikimo būdą, santykius, kaip gimsta mainai ir pinigai.
Tikrai negalvojo, kad taip ilgai rašys. Jos planas buvo kitoks. Galvojo - yra tokia efektyvi, tai per metus parašys. O stoka? Nuo vaikystės mėgo rašyti, buvo svajotoja, gerai rašė. Jeigu mokykloje būdavo užduodama kokia tema, tai prirašydavo visą sąsiuvinį per pamoką. Galvojo studijuoti žurnalistiką, norėjo rašyti. Dar būdama paauglė ėmė privačias pamokas, svajojo gerai išmokti lietuvių kalbą. Bet gyvenimas taip pasisuko, kad atsidūriau savo vietoje. Dėl instituto metė aspirantūrą, nes suprato, kad Lietuvos dirva ir yra jos disertacija, kurią turi apginti. Apie 2000-uosius Lietuva jau buvo sėkminga, stabili, bestojanti į ES, galimybės ir poreikis ką nors pakeisti vis mažėjo. Tad, ji natūraliai pradėjo grįžti prie savo pamatų. Jau tuomet pajuto, kad jos straipsniai viršija publicistikos rėmus. Rašydama juos tapdavo svajotoja. Suprato, kad jau gali išeiti iš LLRI, nes palieka puikią komandą. Juk jos tikslas buvo, kad institutas praaugtų ją, kad suburtų stiprią komandą, - jai tai pavyko. Taigi, viskas taip gražiai sutapo - ji išėjo, paliko bendraminčius toliau arti tuos dirvonus, o pati galėjo grįžti prie vaikystės svajonių ir pradėjo rašyti romaną.
Romano "Turgaus aikštė arba dviejų Žanų istorija" apmatai
Romane pasakojama apie Jeanne‘ą d‘Arc. Kai jau žinojo, kad rašys, vyko susipažinimas su savo herojais, ją tai tiesiog ištiko: reikia rašyti apie Jeanne‘ą d‘Arc. Vienintelis jos nuopelnas, kad ryžosi tai daryti nesuprasdama iššūkio pločio ir gylio. Apie Jeanne‘ą d‘Arc žinojo nuo vaikystės, ji buvo jai svarbi asmenybė. Visgi vaikystėje ji atrodė legenda, tokia pusiau pasaka. Galimybė susipažinti ir susidraugauti su tokio kalibro žmogumi - tikra laimė. Ir atrasti, kad šventumas nėra išrinktųjų privilegija, kad kiekvienas žmogus yra pašauktas visiškam išsipildymui. Jai buvo svarbu atrasti ją visokią, ne vanilinį gražų paveikslą, suprasti, pažinti studijuojant išlikusius dokumentus, permąstant ne tik jos, bet ir kitų istorinių asmenybių, su kuriomis ji bendravo ar turėjo gilų konfliktą, veiksmų motyvus. Ir tuos žmones pamilti, suprasti, kodėl jie vienaip ar kitaip elgėsi. Pagalvojo, kad tai tapo neprilygstamo gylio istorija jai pačiai. Taigi rašė knygą, o ją tuo metu irgi rašė ir perkūrinėjo. Šiuolaikiniam žmogui svarbu prisijaukinti mintį, kad turime pašaukimą, kad į jį atsiliepę ne tik galime padaryti stebuklus, bet ir patys išsipildyti, peržengti save. Dabar, kai žmonės nori gyventi be rūpesčių, trokšta kuo lengvesnių kelių, mano, kad pats laikas tai priminti. Laiku atsiliepti, nepabūgti posūkių. Kad ir jos išėjimas rašyti knygos, išoriškai atrodo, toks nepagrįstas ir nelogiškas, bet dėl šio žingsnio ji tapo labiau savimi.
Pagrindiniai romano elementai
Tai - istorinis intelektualinis romanas. Jame daug linijų, daug personažų. Tam, kad nepražūtų ir suvaldytų istoriją, kurią sukūrė, prireikė jos, kaip programuotojos, įgūdžių. Struktūruotas mąstymas padėjo tą literatūrinį gaivalą apvaldyti ir po ilgų kankinių užbaigti. Tiesa, ta kančia nuolat lydėjo - pradedi naują epizodą ir kankiniesi, ieškai pirmo žodžio, tarsi rakto, įsiklausai, ką mąsto ir kalba herojai… Kaip jie pasielgs? Tašai, tašai žodžius iš to būties akmens, o paskui staiga pamatai - štai tai. Pavyko. Ir tada ateina džiaugsmo akimirka. Kai pasiseka tai, ko net negalėjo planuoti, - sakinys skamba, įvykiai įtraukia, santykio grožis atsiveria - suvoki, kad save šimteriopai pralenki, kyla nuostaba ir begalinis džiaugsmas. Ir pasitikėjimas kurti toliau.
Ryšys su praeitimi ir šeima
Iš močiutės prisimena senovinę rusų kalbą. Ir gal iš dalies prancūziškumą, močiutė augo Šiaurės Kaukaze prancūziškame kvartale. Ten gyveno daug prancūzų, dirbusių prie naftos gręžinių. Virtuvė buvo mišinys kaukazietiškos ir prancūziškos. Šių patiekalų pavadinimai buvo prigiję, o kelionių į Prancūziją metu nustebusi atpažino meniu, kad čia yra tie patiekalai, kuriuos nuo vaikystės valgydavo. Be to, yra gimusi Bastilijos paėmimo dieną, nuo vaikystės tai buvo jos šalis. Močiutės kalba, intonacijos romane labai jaučiamos. Bet jaučiamas ir senelis. Anksti neteko tėčio, senelis iš tėčio pusės labai ją mylėjo ir tam tikra prasme jį pakeitė. Yra ir mamos - kalba, istorijos. Šeima mišri, sovietinės imperijos vaisius, kai kiekviena karta gimdavo vis kitur, kraujas vis maišomas, maišomas.
Stokos reiškinio tyrinėjimas
Nuo 2007 metų nagrinėja stokos reiškinį, yra tarpdisciplininio projekto „Stoka, moralė ir viešoji politika“ sumanytoja ir vadovė. Šiam tyrimui subūrė įvairių disciplinų mokslininkus. Atlikome, iš pažiūros, neįtikėtiną darbą - ištyrėme stokos fenomeną iš įvairių humanitarinių ir socialinių disciplinų požiūrio ir atradome, kad stoka - ne žmonių sutvertas reiškinys, ne blogis, bet vienas iš trijų pradų, ant kurių laikosi viskas, kas yra, viskas, kas kinta, viskas, kas juda. Dar Aristotelis, nagrinėdamas ir ieškodamas tų pirminių elementų, ir nepasitenkindamas tuo, kad tie elementai yra žemė, ugnis, oras bei vanduo, ieškojo filosofinę prasmę turinčių pradų, kurie paaiškintų bet kokį radimąsi, judėjimą, kismą. Jis jau tada įvardijo formą, materiją ir stoką. Stoka - geras ir universalus lietuviškas žodis, padėjęs įžvelgti stokos fenomeno bendrumą. Kai priėjome prie filosofinių klodų, jie paaiškino ir daugybę ekonominių dalykų - kaip žmogus elgiasi, kas yra tas variklis, kuris verčia žmogų kurti ir siekti vis ko nors daugiau. Žmogus - siekianti būtybė. Siekianti ir materialinių, ir dvasinių dalykų, ir bendrystės, ir pažinimo. Stoka yra mumyse įkoduotas elementas. Mes veikiame nuo stokos link kažkokio išsipildymo, kažkokios savybės ar bruožo įgijimo link. Mes taip pat nuolat ieškome draugų, meilės, prasmės, išsipildymo. Nuo stokos - pilnatvės link. Tokia yra mūsų dalia. Bendradarbiavo ir su psichologais, istorikais, sociologais, teologais ir visapusiškai išnagrinėjo tą fenomeną. Toji ekonominė stoka mums atsivėrė visiškai nauju grožiu, prasme, nes visa žmogaus ekonominė veikla irgi yra stokos sąlygota. Jeigu mes nestokotume materialių dalykų, tai nebūtų poreikio nuolat veikti. Mes galime veikti geriau, kai veikiame drauge. Atrandame bendrystę tarp žmonių, užsimezga mainai, o pinigai atsiranda būtent kaip stokos žymė. Pinigų dėka gali rastis kainos, nes jos jau gali būti išreikštos pinigais. Tada įmanomi mainai tarp nepažįstamų, tolimų žmonių. Mums naujai atsivėrė visas ekonomikos užgimimas ir jos dėsningumas. Nesako, kad mes atradome dėsnius, - jie yra žinomi, bet mes giliau galime suprasti jų kilmę ir prasmę. Nagrinėjo scholastus, kurie iš moralinės teologijos pusės viduramžiais klojo pamatus ekonomikos mokslui. Šis tyrimas buvo apvainikuotas svariomis įžvalgomis - pavyko viską sintezuoti. Mokslininkai įvertino, kad nebuvo tarpdiscipliniškumo „dėl paukštelio“, bet realiai jų visų indėlis buvo tikslingas, supintas į visumą ir davė gražių bei nepakartojamų atspalvių. Kartu su Lietuvos kultūros tyrimo institutu išleido knygą, o vėliau - su „Artbox“ kompanija sukūrė dokumentinį filmą „Tobulas alkis“, kurį galės pamatyti ir Lietuvos žiūrovai. Tyrimas leido suprasti save ir iš kitos pusės. Kai rašė knygą, patiko tyla, buvimas su tekstu, mintimis, bet kai dirbo su žmonėmis, vėl pajuto, kad komandinis darbas - jos pašaukimas, kad jai sekasi burti žmones, juos klijuoti, ieškoti stipresnių už save. Jaučia įkvėpimą tuo dalintis, nes žmogui supratus jį slegiančios stokos prasmę, ji tarsi nusikenksmina, pasidaro nebebaisi ir gyventi pasidaro lengviau. Ji pasidaro natūraliu gyvenimo varikliu ir netgi tramplynu.
Asmeninis gyvenimas ir vertybės
Jos duktė ekonomistė Kaetana Leontjeva ištekėjo už verslininko milijardieriaus Nerijaus Numavičiaus. 2015 m. Taip pat skaitykite: E. Elena Leontjeva, būdama geriausia klasės mokinė, metė mokslus ir sugalvojo pirmiausia įgyti profesiją. Vienos žinomiausių ekonomisčių, laisvos rinkos pradininkių ir analitikių Lietuvoje karjera prasidėjo fabrike. O vos ištekėjus, vyras jai pasiūlė tapti namų šeimininke, gimdyti ir auginti vaikus. Tačiau darbui ją pakvietė Valdas Adamkus. „Svajonės yra ne tai, ką vartosiu, o ką sukursiu pasauliui“, - tiki Elena. Ir tam nėra pabaigos. „Beveik du dešimtmečius rašiau, tai jau čia buvo tų kančių tikrai labai daug. Nors rašyti istorinį romaną „Turgaus aikštė“ buvo ilgas ir kankinantis procesas, netrukus jį išvysime lietuvių kalba. Knyga baigta versti iš rusų kalbos ir dabar keliauja į spaustuvę. „Kas taip pasakė? Kas taip gražiai parašė? Iš kur tas žaismas? Būdavo labai daug nuostabų, - prisimena pašnekovė. - Tada pradėdama kitą baltą lapą turi pasitikėjimą, jeigu pasisekė tada, tai vėl pasiseks. Kiekviena žinomos Lietuvoje ekonomistės, rašytojos ir publicistės diena prasideda penktą ryto. Tai lėtas ir sau šventas laikas. „Mano rytas kvepia amžinybe, nes aš anksti atsikeliu, kai visas pasaulis dar miega, bent man taip atrodo, kad viskas miega. Ir yra labai lėtas ritmas, yra maldos ritmas, ir ryte atrodo, kad visas gyvenimas yra prieš akis. Labai gera pabūti toj būsenoj, nes gali iš tiesų pamatyti, kam yra skirta ši diena, o gal apskritai šis gyvenimas. Tai vardan tokio ryto verta atsikelti anksčiau. Mėgstu išeiti šį mišką, eiti nesvarbu kur [...] pasigrožėti gamta, girdžiu, kaip paukšteliai čiulba, kaip gėlės pražysta. Svarbu yra eiti. Tarsi išeiti iš savęs. Naudoju diktofoną ir įkalbu. Taip esu įkalbėjusi nemažą dalį ir savo romano, savo straipsnius, pasisakymus, pranešimus, netgi disciplinos projektus, nes kartais būna, kad tarsi jau daug pasakei, pavargsti ir tada aš pati sau sakau, kad nesustok, nesustok, taip ir toliau“, - savo kasdieną nusako E. Žvelgdama į vaikystę, Elena šypsosi. Ir nors tėvų albumo nuotraukose mato rimtą mergaitę, save ji prisimena linksmą ir labai mylimą vaiką. „Prisimenu tokį epizodą, kuris, matyt, neretai pasikartodavo, tai turėjau tokį didelį sąsiuvinį, kuriame rašiau sėdėdama ant palangės Vilniaus centre, su gražiu vaizdu. Buvo tokia plati palangė senų pastatų ir rašiau dar net nemokėdama rašyti. Rašiau, rašiau ir mama vieną kartą pasakė: „vargšas vaikas, kas iš jo bus?“, - prisimena ekonomistė. Elena mokėsi rusų kalbos mokykloje su sustiprinta anglų kalba. Stropi ir gerai besimokanti mergina buvo mokytojų mėgstama ir vertinama. „Mokytoja man rodė, kaip dabar prisimenu, tokius kažkokius žiniaraščius, kiek daug iš mūsų mokyklos įstoja į universitetą, 96,8 proc. ir man būtinai reikia įstoti į universitetą. Nors ji augo sovietmečiu ir rusakalbėje aplinkoje, kur lietuvių kalba nebuvo reikalinga, vis tik anksti suprato, kad šalies ateitis bus siejama tik su lietuvių kalba. „Visa tai buvo dar iki visų pokyčių, daug anksčiau, bet tai buvo. Ir mama labai palaikė, sakė, tikrai reikia išmokti gerai lietuvių kalbą, - prisimena Elena. Paauglystėje Elena buvo labai užsispyrusi. Viską darė savaip. Taip pirmūnė atsidūrė elektromechanikos technikume. „Mes atėjome į projektavimo konstravimo biurą, kur dirbo programuotojai. Pamačiau vyriškius su barzdomis, laisvais megztiniais, ir jie paklausė, ar aš gabi matematikai. Vos pradėjusi mokslus dieniniame skyriuje, nusprendė įsidarbinti. Elenos darbo knygelėje puikuojasi pirmasis įrašas apie saldainininkės pareigas. „Tėtis jau buvo miręs. Žinoma, tai nebuvo dėl duonos uždirbimo, bet gal buvo tam tikras iššūkis ir, matyt, man reikėjo nerti į gyvenimo gelmę. Labai džiaugiuosi, esu dėkinga, kad tai padariau, nes patyriau tą darbą prie konvejerio su paprastom moterim, girdėjau visas tas kalbas apie rūpesčius, mačiau, kaip vagiama tam, kad įmanoma būtų išgyventi, - pasakoja dar studijų metais abu vaikus pagimdžiusi Elena. - Mačiau visus sovietinės ekonomikos sluoksnius. Taip pat mamai padėdavau skaičiuoti, nes ji dirbo darbo užmokesčio skyriaus vadove. Sovietinė ekonomika buvo tokia ydinga, kad merginos galvoje ėmė suktis klausimai, kaip tai pakeisti. Bandė pasitelkti matematinius modelius, tyrinėti gamybos procesus, darbų organizavimą, sąnaudas, išteklius... ir jautė, kad atsakymas šalia. „Kai jau perskaičiau apie tai knygose, sakiau, tai taip, aš tą jau atradau. Buvo iššūkis mamai pasakyti, nes ji, aišku, kvestionavo tą sistemą, namuose buvo kalbų apie tai, kad čia ne viskas taip gerai. [...] Kai aš jai pasakiau, kad turi būti privati nuosavybė, tai vis tiek buvo toks kažkoks vidinis konfliktas. Tai buvo gražiausi jaunystės metai, kai Elena sutiko savo išrinktąjį. Netrukus ir ištekėjo. Jos vyras Igoris šiandien yra verslininkas. „Vyras buvo mano brolio kursiokas. Susipažinome labai paprastai. Aš atėjau išleisti brolį, jo draugus ir brolio žmoną švęsti gimtadienį - turėjau prižiūrėti sūnėną. [...] bet taip nutiko, kad sūnėną nuvežėm močiutei ir mane vaikinai taip pat pakvietė prisijungti, - šypsosi Elena. Jis padėjo stabilizuoti mano energiją ir nukreipti ją teisinga linkme, nes atpalaidavo mane nuo buitinių rūpesčių, pasakydamas, kad vyro reikalas yra užsidirbti, tu gali ir nedirbti. Ach, jeigu aš galiu ir nedirbti, tai tada aš dirbsiu tai, kam matau prasmę daryti. Už lango spindėjo atgimimo metai, kūrėsi jauna Lietuvos valstybė. Idėjomis ir energija trykštanti universiteto absolventė su bendraminčiais ėmėsi šalies ekonomikos. „Atsimenu, kaip suvirpėjo širdis, kai sužinojau, kad jau rytoj Seimas galutinai balsuos, mat iki tol dar buvo diskusijų, o gal atmes, gal dar kas nutiks. Aš aiškinau, kaip bus, kai bus priimta. Tada supratau, kad nuo rytojaus mano žodžiai bus patikrinti. Ir tai galiojo 21-erius metus! keista net pagalvoti, kaip ilgai. Aktyviai skleidusi laisvosios rinkos idėjas, Elena Leontjeva pelnė visuomenės pripažinimą. Jos nuomonė buvo labai vertinama, ekonomistė komentuodavo įvykius, skaitė paskaitas, o netrukus ją į savo komandą pakvietė ir Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus. O štai sūnui ir dukrai ji buvo tik mama. „Kadangi buvau dieninėj aspirantūroj, dirbti nereikėjo, bet, žinoma, tikrai mama labai padėdavo. Vis tik nebuvau tokia visiškai nuo namų atskirta mama, tuo metu man tikrai buvo svarbu abu vaikus maitinti krūtimi. Dar kitiems išdalinau pieno - turiu tokių vaikų, kuriuos dar maitinau savo pienu, - motiniškais prisiminimais dalinasi du vaikus užauginusi mama. Elenos dukra Kaetana Leontjeva pasekė mamos pėdomis - taip pat tapo ekonomiste. Po studijų Anglijoje ir Amerikoje dirbo vyriausiąja eksperte mamos įkurtame institute. O 2015-tais metais ištekėjo už verslininko milijardieriaus Nerijaus Numavičiaus. Poros vestuvių išskirtinius kadrus gaudė visa šalies žiniasklaida. „Kadangi jie užsienyje gyvena, tai aš tik keletą kartų esu mačiusi anūką. Bendraujame. Laidos herojės giminės medyje yra ir pietietiškų šaknų, tačiau Elena atvirauja, kad kaukazietiško charakterio nepaveldėjo nei ji, nei vaikai. „Turime turkiškų šaknų, turime kaukazietiškų šaknų, turime ukrainietiškų šaknų. Visada žinojau, kad mano prosenelis yra kilęs iš miestelio Iziumas. Aš net nelabai tiksliai žinojau, kur tas Iziumas yra ir va dabar, karo metu, šis miestas tapo lemiamu tašku ir aš apie jį sužinojau. Darėme genetinį tyrimą, kuris parodė, kad giminių turime Charkivo, Odesos srityse. Lietuvos visuomenė žavėjosi ne tik ekonomistės įžvalgomis, ne mažiau akį traukė ir įtakingos moters įvaizdis. Kailiniai susidėvi, papuošalai džiugina trumpai, o štai kolegų pripažinimas ir nuoširdus dėmesys - ilgalaikės vertybės. Dar vienas paskutinių Elenos darbų - mokslinė studija apie stokos fenomeną. Įdomu, kad šio fenomeno ištakas nagrinėjo ir kitų šalių mokslininkai.
N.Numavičius kartą jau buvo vedęs. 2008 m. jis nutraukė santuoką su dešimčia metų jaunesne žmona Lina. 2021 m. buvo paskelbta, kad Nerijus Numa su žmona ekonomiste Kaetana Leontjeva-Numa (35) džiaugiasi šeimos pagausėjimu. Pora susilaukė berniuko. Anot lrytas.lt, vaikas gimė ligoninėje Londone.
Kaetana Leontjeva-Numa: Karjera ir asmeninis gyvenimas
Kaetana Leontjeva-Numa (gimusi Kaetana Leontjeva) - žinoma Lietuvos ekonomistė, lektorė, laidų vedėja ir verslininko Nerijaus Numos žmona. Pora susituokė 2015 m., o 2020 m. oficialiai pasikeitė pavardes, jas susitrumpindami, tad dabar abiejų pavardė yra Numa.
Kaetana Leontjeva studijavo Londone ir Amerikoje, įgijo aukštąjį išsilavinimą ekonomikos srityje. Ji yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto vyresnioji ekspertė, Žinių radijuje veda laidą „Leiskite veikti“ ir dėsto universitete.
Romantiški santykiai tarp Nerijaus Numavičiaus ir Kaetanos Leontjevos įsižiebė beveik prieš ketverius metus iki vestuvių, kai verslininkas pakvietė į akį kritusią merginą puodelio kavos. Pora susipažino 2011-aisiais. Vestuves tuo metu dar Numavičiai nutarė iškelti spontaniškai: susituokti sugalvojo likus trims dienoms iki ceremonijos, svečius pakvietė tik antradienį - likus dviem dienoms iki šventės. Į Santuokų rūmus jaunavedžiai ir santuokos liudininkai atvyko prabangiais juodutėliais „Mercedes-Benz“ visureigiais. Apspisti fotografų, jie mielai pozavo, tačiau žiedų sumainymo ceremonijoje panoro likti tik su savo palyda. Po maždaug 10 minučių sutuoktiniai iš ceremonijų salės išėjo švytinčiais veidais ir teigė esą laimingi. „Visas gyvenimas galėtų būti kaip medaus mėnuo. Bet aš sekmadienį dar nežinojau, kad ketvirtadienį bus mano vestuvės. Apie medaus mėnesį dar irgi nekalbėjome. Kaip sakant, po vieną dalyką vienu metu darome. Dabar reikia vestuves atšvęsti. „Vestuvių datą keitėme, tačiau juokiausi, kad svarbiausia - iš anksto pasirūpinti suknele ir jaunikiu, o visa kita galima spėti suorganizuoti ir per tris dienas“, - nepraleido progos ir pašmaikštauti jaunoji. Laiminga moteris neslėpė, kad ateityje planuoja ir šeimos pagausėjimą. 2021 m. pora susilaukė berniuko, kurį pavadino Neo. Anot lrytas.lt, vaikas gimė ligoninėje Londone.
Pavardės keitimas
2020 m. Nerijus ir Kaetana Leontjeva-Numavičienė oficialiai pasikeitė pavardes - jas susitrumpino, tad dabar abiejų pavardė yra Numa. Kaetana teigė, kad yra laiminga dėl šio jųdviejų sprendimo, ir tikisi, kad dabar žmonėms bus lengviau tiek tarti, tiek rašyti jos ir vyro pavardę. „Nuo vaikystės buvau pratusi, kad mano vardą sunkiai tardavo ir klaidingai rašydavo - pradžioje bėdų turėjo net giminės. Bet po vestuvių sunkumai su vardu nublanko lyginant su dviguba pavarde, ypač gyvenant Jungtinėje Karalystėje. Problemų kildavo visur, kur tik reikalinga pavardė: medicinos įstaigose, oro uostuose, bankuose. Liūdniausia, kad trukdė profesinei veiklai, seminaruose niekas net nebandydavo pavardės tarti. Tingėdama aiškinti antrą pavardės dalį, tebenaudodavau mergautinę, bet šalutinis poveikis - kelionėse Nerijus tapdavo Mr Leontjeva, buvo net ir Mr Leontjeva-Numavičienė bei Mr Numavičienė (užsieniečiams nepaaiškinsi skirtingų sutuoktinių pavardžių galūnių). Todėl abu susitrumpinome pavardes ir tapome Numomis. Dabar vėl galiu grįžti prie įprastos veiklos aiškinant, kad aš ne Katajana“, - socialinėje erdvėje rašė Kaetana.
Nerijus Numa: Verslo Kelias
Nerijus Numa (anksčiau Numavičius; gimęs 1967 m. gegužės 12 d.) - turtingiausias Lietuvos žmogus, sukaupęs didžiulį turtą. 15min paskelbtame turtingiausių šeimų reitinge „Vilniaus prekybos“ akcininkai, du broliai Numavičiai, tiesa, šiandien nešiojantys skirtingas pavardes, rikiuojasi pirmi ir valdo 1,88 mlrd. Verslo Pradžia ir „VP Devintukas“Nors Numos arba Numavičiaus pavardė labiausiai siejama su prekybos tinklu „Maxima“, mažmeninė prekyba iš pradžių tebuvo tik vienas tarp daugybės skirtingų „Vilniaus prekybos“ verslų. I.Staškevičius ir N.Numa bendrą verslą pradėjo dar 1990 m., įsigydami kirpyklą. Kursiokų duetas susipažino Vilniaus universiteto Medicinos fakultete. Prie jų netrukus prisijungė ir dar vieni studijų kolegos - Žilvinas ir Gintaras Marcinkevičiai. Devintuką sudarė kiti šeimos nariai ir draugai - prie buvusių medicinos studentų prisijungė Nerijaus broliai Julius, Vladas, Marcinkevičiai taip pat į verslą pasikvietė brolį Mindaugą. Šis prisiviliojo bendramokslį Mindaugą Bagdonavičių, grupėje atsidūrė Renatas Vaitkevičius. „Vilniaus prekybos“ atstovai tvirtina, kad „VP devintukas“ niekuomet neturėjo akcininkų sutarties. Akcijos būdavo paskirstomos pagal įsitraukimą į konkrečios įmonės veiklą ir jos rezultatus.
Kapitalo Kaupimas ir Sėkmės Istorijos
Vertybiniai popieriai buvo pati reikšmingiausia būsimo kapitalo kaupimo priemonė. 1995 m. privatizavę keturis cukraus fabrikus, už juos 1998 m. verslininkai iš Danijos kompanijos „Danisco Sugar“ gavo 100 mln. litų, kuriuos galėjo investuoti į kitas verslo sritis.
Mažmeninės Prekybos Tinklų Augimas
Didžiausiu „Vilniaus prekybos“ pajamų šaltiniu tapo vis besiplečiantys mažmeninės prekybos tinklai. 1994 m. tinklas turėjo kelias parduotuves ausiai neįprastu pavadinimu „Urdžia“. 2000 m., praėjus aštuoniems metams nuo pirmojo „VP devintuko“ prisilietimo prie mažmeninės prekybos, UAB „VP Market“ valdomo tinklo pajamos jau siekė 1,685 mlrd. litų, jį sudarė virš 100 parduotuvių įvairiais pavadinimais. Palyginimui, 2021 m. bendrovė vien Lietuvoje turėjo 252 parduotuves, o jų apyvarta siekė 1,759 mlrd.
Ambicijų ir Skandalų Metai
2002 m. Vilniuje atidarytas pirmasis „Akropolis“. Jis pačių verslininkų buvo laikomas grupės galios simboliu, naujo tinklo, tapusio vienu iš esminių pajamų generatorių, pradžia. Viena tokių - parduotuvių plėtra užsienyje. 2000 m. pradėjusi plėstis Latvijoje tuometinė „VP grupė“ vos po penkmečio turėjo 85 parduotuves Latvijoje ir 13 - Estijoje. 2005 m. taip pat plėtėsi Rumunijoje ir Bulgarijoje. Antrąjį įmonės veiklos dešimtmetį ryškiausiai įprasmino „Vilniaus prekybos“ išbandymas visiškai naujoje sferoje - energetikoje.
„VP Dešimtuko“ Iširimas ir Akcininkų Pokyčiai
„VP dešimtuko“ iširimas buvo naujas ir itin reikšmingas riboženklis trijų dešimtmečių „Vilniaus prekybos“ istorijoje. Šiandien galutinių naudos gavėjų beliko trys: N.Numa valdo didžiausią akcijų paketo dalį, smulkieji akcininkai yra jo brolis V.Numavičius ir ilgametis bičiulis I.Staškevičius.
