Karvės produktyvumo pagrindas - tinkama mityba ir priežiūra pereinamuoju laikotarpiu, kuris prasideda likus trims savaitėms iki veršiavimosi ir baigiasi trims savaitėms po jo. Kryptingai šeriant šiuo laikotarpiu, garantuojamas didelis pieningumas ir gera reprodukcija. Užtrūkusių karvių priežiūros ir šėrimo sąlygos lemia ne tik produktyvumą, bet ir jų sveikatą bei vislumą per kitą laktaciją. Pagrindinė labai produktyvių karvių šėrimo taisyklė - garantuoti pakankamą pašaro kiekį prieš ir po veršiavimosi. Šiuo laikotarpiu būtina kontroliuoti, kiek gyvulys gauna pašaro.
Mitybos ir pašarų kontrolė
Dėl didelio maisto medžiagų poreikio ir medžiagų apykaitos pakitimų laktacijos metu karvių šėrimas turi būti visavertis. Būtina kontroliuoti pašarų kiekį ir kokybę. Per didelis karvių įmitimas veršiavimosi metu yra nepageidaujamas rodiklis. Pagal penkiabalę vertinimo skalę, 3-3,5 balų įmitimas šiuo laikotarpiu yra optimalus. Nustatyta, kad karvės, kurių įmitimas buvo didesnis kaip 4 balai, likus 10 dienų iki apsiveršiavimo, per parą suėdė beveik 1 kg pašaro sausųjų medžiagų (SM) mažiau negu karvės, kurių įmitimas buvo 3-3,5 balų, o likus 3 dienoms iki veršiavimosi, sausųjų medžiagų suvartojimas per parą skyrėsi net 2,5-3,5 kg. Pereinamuoju laikotarpiu ypač svarbu kontroliuoti sušeriamų pašarų kiekį. Skaičiuojama, kad, likus 10 dienų iki veršiavimosi, 12-13 kg pašaro sausųjų medžiagų sudaro 1,7-1,8 proc. gyvulio svorio. Svarbu, kad karvė, likus 1 dienai iki veršiavimosi, per parą suėstų ne mažiau kaip 8-9 kg pašaro sausųjų medžiagų, t. y. 1,3 proc. gyvulio svorio. Kontroliuojant pašarų suvartojimą, vertėtų stebėti mėšlo konsistenciją, gyvulio elgesį gulint, kanopų ir kojų sąnarių būklę. Šiuo laikotarpiu karvėms šeriami pašarai turi būti geros kokybės, gero skonio ir gerai įsisavinami. Neto energijos koncentracija racione 1 kg pašaro sausųjų medžiagų turi būti apie 6,7 MJ. Mažesnės energetinės vertės racionai neaprūpina gyvulio organizmo reikiamu sausųjų medžiagų kiekiu. Antros laktacijos ir vyresnes karves pereinamuoju laikotarpiu reikėtų šerti pašarais, kurių 1 kg SM yra 12-13 proc. žalių proteinų. Pirmaveršėms reikia baltymingesnio, 14-16 proc. raciono, kadangi jos dar auga ir vystosi. Vyresnėms karvėms per didelis žalių baltymų kiekis racione gali sukelti kepenų ligas. Jei pirmaveršės ir vyresnių laktacijų karvės šeriamos vienodu racionu, 1 kg raciono SM turi būti 14-15 proc. žalių proteinų. Nustatyta, kad prieš veršiavimąsi karvėms duoti riebalų neefektyvu, nes kūno riebalų mobilizacija nestabdoma, o pašarų SM jos suvartoja mažiau. Kiek pašarų karvės suvartos po veršiavimosi, labiau priklauso ne nuo raciono sudėties, o nuo suvartojamų pašarų kiekio.
Pašarų suvartojimą lemiantys veiksniai
Kad karvės suėstų pakankamą pašarų kiekį, jos turi gauti iki soties vandens. Labai svarbu gerai sumaišyti raciono pašarus, kad gyvuliai negalėtų išrinkti skanesnių pašaro kąsnelių. Šeriant mišiniais svarbu, kad pašarų užtektų visoms karvėms, kad jos galėtų laisvai prieiti prie šėrimo stalo ir prie jo visoms pakaktų vietos. Pašarų suvartojimo lygiui įtakos turi ir tvarto ventiliacija. Guoliavietės turi būti sausos ir patogios. Nustatyta, kad šilumos stresą patiriantys gyvuliai suėda mažiau pašarų.
Pirmaveršes karves rekomenduojama laikyti atskiroje grupėje, kad būtų lengviau užtikrinti jų šėrimą. Be to, būdamos vienoje grupėje jos išvengia stresų. Siekiant išvengti medžiagų apykaitos ligų, per tris savaites iki veršiavimosi karves reikėtų šerti paruošiamuoju racionu. Yra nustatyta, kaip paruošiamojo šėrimo laikotarpio trukmė veikia gyvulių sveikatingumą. Produktyviosios buvo tos tiriamosios grupės karvės, kurios specialiu racionu buvo šeriamos tris savaites prieš veršiavimąsi. Beje, per ilgas (pavyzdžiui, 50-55 dienos) paruošiamasis laikotarpis turi neigiamos įtakos, nes gaudamos didesnės energetinės vertės racioną, karvės gali nutukti, todėl rekomenduojama paruošiamojo laikotarpio trukmė - 40-45 dienos. Remiantis patirtimi, dvifazis užtrūkusių karvių šėrimas, kai užtrūkimo laikotarpiu gyvuliai gauna skirtingos energetinės vertės racionus, yra pranašesnis už vienfazį, kai raciono energetinė vertė užtrūkimo laikotarpiu nekeičiama.
Šeriant vienodu racionu visą užtrūkimo laikotarpį, reikia atkreipti dėmesį į šiuos ypatumus: 3 laktacijų ir vyresnėms karvėms pakanka 35 dienų užtrūkimo laikotarpio; karvės, kurios būna ilgiau užtrūkusios, iki veršiavimosi likus 4 savaitėms, pervedamos į užtrūkusių karvių grupę.
Pakitimai karvių organizme pereinamuoju laikotarpiu
Pagrindinės priežastys, dėl kurių susilpnėja imuninė sistema pereinamuoju laikotarpiu, yra hormoniniai pakitimai karvių organizme ir sumažėjęs pašarų suvartojimas. Tuo metu kraujyje sumažėja vitaminų A, E ir ß-karotino. Daugiau kaip 1 000 karvių tyrimai, atlikti Jungtinėse Amerikos Valstijose, parodė, kad paskutinę savaitę prieš veršiavimąsi kraujo serume padidėjus vitamino E kiekiui vienu µg/ml, nuovalų susilaikymo atvejų sumažėja 20 proc. Tuo tarpu jei nesočiųjų riebiųjų rūgščių kiekis padidėja 0,5 mg-ekv/l, nuovalos susilaiko 80 proc. karvių daugiau.
Pereinamuoju laikotarpiu kraujo serume sumažėjus vitaminų A, E ir ß-karotino, karvėms reikėtų papildomai duoti šių vitaminų priedų arba šerti daugiau pašarų. JAV mokslininkų tyrimai įrodė, kad paruošiamajame racione turi būti pakankamas kalcio (Ca) kiekis. Šis elementas taip pat labai svarbus karvių laktacijos metu. Kalcis aktyvuoja imunines ląsteles. Tačiau prieš tai jis turi būti sukauptas atitinkamose organizmo ląstelėse. Bandymais nustatyta, kad prieš veršiavimąsi Ca kiekį racione reikia padidinti iki 0,6-0,8 proc. SM. Pereinamuoju laikotarpiu pašaruose turi būti optimalus kalio (K) ir natrio (Na) kiekis. Jei raciono SM yra daugiau kaip 1,5 proc. K ir daugiau kaip 0,25 proc. Na, padaugėja susirgimų pogimdymine pareze. Didelę reikšmę karvių reprodukcijai turi folikulų kokybė. Jie pasiekia reikiamą ovuliacijai dydį per 60-80 dienų. Jų kokybei ir dydžiui didelę įtaką turi šėrimas prieš ir po veršiavimosi. Folikulų vystymas gali sutrikti dėl energijos trūkumo racione ir ligų. Laktacijos pradžioje daugelis karvių nesuėda pakankamo pašarų kiekio ir dėl to energijos balansas būna neigiamas. Energijos šaltiniu tampa kūno riebalai. Iki tam tikro lygio tai normalus fiziologinis procesas, tačiau jei energijos poreikiui patenkinti per trumpą laiką suskaidoma daug riebalų, atsiranda ketozės pavojus. Ketozė ne tik sumažina karvių produktyvumą, bet ir sukelia daug kitų ligų: šliužo dislokaciją, kepenų suriebėjimą ir vaisingumo sumažėjimą.
Specialūs pašarų priedai ir jų nauda
Siekiant organizmą geriau aprūpinti maisto medžiagomis, rekomenduojama pirmąsias 30-40 dienų po veršiavimosi karves šerti racionu, kurio pagrindą (60 proc.) sudaro stambieji pašarai, o Neto energijos yra ne mažiau kaip 7 MJ 1 kg pašaro SM. Šiuo laikotarpiu patartina duoti vadinamųjų apsaugotų nuo skilimo didžiajame prieskrandyje riebalų, sumažinti racione žalių baltymų kiekį iki 16 proc.
Norint išvengti ketozės, karvėms galima duoti specialių propilenglikolio ir glicerino priedų. Remiantis Vokietijos mokslininkų atliktų tyrimų rezultatais, glicerino priedai yra efektyvesni negu propilenglikolio, nes dėl malonesnio glicerino skonio gyvuliai suėdė daugiau pašaro sausųjų medžiagų. Neigiamos įtakos karvių vaisingumui turi ir kepenų suriebėjimas. Ligos galima išvengti, jei karvės suvartoja daugiau su pašaru gaunamos energijos. Padidinti energijos suvartojimą galima, papildomai šeriant vadinamuosius „metilo grupių (amino rūgšties metionino ir panašios į vitaminus medžiagos - cholino ir betaino) nešėjus“, kurie skatina iš kepenų išsiskirti riebalus, susikaupusius, kai pereinamuoju periodu buvo naudojami kūno riebalai. Kad „metilo grupių nešėjai“ galėtų veikti, jie turi nepakitę pereiti didįjį prieskrandį. Tam naudojami „apsaugoti“ riebalai arba jie gyvuliams duodami skysti.
Dvifazio šėrimo privalumai
Šeriamos skirtingo maistingumo racionu užtrūkusios karvės nenutunka. Pienas - vienas seniausių ir universaliausių žmogaus vartojamų maisto produktų. Nuo senovės jis laikomas natūraliu, lengvai įsisavinamu energijos šaltiniu, turinčiu beveik visas žmogui būtinas maistines medžiagas. Šiandien, kai pasaulyje kasmet pagaminama daugiau nei 900 milijonų tonų karvės pieno, šis produktas išlieka pagrindiniu kalcio, baltymų ir vitaminų šaltiniu milijonams žmonių. Tačiau nedaugelis susimąsto, kaip karvės kūnas sugeba kasdien pagaminti dešimtis litrų tokios sudėtingos biocheminės medžiagos. Pieno gamybos procesas prasideda ne tešmenyje, o… virškinamajame trakte.
Karvė yra atrajotojas - jos skrandis sudarytas iš keturių dalių: randas, tinklainė, knyga ir šliužas. Karvės tešmuo susideda iš keturių atskirų skilčių, kuriose yra milijonai alveolių - smulkių maišelių, išklotų sekrecinėmis ląstelėmis. Būtent čia iš kraujo komponentų susintetinamas pienas. Pienas gaminamas per visą laktacijos periodą, kuris trunka apie 305 dienas po apsiveršiavimo. Po to karvė ilsisi - „sausinama“ - maždaug 60 dienų iki kito veršiavimosi, kad pieno liaukos galėtų atsinaujinti. Pieno gamybai reikalingos medžiagos - baltymai, cukrūs, riebalai, mineralai - karvės organizme susidaro iš pašarų, kuriuos ji suvirškina keturių dalių skrandyje. Pirmasis pienas vadinamas krekenomis - tai labai maistingas, tirštas skystis, turintis daug baltymų ir antikūnų. Jis būtinas veršelio imunitetui ir apsaugai nuo infekcijų. Krekenos gaminamos pirmąsias 3-5 dienas po apsiveršiavimo.
Kaip karvės gamina pieną – 3D animacinė ekskursija
Melžimo reguliarumas: karvės pieno gamyba tiesiogiai priklauso nuo melžimo dažnio - idealu melžti 2-3 kartus per dieną tuo pačiu metu. Po apsiveršiavimo svarbus pereinamasis periodas: tinkamas kalcio ir energijos balansas padeda išvengti pogimdyminių ligų. Stresas mažina pieningumą: triukšmas, skubėjimas ar net nepažįstami žmonės ūkyje gali sutrikdyti oksitocino išsiskyrimą. Mityba turi įtakos pieno sudėčiai: daugiau žalių pašarų didina omega-3 rūgščių ir karotino kiekį piene. Švelnus elgesys: ramus melžėjas - rami karvė. Ramybė tiesiogiai koreliuoja su gamybos efektyvumu.
Karvės Pieno Sudėtis ir Nauda
Karvės pienas - tai sudėtingas biologinis skystis, kuriame subalansuotos visos pagrindinės maistinės medžiagos. Pieno sudėtis gali šiek tiek skirtis priklausomai nuo karvės veislės, mitybos, laktacijos stadijos ir metų laiko. Pieno kokybė - ne tik riebalų kiekis. Veterinariniu požiūriu svarbiausia yra baltymų ir riebalų santykis (vadinamas B/R koeficientu). Optimalus santykis yra 1,2-1,4.
| Sudėtinė dalis | Kiekis (%) | Pagrindinė funkcija / nauda |
|---|---|---|
| Vanduo | ~87 | Tirpiklis, palaiko skysčių balansą, padeda pernešti maistines medžiagas. |
| Riebalai | 3,5-4,5 | Pagrindinis energijos šaltinis; suteikia pienui skonį, konsistenciją; neša riebaluose tirpius vitaminus (A, D, E, K). |
| Baltymai | 3,2-3,5 | Pagrindiniai - kazeinas ir išrūgų baltymai; svarbūs augimui, raumenų ir audinių atstatymui. |
| Laktozė | 4,8-5,0 | Pieno cukrus, suteikia energijos; palaiko kalcio įsisavinimą; skatina žarnyno mikroflorą. |
| Mineralai (pelenai) | 0,7 | Kalcis, fosforas, magnis, kalis, cinkas - būtini kaulų, raumenų ir nervų sistemai. |
| Vitaminai | 0,1 | Vitaminai A, D, B2, B12, K - palaiko regėjimą, imunitetą ir kraujo gamybą. |
Pienas yra puikus visaverčių baltymų šaltinis, turintis visas būtinąsias aminorūgštis. Apie 80 % sudaro kazeinas, o likusią dalį - išrūgų baltymai, tokie kaip beta-laktoglobulinas ir alfa-laktalbuminas. Viename litre pieno yra apie 1200 mg kalcio - tai beveik visos suaugusio žmogaus dienos normos. Piene esantys vitaminai A, D, B2 (riboflavinas) ir B12 svarbūs regėjimui, nervų sistemai, kraujo gamybai ir odos būklei. Vidutinis riebalų kiekis piene (3,5-4 %) suteikia apie 65-70 kcal/100 g, todėl jis yra geras energijos šaltinis.
Pienas ir jo nauda vaikų bei senjorų mityboje: vaikams - svarbiausias kalcio šaltinis kaulų ir dantų formavimuisi; paaugliams - padeda palaikyti mineralų balansą ir apsaugo nuo kaulų tankio mažėjimo; suaugusiesiems - mažina osteoporozės ir aukšto kraujospūdžio riziką; senjorams - padeda išvengti kaulų trapumo ir raumenų silpnumo.
Veiksniai, lemiantys pieno kokybę
Kiekvienas pieno lašas - tai karvės sveikatos, šėrimo ir aplinkos kokybės atspindys. Net jei veislė genetiškai labai produktyvi, prastas pašaras ar netinkama priežiūra gali smarkiai pabloginti pieno sudėtį. Svarbiausi veiksniai, lemiantys pieno kokybę: mityba ir pašarų kokybė, vandens kokybė, laikymo sąlygos ir streso lygis, melžimo higiena.
Ką galima daryti ūkyje: užtikrinti švarą melžimo metu, subalansuoti mitybą, užtikrinti ramų mikroklimatą, laikytis melžimo režimo.
Ketozė ir Acidozė: Dažnos Karvių Ligos
Vienos dažniausių ligų, turinčių neigiamos įtakos karvių produktyvumui, yra ketozė ir acidozė. Per pirmąjį laktacijos mėnesį subklinikinės ketozės (SKK) pasireiškimo dažnumas gali svyruoti nuo 10 iki 60 proc., o klinikinių atvejų gali pasireikšti nuo 2 iki 15 procentų. Karvėms sergant ketoze, patiriami dideli ekonominiai nuostoliai. Sergant SKK sumažėja tikimybė apsivaisinti, taip pat didesnė rizika susirgti kitais medžiagų apykaitos ar infekciniais susirgimais, pavyzdžiui, klinikiniu mastitu ir metritu.
Ketozė - tai baltymų, riebalų ir angliavandenių apykaitos sutrikimas, dėl kurio organizme padaugėja ketoninių medžiagų. Ši liga dar vadinama „bado liga“, bet ne dėl to, kad karvė negauna pašarų, o todėl, kad pasisavina nepakankamai maisto medžiagų. Išskiriamos trys pagrindinės ketozės priežastys: karvių kūno įmitimas prieš apsiveršiavimą, angliavandenių trūkumas pašaruose, blogos kokybės pašarai.
Karvės acidoze dažniausiai serga tuomet, kai sutrinka fermentacijos procesas dėl pieno ir sviesto rūgščių disbalanso didžiajame prieskrandyje. Šia liga gali sirgti iki 22 proc. apsiveršiavusių karvių. Dėl jos ūkiai patiria didelių ekonominių nuostolių, nes karvės produktyvumas sumažėja apie 400 kg pieno per 305 laktacijos dienas. Dažniausi klinikiniai acidozės požymiai - dėl mažesnio riebumo sumažėjęs pieno riebalų ir baltymų santykis. Vėliau karvės pradeda viduriuoti, rečiau ir trumpiau atrajoja nei paprastai.
Ankstyvoji Ketozės ir Acidozės Diagnostika
Norint išvengti karvių sergamumo, produkcijos sumažėjimo, brokavimo, karvių gaišimo ir dėl to patiriamų ekonominių nuostolių, būtina daugiau dėmesio skirti ankstyvajai minėtų ligų diagnostikai. Karvių sveikatos sutrikimus galima nustatyti nuolat stebint pieno sudėties pokyčius. Pienas yra labai sudėtinga biologinė sistema, o jo sudedamosios dalys kinta ir priklauso nuo įvairių veiksnių. Pieno sudėties tyrimai suteikia vertingos informacijos apie riebalų, baltymų, laktozės, somatinių ląstelių skaičiaus ir kitų pieno sudėtinių medžiagų kiekį pieno gamyboje.
Reguliarus pieno sudėties stebėjimas yra svarbus įrankis anksti diagnozuojant karvių ligas ir užtikrinant jų sveikatą bei pieno gamybą. Tai leidžia ūkininkams imtis priemonių užkirsti kelią ligų plitimui ir didinti ūkio efektyvumą bei pelningumą. Dažniausiai pieno riebalų ir baltymų santykis (R:B) priklauso nuo karvių sveikatingumo. Jis gali kisti dėl skirtingų virškinimo ar medžiagų apykaitos sutrikimų ir gali būti svarbus ligų diagnozės rodiklis. Pieno riebumas gali atspindėti karvių prieskrandžių būklę, pavyzdžiui, subklinikinės acidozės atvejais. Mitybos faktoriai turi didelės įtakos pieno riebalų ir baltymų kiekiui. Pieno R:B santykis yra veiksmingas būdas stebėti ketozę bandos lygiu. Fiziologinė norma pieno R:B yra tarp 1,2 ir 1,4. Nuokrypis nuo šios fiziologinės normos gali indikuoti susirgimus.
BROLIS HerdLine integruoti pieno analizatoriai leidžia tirti kiekvienos karvės pieno sudėtį realiu laiku, kiekvieno melžimo metu. Šie prietaisai montuojami pieno linijų melžimo stotelėse arba melžimo robote. Kiekvieną dieną registruojant pieno R:B pastebėta, kad pieno sudėties pokyčiai įvyksta gerokai anksčiau nei pasireiškia pirmieji klinikiniai simptomai. Tokiu atveju ūkininkas ar veterinarijos gydytojas gali daug anksčiau pastebėti sergančią ar turinčią polinkį sirgti karvę.
Pieno kiekio ir sudėties pokyčiai subklinikinės ketozės metu, registruojant su BROLIS HerdLine, parodė, kad pieno kiekio nuostoliai patiriami ne tik nurodytu laikotarpiu, bet ir visą likusią laktaciją. Todėl identifikavus ligą prieš klinikinių simptomų pasireiškimą, galima išvengti didelių ekonominių nuostolių. Svarbu tai, kad, analizuojant šį klinikinį atvejį, BROLIS HerdLine apie sveikatos sutrikimus sureagavo 5 dienomis anksčiau nei karvės aktyvumo ir atrajojimo jutikliai.
