Dėl nuolatinių pokyčių labiausiai nukenčia vaikai. Žinoma, yra ir kitų priežasčių, kodėl jie šiandien tokie, kokie yra. Bet jei prieš keletą metų buvo kalbama apie tai, kokie šiandieniniai vaikai baisūs, neprognozuojami ir nevaldomi, tai šiandien požiūris į vaiką yra šiek tiek pakitęs. Bendrauju su mokytojais ir girdžiu, kad jiems „šiuolaikiniai vaikai yra aktyvūs, judrūs, smalsūs, laisvi, kūrybiški, turintys savo nuomonę, išmanūs, nekantrūs, betarpiški“. Tai mane, kaip socialinę pedagogę, džiugina ir įkvepia dirbti toliau. Tačiau, pasak mokytojų, yra ir kitokių vaikų. Tokių, kurie nesilaiko taisyklių, susitarimų, yra pikti, nemotyvuoti, mokantys manipuliuoti savo teisėmis, neturintys tikslų gyvenime. Nuo jų viskas ir prasideda. Pirmiausia šeimoje, po to - ugdymo įstaigoje, o dar vėliau - gyvenime.
Agresyviu laikomas toks elgesys, kurio padariniai kitą asmenį sužeidžia, sužaloja fiziškai ar dvasiškai. Labai liūdna, jog šiuolaikiniame gyvenime tokio elgesio apraiškų tikrai netrūksta. Ypač tada, kai kito žmogaus agresyvumas paliečia mus, pradedame svarstyti: kodėl TAI egzistuoja ir kaip su TUO kovoti? Žmonija nuo seno siekia jei ne pašalinti tokio elgesio plitimą, tai bent jau jį sumažinti. Juk jis neša nesuskaičiuojamų nelaimių, skausmo, netekčių, pradedant smurtu šeimoje ir baigiant pasauliniais karais. Deja, pastangos pažaboti tokį elgesį kol kas nėra sėkmingos.
Toliau pateikiamos kelios rekomendacijos tėvams, kurios gali būti naudingos padedant 6-11 m. vaikams.
Agresijos priežastys ir apraiškos
Kasdieninėje kalboje vartojamo žodžio „agresija“ prasmė iš esmės sutampa su jo, kaip psichologijos termino, reikšme. Agresyviu laikomas toks elgesys, kurio padariniai kitą asmenį sužeidžia, sužaloja fiziškai ar dvasiškai. Vaikų agresyvus elgesys gali būti sąlygojamas įvairiausių priežasčių.
Pasak vieno požiūrio, agresija yra įgimta ir nulemta instinktų, padedančių išlikti kovojant už būvį gyvenimo džiunglėse. Tokios filosofijos besilaikantys asmenys savanaudiškų tikslų siekia visokiomis priemonėmis - apgaule, klasta, grasinimais, net susidorojimu. Verslininkų pagrobimai bei žūtys šiandien jau mažai ką stebina. Verslo ir politikos olimpas dažniausiai pasiekiamas tik pačių agresyviausių asmenų.
Antruoju požiūriu agresyvus elgesys laikomas reakcija į iškilusią kliūtį, kurią asmuo siekia įveikti. Šiandieninėje aplinkoje kiekvienas ras pavyzdžių, kaip dalis žmonių agresyvumu išsikovoja privilegijas ir materialinę naudą. Tai puikiai žino paslaugas teikiančių įstaigų darbuotojai, ypač savivaldybių socialinių skyrių specialistai. Neretas iš jų patvirtins, kad dažniausiai ir daugiausiai gauna rėkiantys, grasinantys skundais ir kreipimusi „aukščiau“. O darbuotojai, kurių viršininkai ydingai mano, kad klientas visada teisus, dėl ramybės tokiems nusileidžia ir skatina juos ir toliau taip elgtis. Jei einančiam šiais keliais asmeniui nepasisektų, jis būtų priverstas mokytis kitų būdų tikslui pasiekti.
Treti mokslininkai nesutinka su pirmųjų aiškinimu ir teigia, kad agresyvus elgesys visų pirma atsiranda dėl neteisingo ir neatsakingo vaikų auklėjimo. Išties, juk ir agresyviausi suaugusieji pirmiausia būna vaikai. Būtent vaikystė yra tas gyvenimo tarpsnis, kai klojami žmogaus asmenybės ir tolesnio jo gyvenimo pagrindai.
Vaikai agresyvaus elgesio pirmiausia išmoksta iš savo artimųjų ir bendraamžių. Tyrimais įrodyta, kad žiauriai elgtis su kitais dažniausiai linkę tie asmenys, su kuriais taip buvo elgiamasi vaikystėje. Vaikai mato, kaip elgiasi supykę ar nesėkmės ištikti suaugusieji. Jei šie ima rėkti, kaltinti aplinkinius, daužyti daiktus ir pan., neabejotinai to išmoks ir vaikas. Televizijoje, kuri dėl tėvų užimtumo tampa vis populiaresne atžalų laisvalaikio praleidimo forma, ir filmuose rodoma daug agresijos, žiaurumo, o vaikai tai mėgdžioja ir pritaiko savo gyvenime.
Nereti tėvai, norėdami gero vaikui, jam nuolaidžiauja, pataikauja, siekia patenkinti kiekvieną įgeidį. Tačiau kai vaikas užsimano to, kas pranoksta tėvų, pvz., finansines, galimybes, kyla konfliktas: vaikas nori, tėvai neduoda. Tada atžala pradeda kovoti įvairiausiais būdais, sugalvodamas tokių, kad savo vis tiek pasiektų. Tikriausiai ne vienas esame matę prekybos centre klykiantį mažylį ir išsigandusią bei sutrikusią mamą (arba tėtį, o gal ir abu) - juk aplink žmonės, visi žiūri į juos... Ir tada suaugę dažniausiai „supasuoja“ - imk ką nori, tik nurimk! Šitokiu elgesiu jie moko savo atžalą paprasto dalyko: jei ko nors nori - reikalauk, o jei neduos - rėk, spiek tol, kol gausi. Vėliau tokį elgesio modelį vaikas perkelia ir į santykius su kitais suaugusiais bei vaikais. Vienas tokio auklėjimo padarinių - absoliuti vaiko priklausomybė nuo savo norų, impulsyvių įgeidžių. Jei jis įsigeis draugo žaislo, be jokių skrupulų atims ir t. t. Tokiam vaikui jau neegzistuoja „palauk, rytoj“. Jis žino tik viena - aš noriu.
Tačiau ne mažiau pavojinga, jei vaikas yra tėvų ignoruojamas ir nemylimas. Tuomet jis, siekdamas tėvų meilės ir dėmesio, dažnai su kitais elgiasi įžūliai bei agresyviai. Kodėl? Viena iš svarbiausių asmenybės psichologijos sudedamųjų dalių yra savivertė bei savigarba. Jei tėvai myli ir gerbia vaiką, jo savigarba bręsta ir vystosi kartu su juo. Deja, kai kurie gimdytojai perlenkia lazdą: peikia, nuvertina, net žemina savo atžalas, manydami, kad taip skatins juos labiau stengtis. Tyrimais, o ir pačiu gyvenimu įrodyta, jog tokie vaikai gali būti sėkmingai perauklėjami.
Darželio auklėtojos dažnai skundžiasi, kad agresyvų vaiko elgesį su kitais tėvai dažnai linkę toleruoti. Esą mažajam būtina išmokti apginti savo interesus visomis priemonėmis; jau geriau pavergti kitus, nei pačiam būti po jų padu, nes kitokie santykiai tarp žmonių šiuolaikiniame gyvenime neva neįmanomi. Taip, vaikus reikia mokyti tvirtumo, bet jis anaiptol nereiškia kitų žalojimo ir skriaudimo. Tai ypač pasakytina apie agresyvų berniukų elgesį. Dažni tėvai laikosi klaidingo stereotipo, neva tikras vyras yra kovotojas, t. y. mušeika. Perduodantys savo vaikams tokį požiūrį gimdytojai atima iš jų galimybę išmokti kitokių, aplinkiniams priimtinų būdų siekti tikslo.
Visiems šiems dalykams susiformuoti turi įtakos daugybė veiksnių: pradedant nuo mamos būsenos nėštumo metu ir po gimdymo, besąlygiškos meilės ir dėmesio stokos iki įtampos tėvų tarpusavio santykiuose ir nuolatinių ginčų namuose. Vaiką supantys suaugusieji - tai jo pasaulis, vienintelis ir nedalomas. Todėl nereikėtų stebėtis, jog net ir mažiausia konfliktinė situacija vaikui atrodo kaip grėsmė jam pačiam.
Agresyvus elgesys kelia nemažai iššūkių tiek aplinkiniams, tiek pačiam vaikui. Agresyvaus elgesio priežastys gali būti įvairios ir kompleksiškos. Įprastai, tai gali būti temperamento, auklėjimo stiliaus, stresorių ir prieraišumo pasekmė. Agresyvus elgesys ir kiti šalia esantys sunkumai gali apsunkinti vaikų dalyvavimą mokyklos, būrelio ar kitose veiklose, daryti įtaką jų santykiams su aplinkiniais. Todėl svarbu padėti agresyviai besielgiantiems vaikams atrasti / išmokti naujų neagresyvių reagavimo būdų, padėti jiems įveikti kylančius iššūkius tinkamu būdu.
Pačiais agresyviausiais laikomi vaikai nuo 2 metų iki 4 metų. Tai metas, kai vaikai daugiausiai bendrauja per prisilietimus, o dar nelabai moka pasakyti, ko nori ir, žinoma, neturi kantrybės palaukti. Šio amžiaus vaikai dažniausiai nori, kad būtų taip kaip jie nori. O norai gali keistis labai greitai. Vaikas, pamatęs pas draugą patinkantį žaislą, gali tiesti ranką ir atimti, o kitas gali sureaguoti suduodamas atgal. Labai svarbu suaugusiųjų tinkama reakcija, kad fizinė agresija liautųsi. Vėliau fizinę agresiją keičia žodinė agresija, kai vaikai ima sakyti - „nemyliu“, ,,nedraugausiu“ arba net ,,galvą nupjausiu“ ar ,,nušausiu“. Tuo galima jau pasidžiaugti, kad vaiko smegenys vystosi ir savo pyktį vaikas moka išreikšti žodžiais. Bet tik suaugusieji gali mokyti, kokie žodžiai yra tinkami išreikšti pyktį, o kokie ne.
Vaikas, kurio elgesys agresyvus, dažnai susikoncentravęs tik ties savimi, šalia esančiuosius priima kaip aplinkybes, trukdančias jo gyvenimui. Agresoriai daug dažniau incidento metu verčia kaltę kitiems, tarp aplinkinių jie paprastai mato grėsmės ar skriaudos galimybę, dažniau patiria neigiamų emocijų.
Tėvai turėtų suvokti ir perduoti vaikui, kad jų meilė jam - besąlygiška ir neišnyksta bet kokiose situacijose (jokiu būdu negalima vaikui sakyti, kad jei jis pasielgs netinkamai, nebebus mylimas). Nevalia malšinti agresijos proveržių - daug geriau mokytis reikšti savo jausmus kitais būdais.
Agresyvus elgesys ir kiti šalia esantys sunkumai gali apsunkinti vaikų dalyvavimą mokyklos, būrelio ar kitose veiklose, daryti įtaką jų santykiams su aplinkiniais. Todėl svarbu padėti agresyviai besielgiantiems vaikams atrasti / išmokti naujų neagresyvių reagavimo būdų, padėti jiems įveikti kylančius iššūkius tinkamu būdu.
Jei vaikas kiekvieną dieną arba beveik kiekvieną dieną muša kitus vaikus; jei vaikas nuolatos liūdnas ar piktas, jei niekas jo nedžiugina, jei fizinė agresija nesiliauja ar neretėja ir priešmokyklinėje grupėje, jei fizinę agresiją nukreipia prieš gyvūnus (šunis, kates); jei nuolatos kartojasi pykčio priepuoliai; pykčio metu ima žaloti save (daužyti galvą, peštis plaukus). Visais šiais atvejais rekomenduojama pasikonsultuoti su specialistais (šeimos gydytoju, neurologu, psichologu).
Baimės jausmas ir nepasitikėjimas aplinka, kuri vaikui atrodo grėsminga, todėl tėvai gali pastebėti, kad nepažįstamoje aplinkoje vaikas netikėtai gali suduoti kitam bendraamžiui, nors niekada iki tol namuose taip nedarydavo. Šis nesaugumo jausmas dažnai būna perimtas iš tėvų, kurie aplinkinį pasaulį mato kaip nesaugų ir pavojingą („negalima pasitikėti kitais“, „visi žiūri tik savęs“, „neik, neimk, nelipk - susižeisi, skaudės, nukrisi“ ir t.t.). Vaikas mano, kad pasaulis yra nesaugus, tad reikia visada saugotis ir gintis, dar geriau - pulti pirmam.
Draudimai ir visi kiti nurodymai, kurie tuo metu kertasi su vaiko norais ir interesais. Žinoma, kad tėvai negali leisti vaikui visko, ko jis panorės, ir turėtų būti tam tikros ribos. Tačiau gerai, jei vaikui būtų paaiškinama, kodėl negalima, o apie bausmes būtų perspėjama prieš atsirandant neigiamam elgesiui, t.y. kad vaikas mokytųsi prisiimti atsakomybę už savo veiksmus.
Noras įgyti didesnį savarankiškumą ir nepriklausomybę. Vaikas gimsta visiškai priklausomu nuo tėvų ir laikui bėgant stengiasi tapti savarankišku ir nepriklausomu. Dažnai šis procesas yra gana skausmingas abiems pusėms, ypač psichologiškai jautriaisiais periodais: kai vaikui sueina 3 metukai, pirmaisiais pradinės mokyklos lankymo metais ir paauglystės metu. Vaikai tampa piktesniais, agresyvesniais, nenori klausyti ir atsikalbinėja.
Kiekvienas vaikas, šeima, jų aplinka yra unikali. Netinkamas, agresyvus konkretaus vaiko elgesys gali būti sąlygojamas įvairiausių priežasčių.
Kaip bendrauti su agresyviais vaikais
Vaikui ir jo aplinkos pažinimas leidžia suprasti jo netinkamo elgesio priežastis. Tai labai svarbu kuriant santykį su vaiku, padedant vaikui suprasti, kas su juo vyksta, ir ieškant optimalių situacijos sprendimo būdų.
Taikant bet kokį pasirinktą pažinimo metodą, visuomet rezultatą būtina aptarti su pačiu vaiku, išsiaiškinti, ką jam tai reiškia.
Išgerti stiklinę vandens, pradžioje bent keletą minučių nenuryjant. Prisipylus vandens į burną, prašau vaikų pasibarti tarpusavyje, išsakyti visus dalykus, kurie nepatinka. Kažkam gali pasirodyti, jog tai tik teorija, tačiau man - tai PRAKTIKA ir MANO PATIRTIS.
Labai svarbu, kad taisyklių, susitarimų laikytųsi visi: tiek vaikai, tiek suaugusieji. Vaikams labai išsamiai paaiškinama, ką šios taisyklės reiškia, kodėl jos būtent tokios, kokio elgesio iš jų tikimasi. Ne kartą teko išgirsti klausimą: „O ką darote, kai vaikai nesilaiko taisyklių? Kaip baudžiate?“. Tuomet atsakau: „O kokį tikslą Jūs, kaip ugdytojas, sau keliate: bausti ar mokyti vaikus laikytis susitarimų?“
Kuriant santykį su vaiku, labai svarbus dėmesys bendravimo kokybei. Mokytojui būtina atskirti vaiko asmenybę nuo jo elgesio, todėl reikia atminti: jei vaikas pasielgė netinkamai, tai ir kalbėti reikia apie netinkamą elgesį, o ne apie vaiko asmenybę. Visuomet gerbiu vaiką kaip žmogų. Manau, kad tai būtina norint sulaukti pagarbaus elgesio savo paties atžvilgiu.
Šiandieniniai vaikai labai greitai pastebi, ar suaugusieji daro tai, ką kalba, ar tik kalba apie tai, tačiau patys to nedaro. Mielieji, jei norite, kad vaikas kažką darytų/nedarytų, pirmiausiai pats turite tai padaryti arba kaip tik nedaryti.
Vaikams labai išsamiai paaiškinama, ką šios taisyklės reiškia, kodėl jos būtent tokios, kokio elgesio iš jų tikimasi. Ne kartą teko išgirsti klausimą: „O ką darote, kai vaikai nesilaiko taisyklių? Kaip baudžiate?“. Tuomet atsakau: „O kokį tikslą Jūs, kaip ugdytojas, sau keliate: bausti ar mokyti vaikus laikytis susitarimų?“
Mokyti vaiką tinkamai reikšti stiprias emocijas (pvz. pyktį). Dažnai agresyviai besielgiantys vaikai neturi arba turi menkus įgūdžius išreiškiant stiprias emocijas (pvz.: supykę mušasi, mėto daiktus). Svarbu mokyti vaikus išreikšti sudėtingas emocijas priimtinu būdu. Slopinant emocijas, jos kaupiasi, virsta apmaudu ir įtampa, o galų gale gali būti pykčio priepuolių ar somatinių ligų priežastis. Spontaniškai reiškiamos emocijos gali žeisti kitus (pvz.: supykus aprėkiu kitą). Emocijų tinkama raiška prasideda nuo jų pažinimo (iš kur kyla, kokia tai emocija, ką norisi daryti, kai taip jaučiuosi) ir priėmimo, kad taip galiu jaustis. Jei itin stipri emocija, svarbu išmokti nusiraminti (pvz.: giliai kvėpuoti, maigyti minkštą kamuoliuką), kad galėtume mąstyti ir ieškoti tai situacijai tinkamiausio sprendimo. Kai randame tinkamiausią sprendimą - veikti.
Pagirti ir įvertinti vaiko pastangas. Agresyviai besielgiantys vaikai, neretai jaučiasi savimi nepasitikintys, jie susilaukia nemažai kritikos, pastabų, neigiamų atsiliepimų apie save. Dažnai neigiamas aplinkinių požiūris į juos, dažni priekaištai skatina jų priešiškumą ir mažina motyvaciją elgtis tinkamai. Vaikas pajėgus keisti elgesį, kai jis jaučiasi pasitikintis savimi, motyvuotas, kai girdi, kad kiti tiki juo. Todėl svarbu pastebėti, kai jam pavyksta tinkamai elgtis ir pagirti.
Susikurti aiškią taisyklę apie agresyvų elgesį. Svarbu reaguoti į smurtinį elgesį ir jį stabdyti. Kartais suaugusiesiems gali kilti impulsas atsakyti į vaiko agresyvų elgesį, pavyzdžiui jį aprėkiant, pastumiant, įžnybiant atgal, o kartais suaugusieji elgdamiesi taip pat, kaip jų vaikas, nori parodyti jam, kaip jaučiasi nuskriaustasis. Suaugęs turėtų būti tinkamo elgesio pavyzdys ir mokyti vaiką, kaip sudėtingose situacijose reikia nusiraminti ir reaguoti, o ne atsakyti tuo pačiu. Itin svarbus ramus ir draugiškas suaugusiojo reagavimas, kai vaikas elgiasi netinkamai.
Mokytis socialinių ir bendravimo įgūdžių. Vaikai, kurie elgiasi agresyviai, neretai stokoja įvairių įgūdžių, kaip susidraugauti su bendraamžiais, bendrauti, dirbti grupėje, spręsti konfliktus. Neturėdami kitokių būdų, tik išmoktus - agresyvius, jie renkasi jiems žinomus, todėl svarbu, kad vaikas išmoktų naujų. Mokytis gali bendraudamas su bendraamžiais, kurie turi gerus socialinius įgūdžius, stebėdamas jam artimus suaugusiuosius.
Vien kalbėjimo ir aiškinimo neužtenka. Geriausiai, kai po netinkamo elgesio eina atitinkama pasekmė. Pavyzdžiui, jei vaikas muša kitą vaiką žaidimų aikštelėje. Pirmiausia reikia turėti taisykles kaip elgiamasi žaidimų aikštelėje. Antra, perspėjame, kad vaikai gali būti žaidimų aikštelėje, jei elgiasi draugiškai, o jei ima muštis - turi palikti žaidimų aikštelę. Jei netinkamas elgesys nesiliauja, vaiką išvedame. Svarbiausia, kad vaikas pajustų pasekmes, kad jam yra naudingiau gražiai žaisti su vaikais. Taip pat būtina girti ir pastebėti tinkamą vaiko elgesį.
Jei vaikas muša tėvus, kaip reaguoti? Geriausia stengtis pagauti vaiko ranką ir koją ir sustabdyti netinkamą elgesį. Pasakyti galima „Skauda, mes nesimušame“. Tik svarbiausia, kad ši taisyklė galiotų visiems šeimos nariams.
Nesijuokti iš vaiko elgesio ir sakyti, kad visai neskauda. Taip galima sukelti vaiko dar didesnį pyktį ir bejėgiškumo jausmą. Taip pat nereikėtų ir trenkti atgal. Vaikas pykčio metu gali nejusti skausmo ir vaikas mokysis, kad mušti silpnesnį. Fizinės agresijos tik daugės.
Ką daryti, jei vaiką muša kiti vaikai? Ką patarti vaikui daryti tokioje situacijoje? Kalbėti, garsiai rėkti, stengtis išlaikyti saugų atstumą ir bėgti. Pirmiausia tartis su kitu vaiku, antra rėkti galima iškart tik pajutus pavojų, nes taip atkreips suaugusiųjų dėmesį ir konflikto gali nebūti. Tai pat galima mokyti ištiesti rankas į priekį, kad apsisaugotų nuo mėgstančio muštis vaiko. Bėgimą įvardijau tuo atveju, jei vaikas gali įvertinti priešininką ir žino, kad jo tikrai neįveiks ir geriau yra tiesiog bėgti. Per visus kovinius filmukus rodo, kad geriečiai visų pirma įvertina situaciją ir, jei mato, kad blogiukų daugiau, pirma bėga, o tik po to stoja į kovą. Paprastai trenkti atgal vaikų nereikia mokyti, jie patys greitai išmoksta apsiginti.
Tėvai turėtų gerai pagalvoti prieš siūlydami vaikui trenkti atgal, jei kas nors užkabino, pastūmė ar sudavė. Kartais darželyje sunku išsiaškinti, kas pirmas pradėjo ir lieka abu kalti.
Be to, vaikų agresyvus elgesys dažnai būna susijęs su pokyčiais vaiko gyvenime, kaip tėvų skyrybos, artimųjų netektis, brolio/sesers gimimas ar net gyvenamosios vietos pasikeitimas.
Kai tenka nusivilti, jie arba prisitaiko, arba reaguoja agresyviai. S. Stifelman tėvams pataria: „Jeigu bandysite racionaliai ką nors aiškinti vaikui, kuris jau pyksta, tai tik sustiprinsite jo emocijas. Vaikai tokios būklės negali mąstyti logiškai. Verčiau leiskite vaikui suprasti, kad jūs neišsigandote jo jausmų. Šeimos terapeutė pataria padėti vaikui suvokti, ką jis jaučia: pyktį, liūdesį, nusivylimą… „Nieko tokio, jeigu jis nesugeba įvardyti savo jausmo. Pakanka parodyti, kad jums svarbu, ką jis jaučia. Kol kas nesakykite, ką apie tai manote. Po to, kai vaikas nusimes emocijų naštą, pajus esąs suprastas, paklauskite jį, ar jis norėtų išgirsti jūsų mintis ir idėjas.
Pasak specialistės, aptariamu atveju svarbiausia tėvų užduotis - padėti vaikui pereiti nuo agresijos prie susitaikymo su esama padėtimi. Nereikia ieškoti problemos sprendimo arba teisintis. „Atminkite: mes auginame ne vaikus, o suaugusiuosius. Nors mokome juos įveikti kliūtis, ne visi norai išsipildo. Kartais negali gauti to, ko nori”, - rašo S. Stifelman knygoje „Tėvystė be kovos” („Co-Parenting Without Power Struggles”).
G. Bejėgiškumo jausmas, kurį išgyvename susidūrę su neįveikiama kliūtimi, galiausiai ištirpsta beprasmiškumo pojūtyje. Vaikas, priverstas prisitaikyti, nepasirinks puolimo. Prisitaikymas ir agresija - dvi potencialios nusivylimo išeitys - tarpusavyje nėra suderinamos. Perėjimo nuo bejėgystės prie beprasmiškumo dinamiką galite aiškiai matyti stebėdami mažylį, kuris tik pradeda vaikščioti. Jis visąlaik kažko reikalauja iš tėvų, tėvai dėl objektyvių priežasčių ne visada gali jo norus patenkinti, vaikas išlieja nusivylimo ašaras ir nurimsta. Tokia reakcija labai naudinga. Jeigu nusivylimas nevirs susitaikymu, agresija kartosis. Vaikas ir toliau bandys pasiekti savo. Tik pastangų beprasmiškumo pojūtis leis jam mesti visa tai, ką daro. Smegenys turi užfiksuoti, jog „tai neveikia”. Kai bus išlietos beprasmiškumo ašaros, prasidės adaptacijos procesas, sako G. Niūfeldas. Kartais tam reikia laiko.
Jeigu mažam vaikeliui beprasmiškumo siena iškyla priešais saldainius (nepavalgius pietų), jo adaptacija (perėjimas nuo pykčio prie liūdesio) gali užtrukti porą minučių. Kai tenka dalintis mamą ir tėtį su sese ar broliu, adaptacija gali užtrukti ilgiau. Tos ašaros gali pasirodyti akyse arba tik širdyje, tačiau beprasmiškumo jausmas visada reiškia liūdesį, nusivylimą ir širdgėlą.
Vaikams, kurie prisirišę labiau prie bendraamžių nei prie tėvų, yra sunkiau: beprasmiškumo pojūtis jiems reiškia pažeidžiamumą. Jausti beprasmiškumą - vadinasi, susitaikyti su tuo, jog tavo jėgos ribotos. Bėgdami nuo pažeidžiamumo, vaikai, orientuoti į bendraamžius, pirmiausiai nuslopina beprasmiškumo pojūtį. Jeigu tėvai sutrinka ir jaučiasi nebeturintys valdžios savo atžalai, jie nejučia šią valdžią, o kartu ir atsakomybę nusiima nuo savo pečių ir užkrauna vaikui, rašo G. Niūfeldas. „Net tuomet, kai vaikas bando tėvus kontroliuoti, jis taip elgiasi tik todėl, kad yra jų reikalingas, priklausomas nuo jų ir stengiasi kaip gali susitvarkyti su situacija. Susidūrę su dideliu vaiko reiklumu, kai kurie tėvai pasirenka gynybinę poziciją. Jie bando apsiginti nuo savo vaiko vaikišku būdu: reaguoja į jo spaudimą lygiai taip pat, kaip ir jis - rėkia, užsispiria, priešgyniauja, nori laimėti bet kokia kaina, manipuliuoja ir pan. „Tėvų gynybinė pozicija tik sustiprina vaiko emocijas ir kerta per prieraišumą - tai, kas svarbiausia, kas tvirtai laiko mūsų vaikus”, - rašo G.
Knygoje „Laikykite savo vaikus” autorius rašo aiškiai pamatęs, kaip stipriai susijęs nusivylimas su prieraišumu ir agresija, kai pačiam tekę išvykti į kitą kontinentą vesti penkių dienų kursų mokytojams ir palikti sūnų, kuris buvo labai prie jo prisirišęs. Kai grįžo, G. Niūfeldas pastebėjo, jog mažyliui agresijos priepuoliai padažnėjo gal dešimtį kartų. Sūnus kandžiojosi, mušėsi, mėtė daiktus. Nusivylimo šaltinis tuomet irgi keičiasi. Dažniausiai jis sustiprėja. Jeigu populiarumas tarp bendraamžių vaikui yra svarbiau už viską pasaulyje, frustracija jį lydės kiekviename žingsnyje: draugai gali neperskambinti, neatkreipti dėmesio arba ignoruoti, pakeisti jį kuo nors kitu, įžeisti ir t. t. Vaikas niekada negalės nusiraminti ir būti tikras dėl to, kad kiti vaikai priima ir vertina jį. Maža to, bendraamžių santykiai retai kada gali atlaikyti tikrą vaiko psichologinį svorį. Jis bus priverstas nuolat kontroliuoti save, būti atsargus ir neparodyti, jog kažkuo skiriasi nuo jų, negalės reikšti savo nepritarimo. „Bendraamžių santykiuose nėra saugaus uosto, nėra skydo nuo streso, nėra visa atleidžiančios meilės, nėra įsipareigojimų, kuriais būtų galima pasikliauti, nėra pojūčio, kad tave gerai supranta. Tokioje aplinkoje frustracija intensyvi, netgi kai viskas klojasi palyginti gerai. Pridėkite čia atstūmimą arba išmetimą iš grupės - ir frustracija išsilies per kraštus”, - rašo G. Niūfeldas. Psichologas nesistebi, kad vaikų, kurie orientuoti į bendraamžius, leksika kupina keiksmų, o jų mėgstama muzika ir pramogos - pilni prievartos. Frustracija reikalinga tam, kad skatintų mus veikti. „Tačiau gyvenimas pateikia daug problemų, kurių mes negalime išspręsti: negalime sustabdyti laiko, pakeisti praeities, to, ką esame padarę. Mes negalime išvengti mirties, pratęsti laimės akimirkų, apgauti realybės, priversti veikti tai, kas neveikia, priversti ką nors ištiesti mums ranką, jeigu jis to nenori. Iš visų šių neišvengiamų problemų pati baisiausia vaikui, pasak psichologo, yra ta, kad jis negali jaustis emociškai ir psichologiškai saugus. „Jeigu mes, tėvai, sėkmingai palaikome artimą ryšį su savo vaikais, jiems netenka atvirai susidurti su bejėgystės pojūčiu - viena esminių žmogaus egzistavimo temų. Žinoma, mes negalime nuolat jų ginti nuo realybės, tačiau prie tėvų prisirišę vaikai nesusidurs su gyvenimo sunkumais tol, kol nebus jiems pasirengę. Vaikams, kurių prisirišimas orientuotas į bendraamžius, ne taip pasisekė: veikiami stiprios frustracijos, jie praranda viltį ką nors pakeisti, padaryti savo prieraišumą patikimesnį.” Todėl šie vaikai nuolat stengiasi įtikti kitiems, slopina savo asmenybę ir išduoda patys save. Užuot išsisklaidžiusi, beprasmybės siena tik artėja ir galiausiai virsta agresija, teigia psichologas G.
Tėvai yra būtent tie žmonės, kurie geriausiai žino kelią į savo vaiko širdį. Todėl būtina sudaryti sąlygas, kad vaikas jaustųsi saugus, mylimas ir suprastas. Tik tokiu būdu galima išvengti agresijos apraiškų ir ugdyti brandžią, emociškai stabilią asmenybę.
Agresija yra būdinga kiekvienam žmogui - tai instinktyvi elgesio forma, kurios esminis tikslas - savisauga. Tėvai turėtų atsiminti vieną dalyką - nereikia versti vaiko užgniaužti agresiją, nes tai gali virsti autoagresija ir pasireikšti savęs mušimu, skriaudimu, susirgimu kokia nors liga, kuri dažnai yra psichologinės kilmės, ir pan. Norėdami rasti sprendimą, turime žinoti agresijos priežastis.
Jei yra įtampa tėvų santykiuose, vaikai tai jaučia. Prisiminkite, kad „šaltasis karas“ visvien yra karas. Todėl pasistenkite su partneriu ieškoti būdų tapti artimesniais ir draugiškesniais.
Mokykite vaiką įvardinti savo jausmus, paklausdami, ar jis pyksta, nerimauja ir pan. Tegul vaikas mokosi atpažinti savo jausmus ir apie juos pasakyti. Iškart po įtemptų situacijų pasiūlykite kartu papiešti, palipdyti ar užsiimti kita menine/sportine veikla, kuri leistų vaikui išlieti savo jausmus. Jeigu supykęs vaikas nori pabūti vienas, nesibraukite į jo kambarį, palaukite, kol jis nusiramins ir pats norės kalbėtis. Jeigu vaikas pyksta, šaukia ar net Jums suduoda - jokiu būdu neatsakykite tuo pačiu, nes parodysite, kad elgiatės lygiai taip pat kaip jis! Verčiau ramiai išklausykite, apkabinkite ar priglauskite ir išreikškite supratimą dėl jo jausmų tokioje situacijoje. Vaikas pamažu nusiramins ir tada bus tinkamas laikas pasikalbėti apie tai, kaip kitaip jis galėjo „paprašyti šokolado“, „susitarti dėl ėjimo į lauką ar žaidimo kompiuteriu. Toks tėvų elgesys parodys vaikui, kad jo agresija neišveda tėvų iš kantrybės, kad tokiu būdu jis nesukelia tėvams stiprių neigiamų emocijų (ką vaikai dažnai laiko meilės požymiu, todėl ir provokuoja tėvus, kurių dėmesio jiems trūksta).
Būna, kad vaikai muša kitus vaikus. Dažnai tėvai tokioje situacijoje ima barti vaiką, jį drausminti ir patys rodo agresiją vaiko atžvilgiu. Tačiau praktika rodo, kad yra daug efektyvesnis būdas, taikytinas ikimokyklinio amžiaus vaikams. Jei vaikas suduotų kitam vaikui, nepulkite jo barti, o prieikite prie nuskriausto vaiko ir pagailėkite jo. Tokiu būdu Jūsų vaikas supras, kad būdamas „agresoriumi“ jis iš Jūsų dėmesio negaus.
Situacijose, kai vaikui pavyksta susivaldyti, būtinai tai pastebėkite ir pagirkite jį. Nesakykite „gera mergaitė“ ar „šaunuolis“. Vaikai dažnai nekreipia į tai dėmesio. Venkite tų situacijų, kurios didina agresiją. Jei yra vėlus metas ir vaikas pavargęs, reikia pasiūlyti ramesnių veiklų. Kalbinti miegoti reikia dar iki tol, kol vaikas pervargs.
Neigiamas situacijas aptarinėkite be „liudininkų“ (kitų vaikų, mokytojų, giminaičių ir pan.). Dažnai manoma, kad viešas gėdinimas duos teigiamą rezultatą. Pagvokite apie užimtumą - galbūt reikėtų leisti vaiką į būrelį, kur jis galėtų „išsikrauti“. Efektyvūs būna meninės raiškos užsiėmimai ir sporto treniruotės. Yra buvęs atvejis, kai mažasis „agresorius“, nuvestas į karate užsiėmimą, pirmiausiai puolė prie salėje esančios bokso „kriaušės“ ir tiek „dirbo“, kad vakare nebuvo jokių minčių apie peštynes su broliu.
Jeigu paskambino auklėtoja ir pasiskundė Jūsų vaiko elgesiu ar atėjo kiemo vaikai pasakyti, ką negero padarė Jūsų vaikas, padėkokite už informaciją ir pasakykite, kad su juo pasikalbėsite apie tai. Jokiu būdu iškart neužsipulkite vaiko, nepadarykite jo „kaltu“, prieš tai neišgirdę jo nuomonės. Būkite teisingi ir išklausykite abi puses.
Tinkamu sprendimu taip pat gali būti pasakų ar žaidimų terapija. Tuomet vaikai atpažįsta savo elgesį veikėjų veiksmuose, o tėvai turi galimybę žaidimo metu pateikti tinkamesnį elgesį situacijoje, kuri vaikui sukelia agresiją.
Svarbu ir geri tarpusavio santykiai su sutuoktiniu, nes į tėvų nesantaiką vaikai taip pat reaguoja agresija. Jei tėvai diena iš dienos pešasi tarpusavyje, vaikas ima baimintis būti namuose ir nerimauja dėl tokių barnių pasekmių. Taip pat nereikėtų manyti, kad slepiami barniai vaikams yra „nematomi“. Jei yra įtampa tėvų santykiuose, vaikai tai jaučia. Prisiminkite, kad „šaltasis karas“ visvien yra karas. Todėl pasistenkite su partneriu ieškoti būdų tapti artimesniais ir draugiškesniais.
Baigdama sau ir kitiems norėčiau priminti, kad neskubėtume piktintis kitų žmonių šiurkštumu. Gerai pagalvoję turėsime pripažinti, kad ir patys tiesiogiai arba netiesiogiai esame prie to prisidėję - gal netinkamu pavyzdžiu, gal abejingumu ar taikstymusi, gal piktu žodžiu. Juk tie nelaimingi agresyvieji - mūsų amžininkai: artimieji, giminės, kaimynai, bendradarbiai, parapijiečiai...
