Tadas Kosciuška (lenk. Tadeusz Kościuszko) gimė 1746 metais Merečovščiznos kaime, dabartinės Baltarusijos teritorijoje. Jis buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karo inžinierius ir generolas, kovojęs už Jungtinių Amerikos Valstijų, Lenkijos ir Lietuvos laisvę, siekęs pasaulyje įgyvendinti Apšvietos iškeltus žmonių laisvės ir lygybės idealus. Jo vardas XVIII-XIX a. sandūroje tapo kovų už laisvę simboliu.
Kosciuška gimė smulkių bajorų šeimoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK), Naugarduko vaivadijoje, Slonimo paviete, Merečovščiznos dvarelyje. Jo šeima nebuvo turtinga, o iš tėvų palikimo jam atiteko nedaug. Tėvui mirus, motina su vaikais vertėsi sunkiai, tačiau jį ir brolį išleido mokytis į vienuolių pijorų kolegiją Liubešuve (dabartinė Ukraina). Mokslai truko penkerius metus. Vėliau, didikų Čartoriskių remiamas, Tadas įstojo į Abiejų Tautų Respublikos (ATR) valdovo Stanislovo Augusto Poniatovskio įsteigtą Varšuvos kadetų korpuso mokyklą. Čia jis ne tik gilino žinias karo mene, bet ir studijavo istoriją, teisę, ekonomiką, matematiką bei kelias kalbas. 1769-1774 m. gavęs stipendiją, tobulinosi Paryžiaus karo akademijoje, kur baigė karo inžinerijos mokslus ir gavo artilerijos kapitono laipsnį.
1774 m. Tadas Kosciuška grįžo į tėvynę, tačiau neradęs sau tinkamos veiklos, po metų išvyko į JAV dalyvauti kovoje už šios šalies nepriklausomybę. Amerikoje jis statė įtvirtinimus Filadelfijoje ir kitose vietose, didvyriškai kovėsi mūšio lauke. Jo gebėjimai karines teritorijas matyti ne akimis, o minties geometrija tapo jo vizitine kortele. Ticonderogos tvirtovėje jis vienu žvilgsniu įžvelgė strateginę grėsmę, o Saratogoje suprojektavo sustiprintų įtvirtinimų sistemą, kuri padėjo įvaryti britų pajėgas į spąstus ir priversti jas kapituliuoti. Ši pergalė tapo lūžiu Amerikos nepriklausomybės kare. Kosciuška buvo ne tik inžinerijos meistras - jis tapo vienu svarbiausių Amerikos nepriklausomybės kovų karininkų ir JAV didvyriu, gavusiu brigados generolo laipsnį ir specialią Kongreso padėką.
Grįžęs į Lietuvą 1784 m., jis jau buvo pasaulinio masto figūra. Tačiau Respublikos karinė sistema jo vėl neįsileido. Tik pradėjus karines reformas Ketverių metų seime, jam atsivėrė durys, tačiau jis buvo paskirtas ne į Lietuvos, o į Karūnos kariuomenę. 1792 m. karas su Rusija didvyrių nelepino, tačiau Kosciuška sugebėjo atlikti tai, ko nepavyko kitiems - nepralaimėti. Jis įvykdė visas pavestas užduotis, pasižymėjo drąsa ir racionalumu, tapdamas natūraliu kandidatu, kuris po dvejų metų stojo Tėvynės laisvės kovų priešakyje.
1794 m. kovo 12-ąją Lenkijoje prasidėjo Tado Kosciuškos vadovaujamas sukilimas, kuris po kelių savaičių persimetė ir į Lietuvą. Atvykęs į Gardiną, Tadas Kosciuška laišku kreipėsi į karius: „Lietuva! Mano kraštiečiai ir gentainiai! Sukilimo metu labai pravertė Kosciuškos įgyta karo patirtis Amerikoje ir jo fortifikacijos žinios. Jis pritaikė Amerikos patirtį: į ginkluotą pasipriešinimą įtraukė miestiečius, valstiečius, bajorus, kūrė tautinę miliciją, organizavo propagandą ir viešinimą. Jo kalbos, manifestai ir poetinės deklaracijos uždegdavo klausytojus. Sukilimas tapo masiniu judėjimu - tokiu, kurio masto nepajėgė ignoruoti nė viena Europos sostinė.
Tado Kosciuškos vadovaujami daliniai prie Raclavicų sutriuškino rusų kariuomenę ir tai leido sukilėliams geriau organizuoti savo pajėgas bei pelnyti valstiečių paramą. Siekdamas įtraukti į sukilimą valstiečius, jis paskelbė Polaneco universalą, suteikiantį baudžiauninkams laisvę. Tai buvo teisinis pagrindas kurti nebe luominei, bet šiuolaikinei laisvų ir lygiateisių žmonių visuomenei. Kosciuška tapo tokios visuomenės simboliu.
Po pralaimėjimo prie Macejovicų, sunkiai sužeistas Tadas Kosciuška buvo paimtas į nelaisvę ir kalinamas Petropavlovsko tvirtovėje Peterburge. Atgavęs laisvę 1796 m., jis išvyko į JAV. Po dviejų metų sugrįžo į Paryžių ir visą galvą pasinėrė į darbus, rūpinosi įvairiais emigrantų reikalais. 1817 m. spalio 15 d. mirė Šveicarijoje (Zoloturne), kur praleido paskutiniuosius savo gyvenimo metus.
Tado Kosciuškos atminimas pagerbtas ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Jam atidengti paminklai Krokuvoje, Lodzėje (Lenkija), Čikagoje, Vašingtone, Detroite, Filadelfijoje, Vest Pointe (JAV). 1820-1823 m. Krokuvoje buvo supiltas Kosciuškos kalnas, tapęs viena labiausiai lankomų Lenkijos vietų. 1840 m. T. Kosciuškos vardu pavadintas aukščiausias Australijos kalnas. JAV, greta Aliaskos, yra Kosciuškos sala, Indianos valstijoje - Kosciuškos grafystė, Misisipės valstijoje - Kosciuškos miestelis. Vilniuje, Šv. Jonų bažnyčioje, 1917 m. buvo atidengta memorialinė lenta jo atminimui.
Lenkijos institutas Vilniuje, bendradarbiaudamas su Lenkijos Respublikos ambasada Vilniuje, Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerija ir Kauno Aleksoto seniūnija, 2017 m. gegužės 11 d. surengė Tado Kosciuškos minėjimo iškilmių inauguraciją. Gegužės 30 d. Jašiūnų Balinskių dvaro rūmuose įvyko vakaras, skirtas generolo Tado Kosciuškos 200-osioms mirties metinėms paminėti, kurio programoje vyko prof. Alfredo Bumblausko paskaita apie Tadą Kosciušką ir koncertas „Kościuszko plays Kościuszko”.
Tadas Kosciuška - galbūt ryškiausia XVIII a. Lietuvos ir Lenkijos karininko figūra, kuri XIX ir XX amžiaus laisvės kovotojams tapo moralinio autoriteto švyturiu. Jo vardas simbolizuoja drąsą, pasiaukojimą ir nepajudinamą tikėjimą laisvės idealais.
| Data | Įvykis |
|---|---|
| 1746 m. vasario 4 d. | Gimė Merečovščiznos kaime |
| 1755-1760 m. | Mokėsi pijorų kolegijoje Liubešuve |
| 1765 m. | Įstojo į Varšuvos kadetų korpuso mokyklą |
| 1769-1774 m. | Tobulinosi Paryžiaus karo akademijoje |
| 1775-1783 m. | Dalyvavo JAV nepriklausomybės kare |
| 1784 m. | Grįžo į LDK |
| 1789 m. | Paskirtas Lenkijos kariuomenės brigados vadu |
| 1794 m. | Vadovavo 1794 m. sukilimui Lenkijoje ir Lietuvoje |
| 1794 m. spalio 10 d. | Sužeistas pateko į Rusijos nelaisvę mūšyje prie Macejovicės |
| 1796 m. | Paleistas iš nelaisvės |
| 1797-1798 m. | Gyveno JAV |
| 1798-1815 m. | Gyveno Prancūzijoje |
| 1815-1817 m. | Gyveno Šveicarijoje |
| 1817 m. spalio 15 d. | Mirė Zoloturne (Šveicarija) |
