Mindaugas (gimė apie 1200 m. - 1263 m. rugsėjo 12 d.) - tai viena svarbiausių figūrų Lietuvos istorijoje, pirmasis ir vienintelis Lietuvos karalius bei didysis kunigaikštis. Jo valdymo laikotarpis (apie 1236-1253 m. kaip didžiojo kunigaikščio, 1253-1263 m. kaip karaliaus) žymi Lietuvos valstybės formavimosi ir jos tarptautinio pripažinimo pradžią.
Kilmingoji Praeitis ir Valdžios Užgrobimas
Žinių apie Mindaugo kilmę ir artimiausius giminaičius istorijos šaltiniuose labai nedaug. Sprendžiant iš Livonijos eiliuotojoje kronikoje įvardyto Mindaugo tėvo turėto „didžiojo kunigo“ titulo, galima spėti, kad jo tėvas buvo Lietuvos didysis kunigaikštis. Eiliuotojoje Livonijos kronikoje perteikiami Treniotos žodžiai Mindaugui, 1261 m.: „Tavo tėvas buvo didelis karalius, ir jo laikais lygaus jam nebuvo galima rasti.” Pasakymas, kad karalius neturi sau lygių reiškia, kad jis - pilnateisis suverenas valdovas, atitinkantis to meto karaliaus idealą, ir patvirtina, kad jau Mindaugo tėvas buvo Lietuvos didysis kunigaikštis. Henriko Latvio kronikoje nurodomos kai kurių iki Mindaugo valdžiusių Lietuvos valdovų žūties datos, o Voluinės metraštis mini, kad 1219 m. Lietuvos ir Haličo-Voluinės taikos sutartis buvo sudaryta ir dviejų Mindaugo brolių ar pusbrolių vardu. Tai leidžia manyti, kad Mindaugas galėjo būti giminingas su Živinbutu, kuris buvo vienas iš penkių vyresniųjų kunigaikščių, pasirašiusių 1219 m. taikos sutartį su Volyne. Tarp šių penkių kunigaikščių minimi ir du brolių pora - Daujotas ir Viligaila, bei kita brolių pora - Dausprungas ir Mindaugas. Brolių poras atitinka 1213-1214 m. žuvę du valdovai - žuvęs prie Lielvardės („Lielvardiškis“) ir Stekšys, kurie laikytini šių brolių tėvais. Vyresniųjų kunigaikščių grupei priklausė tuometinis valdovas Živinbutas ir dviejų jo pirmtakų (greičiausiai, brolių) sūnūs. Mindaugo tėvu greičiausiai buvo „Lielvardiškis“, o ne Stekšys, kuris žuvo, neišbuvęs valdžioje nė metų.
Istoriniuose šaltiniuose Mindaugas pirmą kartą paminėtas 1219 m., kai Lietuva sudarė taiką su Voluinės kunigaikštyste. Tačiau kada jis įveikė hipotetinius kandidatus į neužimtą Lietuvos valdovo sostą ir tapo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ar „pirmuoju suvienytos Lietuvos valdovu“, - tiksliai nežinoma. Tai, kad 1236 m. Haličo-Voluinės didysis kunigaikštis Danila Romanovičius su Mindaugu derėjosi kaip su visos Lietuvos valdovu, leidžia manyti, jog jis didžiuoju kunigaikščiu tapo 1236 m. Po Živinbuto mirties Lietuvoje vyko ilgos kovos dėl valdžios, kurias galėjo paskatinti išorinė grėsmė. 1228-1237 m. žinomi tik du lietuvių karo žygiai (1230 ir 1234 m.). 1236 m. rugsėjį kalavijuočiai su kryžininkais nusiaubė dalį Lietuvos, tačiau Vykinto vadovaujama kariuomenė juos sumušė. 1237 m. gegužės 27 d. Kalavijuočių ordinas prisijungė prie Vokiečių ordino, kuris 1230 m. įsikūrė Prūsijoje. Lietuva atsidūrė tarp livoniškosios ir prūsiškosios Vokiečių ordino atšakų. 1238 m. Mindaugas pirmą kartą paminėtas kaip Lietuvos valdovas.
Nėra nė vieno šaltinio, kuris rodytų, kad Lietuva plačiąja prasme egzistavo iki 1183 m. 1208 m. į Žiemgalos kaimynystėje buvusią Lietuvą įsiveržė žiemgalių kunigaikštis Viestartas, keršydamas už ankstesnius lietuvių antpuolius. 1201-1202 m. žiemą lietuvių žygį prieš Žiemgalą sutrukdė Polocko kunigaikščio įsiveržimas į Lietuvą. Taigi su žiemgaliais kovojo ir jų betarpiški kaimynai, ir Polocko kaimynystėje gyvenę lietuviai. Lietuva plačiąja prasme nuo pat pirmojo paminėjimo buvo vientisas politinis organizmas.
„Panerio Lietuva“ - pirminė Lietuva, vėliau žinoma kaip Vilniaus kunigaikštystės „Ašmenos pusė“. 1213 m. kovodamas su kryžiuočiais, žuvo „lietuvių valdovas ir vyresnysis“. 1209 ir 1213 m. Henrikas Latvis mini dar ir „galingą lietuvį“ Daugerutį, 1213 m. nusižudžiusį vokiečių nelaisvėje, tačiau valdovu jo nevadina. 1214 m. pradžioje žuvo lietuvių „kunigaikštis ir valdovas Stekšys“.
Vidaus Karai ir Krikšto Kelias
1248 m. Mindaugas pasiuntė prieš Smolenską savo brolėnus Tautvilą, Gedivydą bei jų motinos brolį Vykintą. Jie sėkmingai perėjo Smolensko kunigaikštystę, įsiveržė į Maskvos žemę ir prie Protvos sumušė Maskvos kunigaikščio Mykolo, kuris žuvo mūšyje, kariuomenę. Tačiau netrukus Suzdalės kunigaikščiai sumušė lietuvius prie Zubcovo. Mindaugas nusprendė išvyti pralaimėjusius kunigaikščius iš Lietuvos ir pasiuntė prieš juos savo karius. 1249 m. Vykintas, Tautvilas ir Gedivydas pabėgo pas Volynės kunigaikštį Danielių. Šis nutarė paremti bėglius - puolė Juodąją Rusią ir paėmė joje daug pilių. Tuo tarpu Vykintui pavyko papirkti jotvingius, pusę žemaičių ir susitarti su Ordinu. 1250 m. Livonijos kariuomenė puolė Mindaugo valdas. Prie jos prisijungė ir Tautvilas su Danieliaus duota kariuomene. Po šio antpuolio Rygoje Tautvilas pasikrikštijo. Tačiau Mindaugas papirko Livonijos žemės magistrą Andrių Štirlandą.
1251 m. pavasarį Andrius Štirlandas pakrikštijo Mindaugą ir išvijo Tautvilą iš Rygos. Tautvilas puolė Mindaugą, kuris, užsidaręs Vorutos pilyje, su vokiečių riterių pagalba atrėmė puolimą. Tada jau Mindaugas apgulė Tautvilą Vykinto pilyje Tvirimante. Pavasarį Mindaugas priėmė krikštą, siekdamas sudaryti sąjungą su Livonijos magistru Andriumi Štirlandu. 1251 m. liepos 17 d. popiežius Inocentas IV paėmė Mindaugą į savo globą ir liepė karūnuoti jį Lietuvos karaliumi.
Karūnavimas ir Valstybės Įtvirtinimas
1253 m. liepos 6 d. Mindaugas ir jo žmona Morta buvo karūnuoti (greičiausiai Latavoje). Tačiau kartu Mindaugas pateko į Livonijos ordino priklausomybę, ir jau karūnavimo metu turėjo jam užrašyti dalį Žemaitijos bei Jotvos. Vėliau ši donacija buvo išplėsta. Mindaugo karūnavimo vieta - Latavos dvaras. Mindaugo karūnavimo proga išduotame donaciniame akte parašyta „Duota Letovijoje, mūsų dvare“ (Datum in Lettowia, in curia nostra). Lettowia vartota dviem prasmėmis: Lietuva ir Latava. 1261 m. Mindaugo donacinio akto falsifikate Lettowia - Latavos upelis, kuriuo vedama Sėlos siena. XIV a. pab. Sėlos sienų aprašyme minimas „piliakalnis, vardu Lettow“. 1997 m. šioje vietoje rastas Palatavio piliakalnis, kuris laikomas labiausiai tikėtina Mindaugo karūnavimo vieta.
1249-1254 m. Lietuvoje vyko vidaus karas. 1254 m. buvo sudaryta taika tarp Lietuvos ir Volynės. Mindaugas susitaikė ir su Tautvilu, kuris vėliau užėmė Polocką ir valdė jį kaip Mindaugo vasalas. Už pagalbą Mindaugas turėjo užrašyti Vokiečių ordinui Žemaitiją, Jotvą, Nadruvą, Skalvą, Sėlą. Žemaičiai pasipriešino ir 1260 m. pasiekė pergalę Durbės mūšyje. 1261 m. Mindaugas atsimetė nuo krikščionybės.
1239-1248 m. Lietuva dažnai puldinėjo Rusią, naudodamasi jos susilpnėjimu po totorių antpuolių. Turbūt tada Lietuva užvaldė ir Juodąją Rusį su Naugarduko pilimi. Vienas lietuvių kunigaikštis 1239 m. užėmė net Smolenską, bet jį netrukus sumušė ir paėmė į nelaisvę Vladimiro didysis kunigaikštis Jaroslavas.
Nėra žinoma nei Mindaugo gimimo data, nei vieta. Nuo XIII a. 4 dešimtmečio Mindaugas buvo Lietuvos didysis kunigaikštis ir pirmasis bei vienintelis Lietuvos karalius. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose jis minimas Ipatijaus metraštyje 1219 m., kai Lietuva sudarė taiką su Voluinės kunigaikštyste. Šiame metraštyje Mindaugas įvardijamas didžiuoju kunigaikščiu. Anksčiau datuojamos informacijos apie Mindaugą nėra. Vienas pagrindinių Mindaugo nuopelnų buvo Lietuvos valstybės suvienijimas. Tai jis padarė apie 1240 m. pašalinęs ar pajungęs varžovus. Siekdamas valdžios, Mindaugas kitus kunigaikščius jėga vertė savo vasalais. Kaip visos Lietuvos valdovas, minimas apie 1245 m. pasirodžiusioje „Eiliuotoje Livonijos kronikoje“. 1251 m. Mindaugas su žmona Morta ir sūnumis Rukliu ir Rupeikiu apsikrikštijo, o 1253 m. Kulmo vyskupas Heidenrikas, pavestas popiežiaus Inocento IV, Mindaugą vainikavo karaliumi.
Mindaugo karalystė – krikščioniška Lietuvos valstybė
Politiniai Manevrai ir Krikšto Likimas
1262 m. mirus žmonai Mortai, Mindaugas norėjo vesti jos seserį, Nalšios kunigaikščio Daumanto žmoną. Keršydamas už tokį poelgį, Daumantas ir su Mindaugu konfliktavęs Treniota, surengė sąmokslą ir 1263 m. nužudė Mindaugą ir jo sūnus Ruklį bei Rupeikį. Po to Daumantas pasitraukė į Pskovą, o Treniota tapo Lietuvos Didžiuoju kunigaikščiu. Nepaisant Mindaugo mirties, Lietuvos valstybė buvo išsaugota.
Mindaugo krikšto likimas nėra iki galo aiškus. 1261 m. rudenį Mindaugas, savo karvedžio Treniotos ir žemaičių įtikintas, paėmė žemaičius savo valdžion, atsimetė nuo krikščionybės ir pradėjo karą su Ordinu. Karas nesisekė, ir Mindaugas dėl nesėkmių kaltino Treniotą.
Palikimas ir Amžininko Vardas
Tiksli Mindaugo kapo vieta nežinoma, manoma, kad jis galėjo būti palaidotas Agluonoje (Latvija). Mindaugas kaip istorinė asmenybė įamžintas daugelyje grožinės literatūros kūrinių. Lenkų poetas Julijus Slovackis (Juliusz Słowacki) yra parašęs dramos veikalą „Mindowe, Król Litewski: obraz historyczny w pięciu aktach“. Vincas Krėvė-Mickevičius yra sukūręs dramą „Mindaugo mirtis“. Poeto Justino Marcinkevičiaus dviejų dalių drama-poema „Mindaugas“ pastatyta daugelyje Lietuvos ir kitų šalių teatrų. Juozas Kralikauskas parašė istorinius romanus „Mindaugas“, „Mindaugo nužudymas“, „Mindaugo kapas“. Išleisti Jono Užurkos istoriniai romanai „Karaliaus karūna ir mirtis“ bei „Mindaugas - karališkasis kraujas“, Vytauto Talačkos - „Karūna ir kraujas“.
Vilniuje Lietuvos karaliaus atminimas įamžintas 2003 m. liepos 6 dieną, minint 750-ąsias Mindaugo karūnavimo metines. Priešais Nacionalinio muziejaus Naujojo arsenalo pastatą buvo atidengtas 3,5 metrų aukščio granitinis paminklas Mindaugui (skulpt. Regimantas Midvikis). Kaip teigia paminklo autorius R. Midvikis „Mindaugas - tai Lietuvos valstybingumo idėja <…>, jo epochoje susiliejo pagonybė ir krikščionybė, būtent tai ir bandyta atskleisti paminklu.
1990 m. liepos 6-ąją, minint Mindaugo karūnavimo metines, ant Juozapinės kalno pastatytas paminklinis akmuo. Vilniaus Arkikatedroje įrengta Karaliui Mindaugui skirta memorialinė lenta. Lietuvos Karaliaus Mindaugo karūnavimo 750 m. jubiliejui pažymėti, 2003 m. rekonstruotas Gedimino prospektas. Vilniuje, Naujamiesčio seniūnijoje yra Mindaugo gatvė. 2003 m. liepos 6 dieną Vilniuje per Nerį, tarp Rinktinės ir T. Vrublevskio g. pastatytas Karaliaus Mindaugo tiltas.
| Pareigos | Laikotarpis |
|---|---|
| Lietuvos didysis kunigaikštis | apie 1236-1253 m. |
| Lietuvos karalius | 1253-1263 m. |
