Kryžiaus žygiai į Rytus - vienas iš paslaptingiausių viduramžių istorijos reiškinių, apipintas daugybe mitų ir stereotipų. Nors istorikai iki šiol diskutuoja apie daugelį su jais susijusių įvykių, tarp jų išsiskiria vienas legendinis - Vaikų kryžiaus žygis, įvykęs 1212 metais. Šis nepasisekęs žygis, kuriame dalyvavo Europos krikščionys siekdami įkurti antrąją Jeruzalės karalystę Artimuosiuose Rytuose, Šventojoje Žemėje, oficialiai nebuvo patvirtintas tuometinio popiežiaus Inocento III. Vaikų kryžiaus žygis buvo trumpas ir apipintas legendomis, kurios kelia diskusijas iki šių dienų.
Kryžiaus karai - tai Vakarų Europos krikščioniškų valstybių karinės kampanijos, vykdytos XI-XVI amžiuose. Jų pagrindinis tikslas buvo iš musulmonų atkariauti krikščionių šventąsias vietas Palestinoje, apginti ten gyvenančius krikščionis ir apsaugoti piligrimus. Vyko dėl religinių, ekonominių ir politinių priežasčių. Kryžiaus karus inicijavo ir organizavo Romos popiežiai, siekdami susigrąžinti po Krikščionių Bažnyčios skilimo (1054 m.) prarastą įtaką Rytuose. Bažnyčia kryžininkams už dalyvavimą žygyje suteikdavo nuodėmių atleidimą, rūpinosi jų tėvynėje paliktu turtu ir šeima. Prie savo drabužių kryžiaus karų dalyviai prisisiūdavo kryžių iš raudonos medžiagos - iš čia ir kilo jų pavadinimas. Ekonomiškai kryžiaus karai ypač buvo naudingi Šiaurės Italijos miestams (Venecijai, Genujai, Pisai), kurie siekė įsigalėti Rytų rinkose ir kontroliuoti prekybos kelius su musulmonų kraštais. Kryžiaus karams turėjo įtakos ir gyventojų gausėjimas Vakarų Europoje (pradėjo trūkti laisvų žemių).
Viduramžių žmogaus gyvenimas buvo sunkus, daugumai žmonių gyvena tik trisdešimtmetį. Religija formavo beveik kiekvieną kasdienio gyvenimo aspektą, be pašto ar laikraščių, naujienos retai keliavo už jūsų miesto ribų. Tai buvo prieš spausdinimo spaudą, ginkluotų ginklų Europoje ir Juodąją mirtį. Kol Europa vis dar lipo iš ankstyvųjų viduramžių, Dainų dinastija klestėjo Kinijoje, o Majų civilizacija vis dar aktyviai veikė Centrinėje Amerikoje. Pagrindinis karo teatras buvo Levantas - daugybė šiandienos Izraelio/Palestinos, Libano, Sirijos ir Jordanijos - su pagrindiniais kampanijos maršrutais per Anatoliją (šiuolaikinė Turkija). Kryžiuočiai žygiavo tūkstančius mylių, kad pasiektų ten, paversdami karus varginančiomis ginkluotomis piligriminėmis kelionėmis. Oficialiai jie buvo įforminti kaip šventi karai ginti ar susigrąžinti Šventąją žemę. Realybėje jie buvo tokie pat dėl politikos, prekybos ir asmeninių užmojų.
Kryžiaus žygiai buvo religiškai sankcionuotų karų serija, kovojama tarp Lotynų krikščioniškos Europos ir musulmonų galių rytinėje Viduržemio jūroje nuo 1096 iki 1291 m. Tačiau, nepaisant daugelio mitų, Kryžiaus žygiai nebuvo vien tik karas prieš musulmonus. Istorikai išskiria daugybę mitų apie šiuos žygius:
Kryžiaus žygių mitai ir realybė
1 mitas: Kryžiaus žygiai buvo vienas didelis karas
Jeigu iš paukščio skrydžio apžvelgtume visą XII a. Viduržemio jūros baseiną, galėtų pasirodyti, kad tarp krikščionių ir musulmonų vyksta vienas didelis karas keliais frontais. Kaunamasi buvo Pirėnų ir Apeninų pusiasalyje, Pietų Prancūzijoje, Balkanuose, Priešakinėje ir Mažojoje Azijoje. Atakuojančia puse beveik visuomet buvo Arabų kalifatas. Jeigu antrojoje XI a. pusėje „vakarų frontas“ bemaž stabilizavosi, tai „rytiniame“ Bizantijos fronte po Manzikerto kautynių nutiko katastrofa. 1071 metų rugpjūčio 19 d. didžiuliame Manzikerto mūšyje seldžiukų sultono Alp Arslano kariuomenė sunaikino Rytų Romos imperijos armiją. 1078 m. XI a. pabaigoje seldžiukų būriai pasiekdavo patį Konstantinopolį, ir tuomet Rytų Romos imperatorius Aleksėjus I Komninas, geras karvedys ir valdovas, paprašė Romos popiežiaus pagalbos. Faktiškai jam buvo reikalingas ribotas profesionalių karių kontingentas. Būtent taip prasidėjo Kryžiaus žygiai.
2 mitas: Kryžiuočiai grobė resursus ir kolonizavo
Šį teiginį istorikai laiko pasenusiu. Jį galima atmesti vien jau todėl, kad kryžininkų valstybės Palestinoje išsilaikydavo iš Europos pinigų. Jokio resursų grobstymo iš nukariautų teritorijų nebuvo. Nebuvo ir ženklesnės kolonizacijos.
3 mitas: Kryžiuočių valstybėse dominavo „frankai“
Netiesa. Kryžiuočių įkurtoje Jeruzalės karalystėje „frankų“ („frankais“ musulmonai vadindavo visus kryžiuočius nepriklausomai nuo tautybės) procentas visuomet buvo nedidelis.
4 mitas: Politiniai konfliktai Šventojoje žemėje kilo tik iš Europos
Čia tradiciškai kalbama apie Pilypą II Augustą ir Ričardą Liūtaširdį. Į Šventąją žemę daugelis politinių konfliktų iš tiesų atkeliavo iš Europos, ir pirmiausia tai buvo Italijos pirklių miestų, taip pat gvelfų ir gibelinų nesantaika. Sunku kalbėti apie kokią nors tarptautinę įtampą, nes to meto viduramžių žmonės buvo veikiau krikščionys kosmopolitai. Vis dėlto tie kosmopolitai visuomet save tapatino su tais regionais, iš kurių jie kilę. Pavyzdžiui, Ričardas Liūtaširdis šaltiniuose nuolat pristatomas kaip „puatjietis“, tai yra, Puatjė grafystės gyventojas. „Prancūzas“ XI - XIII a.
5 mitas: Kryžiaus žygiams visada trūko lėšų
Romos kurijos politika - atskiras ir labai sunkus klausimas. Tikriausiai būta ir klaidų, ir piktnaudžiavimo. Tačiau pinigų Kryžiaus žygiams iš tiesų trūko. Prieš Trečiąjį kryžiaus žygį Anglijoje ir Prancūzijoje buvo įvesta „Saladino dešimtinė“. Ričardas Liūtaširdis išsunkė Anžū sritį kaip kempinę, už pinigus sumažino Škotijos duoklę Anglijai, pardavė jai keletą pilių. Kitas karalius, šv. Jeruzalės karalystės sostinė Akra krito 1291 metais. Ją užėmę mameliukai sugriovė miestą ir negailestingai išpjovė už tvirtovės sienų gyvenusius beveik visus krikščionis ir žydus. Naujajam gyvenimui miestas buvo prikeltas tik XIV a. viduryje, tačiau krikščionybės bastionas Šventojoje žemėje buvo prarastas amžiams. Po šios katastrofos dar ilgai buvo svarstoma, ar verta atnaujinti žygius į Rytus. Suskaičiavo išlaidas ir pamatė, kad tai astronominės sumos.
6 mitas: Visi kryžiuočiai praturtėdavo
Pralobo tik vienetai. Dauguma sugrįždavo nieko nepešę ar tiesiog bankrutuodavo. Apie valstiečius nėra ko ir kalbėti. Į Rytus keliaujantiems feodalams tekdavo įkeisti savo valdas, lįsti į skolas tam, kad surinktų lėšų kelionei ir ginkluotei. Iš Pirmojo ir pačio sėkmingiausio kryžiaus žygio dalyvių tik Bohemundas Tarentietis ir jo sūnėnas Tankredas turėjo konkrečių politinių bei karinių interesų Rytuose. Abu jie negalėjo pretenduoti į valdžią Pietų Italijoje, todėl dalyvavimas Kryžiaus žygyje tebuvo mėginimas sukurti nuosavą valstybę Rytuose. Bohemundui šis bandymas buvo ne pirmasis ir ne paskutinis. Tulūzos grafas Raimondas de Sen Žilis, Flandrijos grafas Balduinas de Eno, Žemutinės Lotaringijos hercogas Gotfrydas Bujonietis, Normandijos hercogas Robertas ‒ visi jie buvo vieni turtingiausių Vakarų Europos feodalų, kiekvieno jų valdos buvo didesnės už Prancūzijos karaliaus valdomas sritis. Kryžiaus žygių neapsimokėjimą finansiškai įrodo ir tai, kad daugelis kryžininkų grįžo į Europą po to, kai atliko „savo pareigą prieš Dievą“.
7 mitas: Kryžiuočiai buvo nekontroliuojami plėšikai
Karyboje yra toks ciniškas terminas - šalutinė žala, ir su tuo nieko nepadarysi. Deja, tuo metu plėšikavimas buvo laikomas visai normaliu savo kariuomenės aprūpinimo būdu. Nekontroliuojamos žudynės ir plėšikavimai yra ne kas kita, kaip drausmės kariuomenėje trūkumas. Pats žymiausias skerdynių epizodas siejamas su 1099 m. Jeruzalės užėmimu, kai Pirmojo kryžiaus žygio dalyviai ten surengė kruviną pirtį. Kai kurie kronikininkai rašė, kad kraugeriai kryžininkai sunaikino visus Jeruzalės gyventojus. Tikriausiai tai gana perdėti aprašymai, nes tų įvykių liudininkai viską pasakoja kiek santūriau. Pavyzdžiui, „Frankų gyvenimo“ autorius rašė, kad žudoma buvo pasirinktinai. O štai gana sausi Petro Tudebodo žodžiai: „Mūsų kariai pagavo daugybę vyrų ir moterų. Mažai tikėtina, kad kryžiuočiai nužudė visus Jeruzalės ‒ juk norint aprūpinti savo kariuomenę jiems buvo reikalingi tarnai. Be to, juk turėjo kas nors likti gyventi kryžininkų kontroliuojamame mieste. Kalbant apie Jeruzalės skerdynes būtina paminėti dar vieną - keršto motyvą. Kova dėl Šventojo miesto truko beveik tris praradimų kupinus metus. Jeruzalę pasiekė toli gražu ne visi. Tiesa, kažkas pasiliko kituose užimtuose tvirtovėse, bet kryžiuočiai praradimai vis vien buvo milžiniški. O kiek žuvo Jeruzalės gyventojų? Duomenis gana prieštaringi. Kai kada belaisviai buvo žudomi tiesioginiu savo karvedžių įsakymu. Taip elgėsi ir du žymiausi tos epochos personažai - Anglijos karalius Ričardas Liūtaširdis ir Salah-ad-dinas Jusufas ibn Ajubas (Saladinas). Po Hatino kautynių 1187 m. Saladinas įsakė nužudyti visus tamplierius ir joanitus ‒ iš viso 240 karių. Jie turėjo galimybę išsigelbėti priimdami islamą, bet tikėjimo išdavikų atsirado tik keleletas. Įdomu tai, kad belaisvius kryžiuočius žudė ne profesionalūs budeliai, o visi norintys, kurių atsirado daugybė. Kiekvienam paėmusiam į nelaisvę riterį-vienuolį sultonas išmokėdavo 50 dinarų. Pasigailėta buvo tik tamplierių magistro Žeraro de Ridforo, jis vėliau buvo iškeistas į Safedo tvirtovę. Štai kaip šį kruviną atvejį aprašo Imadas-ad-Dinas: „Saladinas įsakė nukirsti jiems visiems galvas. Aplink tučtuojau susirinko ištisa minia sufijų ir jų mokinių, taip pat dievobaimingų žmonių ir atsiskyrėlių. Kiekvienas jų maldavo suteikti jam teisę įvykdyti bausmę, kiekvienas išsitraukdavo kalaviją ir pasiraitodavo rankoves. Labai greitai tarp savanorių atsirado tokių, kurie kirto greitai ir švariai, ir už tai jie buvo pagirti. Kai kurie iš netikėlių išsižadėjo savo tikėjimo, tuomet jų vietą užėmė kiti. Aš savo akimis mačiau žmogų, kuris juokdamasis kirto vieną po kito. Kiek pagyrų jis susilaukė, kokios amžinos dovanos nusipelnė už pralietą frankų kraują, kokį didingą darbą įvykdė jis!“ Tiesa, nelabai aišku, iš kur kariuomenės tarpe atsirado sufijai ir kiti teisuoliai. Kai kurie Vakarų metraštininkai tvirtina, kad riteriai-vienuoliai patys pasirinko kankinystės kelią. Jeigu tikėsime šaltiniais, pats Saladinas po egzekucijos ištarė šiuos žodžius: „Neliko gyvas nei vienas iš tamplierių. Ši diena tapo dieviškos palaimos diena.“ Be to, Saladinas asmeniškai nužudė Reno de Šatiljoną. Šis baronas buvo ne tik pavojingas sultono priešininkas, bet ir jo asmeninis priešas. Šatiljonas planavo užpulti šventą musulmonų miestą Meką, nekreipdamas dėmesio į paliaubas plėšė karavanus ir kartą netgi paėmė į nelaisvę Saladino seserį. Šatiljonui buvo pasiūlyta tapti musulmonu, bet Rene atsisakė. 1191 m. prie Akros nužudyti belaisvius įsakė ir Ričardas Liūtaširdis. Tai įvyko prabėgus mėnesiui po miesto užėmimo. Iš pradžių buvo planuojama paleisti musulmonus belaisvius mainais į 200 000 dinarų ir 1500 įkalintų krikščionių. Tačiau sultonas vilkino laiką ir išsisukinėjo nuo atsakymo, tad iškilo grėsmė visam kryžininkų žygiui. Kariuomenė buvo pasirengusi žygiuoti į pietus, o laikas bėgo musulmonų naudai. Be to, belaisvius reikėjo maitinti ir saugoti. Taigi, pasitarimo metu buvo nuspręsta nužudyti belaisvius, išskyrus pačius kilmingiausius (juos karalius visgi tikėjosi iškeisti). Vis dėlto prievarta taikių gyventojų ir priešo belaisvių atžvilgiu nebuvo skiriamasis Kryžiaus žygių bruožas. Kad ir kaip keistai skambėtų, tačiau Kryžiaus karų epochoje karas tapo humaniškesnis. Kai kada belaisvius paleisdavo už išpirką. Pavyzdžiui, būtent taip pasielgė 1187 m. Jeruzalę susigrąžinęs Saladinas. Tiesa, daugelis nelaimingųjų buvo parduoti į vergiją. Yra žinių, kad ir dalis 1099 m.
8 mitas: Visi kryžiuočiai buvo avantiūristai
Dėl suprantamų psichologinių bei socialinių priežasčių cinikų ir avantiūristų kariuomenėje būta visuomet. Tačiau buvo ir visiškai kitokių, aukštesniais motyvais besivadovaujančių asmenybių. Kaip tik jų buvimas kariuomenėje įkvėpdavo kitus ir suteikdavo jėgų nugalėti. Štai, pavyzdžiui, kad ir Stepono II, Blua grafo, istorija. Jis buvo labai turtingas ir įtakingas žmogus, vienas iš Pirmojo kryžiaus žygio vadų. Sėkminga buvo ir jo santuoka su Adele Normandiete - Vilhelmo Užkariautojo dukterimi, su kuria Steponas susilaukė dvylikos vaikų. Į Kryžiaus karą Blua grafas patraukė jungtinės Šiaurės Prancūzijos kariaunos sudėtyje, tačiau žygio sunkumai bei kiti nepritekliai palaužė jo valią ir iki Jeruzalės Steponas nenusigavo. Kai grafas grįžo namo, žmona ėmė jam priekaištauti dėl bailumo ir krikščioniškos pareigos neatlikimo. Tuomet Steponas vėl patraukė į Rytus, kur dalyvavo visišku kryžininkų sutriuškinimu pasibaigusiame 1102 metų žygyje. Išsigelbėjęs Steponas nuvyko į Jeruzalę pas karalių Balduiną I, tačiau po kurio laiko, 1102 m. Ne mažiau dramatiška ir kita, Odeberio de la Maršo istorija. Šis didikas užtiko savo žmoną su meilužiu. Apimtas įsiūčio jis nužudė konkurentą, o žmoną išvijo iš namų. Netrukus Odeberis patraukė į Šventąją žemę.
9 mitas: Kryžiuočiai kurstė žydų pogromus
Paprastai teigiama, kad kryžiuočiai kurstė žydų pogromus, bet šie dažniausiai vykdavo prieš kryžininkų vadovų valią, o nuolatinis jų pasikartojimas veikiau liudijo tvarką nesugebančios užtikrinti valdžios silpnumą. Žydų pogromai vyko ne kelyje į Jeruzalę, o tuomet, kai Kryžiaus karams buvo dar tik rengiamasi. Norėdama išvengti riaušių, valdžia uždraudė judėjams rodytis už savo kvartalo ribų, tačiau žydai nepakluso. Jie nutarė surengti iškilmingas eitynes ir dalyvauti šventėje. Viskas pasibaigė labai tragiškai. Procesijos dalyvius sumušė, apiplėšė, vėliau įniršusi minia pasileido niokoti žydų kvartalo. Taip, visa tai vyko, tačiau kartais pamirštama, kad šios nudriskusių, pusalkanių marginalų minios susidurdavo su dideliu dvasinės ir pasaulietinės valdžios priešiškumu. Mainco mieste vietos vyskupas paslėpė daugybę žydų. Tačiau tai nepadėjo. O štai kaimyninėje Vengrijoje žydų pogromų nebuvo. Pagrindiniai kryžininkų judėjimo ideologai ryžtingai ir nedviprasmiškai smerkė prievartą prieš žydus. Tarp jų ir šv. Bernardas, Klervo vienuolyno abatas, Antrojo kryžiaus žygio įkvėpėjas ir tamplierių ordino statuto kūrėjas. Štai jo žodžiai: „Paklauskite kiekvieno, pažįstančio Šventąjį Raštą, kas kalbama apie žydus Psalmėse? „Ne jų pražūties meldžiu aš“. Žydai mums - gyvi Rašto žodžiai, kiekvieną kartą primenantys apie Viešpaties kančias...
10 mitas: Kryžiuočiai elgėsi su musulmonais itin žiauriai
Apie kryžiuočius daug nekalbėsim, nes buvo visko. Tačiau, pavyzdžiui, kai kurie tamplieriai bičiuliavosi su musulmonais ir netgi leido jiems melstis užgrobtose mečetėse. „Štai frankų grubumo pavyzdys, tesubjauroja juos Alachas. Kartą, atvykęs į Jeruzalę, užėjau į Al-Akšos mečetę. Šalia buvo dar viena maža mečetė, kurioje frankai įkūrė bažnyčią. Kai aš užėjau į mečetę, o ten gyveno frankai - mano draugai - jie leido man melstis mažojoje mečetėje. Užėjęs ten aš ištariau „Alachas didis“ ir pradėjau melstis atsisukęs į pietus, į Mekos pusę. Tada vienas frankas prišoko prie manęs ir atsuko veidu į rytus: „Melskis taip!“. Kiti atskubėję tamplieriai nustūmė jį nuo manęs ir aš vėl grįžau prie savo maldos. Tačiau tas pats frankas vėl puolė mane, atsuko į rytus ir riktelėjo „Melskis taip“. Tamplieriai vėl įbėgo į mečetę ir vėl nustūmė franką. Tuometinį musulmonų požiūrį į „netikėlius“ galima apibūdinti taip: nemusulmonai gali ramiai gyventi musulmoniškos valstybės globoje, tačiau privalėjo mokėti tam tikrus mokesčius. Tokius pat mokesčius musulmonai bei judėjai mokėjo ir krikščionių valdovams Šventojoje Žemėje, o taipogi ‒ Sicilijoje ir Ispanijoje. Yra ir kitokių liudijimų. Pavyzdžiui, musulmoniškoje Pirėnų pusiasalio dalyje gyvenęs Ibn-Džubaira savo „Kelionėse“ rašo, kad XII a. „Mūsų kelias driekėsi per nesibaigiančią kaimų virtinę ir apdirbtas žemes, kur musulmonai gyvena visko pertekę frankų valdžioje. Jie atiduoda frankams pusę savo derliaus ir moką džizją (tam tikras mokestis) - vieną dinarą ir penkis kiratus nuo galvos. Daugiau iš jų niekas nieko nereikalauja, išskyrus nedidelį mokestį už vaismedžius. Jiems palikti jų namai su visu geru, ir visoje Sirų pakrantėje, kurią valdo frankai, tokia pati tvarka. Ten visose žemėse ir kaimuose gyvena musulmonai. Ir daugelio iš širdys jų suvirpa, kuomet jie mato savo brolių padėtį musulmonų valdomose kraštuose. Pačių musulmonų požiūris į savo kaimynus krikščionis kito ir dažniausiai priklausė nuo to, kas valdžioje.
11 mitas: Kryžiuočiai siekė priverstinai atversti musulmonus
To meto šaltiniai apie musulmonus kalba kaip apie paganos, tai yra, pagonis. Pavyzdžiui, žymiajame Šv. Tačiau niekas nesirengė masiškai ir priverstinai atversti musulmonų į Kristaus religiją. Matyt todėl, kad į musulmonų pasaulį žvelgta kaip į didžiulę lygiavertę kultūrą. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad masinio musulmonų atvertimo į krikščionybę idėjos įkvėpė šv. Liudviką IX surengti aštuntąjį kryžiaus žygį, tačiau tai veikiau išimtis. Entuziastai mėgino plėsti taikią misionierišką veiklą. Pavyzdžiui, 1220 m. šv. Pranciškus Asyžietis atvyko į Kairą norėdamas pamokslauti Egipto sultonui, o šv. Buvęs riteris Raimundas Lulijus, vėliau tapęs vienuoliu ir filosofu, sudarė ištisą misijonierišką programą, ginčijosi su musulmonų teologais, kelis kartus skleidė „Dievo žodį“ Šiaurės Afrikoje. Jį nuolat kalino, vijo, o nuosavas tarnas bandė jį nužudyti.
12 mitas: Džihadas buvo Kryžiaus žygių atoveiksmis
Iš tiesų džihadas, šventasis karas prieš netikėlius, prasidėjo dar VI a. ‒ puse tūkstančio metų prieš Pirmąjį kryžiaus žygį. Iš esmės jis tęsiasi ir dabar. O dabar apie tai, kodėl Kryžiaus žygių metu džihadas nesuliepsnojo skaisčia liepsna. To priežastis - kova dėl valdžios tarp Artimųjų Rytų dinastijų. Iš pradžių čia šeimininkavo arabai, po to turkai-seldžiukai ir kurdai. Be to, XI a. pabaigoje Didžioji Sirija (Sirija, Libanas ir Palestina) tapo kovos tarp Egipto kalifato ir vietos didikų arena. Artimieji Rytai nebuvo vieningi. Tarpusavyje besivaidijantiems atabekams, emirams ir kalifui nerūpėjo visaapimantis karas už tikėjimą.
13 mitas: Musulmonai buvo kariniu požiūriu pranašesni
Daugelis mano, kad kariniu atžvilgiu musulmonai buvo pranašesni už kryžiuočius. Tačiau specialistai teigia, kad iš tiesų saracėnai neturėjo jiems dažnai priskiriamo technologinio pranašumo. Kryžiuočių tvirtovės bei fortifikaciniai statiniai buvo kur kas tobulesni už musulmonų. Kryžiuočių judėjimas išseko XIII a. pabaigoje ne dėl „silpno“ karinio potencialo...
Visi kartu baisiai nori išpirkti savo nuodėmes ir pelnyti amžiną gyvenimą po mirties. Sprendimas: atimti iš musulmonų Jeruzalę jėga, nes, anot popiežiaus Urbono II, „Deus vult“ (lot. Šventojo kapo atsiimti keliauja vaikai).
Iš viso istorikai suskaičiuoja aštuonis karinius kryžiaus žygius, tačiau tarp jų išsiskyrė ir vienas legendinis - vaikų kryžiaus žygis. Pagal seną legendą XIII a. gyveno berniukas, pamokslavęs Prancūzijoje ar Vokietijoje. Jis tvirtino, jog jam apsireiškęs Jėzus ir įsakmiai liepęs vadovauti kryžiaus žygiui, kad taikiai atverstų musulmonus į krikščionybę (žinia, iki tol atvertimas į krikščionybę nevykdavo labai jau taikiai). Berniukas, legendos teigimu, sugebėjo suburti dar apie 30 000 panašių vaikų, kryžiaus aktyvistų. Jis sukvietė juos per vietos socialinius tinklus į vieną vietą ir nuvedė į pietus link Viduržemio jūros tikėdamas, kad jūra prasiskirs ir nesušlapusius kojų juos praleis iki pat Jeruzalės.
Pirmasis kryžiaus žygis (1096-99), ragindamas apginti musulmonų persekiojamus krikščionis ir išvaduoti Jeruzalėje esantį Jėzaus Kristaus karstą, 1095 Clermont’o (Prancūzija) bažnytiniame susirinkime paskelbė popiežius Urbonas II. Žygio pradžia buvo numatyta 1095 08 15. Dar iki jam prasidedant, religinio entuziazmo įkvėpta į kryžiaus žygį patraukė pamokslininko Petro Eremito ir nusigyvenusio riterio Valterio Beturčio vadovaujama kariuomenė, kurią sudarė Šiaurės Prancūzijos ir Vidurio Vokietijos valstiečiai bei miestų varguomenė. Dalis šios kariuomenės žuvo per kovas su vengrais ir bulgarais, kurie, neapsikentę kryžininkų plėšikavimų, neleido jiems žygiuoti per savo žemes. Kai kariuomenės likučiai pasiekė Konstantinopolį, imperatorius Aleksijus I Komninas perkėlė juos į Mažąją Aziją, kur jos didžiąją dalį sunaikino seldžiukai. Feodalų riterių kariuomenė, sudaryta iš 4 armijų, Konstantinopolį pasiekė tik 1097 pavasarį ir susijungė Mažojoje Azijoje. Kariuomenė neturėjo bendros vadovybės. Lotaringijos riteriams vadovavo Žemutinės Lotaringijos hercogas Godfridas Buljonietis ir jo brolis Balduinas, Šiaurės Italijos ir Pietų Prancūzijos - Tulūzos grafas Raimondas ir popiežiaus legatas Ademaras, Pietų Italijos ir Sicilijos karalystės - Taranto kunigaikštis Boemundas, Šiaurės Prancūzijos (Normandijos) - Normandijos kunigaikštis Robertas. Pasak amžininkų, kryžininkų kariuomenę sudarė apie 100 000 riterių ir apie 600 000 pėstininkų. 1097 kryžininkai apgulė Nikėją, bet miestas, slaptai susitaręs su bizantiečiais, jiems pasidavė. Po seldžiukų kariuomenės sutriuškinimo prie Dorilėjo (1097) 1098 buvo užimta Edesa ir Antiochija ir įkurtos Edesos grafystė (gyvavo 1098-1144) bei Antiochijos kunigaikštystė (gyvavo 1098-1268). 1099 užėmus Tripolį buvo įkurta Tripolio grafystė (gyvavo 1099-1289). 1099 užimta ir Jeruzalė. Miestas buvo išgrobstytas, dauguma gyventojų išžudyta. Jeruzalė tapo Jeruzalės karalystės (gyvavo 1099-1291) sostine. Oficialiai visos kryžininkų valstybės buvo laikomos Jeruzalės karalystės vasalais.
1144 seldžiukams užėmus Edesos grafystę buvo paskelbtas antrasis kryžiaus žygis (1147-49). Jame dalyvavo Prancūzijos karalius Liudvikas VII ir Vokietijos karalius Konradas III. Žygis baigėsi visiška nesėkme. Dalį kryžininkų kariuomenės seldžiukai sunaikino pakeliui į Jeruzalę, kita dalis patyrė didelį pralaimėjimą bandydama užimti Damaską.
1171 kurdų kunigaikštis Salachas ad Dinas (Saladinas) tapo Egipto valdovu. Plėsdamas valstybę jis užkariavo Siriją ir Mesopotamiją. 1187 07 Palestinoje, Chattino mūšyje, jis sumušė kryžininkų kariuomenę ir užėmė Jeruzalę. Po Jeruzalės žlugimo popiežius Urbonas III paskelbė trečiąjį kryžiaus žygį (1189-92). Salachas ad Dinas per Chattino mūšį atima iš Gajaus Lusinjaniečio šventąjį kryžių (iš Matthew Paris Chronica maiora,13 a. Pilypas II Augustas atvyksta į Palestiną (Didžiųjų Prancūzijos kronikų, 14 a. Žygį 1189 05 pradėjo Frydrichas I Barbarosa su šimtatūkstantine kariuomene. Persikėlęs į Mažąją Aziją jis užkariavo Koniją, bet 1190 06 nuskendo keldamasis per vieną iš Kilikijos upių. Vėliau dalis Frydricho I Barbarosos kariuomenės grįžo į Vokietiją, kiti pasitraukė į Antiochiją. Pilypas II Augustas ir Ričardas I Liūtaširdis žygį pradėjo tik 1190. Išplaukusios iš Marselio ir Genujos uostų abiejų karalių kariuomenės susijungė Messinoje. Pakeliui į Palestiną Ričardas I Liūtaširdis užkariavo Kipro salą ir ten įkūrė Kipro karalystę (gyvavo 1192-1489). Pilypas II Augustas, po ilgos apsiausties Palestinoje užėmęs Akko tvirtovę, grįžo namo. 1192, pasirašęs kompromisinę taikos sutartį su Salachu ad Dinu, į Angliją grįžo ir Ričardas I Liūtaširdis. Po trečiojo kryžiaus žygio kryžininkai išsaugojo tik savo valdas Viduržemio jūros pakrantėje, tarp Tyro ir Jafos miestų.
Ketvirtąjį kryžiaus žygį (1202-04) paskelbė popiežius Inocentas III. Per jį kryžininkų kariuomenė, papirkta venecijiečių, nukrypo nuo savo pagrindinio tikslo (žygio į Palestiną) ir, užėmusi Bizantijos sostinę Konstantinopolį, įkūrė Lotynų imperiją (gyvavo 1204-61). Bizantiečiai (graikai) kitoje savo žemių dalyje įkūrė Nikėjos ir Trapezunto imperijas bei Epyro karalystę. Dalį Bizantijos valdų užėmė ir Venecija.
Per septintąjį kryžiaus žygį (1248-54) Prancūzijos karalius Liudvikas IX nesėkmingai puolė Egiptą. Per aštuntąjį kryžiaus žygį (1270) Liudvikas IX nesėkmingai puolė Tunisą. Šis žygis buvo paskutinis kryžiaus žygis dėl Šventosios žemės.
Kryžiaus karai iš pradžių reiškėsi kaip religiniu pagrindu vykę karai, vėliau virto Vakarų Europos valstybių ekonomine, karine ir politine ekspansija į Rytus. Kryžiaus žygiai buvo 200 metų eksperimentas su švento prekės ženklo, galios politikos ir tolimojo logistikos eksperimentu. Karai perbraižė žemėlapiai, pervedė prekybą (sveiki cukrus, prieskoniai ir popierius) ir paliko randus, kurie vis dar formuoja, kaip Rytai ir Vakarai mato vienas kitą.
Kryžiuočiai sugrąžino cukraus skonį, kuris iš pradžių buvo naudojamas kaip vaistas ir buvo toks retas, kad jis buvo vadinamas „baltuoju auksu“. Kryžiuočiai pastebėjo, kad arabai dažnai maudėsi ir naudojo sklandžius, alyvuogių aliejaus pagrindu pagamintus muilus. Kryžiuočiai padėjo pristatyti popierių Europai, galiausiai pakeisdami sudėtingesnį ir brangesnį pergamentą.
Be šių kultūrinių poslinkių, kryžiaus žygiai paliko gilų kartumo ir nepasitikėjimo palikimą. Jiems nepavyko nustatyti ilgalaikio buvimo Šventojoje žemėje ir nusausino didelius išteklius Europoje. Tačiau jie taip pat pradėjo globalizuotą pasaulį, sujungdami Rytus ir Vakarus tokiais būdais, kaip niekas negalėjo įsivaizduoti.
NAUSĖDA ŽINOJO? Lietuva tarp Kremliaus grasinimų ir slaptų sprendimų
Vaikų kryžiaus žygis, įvykęs 1212 m., yra vienas iš daugelio Kryžiaus žygių, kurių istorija apipinta mitais. Nors pati idėja nukeliauti į Šventąją žemę ir ją atkovoti buvo kilni, tačiau reali situacija dažnai būdavo kitokia. Vaikų kryžiaus žygio atveju, pasak legendos, piemenukas Stefanas Prancūzijoje ir piemenukas Mykolas Vokietijoje, regėję Jėzų Kristų, subūrė dideles vaikų minias. Šie vaikai tikėjo, kad jų nekaltumas padės jiems pasiekti Jeruzalę ir taikiai atversti musulmonus. Tačiau kelionė pasibaigė tragiškai - dauguma vaikų pateko į vergiją arba žuvo.
Istorikai iki šiol ginčijasi dėl Vaikų kryžiaus žygio realumo, tačiau jis išlieka svarbiu simboliu, atspindinčiu viduramžių visuomenės tikėjimą ir lūkesčius. Kryžiaus žygiai turėjo didžiulį poveikį Europos istorijai, keisdami politinį žemėlapį, prekybos kelius ir kultūrinius mainus. Nors karine prasme jie dažnai buvo nesėkmingi, tačiau paliko neištrinamą pėdsaką Europos ir Artimųjų Rytų santykiuose.
Kryžiaus žygiai buvo 200 metų eksperimentas su šventu prekės ženklu, galios politika ir tolimojo logistikos eksperimentu. Karai perbraižė žemėlapiai, pervedė prekybą (sveiki cukrus, prieskoniai ir popierius) ir paliko randus, kurie vis dar formuoja, kaip Rytai ir Vakarai mato vienas kitą.
Vaikų kryžiaus žygis 1212 m. buvo nepasisekęs bandymas įgyvendinti religinę viziją. Nors popiežius ir nepatvirtino šio žygio, jis tapo liudijimu apie viduramžių žmonių tikėjimą ir lūkesčius. Šis įvykis, nors ir apipintas legendomis, yra svarbi dalis Kryžiaus žygių istorijos.
Kryžiaus žygiai buvo religiškai sankcionuotų karų serija, kovojama tarp Lotynų krikščioniškos Europos ir musulmonų galių rytinėje Viduržemio jūroje nuo 1096 iki 1291 m. Vidutinio žmogaus gyvenimas buvo sunkus, daugumai žmonių gyvena tik trisdešimtmetis. Religija suformavo beveik kiekvieną kasdienio gyvenimo aspektą, be pašto ar laikraščių, naujienos retai keliavo už jūsų miesto. Tai buvo prieš spausdinimo spaudą, ginklus Europoje ir juodąją mirtį. Kol Europa vis dar lipo iš ankstyvųjų viduramžių, Dainų dinastija suklestėjo Kinijoje, o Majų civilizacija vis dar aktyviai veikė Centrinėje Amerikoje.
Kryžiaus žygiai galėjo baigtis karine nesėkme, tačiau jų poveikis Europos gyvenimui buvo didžiulis. Daugiau nei du šimtus metų jie atidarė anksčiau izoliuotą žemyną į Rytų kultūras, idėjas ir prekes.
Šis įvykis, nors ir apipintas legendomis, yra svarbi dalis Kryžiaus žygių istorijos. Vaikų kryžiaus žygis 1212 m. buvo nepasisekęs bandymas įgyvendinti religinę viziją.
Vaikų kryžiaus žygis - nepasisekęs kryžiaus žygis, vykęs 1212 m., kuriame dalyvavo Europos krikščionys siekdami įkurti antrąją Jeruzalės karalystę Artimuosiuose Rytuose, Šventojoje Žemėje. Kryžiaus žygio tuometinis popiežius Inocentas III oficialiai nepatvirtino. Šis žygis buvo trumpas (truko nuo 1212 m.
Kryžiaus karai buvo religiškai sankcionuotų karų serija, kovojama tarp Lotynų krikščioniškos Europos ir musulmonų galių rytinėje Viduržemio jūroje nuo 1096 iki 1291 m. Vidutinio žmogaus gyvenimas buvo sunkus, daugumai žmonių gyvena tik trisdešimtmetis. Religija suformavo beveik kiekvieną kasdienio gyvenimo aspektą, be pašto ar laikraščių, naujienos retai keliavo už jūsų miesto. Tai buvo prieš spausdinimo spaudą, ginklus Europoje ir juodąją mirtį. Kol Europa vis dar lipo iš ankstyvųjų viduramžių, Dainų dinastija suklestėjo Kinijoje, o Majų civilizacija vis dar aktyviai veikė Centrinėje Amerikoje.
Vaikų kryžiaus žygis - nepasisekęs kryžiaus žygis, vykęs 1212 m., kuriame dalyvavo Europos krikščionys siekdami įkurti antrąją Jeruzalės karalystę Artimuosiuose Rytuose, Šventojoje Žemėje. Kryžiaus žygio tuometinis popiežius Inocentas III oficialiai nepatvirtino. Šis žygis buvo trumpas (truko nuo 1212 m.
Kryžiaus žygiai į Rytus - vienas iš pačių paslaptingiausių viduramžių istorijos reiškinių. Tačiau pastarajai temai nelabai pasisekė. Šiandien Kryžiaus žygių istorija apipinta mitais ir stereotipais.
Vaikų kryžiaus žygis - nepasisekęs kryžiaus žygis, vykęs 1212 m., kuriame dalyvavo Europos krikščionys siekdami įkurti antrąją Jeruzalės karalystę Artimuosiuose Rytuose, Šventojoje Žemėje. Kryžiaus žygio tuometinis popiežius Inocentas III oficialiai nepatvirtino. Šis žygis buvo trumpas (truko nuo 1212 m.
