Kazys Grinius (g. 1866 m. gruodžio 17 d. Selemos Būdos kaime, Marijampolės apskrityje - m. 1950 m. birželio 4 d. Čikagoje) buvo išskirtinė asmenybė Lietuvos istorijoje - politikas, visuomenės ir kultūros veikėjas, humanistas, vienas pirmųjų Lietuvos demokratų, varpininkas, gydytojas, švietėjas, visuomenės sveikatos aktyvistas, publicistas, knygnešys. Jo gyvenimo kelias buvo neatsiejamai susijęs su gimtosios žemės gerove, tautinės savimonės ugdymu ir nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrimu bei stiprinimu.
Ankstyvieji metai ir išsilavinimas
Kazys Grinius gimė 1866 m. gruodžio 17 d. Selemos Būdos kaime, Sasnavos valsčiuje. Jis buvo trečias vaikas iš vienuolikos vaikų šeimoje. Jo tėvai, Vincas ir Ona Griniai, buvo mažažemiai valstiečiai. Būsimasis prezidentas pradėjo mokytis Ožkinių rusiškoje pradžios mokykloje, vėliau tęsė mokslus Limarkų kaimo mokykloje, o nuo 1877 m. mokėsi Marijampolėje. 1879-1887 m. Kazys Grinius mokėsi ir baigė Marijampolės gimnaziją. Jau jaunystėje jis rodė didelį susidomėjimą lietuvių kalba ir kultūra, o tai formavo jo vėlesnę visuomeninę ir publicistinę veiklą.
1887-1893 m. Kazys Grinius studijavo Maskvos universiteto Medicinos fakultete, kur 1893 m. kovą įgijo medicinos gydytojo diplomą. Studijų metais jis aktyviai dalyvavo lietuvių studentų draugijų veikloje, tapo vienu iš jų lyderių. Šiuo laikotarpiu jis pradėjo platinti draudžiamą lietuvišką spaudą ir bendradarbiauti su tautiniais leidiniais.
Politinė ir visuomeninė veikla
Kazys Grinius nuo pat jaunystės aktyviai dalyvavo lietuvių tautiniame judėjime. Nuo 1883 m. jis platino draudžiamą lietuvišką spaudą, o 1888 m. tapo varpininkų organizacijos veikėju. 1889 m. jis buvo išrinktas Maskvos lietuvių studentų draugijos pirmininku. 1893-1905 m. jis buvo Varpininkų komiteto narys ir vienas aktyviausių laikraščių „Varpas“ ir „Ūkininkas“ bendradarbių. Tai buvo laikotarpis, kai jis formavo savo politines pažiūras, kurios vėliau atsispindėjo Lietuvių demokratų partijos programoje.
1895-1896 m. Kazys Grinius buvo vienas Lietuvos socialdemokratų partijos įkūrėjų. 1905 m. jis parengė Lietuvos valstiečių sąjungos programą, kurioje buvo išreikštas akivaizdus Lietuvos nepriklausomybės siekis. Tais pačiais metais jis su kitais įkūrė draugiją „Šviesa“, kuri prisidėjo prie lietuviškos kultūros ir švietimo plėtros.
Dėl savo tautinės veiklos Kazys Grinius ne kartą buvo persekiotas Rusijos imperijos valdžios. 1905-1911 m. jis kelis kartus buvo suimtas ir kalintas. Nepaisant sunkumų, jis tęsė savo veiklą, 1911 m. Marijampolėje surengė pirmąją Lietuvoje valstietišką žemės ūkio parodą. 1914 m. „Varpe“ išspausdintame straipsnyje „Apie šalies nepriklausomybę“ jis pirmasis iš lietuvių konceptualiai išdėstė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo prielaidas.
Veikla Lietuvos valstybės kūrimo laikotarpiu
Po Pirmojo pasaulinio karo ir Rusijos revoliucijos Kazys Grinius grįžo į Lietuvą ir aktyviai dalyvavo kuriant nepriklausomą valstybę. Jis buvo Steigiamojo Seimo (1920-1922 m.), I, II ir III Seimų narys. Nuo 1920 m. birželio iki 1922 m. vasario jis ėjo Ministro Pirmininko pareigas. Jo vadovaujamas koalicinis Ministrų Kabinetas svariai prisidėjo prie mokesčių sistemos sutvarkymo, valstybės institucijų darbo tobulinimo, žemės reformos ir kitų svarbių įstatymų parengimo. Jo valdymo laikotarpiu buvo pasirašyta Lietuvos-Sovietų Rusijos taikos sutartis (1920 m. liepos 12 d.), nustatyta siena su Latvija (1921 m. kovo 20 d.) ir Lietuva priimta į Tautų Sąjungą (1921 m. rugsėjo 22 d.).
Kazys Grinius buvo vienas 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos rengėjų, jam vadovavo Steigiamojo Seimo Laikinosios konstitucijos rengimo komisijai. Jo politinės pažiūros atspindėjo demokratinės-parlamentinės santvarkos puoselėjimą. Jis manė, kad „Kalbėti apie demokratiją, kovoti už demokratiją gali būti tiktai per vėlu, bet niekada ne per anksti”.
Prezidento pareigos ir politinė krizė
1926 m. birželio 7 d. III Seimas išrinko Kazį Grinių Lietuvos Respublikos Prezidentu. Jis tapo trečiuoju Lietuvos prezidentu ir paskutiniuoju demokratiškai išrinktu tarpukario Lietuvos prezidentu. Jo prezidentavimo laikotarpis, nors ir trumpas, buvo išskirtinis. Jam valdant buvo atkurtos konstitucinės teisės ir laisvės, panaikinta karo padėtis ir karinė cenzūra. Tačiau 1926 m. gruodžio 17 d. įvykęs karinis perversmas nutraukė jo kadenciją. Gavęs A. Smetonos ir A. Voldemaro raštą, kad jie nelaužys Konstitucijos, Kazys Grinius pavedė A. Voldemarui sudaryti Vyriausybę ir atsistatydino.
Vėlesni metai ir politinė emigracija
Po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo Kazys Grinius tęsė aktyvią visuomeninę veiklą. 1927 m. jis buvo išrinktas Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos Centro tarybos pirmininku, o 1933 m. - garbės pirmininku. Nuo 1927 m. sausio iki 1935 m. liepos jis vadovavo Kauno miesto savivaldybės Medicinos ir sanitarijos skyriui, kur įsteigė Motinos ir vaiko centrus, Kovos su tuberkulioze, Pieno lašo draugijas ir kitas svarbias įstaigas.
Per nacių okupaciją 1942 m. Kazys Grinius su kitais pasirašė Memorandumą vokiečių generaliniam komisarui Kaune, kuriuo protestavo prieš Lietuvos kolonizavimą ir Lietuvos piliečių (įskaitant žydus, rusus, lenkus) masinį iškeldinimą. Dėl šios drąsios pozicijos jis buvo represuotas ir ištremtas į gimtąjį Selemos Būdos kaimą.
1944 m. rugpjūtį Kazys Grinius pasitraukė į Vokietiją, o 1947 m. sausį - į Jungtines Amerikos Valstijas. Čia jis ir toliau aktyviai veikė: 1947 m. balandį kreipėsi į 16 valstybių vadovus dėl Lietuvos sovietinės okupacijos neteisėtumo, o 1949 m. gruodį - į Jungtinių Tautų generalinį sekretorių dėl Lietuvos gyventojų genocido.
Asmeninis gyvenimas ir šeima
Kazys Grinius buvo vedęs du kartus. Pirmoji jo žmona - Joana (Pavalkytė) Grinienė, su kuria susituokė 1895 m. rugpjūčio 18 d. Su ja jis susilaukė sūnų Jurgio ir Kazio bei dukros Gražinos. Deja, 1918 m. Kislovodske jo žmona ir dukra buvo nužudytos plėšikaujančių kareivių. Antroji žmona - Kristina (Arsaitė-Orlovienė) Griniuvienė, su kuria jis susilaukė sūnaus Liūto.
Kazys Grinius mirė 1950 m. birželio 4 d. Čikagoje. 1994 m. spalio 8 d. jo palaikai buvo perlaidoti gimtinėje, Ąžuolų Būdos kaime, Kazlų Rūdos savivaldybėje.
Kazys Grinius paliko ryškų pėdsaką Lietuvos istorijoje. Jis buvo ne tik politikas, bet ir nuoširdus lietuvių tautos patriotas, kovojęs už jos laisvę, nepriklausomybę ir gerovę.
