Vardas Jaunutis yra kilęs iš lietuvių kalbos žodžio „jaunas“. Šis vardas pradėtas plačiau vartoti praėjusio amžiaus antrajame dešimtmetyje, tačiau šiuo metu yra retas Lietuvoje. Nuo 1929 metų jis buvo suteiktas tik 81 kartą.
Jaunutis buvo Lietuvos didysis kunigaikštis, Gedimino sūnus. Jo valdymo aplinkybės nėra visiškai aiškios. Viena iš versijų teigia, kad jam valdyti padėjo stačiatikių rusų ir pagonių opozicija, kuri galimai prisidėjo prie Gedimino mirties apie 1341 metus. Jaunučio padėtis soste nebuvo tvirta, nes jo broliai Algirdas ir Kęstutis, turintys didesnę įtaką, 1344-1345 metų sandūroje nuvertė jį nuo sosto.
Po nuvertimo Jaunutis buvo kalinamas, tačiau vėliau su šalininkų pagalba pabėgo ir nuvyko į Maskvą, kur 1345 metais apsikrikštijo Jono vardu. Jis tikėjosi susigrąžinti prarastą valdžią, tačiau nesulaukė pakankamos paramos iš Maskvos didžiojo kunigaikščio Simeono Išdidžiojo. Jo brolis Narimantas taip pat siekė padėti Jaunučiui, kreipdamasis pagalbos į totorius, tačiau ir tai nedavė reikšmingų rezultatų.
Galiausiai, 1347 metais, Jaunutis grįžo į Lietuvą ir gavo valdyti Zaslavlio kunigaikštystę. Jis buvo liudytojas 1352, 1358 ir 1366 metų sutartims su Lenkija. Paskutinį kartą Jaunutis Lietuvoje buvo pastebėtas 1366 metais.
Istoriniai šaltiniai mini, kad Gediminas mirė apie 1341 metus, palikdamas septynis sūnus, kuriems buvo paskirtos sritys. Vyriausias sūnus Manvydas valdė Kernavę ir Slanimą, Narimantas - Turovą ir Pinską, Karijotas - Naugarduką ir Volkoviską, Algirdas - Krėvą ir Vitebską, Kęstutis - Trakus, Palenkę, Gardiną ir Brastą, taip pat valdė Žemaičius. Liubartas valdė Voluinę su Lucku. Tik pats jaunasis sūnus Jaunutis nebuvo gavęs jokios srities ir gyveno su tėvais Vilniuje. Tėvui mirus, jis automatiškai tapo Vilniaus ir gretimųjų sričių valdovu.
Gedimino laikais Vilniaus kunigaikštis jau buvo laikomas visos Lietuvos valdovu. Tačiau vyresnieji broliai nenorėjo paklusti jaunam ir silpnam Jaunučiui, dėl ko Lietuvos valstybei grėsė pavojus subyrėti. Prieš Gedimino mirtį mirė Mozūrų kunigaikštis Boleslovas, kuris su Liubartu buvo vedęs po vieną Voluinės kunigaikštytę. Po Boleslovo mirties Liubartas siekė užimti visą Voluinę, tačiau tam pasipriešino Lenkijos karalius Kazimieras, laikęs save Boleslovo įpėdiniu. Nuo 1340 metų tarp Lenkijos ir Liubarto kilo karas, kuriam reikėjo visos Lietuvos jėgų.
Visi jautė, kad Lietuvai reikia vieno autoritetingo valdovo, kuris tvarkytų visos valstybės politiką ir pajėgas. Jaunutis šiam reikalui netiko. Kęstutis, kuriam Vilnius buvo netoli, netikėtai užėmė miestą ir pasikvietė Algirdą, kuriam užleido Vilniaus kunigaikštystę. Jaunučiui buvo duota Zaslavlio kunigaikštystė. Iš pradžių jis nenorėjo nusileisti ir pabėgo į Maskvą, tačiau nieko nepešęs, susitaikė su broliais ir grįžo į Zaslavlį. Kiti broliai pripažino valdžią Algirdui. Narimantas, pabėgęs pas totorius prašyti pagalbos, taip pat greitai nusileido.
Šalia Algirdo svarbų vaidmenį vaidino Kęstutis, valdęs pavojingiausią ir dažniausiai puolamą pasienio ruožą. Jo gyvenimo tikslas buvo atlaikyti kryžiuočių puolimus. Algirdas jam visada padėdavo. Abu broliai per visą savo ilgą gyvenimą gyveno didelėje santarvėje, vienas kitam padėdavo ir padėdavo kitiems broliams, ypač Liubartui. Todėl nenuostabu, kad svetimtaučiai dažnai nežinojo, kuris iš jų yra vyriausiasis Lietuvos valdovas; dažnai abu jie buvo laikomi visos Lietuvos valdovais.
Kovų su kryžiuočiais pradžia ir pobūdis
Algirdo ir Kęstučio laikais nuolat vyko kovos su kryžiuočiais, tačiau be lemiamos persvaros. Daugiausia su jais tekdavo kovoti Kęstučiui, kuriam dažnai padėdavo ir Algirdas. Pirmą kartą kaip visos Lietuvos valdovas, Algirdas, drauge su Kęstučiu, susidūrė su ordinu tais pačiais metais, kai buvo pašalintas Jaunutis (1345 m.).
Tuo metu kryžiuočiams į pagalbą buvo atvykę daugybė vakarų Europos riterių, įskaitant Čekijos ir Vengrijos karalius. Tačiau ordino magistras, vos pradėjęs žygį, staiga grįžo namo, galbūt dėl žinių apie lietuvių įsiveržimą į Karaliaučiaus apylinkes. Taip visas žygis nuėjo niekais. Tuo tarpu Algirdas su didele kariuomene įsiveržė į Livoniją, nusiaubė Žiemgalą ir apgulė Rygą, tačiau, nenorėdamas gadinti santykių su rygiečiais, jos neėmė. Ordinas dėl tokio lietuvių žygio buvo labai supykęs.
Po šio nevykusio žygio ordinas ilgą laiką didelių žygių neruošė. Tuo tarpu lietuviai puolė kryžiuočius, sugriovė keletą jų pilių. Ordinas suprato, kad dideliu žygiu iš karto negalės pavergti Lietuvos, todėl ėmėsi kitokios taktikos. Nedideli jo kariuomenės būriai iš pasieninių pilių staiga įsiverždavo į Lietuvą, apiplėšdavo apylinkę ir skubiai grįždavo į savo pilis. Grįždami jie atsigaudavo su plėšikautais turtais, gyvuliais ir belaisviais. Toks žygis trukdavo ne ilgiau kaip savaitę, kadangi kryžiuočiai skubėdavo, kad nespėtų jiems kelio pastoti lietuviai. Sužinoję apie kryžiuočių žygį, lietuviai slėpdavosi miškuose ir tykodavo užpulti grįžtančius kryžiuočius, dažnai sunaikindavo ištisus jų būrius. Be to, už tokius užpuolimus lietuviai keršydavo įsiverždami ir naikindami ordino kraštą.
Tačiau ordino puolimai buvo daug dažnesni. Ordinas kasmet sugebėdavo surengti ne mažiau kaip du žygius į Lietuvą: vieną sausio ar vasario mėnesį, naudodamasis užšalusiomis vandenimis, ir antrą vasaros gale, rugpjūčio mėnesį, naudodamasis vasaros sausra. Be šių dviejų reguliarių žygių, būdavo ruošiama ir daugybė kitų, ypač kai iš Vakarų atvykdavo svečių. Tokie žygiai tapdavo tarsi pramogine medžiokle, kurios metu buvo ruošiamos puotos, kai kurie svečiai būdavo keliami į riterius. Europos riteriai buvo kviečiami kariauti su lietuviais, o jų atvykdavo apsčiai, nes kai kuriuose vokiečių kraštuose kiekvienas garbingas riteris laikė pareiga nuplauti savo kardą pagonių kraujyje.
Nuo 1345 iki 1377 m., Algirdui valdant Lietuvą, kryžiuočiai nuo Nemuno buvo užpuolę Lietuvą net 70 kartų, o iš Livonijos - apie 30 kartų. Lietuviai taip pat puldavo kryžiuočius, bet daug rečiau: per tą laiką į vakarus jie įvykdė 31 puolimą, o į Livoniją - 11.
Kęstučio vaidmuo kovose
Visa kovų su ordinu našta pirmiausia gulė ant Kęstučio pečių, nes jis valdė visą Prūsų ordino pasienį, iš kur daugiausia buvo puolami lietuviai. Algirdo valdoma Vilniaus sritis susisiekė tik su Livonijos ordino šaka. Tuo būdu Kęstutis buvo Lietuvos gynėjas nuo vokiečių; jis nuolat kovojo.
Kęstutis buvo sąžiningas, tauras, griežtai laikėsi duoto žodžio ir įgijo pagarbos net ordino riterių tarpe. Todėl nuo jo laikų ordinas pradėjo traktuoti Lietuvos kunigaikščius kaip valstybės valdovus, turinčius teisę gyvuoti. Iki tol ordinas į visą Lietuvą ir jos valdovus žiūrėjo kaip į naikintinus, žmonių vardo nevertus pagonis.
Kęstutis buvo tikras karys, savo krašto gynėjas. Laimėjimai jo neapleido, o drąsos nepasisekimas nesumažino. Po vieno žygio jis tuoj ruošdavo kitą. Viename mūšyje jis buvo nutrauktas nuo žirgo ir pakliuvo kryžiuočiams į nelaisvę (1361 m.). Ordinas tuo be galo apsidžiaugė. Tačiau Kęstutis neilgai tebuvo nelaisvėje. Marienburgo pilyje kalinamam Kęstučiui buvo duotas patarnauti kryžiuočių išauklėtas lietuvis Alpis, jaunystėje patekęs jiems į nelaisvę. Šis ir padėjo Kęstučiui pabėgti. Persirengęs Alpio atneštais kryžiuočio drabužiais, Kęstutis paspruko iš Marienburgo ir nuvyko pas savo žentą, Mozūrų kunigaikštį, o iš ten grįžo į Lietuvą. Grįžęs jis padėkojo magistrui už gerą laikymą Marijenburge ir ironiškai pažadėjo, sučiupęs magistrą, jį daug geriau laikyti.
Strėvos ir Rūdavos mūšiai
Po nelaimingai pasibaigusio kryžiuočių žygio į Lietuvą 1345 m., kai ordino išdavikas pasirodė esąs pats magistras, lietuviai nusiaubė ordino kraštą net du kartus (1347 m.). Atsilygindamas už tuos užpuolimus, ordinas 1348 m. surengė didelį žygį į Lietuvą. Veliuonos apylinkėje ordino kariuomenė įsiveržė į Žemaičius ir, 8 dienas naikinusi kraštą, persiskyrė į dvi dalis. Grįžtančiai kariuomenei pastojo kelią Algirdas su Kęstučiu. Mūšis įvyko prie Strėvos upės. Kryžiuočiams pavyko pasprukti.
Po to ordinas ėmė skelbti, kad jų laimėjimas buvęs nepaprastai didelis, kad lietuvių žuvę net 10 000, o mūšyje dalyvavę 40 000! Laimėjimui atminti ordinas pastatė net du vienuolynus (Karaliaučiuje ir Vėluvoje). Tačiau iš tikro laimėjimas buvo tik išpūstas: 40 000 kariuomenės anais laikais neturėjo ne tik Lietuva, bet nė viena Europos valstybė. Be to, niekas negalėtų per kelias dienas tiek kariuomenės nė surinkti. Lietuvių galėjo dalyvauti mūšyje ne daugiau kaip 1 000 žmonių.
Sunaikinę Kauną, kryžiuočiai netrukus sugriovė Panemunėje visas kitas, į vakarus buvusias, lietuvių pilis. Keršydami už tai, Algirdas su Kęstučiu 1370 m. surengė didelį žygį. Surinkę daug kariuomenės, broliai traukė atskirais keliais. Jie buvo pasirengę sunaikinti Karaliaučių. Algirdas, persikėlęs per Nemuną, traukė per šiaurines ordino žemių sritis į Karaliaučių, o Kęstutis iš Palenkės įsiveržė į Galindą ir taip pat skubėjo Karaliaučiaus link. Pakeliui sutinkamos ordino pilys buvo paliekamos; iš viso tebuvo sugriauta tik viena pilis. Iš to ordinas suprato brolių planą ir įsakė visų pilių įguloms skubėti gelbėti Karaliaučių. Čia ordinas surinko didelę kariuomenę. Algirdas su Kęstučiu, dar nespėję susijungti, ėmė trauktis. Kęstutis atsitraukė pirmas, o atsilikęs Algirdas buvo priverstas kautis. Mūšis įvyko ties Rūdavos bažnytkaimiu. Jame žuvo pats ordino kariuomenės vadas - maršalka, trys komtūrai (pilių bei sričių viršininkai) ir daugybė riterių. Tačiau lietuviai vis dėlto turėjo atsitraukti. Ordinas ir apie šį mūšį skelbė pasauliui, kaip apie didžiausią savo laimėjimą.
Po Rūdavos mūšio ordinas kelerius metus neruošė jokio didesnio žygio. Bet 1377 m., prieš pat Algirdo mirtį, jis buvo pasiekęs net Vilnių ir Trakus. Ordino kariuomenė buvo nepaprastai didelė (kronikos jai priskiria net iki 12 000). Kad lengviau galėtų išminti, ji ėjo pasidalinusi į 3 grupes. Viena grupė pasiekė Trakus, kita apgulė Vilnių, o trečia naikino kitas Lietuvos sritis. Trakuose Kęstutis, o Vilniuje Algirdas pasikvietę kryžiuočių vadovybę, sudarė su jais sutartis, tačiau kryžiuočiai vis tiek nesitraukė; nepajėgdami paimti pilių, jie naikino miestus ir apylinkes. Tada Kęstutis su sūnum Vytautu pradėjo su jais partizanišką karą. Kryžiuočiai ėmė trauktis; Vytautas tuo tarpu buvo sunaikinęs jų atgaliniam kely paruoštą maisto atsargą, ir jų kariuomenėje kilo badas. Tai buvo paskutinis susidūrimas su ordinu Algirdui tebegyvenant.
Kęstučio ir Algirdo diplomatija: didžiųjų užkariavimų slaptas "prieskonis" | LENKIJA GRĮŽTA
Vėliau, Vilniaus sostą užėmus Jogailai, prasidėjo jau kitokio pobūdžio santykiai. Tada ordinas jau dažnai tapdavo kurio nors Lietuvos kunigaikščio sąjungininku, tuo būdu ruošdamasis galutinai pasiekti savo tikslą, t. y. užgrobti Žemaičius ir sulieti į vieną abi savo valstybes. Jogailos ir Vytauto laikais jam tai buvo pavykę nors trumpam laikui. Kęstutis su Algirdu, kad ir sunkiai kovojo, tačiau išlaikė vakaruose tą pačią tėvo paliktą sieną. Tiesa, Vytenio ir Gedimino laikais ordino pilys Nemuno pakrantėje siekė tik Dubysos žiotis, o Algirdo ir Kęstučio laikais pasiekė Nerį; bet tai tebuvo kova dėl Nemuno vagos, kaip patogiausio strateginio kelio: gilyn į kraštą jie nė kiek nepasistūmėjo.
Gedimino laikais santykiai su Lenkija buvo geri; su ja buvo net padaryta sąjunga prieš ordiną (lenkai tada kovojo su ordinu dėl Pamario). Bet karalius Kazimieras Didysis, atsisakęs nuo Pamario, padarė su ordinu taiką. Tuo pat metu nutrūko jo sąjunga su Lietuva.
