Situacijos, kuomet vaikas nenori rengtis, šukuotis, valgyti prie stalo, eiti miegoti, mušasi ar supyksta, nes reikia dalintis žaislais, puikiai pažįstamos? Atvejų, kai reikia tartis su vaikais ar juos drausminti išties yra labai daug.
„Tam, kad vaikas klausytų, ką jūs sakote, prieš brėžiant ribas reikia padėti vaikui nusiraminti, atspindint vaiko jausmus, rodant supratimą verbaliniu ir neverbaliniu būdu“, - pranešime spaudai pataria Vilniuje ir Kaune veikiančios ankstyvojo ugdymo mokyklos Eureka psichologė Agnė Gurkšnė.
Agnės teigimu, tuo metu reikėtų kalbėti tvirtu, bet ne piktu balsu. Pritūpti, kad akys būtų vaiko akių lygyje. Jei pastebima, kad vaikas klauso, tada galima brėžti ribas ar vaiką mokinti, tačiau kalbėti kuo mažiau. „Pavyzdžiui, vaikas supyksta ir jums trenkia, kai prašo kartu pažaisti, tačiau jūs sakote, kad šiuo metu negalite. Tokiu atveju, galima sakyti: „Matau, kad tu pyksti. Palaukti kartais būna labai sunku. Kai muši, skauda. Prašau elgtis švelniai su manimi“, - sako psichologė. Tačiau, pastebėjus, kad vaikas neklauso pokalbį geriau perkelti vėlesniam laikui, kai jis bus ramus.
Pagal D. J. Siegel ir T. P. Bryson, kartais vaikai nenori, o kartais negali kitaip elgtis. Gebėjimas susidoroti su sunkiomis situacijomis gali kisti nuo aplinkybių ir konkrečios situacijos. Jei vaikas naktį neišsimiegojo ir ryte yra dirglus, atsisako rengtis ir praustis, jis kitaip elgtis negali. Tokiose situacijose reikėtų vaiką suprasti ir užjausti. Stengtis ryto procesą paversti žaidimu, kiek tai įmanoma.
Tėvų mokymų svarba ir nauda
Pasak psichologės Raimondos Skerytės-Naginskienės, tėvų mokymai yra puiki galimybė tėvams įgyti daugiau žinių ir aiškiau suvokti skirtumus tarp emocinio smurto ir pozityvaus drausminimo. Tėvai, atėję į mokymų grupę, dažniausiai turi lūkestį ir norą išmokti drausminti vaiką tinkamais metodais, atrasti būdus, kaip vaiką „padaryti“ paklusnesnį, ne tokį užsispyrusį ar priešgyniaujantį. Tačiau vykstant mokymų užsiėmimams tėvai atranda kitą tiesą, kad jų vaikų elgesys su tėvais keičiasi, kai pradeda keistis patys tėvai.
„Neretai tėvai tikrai bijo situacijų, kai jie nesusitvarkys su vaiku. Bet tiesa yra tokia, kad tais sunkiais momentais jie nesusitvarko ne su vaiku, o su savo jausmais. Kai šiuos dalykus tėvai įsisąmonina ir priima, atsiranda galimybė mokytis tvarkytis su savimi ir išgyvenamais jausmais, kuriuos sukelia, visų pirma, mūsų pačių nuostatos, išgyvenimai, ir tik dalinai mūsų vaiko netinkamas elgesys. Mokymų metu tėvai įgyja stiprybės ir tikėjimo, kad jie tikrai gali sukontroliuoti save ir nenaudoti nei pliaukštelėjimo, nei kito vaiką žeminančio elgesio“, - tikino pašnekovė.
Vaikų auklėjimo iššūkiai, žinoma, skiriasi priklausomai nuo vaiko amžiaus. Tėvams svarbu žinoti vaiko raidos etapų pagrindinius iššūkius, nes tai, kas suprantama ikimokyklinio amžiaus vaiko elgesyje, nebus priimtina paauglio elgesiui.
„Tėvų mokymai „Vietoje pliaukštelėjimų - kaip su meile ir pagarba nustatyti vaikui ribas“ skirti ikimokyklinio amžiaus vaikų auklėjimo įgūdžiams tobulinti. Mokymai pagal STEP programą skirti 6-12 metų vaikų tėvams; juose tėvai diskutuoja, sprendžia realias ir sugalvotas vaiko auklėjimo situacijas, atlieka pozityvaus auklėjimo įgūdžius lavinančias užduotis. Trečioji programa mūsų tarnyboje - pozityvios tėvystės mokymai, skirti šeimoms, auginančioms vaikus iki 12 metų. Šiais mokymais siekiama ugdyti geriausias tėvų ir vaikų savybes bei padėti jiems atskleisti savo gebėjimus ir galimybes. Visų mokymų bendras aspektas - pačių tėvų darbas su savimi, kuris ir įgalina atrasti bei išmokti naujų pozityvių drausminimo būdų, kurti su vaiku pagarba paremtą tėvo ir vaiko ryšį, auginti brandžią, atsakingą ir savarankišką vaiko asmenybę“, - aiškino R.Skerytė-Naginskienė.
Ribų svarba ir meilės derinimas
Visi tėvai myli savo vaiką ir linki jam visko, kas yra geriausia. Pasak psichologės, kiekvienas mūsų esame geri tėvai tiek, kiek galime tokiais būti. Neįmanoma pasverti ir įvertinti, kiek meilės vaikui turi pakakti. Kaip ir kitose gyvenimo srityse, taip ir auklėjant vaikus, reikalingas „aukso viduriukas“.
„Iš tikrųjų tėvai, apgaubę savo vaiką meile be taisyklių ir ribų, be pasekmių, be galimybės vaikui pasimokyti iš savo klaidų, daro jam didžiulę žalą, nes tokiu būdu vaikas neįgis reikalingų įgūdžių susidoroti su gyvenimo iššūkiais. Vaikui ne tik reikia mūsų besąlyginės meilės, bet jam būtinos ir ribos, kurios suteikia saugumo jausmą. Lygiai taip pat žalą vaikui daro ir meilės trūkumas, negebėjimas atpažinti ir patenkinti vaiko poreikių. Kodėl tampame arba per daug „gerais“, arba per „mažai“ mylinčiais tėvais, vienareikšmiškai atsakyti sunku. Tačiau pirmiausia atsakymo galima ieškoti savo vaikystėje, ką patys patyrėme būdami vaikais“, - teigė pašnekovė.
Psichologė pabrėžė, kad pliaukštelėjimas, vaiko žeminimas, bauginimas neišmoko vaiko tinkamo ir pageidaujamo elgesio. Bausmės, paremtos fiziniu ar psichologiniu smurtu, kelia vaikui pyktį, nuoskaudą, kerštą ir agresiją. O juk mūsų tikslas turėtų būti išmokyti vaiką suprasti, kaip reikia elgtis. Be to, pastebėta, kad fizinėmis bausmėmis baudžiami vaikai nepasitiki savo jėgomis, jiems sunkiau susirasti draugų, kyla daugiau keblumų mokykloje.
„Tačiau netgi visa tai žinant, tėvams nėra lengva atrasti ir išmokti naujų, galbūt niekada nebandytų pozityvių drausminimų būdų. Dideli pokyčiai visada prasideda nuo labai mažų pasikeitimų. Todėl pabandymas į pyktį ar nepasitenkinimą keliančią situaciją su vaiku sureaguoti neįprastai, galbūt su humoru, kūrybiškai, gali suteikti galimybę konfliktą išspręsti išgyvenant mažiau įtampos ir susierzinimo. Skirti laiko sau, kasdien turėti galimybę bent 15 minučių pailsėti nuo buities darbų - taip pat puiki prevencinė priemonė, padedanti mums nesileisti į provokacijas, nekelti balso ir ramiai kalbėtis su vaiku. Tėvai mokymuose atranda, kad suaugę visiškai nemoka klausytis ir girdėti savo vaiko. Pagerinę klausymosi įgūdžius, jie pastebi, kad namie pastebimai sumažėja vaiko pykčio priepuolių“, - patarė R.Skerytė-Naginskienė.
Kaip atskirti bausmę nuo drausminimo?
Šiaulių pedagoginės psichologinės tarnybos psichologė Raimonda Skerytė-Naginskienė, paprašyta apibūdinti smurto prieš vaikus sąvoką, teigė, kad jis atsiranda tada, kai yra pažeidžiamos vaiko teisės ir veiksmais ar žodžiais sukeliamas vaikui fizinis ar dvasinis skausmas, kai žalojama jo fizinė ir psichinė sveikata. Emocinio ir psichologinio smurto sąvokos dažnai apibrėžiamos kaip vaiko ar jo jausmų ignoravimas, nepagarba, nepripažinimas, kritika, priekaištai, pasiekimų ar iniciatyvos nuvertinimas, atskyrimas nuo svarbių žmonių ir pan.
Tarnybos psichologai patikina, kad taisyklės ir ribos vaikams svarbios ir reikalingos, tačiau vien draudimai ir bausmės nėra tinkama auklėjimo priemonė. Jas turi lydėti susitarimai, aiškios taisyklės ir tinkamas pavyzdys. „Drausmė, nustatytos tvarkos laikymasis ugdo vaiko elgesį, moko emocijų valdymo. Anot psichologės, pasitaiko atvejų, kai vaikas nesilaiko drausmės, šeimoje priimtų taisyklių ir elgiasi netinkamai. Tuomet vaikas privalo pajausti savo elgesio pasekmes. „Drausminimo priemonė turi būti vaikui suprantama, aiški ir neturi jo žeminti, pavyzdžiui: trumpesnis laikas prie kompiuterio, minutės pertrauka apgalvoti poelgį. Bausmė turi atliepti sulaužytą taisyklę, peržengtas ribas ir būti to pasekmė - pavėlavai grįžti namo, reiškia rytoj su draugais nesusitiksi. Z. Andrijauskienė atkreipia suagusiųjų dėmesį, kad dažniausiai vaikai sąmoningai nenori sukelti problemų, jie tiesiog mokosi, pažįsta pasaulį, tikrina ribas ir daro klaidas. „Ko gero, daugelis tėvų išgyvena kaltės jausmą, kai tenka drausminti ar nubausti vaiką. Taikant drausminus, visada reikia atsižvelgti į vaiko amžių, jo charakterį, raidą ir brandą. „Kiekviena taisyklė, draudimas turi būti apgalvoti ir pagrįsti. Pasakyti vaikui „man nepatinka“, tai reiškia nepasakyti nieko. Kiekviena pastaba turi būti paaiškinta, kodėl derėtų elgtis kitaip. Galima su vaikais tartis ir diskutuoti apie tinkamą ir netinkamą elgesį, taisykles. Per didelės, vaiko amžiaus ir gebėjimo ištverti neatitinkančios bausmės ir drausminimai verčia vaiką patirti neteisybės jausmą ir net norą kerštauti.“
„Psichologė sako, kad taisyklės, ribos, priimtinos elgesio normos turi galioti visiems šeimos nariams be išimties. Tai reiktų aptarti su vaiku, aiškiai suformuluojant ko iš jo tikimasi, koks elgesys nepageidaujamas. Psichologai tikina, kad taisyklių ir jų nepaisymo pasekmių žinojimas iš anksto užkerta kelią vaiko pykčiui prieš tėvus, kurie jį drausmina. „Jeigu su vaiku jau aptarėte galiojančias ribas bei taisykles, į nusižengimus, jų nepaisymą negalima žiūrėti pro pirštus. Pastebėjus nederamą vaiko elgesį, perspėjame, primename taisykles, susitarimus, tačiau padaręs nusižengimą vaikas turėtų sulaukti atitinkamos nuobaudos. Tėvų atlaidumą tokiu atveju, vaikas priims kaip signalą, kad taisyklės nieko vertos ir jų laužymas atsakomybės neužtraukia“, - sako Z.
„Geras elgesys, tinkamas poelgis, mandagumas - nors ir savaime suprantami dalykai, tačiau taip pat turi sulaukti tėvų reakcijos. Nežiūrint amžiaus, tėvų paskatinimai, padėka, įvertinimas vaikui labai svarbūs, todėl padėkoti ir akcentuoti tinkamą elgesį, gražų poelgį turėtumėme įprasti.
Svarbiausia, tėvams mokėti valdyti savo emocijas ir elgtis adekvačiai“, - paklausta, kaip tinkamai drausminti vaiką, sako Tarnybos psichologė. „Tik tinkama, logiška bausmė gali būti pamokanti. Z. Aleksandravičienė sako, kad kritika, pakeltas balsas ir vaiką žeidžiantys epitetai - taip pat netoleruotinos auklėjimo priemonės: „Jos vaiką žeidžia, menkina savivertę ir siunčia signalą, kad šaukdamas esi viršesnis už kitus, o tokią „privilegiją“ suteikia vyresnis amžius. Pasak psichologės, fizinės bausmės ir psichologinis smurtas didina vaikų agresiją ir pyktį, ugdo autoriteto ir bausmės baimę, tačiau neugdo atsakomybės ir sąmoningumo.
Vaikų auklėjimas nėra kažkoks žodinis veiksmas. Ne veltui yra sakoma: nesijaudinkite, kad vaikai jūsų negirdi, jaudinkitės, kad jie jus visada mato. Vaikai daug nusižiūri iš mūsų, ką mes jiems rodome, ir mes tikrai nesame patys geriausi pavyzdžiai“, - kalba R. Murauskienė.
Psichologė sako, kad vaiko emocijos suaugusiųjų neturi išmušti iš vėžių, kad tėvai turi reaguoti ramiai. Iš kitos pusės, tėvai neturi ignoruoti vaikų.„Yra specialistų, kurie sako - jeigu vaikas nukrenta parduotuvėje ir pradeda rėkti, nekreipkite dėmesio. Mes juk tuomet stokojame empatijos. Jau ir taip stokojame empatijos atkreipti dėmesį į vaiko jausmus, o dar kai vaikas išgyvena diskonfortą ir nekreipiame dėmesio. Nebijokime būti atkaklūs neduoti vaikui kažkokių dalykų, be kurių jis nemirs, ir pasistenkime likti ramūs“, - kalba psichologė.
Pasak jos, visi malonumai, be kurių vaikas nenuskurs beaugant, gali būti derinami su tam tikrų pinigų atlikimu.„Mes ne tik labai dažnai reikalaujame, kad vaikas sutvarkys savo kambarį, išplaus indus, išneš šiukšles, bet tada pradedame kabinėtis, kaip vaikai tą padaro. Maži vaikai nebūtinai atlieka viską gerai, bet mes turime pasakyti „ačiū, kad tu išplovei indus“. Vaikams turime sakyti mažiau pastabų, nes visai numušime motyvaciją tą daryti. Todėl mes galima susitarti: jeigu vaikas surenka penkis pliusus už tai, kad jis bendrai padarė kažką gero namams, tada jis gali gauti malonumą - boulingą, kiną ar pan.“ - pasakoja psichologė.
Tėvus kartais veda iš proto tai, kad vaikai verčia namus aukštyn kojomis - laksto, neklauso, mėto daiktus ir pan. R. Murauskienė sako, kad tėvai turi atrasti erdvę, kur vaikai galėtų laisvai lakstyti - ar tai būtų sporto klubas, ar kita vieta. „Mes kaip tėvai vaikus dažnai ribojame, netenkiname jų natūralių poreikių, ir tada turime susierzinusius vaikus. Suaugusį žmogų labiausiai ir vargina tramdymas - priežiūra ir tramdymas. Tada mes susierziname ir netenkame kantrybės. Kantrybė yra toks neapčiuopiamas reikalas. Jeigu aš susigalvoju, kad šiandien vaiką turiu užmigdyti per dešimt minučių, kantrybė man trūks po dešimt minučių. O kas pasakė, kad vaikus migdyti reikia dešimt minučių? (...) Mes stokojame elegancijos vaikams kartoti vėl ir vėl iš naujo, priminti, kur bėgioti, kur ne“, - sako R. Murauskienė.
Principai, kaip auginti vaikus be dramų
Agnės Gurkšnės teigimu, galima rasti daug aktualios literatūros, kurioje siūlomi ir praktiniai ribų formavimo būdai. Pavyzdžiui žymūs psichologai Daniel J. Siegel ir Tina Payne Bryson knygoje „Auklėjimas be dramų” (2015) akcentuoja, jog brėžiant ribas gali būti naudinga:
- Neiginį paversti teiginiu su sąlyga. „Taip, galėsi pažiūrėti dar vieną filmuką, tačiau rytoj.“
- Jei vaikas tam pajėgus, į auklėjimo procesą įtraukti ir jį. „Kaip tu manai, kaip sesė jaučiasi, kai tu nesidalini savo žaislais?“
- Aptarti įvykį, nepamokslauti.
- Kūrybiškai ieškoti išeities. Pavyzdžiui, jei vaikas nenori eiti iš parko namo, galime pradėti eiti labai dideliais žingsniais ar pasišokinėdami, einant slėptis už medžių žaidžiant slėpynių.
- Sukurti namuose ramybės zoną su žaislais, knygomis ar mylimiausiais pliušiniais gyvunėliais, kur vaikas eina nusiraminti. Tai vieta, kur vaikas galėtų neutralizuoti emocinę perkrovą. Būtinai leisti vaikui prisidėti kuriant šią erdvę.
„Kiekvieną kartą, kai jūsų vaikas elgiasi nepriimtinai ir norite jį drausminti, iškelkite sau tris klausimus: Ko vaikui trūksta, kad jis taip elgiasi, ką aš darau ne taip? Kaip noriu, kad vaikas elgtųsi ir, ar tie lūkesčiai realūs? Kaip galiu pašalinti tikrąsias elgesio priežastis, ramiai išmokyti vaiką tinkamo elgesio būdų ar ką galiu padaryti, kad mano prašymas būtų išpildytas?“ - pataria A. Gurkšnė.
Anot Jūratės Bortkevičienės knygos „Atsakinga tėvystė“ (2017), vaiko drausminimą derėtų nukelti vėlesniam laikui jei vaikas blogai jaučiasi ar serga, jei vaiko pastangos yra nuoširdžios, bet jam prastai sekasi, kai tėveliai yra blogos nuotaikos.
„Kiekvieną kartą, kai jūsų vaikas pasielgia netinkamai, o jūs jautriai ir supratingai sureaguojate, bet nubrėžiate ribas, jūsų vaiko smegenys lavėja, yra kuriami nauji elgesio scenarijai. Taip, kaip vaikai ne per dieną išmoksta skaityti, taip ir naujiems elgesio scenarijams atsirasti prireikia laiko ir daug kantrybės”, - pastebi A. Gurkšnė.
Net tada, kai į pykčio priepolius, nepasitenkinimą ir neklausymą reaguojame ramiai, racionaliai, gali būti, kad vaikas savo elgesio nepakeis. Tačiau net tokiose, iš pirmo žvilgsnio beviltiškose situacijose, vaiko atmintyje išlieka tėvų reakcija. Taip vaikas per pavyzdį mokosi valdyti savo emocijas.
Ką daryti, kad vaikas nesijaustų apleistas?
Pasak Lietuvos tėvų forumo atstovo Audriaus Murausko, situacijos, kai tėvai „nesusišneka“ su savo vaiku, vaikas, pavyzdžiui, ko nors negaudamas rėkia, klykia, griūna ant žemės, gali rodyti keletą dalykų. Tai gali reikšti, kad prieš tai jis patyrė daug tam tikrų įtampų arba ilgai buvo įtampą ir aistras žadinančioje aplinkoje, pavyzdžiui, žaidė mobiliuoju telefonu. Tačiau dažniausiai tai signalas, kad vaikas gavo per mažai tėvų dėmesio ir meilės. „Jeigu vaikas neužsipildęs tėvų meile, jis ieškos užsipildymo kitur. Taigi vaiko destruktyvus elgesys - tiesiog signalas, kad tėvai neatliko namų darbų. Jeigu vaikas gauna pakankamai dėmesio, tokių scenų neturėtų būti.
„Pirmiausiai aš su jais leidžiu labai daug laiko. Tai vienas svarbiausių dalykų. Aš nesistengiu jų užimti virtualia erdve. Nors internetinė edukacinė medžiaga pas mus nėra tabu, ji netampa mano pakaitalu. Aišku, zirzimo, kai kažko negauna, būna, tačiau aš su jais visada kalbu kaip su suaugusiaisiais, todėl jie greitai nurimsta. Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Audrius Murauskas Kai jie kažko labai nori, ko tuo metu nevalia, tiesiog reikia greitai nukreipti dėmesį į kitas veiklas, užimti juos kuo nors kitu. Pavyzdžiui, nuobodu važiuoti ilgoje kelionėje automobiliu. Jei greitkelyje neįmanoma sustoti, paaiškinu, kad reikės palaukti 20 min. Kas yra 20 min., jiems dar sunku suvokti, tuomet pradedame kalbėti apie laiką, apie laikrodį, kiek minutė turi sekundžių, o čia dar pro langą stirną pamatome, žiūrėk, ir laikas prabėga“, - vyras dalijosi savo patirtimi.
Tėvų elgesio ir vaikų reakcijos
Pasak pašnekovo, tėvai dažnai turi susikūrę paveiksliuką, koks turi būti vaikas, ir tikisi, kad jis taip ir elgsis, pamiršdami, jis yra atskiras individas, turintis savo poreikius. Ir kai tėvai mato, kad vaikas „ne toks“, jiems kyla pyktis ir noras kuo greičiau vaiką pakeisti. Ir tuomet atsiranda prielaida neadekvačiam elgesiui bei psichologiniam arba fiziniam smurtui. „Kalbėdamas su tėvais bendruomenėse duodu tokį pavyzdį. Pabandykite įsivaizduoti, kad grįžote iš įdomios kelionės, padarėte jos nuotraukų albumą, kurį padėjote ant stalo. Pas jus atėjo svečias, kuris, bevartydamas tą albumą, netyčia išpila ant stalo stovintį gėrimą. Dabar įsivaizduokite kitą situaciją. Netoliese žaidžia vaikas, mėto kamuoliuką, netyčia juo pataiko ant stalo ir išlieja gėrimą. Vaikai, kuriems užtenka tėvų dėmesio, atėjus svečiams šunybių nekrečia. Kaip jūs reaguojate vienu ir kitu atveju? Jeigu vadovautumėtės vienu bendravimo standartu, turėtumėte aprėkti ir draugą, jeigu aprėkiate vaiką. O jeigu aprėkiate vaiką, bet su draugu elgiatės maloniai, tai jau dvigubi standartai.
Paklaustas, kaip atskirti vaiko įgeidžius nuo tikrųjų poreikių, daugiavaikis tėtis pabrėžė, kad pagrindinis vaiko poreikis yra bendravimas su tėvais ir jų meilė, tuomet įgeidžiai mažėja ar net visai dingsta. Aišku, silpnų įgeidžių visada bus - juk jų turi ir suaugusieji, ne tik vaikai. Tačiau jeigu suaugusieji kažką draudžia vaikui, ir patys turi tų dalykų atsisakyti. Pavyzdžiui, jeigu vaikas negauna saldumynų, ir patys suaugusieji turi jų nevartoti. Mat vaikai yra mūsų kopijos.
Ką galima patarti tėvams, kurie prisipažįsta, kad stengiasi neauklėti vaikų rėkimu, tačiau vis neužtenka kantrybės? „Reikia suprasti, kad mes esame inertiškos būtybės, ir nauji įpročiai per vieną dieną neatsiranda. Svarbu pripažinti savo klaidas, jeigu jos įvyko, ir atsiprašyti už jas. Labai naudinga paprašyti kitų žmonių pagalbos. Pavyzdžiui, galime susitarti su šeimos nariais, kad jeigu jie išgirs, kad kalbame su vaiku pakeltu tonu, jie visi pradeda... kukuoti. Žaidybiniai elementai labai padeda - iš karto visi pradeda juoktis, ir įtampa atslūgsta. Padėti vienas kitam gali ne tik suaugusieji, bet ir vyresni vaikai, jeigu mato, kad vienas iš tėvų elgiasi neadekvačiai. Svarbu nustatyti taisykles, kada ir kokiu būdu ta pagalba teikiama“, - vardijo pašnekovas.
Vaikų auklėjimas, drausminimai, bausmės dažnam tėvui kelia daugybę klausimų. Tarnybos psichologai patikina, kad taisyklės ir ribos vaikams svarbios ir reikalingos, tačiau vien draudimai ir bausmės nėra tinkama auklėjimo priemonė. Jas turi lydėti susitarimai, aiškios taisyklės ir tinkamas pavyzdys.
„Svarbiausias principas - mylėti savo vaiką ir priimti jį tokį, koks jis yra. 1. Tėvai privalo skirti laiko sau, pasirūpinti savo psichologiniais ir fiziologiniais poreikiais. Bent 30 minučių laiko savo pomėgiams, aktyviam ar pasyviam poilsiui. 2. Vaikai susimušė. Ką daryti? Nors tikriausiai vieno atsakymo tinkančio visiems tėvams ir visiems vaikams nėra. Bet gal rasite idėjų ir minčių ką galite pritaikyti savo vaikams ir sau. Taigi galite: • Kvėpuoti.
Vaikystėje įgyta patirtis daro įtaką visam tolesniam vaiko gyvenimui: jo savivertei, gebėjimui prisitaikyti, kurti, išreikšti save, būti drausmingu, mandagiu, tolerantišku, pasitikinčiu savimi, užmegzti brandžius santykius. Tėvai dažnai nesugeba susitvarkyti su savo vaikais: vaikai triukšmauja, krečia šunybes, daro, ką užsimanę, o tėvai bejėgiškai skėsčioja rankomis arba, dar blogiau, praranda kantrybę, ima šaukti ant vaikų, o kai kurie ir pakelia ranką. Kaip susišnekėti su vaikais? Ką daryti, kad su vaikais tėvai susitartų be barnių?
Psichologė Ramunė Murauskienė tv3.lt sakė, kad svarbiausia yra netaikyti dvigubų standartų ir iš vaikų nereikalauti to, ko nedaro patys tėvai. „Mes dažnai esame nei labai pareigingi, nei labai atsakingi, o vaiką spaudžiame į rėmą. Save teisiname, o vaikus baudžiame. Geriausia gyventi pagal viengubą standartą - visko, ko norime išmokyti vaikus, turime patys daryti, tuo tikėti ir to siekti. Jeigu mes norime, kad vaikai būtų paslaugūs, mes irgi turime būti paslaugūs. Vaikai turi matyti mūsų paslaugumą.
Galiausiai psichologė nurodo, kad tėvai turėtų suprasti, kad vaikų paklusimas nėra svarbiausias vardiklis jų santykiuose su vaikais.„Mes turime labai daug mokytis ir užsiimti saviugda. Iškelkime klausimą - kokią įtaką padarysiu vaikams, ką aš paliksiu vaikams savo elgesiu, nuomone, mintimis? Ką noriu padaryti su tuo vaiku? Didžiulė klaida yra vaiką taisyti, neva jis sugedęs, nepaklusnus. Vaikai turi tam tikrus raidos dėsningumus ir kai mes nesąmoningai kišame pirštus į tą procesą, labai daug sugadiname: ir išlepiname, ir nuvertiname, ir sužalojame.Ne paklusimas yra tas rodiklis. Vaiko užduotis per visą gyvenimą yra tapti savimi - arba mes galime padėti, arba ne. Skubėkime ieškoti kelio į vaiko širdį. Kai mes jį mylėsime, atsiras galimybė netgi susitarti. Vaikai mus labai labai myli ir jie labai nori būti mums geri“, - sako psichologė.
tags: #kad #vaiku #auklejimas #netaptu #probleminiu
