Senjorams brangsta gyvenimas socialinės globos įstaigose. Nors didėjo ir pensijos, ir išmokos, didžiąją jų dalį senyviems žmonėms teks atiduoti valdiškiems namams. Lietuvoje šiai dienai veikia 247 socialinės globos namai, teikiantys ilgalaikės ar trumpalaikės socialinės globos paslaugas senyvo amžiaus ir neįgaliems žmonėms. Apgyvendinimo kaina juose svyruoja nuo 900 iki 2700 eurų per mėnesį. Daugelį tokios sumos gali išgąsdinti, bet svarbu žinoti, kad galima pasinaudoti valstybės kompensacija senjoro apgyvendinimui tiek privačiuose, tiek valstybiniuose socialinės globos namuose.
Visuomenės požiūris keičiasi, vis daugiau vyresnio amžiaus žmonių renkasi senatvės dienas praleisti socialinės globos namuose. Sprendimas keisti gyvenamąją vietą gali būti išties nelengvas, juo labiau, kai tenka spręsti ir finansinius apgyvendinimo klausimus.
Finansiniai aspektai ir kompensacijos
Senjorams brangsta gyvenimas socialinės globos įstaigose. Nors didėjo ir pensijos, ir išmokos, didžiąją jų dalį senyviems žmonėms teks atiduoti valdiškiems namams. Anot darbuotojų, didėja ir išmokos, ir pensijos, todėl gyventojų galimybė mokėti už paslaugas irgi didėja.
Kas sudaro ilgalaikės ar trumpalaikės globos kainą? Lietuvoje socialinės globos namų paslaugų kainas nustato skirtingos institucijos, priklausomai nuo globos įstaigos tipo. Trumpalaikės ar ilgalaikės socialinės globos paslaugų kaina apskaičiuojama atsižvelgiant į paslaugos lygį ir intensyvumą, darbo užmokesčio išlaidas personalui, globos įstaigos vietą, infrastruktūrą (pastatai, medicininės įrangos prieinamumas), taip pat valstybės ar savivaldybių finansinę paramą. Įprastai socialinių paslaugų kaina yra aukštesnė didžiųjų miestų savivaldybėse.
Vidutinė ilgalaikės socialinės globos kaina senjorui su nesunkia negalia yra 1300 eurų per mėnesį, jeigu negalia sunki, reikalaujanti daugiau priežiūros - 1600 eurų. Į šias sumas įskaičiuota viskas, ko gali prireikti globos namuose - maitinimas, medicininė priežiūra, drabužių skalbimas, masažisto, kineziterapeuto, psichologo, sielovados paslaugos, pasirūpinimas asmens higiena, užimtumo organizavimas ir kt.
Nusprendus apsigyventi globos namuose, tokios paslaugų kainos gali pasirodyti išties didelės, ypač kai vidutinė senjoro pensija Lietuvoje yra apie 600 eurų. Akivaizdu, kad daugeliui senyvo amžiaus žmonių neužtektų pajamų apmokėti gyvenimo globos namuose išlaidas. Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatyme (toliau - Įstatymas) numatyta, kad mokėjimo už suaugusiam asmeniui teikiamą ilgalaikę socialinę globą dydis neturi viršyti 80 procentų jo pajamų. Taigi, nesvarbu kokio dydžio pensiją gauna senjoras, nuo jos bus nuskaityta 80 proc. Asmeniui paliekama ir vienišo asmens (našlių) išmoka, jeigu jis tokią gauna.
Jeigu asmuo pagal Tikslinių kompensacijų įstatymą gauna individualios pagalbos teikimo išlaidų kompensaciją, 100 procentų šios kompensacijos skiriama ilgalaikės socialinės globos išlaidoms padengti (ši suma pervedama globos namams, kuriuose gyvena senjoras). Likusi apgyvendinimo kaina, atsižvelgiant į senjoro negalios sunkumą, padengiama savivaldybės arba valstybės lėšomis.
Taip pat, jei asmuo turi nekilnojamojo turto - nuo jo vidutinės rinkos vertės bus skaičiuojamas 1 proc. mokestis, kuris turės būti mokamas kiekvieną mėnesį globos įstaigai (įmokos dydį apskaičiuoja savivaldybė). Skirtumas, kurio trūksta iki nustatytos globos namų socialinės globos paslaugų kainos, apmokamas/finansuojamas tos savivaldybės administracijos iš kurios ir atvyko konkretus asmuo. Socialinės globos kainos apmokėjimas pagal visus pirmiau išvardintus punktus detaliai išdėstomas ilgalaikės socialinės globos kompensavimo sutartyje.
Jeigu senjoras turi nekilnojamojo turto, kurio vertė yra didesnė už jo gyvenamosios vietos savivaldybėje nustatytą turto vertės normatyvą, mokėjimo už ilgalaikę socialinę globą dydis per mėnesį padidėja 1 proc., skaičiuojant nuo jo turto vertės, viršijančios šį normatyvą. Įstatymo nuostata netaikoma ir tuomet, kai senjoro nekilnojamojo turto plotas nesiekia 50 kv. m.
Pasinaudoti valstybės kompensacija už paslaugas galima ir privačiuose socialinės globos namuose. Mokėjimo už socialines paslaugas dydis asmeniui nustatomas individualiai, atsižvelgiant į asmens finansines galimybes mokėti už socialines paslaugas ir asmeniui teikiamų socialinių paslaugų rūšį.
Asmens socialinių paslaugų poreikį bei finansines galimybes mokėti už socialines paslaugas vertina asmens (šeimos) gyvenamosios vietos savivaldybė.
Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriui ar jo įgaliotam asmeniui priėmus sprendimą dėl trumpalaikės ar ilgalaikės socialinės globos skyrimo ar neskyrimo, Socialinės paramos skyriaus specialistas užpildo sprendimą dėl socialinių paslaugų asmeniui (šeimai) skyrimo (forma patvirtinta Socialinės apsaugos ir darbo ministro, toliau - Sprendimas) bei jį registruoja. Sprendimą pasirašo Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktorius ar jo įgaliotas asmuo.
Gyvenimo kokybė ir problemos globos namuose
Į Zarasų rajono Salako globos namus Eleonora Nečiuškienė gyventi atvyko prieš dvejus metus. „Gyvenimas labai geras, užimtumas būna, visko išmokina: paišyti, dainuoti. Eleonorai gyvenimas šiuose globos namuose kainuoja daugiau nei 1 200 eurų. Į šią sumą įsiskaičiuoja 80 procentų moters gaunamos pensijos, 100 procentų slaugos ir kitų išmokų.
Neringa, kurios tikrasis vardas šiame tekste pakeistas siekiant apsaugoti jos ir mamos tapatybes, LRT.lt pasakoja, kad, suprastėjus sveikatai, kurį laiką jos mama vis pagyvendavo tai su viena, tai su kita dukra, vasaras leisdavo kaime. Galiausiai rūpintis mama pasiprašė viena Neringos sesuo, tam susitvarkiusi ir visus reikalingus dokumentus. Kurį laiką viskas buvo gerai, o tada - netikėta žinia iš Neringos sesers: „Sesuo pranešė, kad mama sirgo pūslės uždegimu, per penkias dienas visiškai apako, kad mamai atsinaujino vėžys, pažeisti vidaus organai. Sesuo pasakė, kad mamai paskutinės dienos, laukiam mamos mirties. Neringa stebisi, kodėl sesuo jai neleido rūpintis mama, o pasirinko apgyvendinti mamą socialinės globos namuose.
„Mama labai silpo, labai lyso, liko tik skeletas“, - interviu LRT.lt pasakoja Neringa. Socialinės globos namuose Neringa savo mamą rado gyvenančią baisiomis sąlygomis. „Patalynė buvo kruvinais dryžiais. Netrukus sesuo mamą apgyvendino kituose socialinės globos namuose. „Mama [globos namuose] labai silpo, labai lyso, liko tik skeletas. Nuvažiavome su sese jos aplankyti, jai pasakiau: mes netenkame mamos. Mamos rankos - kaip lavondėmėmis raudonomis dėmėmis nusėtos, ji jau nereagavo, nesuprato, kas atvažiavo. Mama paprašė nuvesti ją į tualetą, radau kruvinas sauskelnes. Personalas liepė mums išvažiuoti, nes mamą apžiūrės gydytojas.
Neringos teigimu, vėliau nei sesuo, nei globos namai nenuvežė mamos į ligoninę, kad būtų atlikti pakartotiniai tyrimai. Galiausiai Neringai pavyko įkalbėti seserį leisti pasiimti mamą gyventi su ja. „Ji nevaikščiojo, nepastovėjo ant kojų, buvo tiek išsekusi, kad nemoku papasakoti... Buvo dingęs rijimo refleksas, ji negalėjo gerti vandens, nes springdavo. Man liepė virti kisielių, kad jai būtų lengviau ryti, kad ji galėtų valgyti. Kaip pasakoja ji, grįžusi iš globos namų, mama nesuvokė, kur esanti, neatpažino aplinkos. Neringai skaudu, kad, keičiant mamai sauskelnes, ši vis prašydavo nepykti ir jos nebarti. Neringa taip pat turėjo vilties išgelbėti mamai regėjimą. Operacija buvo sėkminga - mama atgavo regėjimą viena akimi. Kitos, deja, nebebuvo galima išgelbėti. Dėl to Neringa apgailestauja ir svarsto - galbūt būtų pavykę išgelbėti ir kitos akies regėjimą, jei tik mama būtų anksčiau pakliuvusi pas gydytojus. „Ji jau vaikšto - ji jau su vaikštyne vaikšto. Ji valgo pati, skaito laikraštį, žiūri televizorių.
Socialinių paslaugų priežiūros departamento vadovas Alvydas Masiulis pastebi, kad pastaruosius penkerius metus itin padaugėjo skundų dėl netinkamų sąlygų ar paslaugų socialinės globos įstaigose. Pasak jo, skundų skaičius išaugo daugiau nei dvigubai - anksčiau per metus Departamentas gaudavo 30-40 skundų, dabar - 80-90 skundų per metus. „Lyginant penkerių metų laikotarpį, situacija tikrai gerėja - žmonės patys tampa aktyvesni, drąsesni, lengviau pasisako, kas blogai. Kita vertus, yra pakankamai metodinės pagalbos, mokymų. Visa tai formuoja teigiamą pokytį“, - LRT.lt sako A.
Tarp dažniausių globos įstaigų trūkumų A. Seimo kontrolierių įstaigos vadovė dr. „Tai yra žmogiškojo orumo pažeminimas, privatumo pažeidimas. Būna, darbuotojai įeina į kambarius visiškai nepasibeldę. Didelė problema dėl žmonių išvežimo į lauką, ypač tų, kurie negali patys judėti, juda su vežimėliu. Pasak E. Pavyzdžiui, išskiria I. Širvinskaitė, socialinės globos įstaigose būna naudojamos įvairios žmogaus suvaržymo priemonės, žmonės pririšami prie lovų, kad nejudėtų ir nevaikščiotų. „Tikrai girdime, kad žmonės su negalia, kuriems reikia nuolatinės priežiūros, grįžta su pragulomis, neaiškiomis žymėmis. (...) Žmonės vis dar laikomi lovose, nejudrūs. I. Širvinskaitė atkreipia dėmesį ir į žmogiškumo trūkumą, kai neatsižvelgiama į emocinius žmonių poreikius.
„Tai kultūros, kompetencijų klausimas, vertybinis požiūris. Žmogui neužtenka gulėti pataluose, kad būtų pakeistos sauskelnės, pavalgydintas ir viskas. Turėtų būti užtikrinamas orumas, o to pasigendame. Situacija po truputį keičiasi, bet to dar yra nemažai“, - LRT.lt teigia I. Pasak Lietuvos negalios organizacijų forumo prezidentės I. „Vienam darbuotojui tenka pasirūpinti 20-30 žmonių. Natūralu, jei tai sunkios negalios žmonės, jiems tikrai reikia dėmesio, padėti judėti. Kai nėra darbuotojų, fiziškai nėra resursų visus užimti, prižiūrėti“, - teigia I.
Socialinių paslaugų priežiūros departamento vadovas A. „Įstaigos susiduria su socialinių darbuotojų, individualios priežiūros darbuotojų trūkumu. Būna bandymų kažkokiu būdu sutaupyti ir darbuotojams mokant kiek galima mažiau. Pasak A.
Sisteminių problemų sprendimas ir ateities perspektyvos
Deja, kaip ir ne kartą anksčiau, prasmingo diskurso, ypač apie sistemines problemas, išplėtoti nepavyko. Kai kyla skandalas ir paviešinama, kad neteisėtais veiksmais pažemintas žmogaus orumas, apribota laisvė, galima potencialiai tikėtis kelių scenarijų. Pirmas - kad greitai viską užmiršus, gyvenimas, diskriminacija ir panašaus pobūdžio nusikaltimai nepastebimai tęsis po senovei. Antras - kad visuomenei ir žiniasklaidai reaguojant, valdžios struktūros priims sprendimą, kuriuo asmenys pažeidę žmogaus teises bus priversti prisiimti atsakomybę ir už savo veiksmus atsakyti, taip pat bus imtasi prevencijos priemonių, kad tokie įvykiai niekada nebesikartotų.
Žmogaus teisių stebėjimo institutas kartu su kitomis nevyriausybinėmis organizacijomis pasisako už sistemines permainas Lietuvos psichikos sveikatos priežiūros bei socialinės globos sistemose. Jau daugiau nei dešimtmetį Lietuva yra ratifikavusi Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvenciją. Ši konvencija aiškiai ir nedviprasmiškai įpareigoja valstybes užtikrinti, kad visi žmonės galėtų laisvai rinktis, kur ir su kuo gyventi, turėtų galimybę gyventi bendruomenėje, nebūtų atskirti nuo visuomenės, sukūrus oriam ir savarankiškam gyvenimui reikalingą paslaugų infrastruktūrą, tinkamai pritaikius įvairias sąlygas ir suteikiant reikalingą individualią pagalbą, pagal kiekvieno individualius poreikius. Deja, Lietuvoje iki šiol apie 6000 suaugusiųjų gyvena atskirtyje, socialinės globos namais pavadintose uždarose įstaigose, iš jų yra atimta teisė gyventi bendruomenėje, būti pilnaverčiais visuomenės nariais, turėti geresnę gyvenimo kokybę. Tai yra įstaigos, kurių pavadinimai buvo pakeisti ir kurių patalpos buvo renovuotos. Tačiau svarbiausias dalykas išlieka nepasikeitęs - tai yra įstaigos, egzistuojančios visuomenės „paraštėse“, o jų gyventojai patiria ne tik žmogaus teisių pažeidimus, tačiau ir itin plačiai paplitusią stigmą. Faktiškai, visi šie 6000 mūsų bendrapiliečių yra įkalinti valstybės ir mūsų visų netiesioginiu bendru sutarimu.
Jau nuo 2014 metų Socialinės apsaugos ir darbo ministerija vykdo pertvarką ir deda pastangas, kad dalis šiose įstaigose apgyvendintų žmonių persikeltų, apsigyventų bendruomenėje. Ne tik mūsų giliu profesiniu įsitikinimu, bet ir remiantis gerosiomis tarptautinėmis praktikomis, yra labai svarbu ne vien tik vystyti naujų kokybiškų, į asmenį orientuotų ir žmogaus teisių standartus atitinkančių paslaugų spektrą bendruomenėje, tačiau ir siekti, kad į vis dar egzistuojančias nuolatinės socialinės globos įstaigas nebebūtų siunčiami gyventi nauji asmenys.
Deja, bet psichikos sveikatos priežiūros sistemai, už kurią atsakinga Sveikatos apsaugos ministerija, tokia užduotis net nėra iškelta. Tai yra labai didelė spraga, nes realybėje socialinės globos ir psichikos sveikatos priežiūros sistemos yra glaudžiai susijusios, egzistuoja aiški sistemų sinergija, šios dvi sistemos viena kitą palaiko. O psichikos sveikatos priežiūros sistema iki šiol yra perdėm medikalizuota, diagnozavus psichikos sveikatos sutrikimą - tai dažnai atsitinka paauglystėje arba jaunystėje - ambulatorinė sistema labiausiai rūpinasi gydymu psichotropiniais vaistais, trūksta galimybių žmonėms pasirinkti platesnio spektro paslaugas, kurios papildytų arba tam tikrais atvejais net ir pakeistų vien tik vaistų skyrimą ar vartojimą. Nėra sukurtos kompleksinės paslaugų sistemos, kuri pakankamai užtikrintų psichosocialinių aspektų bei žmonių individualaus atsistatymo poreikių atliepimą, tęstines psichoterapijos paslaugas, profesinę reabilitaciją bei užimtumo paslaugas, asmeninio asistento pagalbą, apsaugotą būstą. Taigi, daugumos šių žmonių poreikiai nebūna patenkinami, o jų prasta būsena dažnai vertinama kaip „simptomų paūmėjimas“, ir jie guldomi į psichiatrijos stacionarą. Taigi, turime paradoksalią situaciją. Kol socialinės apsaugos sistema stengiasi mažinti socialinės globos įstaigose gyvenančių žmonių skaičių, tą skaičių kasmet papildo sveikatos apsaugos sistema. Šioje sistemoje dirbantiems specialistams niekas iki šiol nėra davęs uždavinio, kad bendro darbo tikslas yra ne nukreipti psichikos sveikatos priežiūros paslaugas gaunančius žmones į šias įstaigas, o daryti viską, kas įmanoma, kad tai neįvyktų. Kiekvienas atvejis, kuomet dar vienas žmogus nusiunčiamas gyventi į tokią įstaigą, reiškia dar vieną valstybės pralaimėjimą ir dar vieno asmens pažeistas teises. Kol to nesuprasime - klausysimės egzistuojančios socialinės globos sistemos šalininkų nuolatinio kartojimo, kad šios įstaigos yra labai reikalingos, net laisvų vietų jose trūksta egzistuojančiai paklausai patenkinti - ydingos sistemos tikslas ir yra nuolat pateisinti savo reikalingumą.
Prasmingo ir oraus gyvenimo nusipelno ne tik šiose įstaigose gyvenantys žmonės. Ydingos sistemos įkaitais yra tapę ir specialistai, dirbantys joje, kurie yra priversti prisitaikyti prie pasenusios atskirtyje veikiančių įstaigų idėjos ir praktikos.
Globos namų dažniausiai ieškome tada, kai suprantame, jog išties nepajėgsime pasirūpinti artimu žmogumi, jei neatsisakysime darbo, karjeros, šeimos reikalų. Dažnai to padaryti negalima ir dėl specifinių žinių trūkumo. Ateina momentas, kuomet sprendžiame dilemą - jei patys slaugysime insulto ar kitos ligos, negalios ištiktą ligonį ar dėl senatvės negalintį judėti tėvą ar motiną, kas uždirbs pinigus šeimai išlaikyti? Ir apskritai, ar dėl tam tikros ligos sugebėsime suteikti tinkamą pagalbą?
Pateikiant SP-8 formą, reikės nurodyti tikslią įstaigą, kurioje norėtumėte apsigyventi. Klausimas. Mes norime pas jus apgyvendinti savo senyvo amžiaus tėvą/motiną/senelį. Atsakymas. Ar norite savo tėvą/motiną/senelį apgyvendinti savivaldybės paskyrimu ar tiesioginiu susitarimu su mūsų įstaiga? Jei norite apgyvendinti savivaldybės paskyrimu, tuomet turėtų pats asmuo arba jį prižiūrintis asmuo kreiptis į savo savivaldybės socialinių paslaugų skyrių, ten supildyti reikiamus dokumentus ir sulaukus savivaldybės sprendimo, kuris dažniausiai priimamas per 30 kalendorinių dienų bei gavus teigiamą savivaldybės sprendimą, bus galima mūsų įstaigoje priimti ir apgyvendinti jūsų tėvą/motiną/senelį. Jei norite apgyvendinti savo tėvą/motiną/senelį tiesioginiu susitarimu su mūsų įstaiga tam tereikia pasirašyti dvišalę komercinių paslaugų sutartį, pristatyti reikiamus asmens, kuriam reikalinga ilgalaikė socialinė globa, dokumentus (turėti galiojantį asmens dokumentą, medicininius gydytojo išrašus apie vaistus ir ligas), atlikti mokėjimą už pirmą mėnesį ir asmuo bus apgyvendinamas.
Papildomai pateikiama informacija apie dokumentus, reikalingus norint gyventi senelių slaugos namuose: galiojanti asmens tapatybės kortelė arba pasas; neįgalumą įrodantis pažymėjimas ir (arba) specialiojo nuolatinės slaugos ar priežiūros poreikio nustatymo pažymos kopija; užpildytas medicinos dokumentų išrašas (forma 027/a). Išrašas turi būti pateiktas sveikatos priežiūros įstaigos, jame privalo būti nurodyti diagnozė bei asmens sveikatos būklė; gydymo įstaigos pažymą apie asmens sveikatos būklę, siuntimus gydymo procedūroms bei operacijoms atlikti ir kitus dokumentus, jeigu reikalinga trumpalaikė globa.
Norintys gauti paramą, turi atlikti šiuos veiksmus: norintys gyventi senelių slaugos namuose, tačiau negalintys už tai susimokėti, turi kreiptis į seniūniją arba savivaldybę, socialinės paramos skyrių, atsižvelgdami į registracijos adresą. Per 30 kalendorinių dienų socialinis darbuotojas privalo įvertinti asmens (šeimos) socialinių paslaugų poreikį. Gavę išvadas, komisija turi įvertinti paraišką ir galimybes skirti paramą. Tai turi padaryti per 30 kalendorinių dienų. Jeigu senjoras atitinka kriterijus ir savivaldybė gali jam skirti paramą, tuomet jis gali išsirinkti senelių namus Lietuvoje.
