Bene svarbiausias vaikų auklėjimo proceso veiksnys - artimas tėvų ir vaiko ryšys. Tai atspirties taškas, nuo kurio prasideda kiekvienas artimas santykis mūsų gyvenime. Tik tarpusavio ryšio su vaiku pagalba mes, nesiimdami manipuliavimo, gąsdinimo, papirkinėjimo ar baudimo, galime kurti vaiko saugumui svarbias ribas. Visas mūsų elgesys yra sąlygotas skirtingų poreikių, tad didelė svarba turi būti skiriama jų supratimui. Tik suprasdami tikruosius savo bei vaiko poreikius galime ieškoti kūrybiškų būdų jų patenkinimui. Vidinių mūsų poreikių įsisąmoninimui didelę reikšmę turi empatija sau ir savo vaikui.
Norint suprasti, apie kokį poreikį mums praneša kylančios emocijos, labai svarbi yra pauzė - leisti sau truputį stabtelti ir įsiklausyti į save bei pajusti savo vaiką. Trumpa pauzė apsaugo mus nuo spontaniškų reakcijų, kurios prasiveržia tuomet, kai esame pavargę ir turime poreikį pailsėti arba tuomet, kai patiriame nuolatinį vaiko trukdymą užbaigti pradėtus darbus. Mūsų ir vaiko poreikiai gali skirtis, tačiau dėl to nei vienas jų nėra mažiau svarbus.
Visos mūsų išgyvenamos emocijos nėra nei geros, nei blogos - yra tik tos emocijos, kurias mes jaučiame, ir kiekvienas toje pačioje situacijoje galime jaustis skirtingai. Jausmai gali būti malonūs ir nelabai, tačiau visi jie turi prasmę ir kyla iš patenkintų ar nepatenkintų vidinių mūsų poreikių. Tai kaip pirminis signalas, kuris mums praneša apie artėjančią grėsmę ar malonumą. Geriausiai suprasti mes galime tik savo išgyvenimus, apie vaiko jausmus tik numanydami ar nuspėdami. Todėl labai svarbu tikslintis, klausti vaiko, ar teisingai suprantame tai, ką jis išgyvena, jaučia, patiria.
Domėjimasis vaiko jausmais siunčia jam žinutę, jog jis yra svarbus, suprastas, priimtas, skatina jį patį apgalvoti ir įsivardinti kylančias emocijas. Vaiko suvokimas neretai skiriasi nuo mūsų, mes galime jam pritarti ar nepritarti, tačiau turime jį priimti nevertindami ir nesistengdami jo pakeisti. Ypatingą reikšmę čia turi mūsų pasirinkta komunikacijos forma su vaiku, ji gali mus suartinti arba, priešingai - atitolinti ir supriešinti.
Vertinimu paremtas kalbėjimas didina atstumą tarp mūsų ir vaiko ir visai nepadeda artimo ryšio kūrimui - vaikui kyla noras teisintis, gintis, prieštarauti ir įrodinėti savo tiesą. Savo galios prieš vaiką demonstravimas kursto vaiko norą priešintis, maištauti ir formuoja vaiko savęs vaizdą kaip mažiau vertingo, menko, silpno, skatina supratimą, jog nesutarimus galima spręsti jėga bei galios prieš kitus demontavimu.
Vertinimo išvengti padeda kalbėjimas apie konkrečią situaciją remiantis faktais. Konkrečiais faktais paremta komunikacija nežemina vaiko, neskatina jo noro prieštarauti, tad tuo metu galime pereiti prie galimų situacijos sprendimo paieškų. Taip pat svarbu - aiškus įvardinimas vaikui, kokio elgesio ar rezultato mes iš jo tikimės. Pasakymai, ko mes nenorime, kad vaikas darytų, kaip elgtųsi vaikui gali būti neaiškūs ir suprantami savaip. Mūsų prašymai turėtų būti tokie aiškūs, kuriuos rezultate galėtume įvertinti atlikta ar neatlikta ir įgyvendinami atsižvelgiant į vaiko gebėjimus bei galimybes pagal amžių.
Taigi, pagrindinė šeimos tarpusavio santykių vertybė remiasi pamatine nuostata, jog visi mes esame vienodai svarbūs, tad kiekvienas turime teisę turėti skirtingus poreikius, išgyventi įvairias emocijas ir savaip suprasti bei interpretuoti tuos pačius dalykus. Santykiai, paremti empatija ir pagarba sau bei savo vaikui, padeda puoselėti artimą tarpusavio ryšį bei kurti vaiko saugumui svarbias ribas.
Asmenybės bruožų formavimosi pagrindai
Kiekvienas vaikas yra unikalus individas, turintis savitą asmenybę, kurią formuoja įvairūs veiksniai. Vaikystė - tai gražiausias ir svarbiausias žmogaus gyvenimo laikotarpis, kupinas emocijų, atradimų ir įspūdžių, paliekančių ryškų pėdsaką visam gyvenimui. Nuo pat pirmųjų dienų vaikas aktyviai siekia ryšio su motina, prisirišdamas prie jos. Vidiniai patirties modeliai integruojami į vaiko vidinį pasaulį, užtikrinant prisitaikymą prie aplinkos ir padedant įveikti stresą. Taigi, pirmaisiais gyvenimo metais formuojasi prieraišumas prie vaiką auginančio žmogaus ir pasitikėjimas aplinka. Saugūs ir ramūs santykiai su globėju lemia supratimą, kad tarpasmeninis pasaulis yra saugus, juo galima pasitikėti, o aš pats esu mylimas ir vertingas.
Prieraišumo svarba
Nuo gimimo iki 2 metų formuojasi vaiko prieraišumas prie žmonių. Per pirmuosius dvejus vaiko metus svarbu, kad vaiką nuolat prižiūrėtų vienas žmogus, prie kurio jis galėtų prisirišti ir patirti švelnumo potyrius. Vaikas, neturėjęs vieno nuolat jį prižiūrinčio žmogaus, negalėjęs patirti švelnumo potyrių, ateityje vengs artimesnio kontakto su kitais vaikais ir suaugusiais žmonėmis, šalinsis nuo jų ar visais įmanomais būdais stengsis atsiriboti. Toks vaikas jausis saugus būdamas vienas, o buvimas tarp žmonių jam kels baimę, nesaugumą ir norą gintis nuo aplinkinių žmonių.
Šeimos įtaka asmenybės raidai
Šeimos aplinka vaidina itin svarbų vaidmenį vaiko raidoje. Būtent šeimoje vaikas mokosi elgesio modelių ir ryšių, kurie sudaro tarpasmeninių santykių pagrindą vėlesniame gyvenime. Jei vaikas turi palankios patirties šeimos aplinkoje, tai padės jam kurti geresnius santykius su aplinkiniais ir lengviau prisitaikyti prie gyvenimo. Tėvai yra pirmieji ir svarbiausi elgesio modeliai vaikui. Jei šeimos aplinkoje nėra tėvų arba ji yra disfunkcinė, vaikams gali kilti problemų įsisavinant socialinius vaidmenis.
Sąlygos, kuriomis tėvai augo, jų kilmė, asmenybės savybės, santuokiniai santykiai ir gebėjimas valdyti stresą šeimoje - visa tai veikia vaiko auklėjimo įgūdžius ir elgesį su vaiku.
Tėvų vaidmuo formuojant charakterį
Vaikų emocinės būklės formavimasis prasideda jau būnant kūdikiui mamos įsčiose, o augant tai tampa dar svarbiau, kadangi vaikai pradeda stebėti aplinką, kitų žmonių elgesį. Vaikų auklėjimas prasideda dar vaikeliui būnant mamos įsčiose - jam persiduoda mamos jaučiamos emocijos, išgyvenimai, aplinkos pojūčiai. Gimęs jis stebi aplinką, tėvų tarpusavio bendravimą, kaip tinkamai yra atliepiami kūdikio poreikiai - visa tai formuoja savęs ir pasaulio suvokimą. Taip pat vertėtų nepamiršti, kad vaikai mokosi ne iš to, kas jiems yra deklaruojama, o iš to, kaip elgiasi tėvai, tai yra vaikai stebi aplinką ir kopijuoja tėvų elgesį.
Taisyklės ir ribos
2-4 metų vaikas pirmą kartą susiduria su savo aplinkos reikalavimais ir draudimais. Šiuo amžiaus tarpsniu vaikas susipažįsta su taisyklėmis. Tėvų sukurtas taisykles vaikai priima kaip gyvensenos dėsnius ir taisykles, kuriomis reikia vadovautis. Viskas prasideda nuo mažų dalykų. Vykdant pirmas tėvų užduotis ugdomas pareigingumas, savarankiškumas.
Realybės suvokimas
4-6 gyvenimo metais vaikas susiduria su realybe, kad ne visi norai išsipildo, vos apie tai pagalvojus. Šiuo amžiaus tarpsniu vyksta realybės išbandymas ir suvokimas. Turime leisti vaikams suprasti, kad visi norai ar malonumai turi savo kainą. Vaikas turi išmokti gebėti atpažinti tikrovę, ją priimti ir pamažu įsisąmoninti, kad tai, ko jis nori, ne visada gali turėti tuoj pat, akimirksniu.
Savarankiškumo ugdymas
6-8 metai - vaikų savarankiškumo ir pasitikėjimo savimi ugdymosi laikotarpis. Tėvai, perdėtai mylintys ir globoją, vaiką, jį lepinantys ir nieko nereikalaujantys, slopina vaiko savarankiškumą. Vaikas, sėkmingai įveikęs šio amžiaus tarpsnio krizę, pasitiki savimi ir jaučiasi reikšmingas savarankiškai atlikdamas užduotis, priimdamas sprendimus, spręsdamas savo problemas. Harmoningais vaiko charakterio bruožais laikomi gebėjimai naujose situacijose valdyti savo elgesį ir adekvačiai reaguoti į esamą situaciją, jausti vidinę harmoniją.
Tėvų auklėjimo stiliai ir jų įtaka
Tėvų nuostatos ir auklėjimo stilius daro didelę įtaką vaiko asmenybės formavimuisi. Autoritetingas stilius, kai tėvai bendrauja su vaiku, primeta jam taisykles, kurios nėra griežtos ir pritaikytos prie vaiko amžiaus bei gebėjimų, yra laikomas vienu iš efektyviausių.
Netinkamas elgesys
Neretai tėvai netinkamai įvertina vaiko elgesį, neskirdami jam papildomo dėmesio, jei šis elgiasi teisingai, o kartais yra pasirenkamos ir kitos netinkamos auklėjimo priemonės, pavyzdžiui, fizinės bausmės. Viena iš pasitaikančių klaidų, kuomet į vaiką atkreipiamas dėmesys tik tuomet, kai jis kažką padaro netinkamai, o kuomet elgiasi tinkamai, tai priimama tarsi norma, o turėtų būti atvirkščiai. Taip pat šeimose pasitaiko auklėjimo kraštutinumų - arba namuose nėra pastovių taisyklių, tėvai nelinkę brėžti elgesio ribų, yra tenkinamas kiekvienas vaiko noras, arba vaikas yra auklėjamas per griežtai, naudojamos fizinės bausmės ar emocinis smurtas.
Vaiko poreikiai ir jų patenkinimas
Jeffrey E. Young išskyrė pagrindinius vaiko poreikius, kurių patenkinimas yra būtinas sveikai asmenybės raidai:
- Saugumas. Tai svarbiausias poreikis, kurį vaikas turi jausti saugioje ir stabilioje aplinkoje, kurioje tėvai visada pasiekiami fiziškai ir emociškai. Smurtas, piktnaudžiavimas, melas ir manipuliacijos griauna saugumo jausmą. Svarbu nuo pat gimimo kurti saugumo jausmą.
- Ribos ir kryptis. Vaikui reikia brandaus vadovavimo, aiškių ir nuoseklių ribų, kurios padėtų jam suprasti, kas yra leidžiama ir kas ne. Per griežtos arba per švelnios taisyklės nėra palankios tinkamam vaiko vystymuisi.
- Meilė ir ryšys. Vaikui reikia meilės, švelnumo, susidomėjimo, supratimo ir laiko. Empatija, gebėjimas suprasti vaiko jausmus ir poreikius, yra labai svarbus. Taip pat svarbūs socialiniai ryšiai su bendraamžiais ir išoriniu pasauliu.
- Autonomiškumas. Vaikui reikia suteikti laisvę tyrinėti pasaulį ir priimti nedidelius sprendimus, leidžiant jam būti savarankišku. Pernelyg saugantys arba nepakankamai rūpestingi tėvai gali slopinti vaiko autonomiškumą.
- Savigarba. Vaikas turi būti mylimas besąlygiškai, nepriklausomai nuo jo pasiekimų ar elgesio. Nuolatinė kritika, gėdinimas, baudimas ir lyginimas su kitais žlugdo vaiko savigarbą. Sveikuose namuose yra erdvės parodyti savo silpnybes ir būti autentiškam.
Kaip tėvai gali padėti vaikui?
- Priimkite vaiko jausmus ir įvardinkite juos.
- Išklausykite vaiką ramiai ir dėmesingai.
- Kartu ieškokite problemos sprendimo būdų.
- Venkite perdėto rūpinimosi vaiku.
- Būkite geras pavyzdys savo vaikui.
- Svarbiausia, kad vaikas visuomet jaustųsi mylimas.
Neurotiškumas ir emocingumas
Neurotiškumas ir emocingumas yra asmenybės bruožai, kurie apibūdina asmens polinkį dažnai ir intensyviai išgyventi nemalonias emocijas, jautrumą stresui ir grėsmės suvokimą. Kuo mažiau išreikštas neurotiškumas, tuo labiau asmuo yra emociškai stabilus, ramus ir atsparus stresui. HEXACO modelyje emocingumas yra analogiškas neurotiškumui, papildomai apimantis polinkį į sentimentalumą, prisirišimą prie kitų žmonių ir baimę fiziniams pavojams.
Neurotiškumo aspektai
- Nestabilumas: jautrumas, dirglumas, reaktyvi nuotaikų kaita.
- Atsitraukimas: jautrumas grėsmei, nerimas, abejonės savimi.
Emocingumo aspektai
- Baimingumas: polinkis išgyventi baimę.
- Nerimastingumas: polinkis jaudintis įvairiomis aplinkybėmis.
- Priklausomumas: poreikis gauti kitų žmonių emocinį palaikymą.
- Jausmingumas: polinkis jausti stiprius emocinius ryšius su kitais.
Aukštai išreikšti neurotiškumo ir emocingumo bruožai gali būti susiję su psichikos sutrikimais ir lėtinėmis ligomis, tačiau tai nereiškia, kad asmuo yra pasmerktas būti nelaimingu.
Lyčių skirtumai
Moterys dažniausiai pasižymi labiau išreikštais neurotiškumo ir emocingumo bruožais nei vyrai. Tai gali būti susiję su istoriniu moterų vaidmeniu rūpinantis vaikais ir didesniu jautrumu pavojams.
Vaikų charakterio tipai ir jų formavimasis
Pasak psichologų, kiekvieną žmogų galima priskirti tam tikram charakterio tipui. Šie tipai parodo būdą, kaip asmenys tvarkosi su neigiamomis emocijomis. Vaikystėje ugdosi esminiai charakterio bruožai, formuojasi elgesio įpročiai, kuriuos vėliau labai sunku koreguoti. Psichoanalizės klasikė K. Horney tyrimais nustatė, kad asmenybės charakterio bruožų formavimą lemia ne tiek biologinės, kiek socialinės kultūrinės priežastys.
Tyrimų duomenys
Tyrimai rodo, kad vaikai, augantys su broliais ar seserimis, turi daugiau patirties realių santykių ir didesnė jų dalis pasižymi harmoningais charakterio bruožais. Vienturčiai vaikai dažniau pasižymi nesavarankiškais ir dėmesio siekiančiais bruožais. Taip pat nustatyta, kad išlepinti vaikai dažniau pasižymi mokyklos baime.
Psichosocialinė raida
Psichosocialinė raida - tai žmogaus amžiaus tarpsnių kitimas ir socialinės aplinkos poveikis asmenybės raidai. Užauginti sveiką, fiziškai stiprų, aktyvų, smalsų, protingą ir laimingą žmogų - tai ne kareivėlį iš molio nulipdyti. Vaikystėje ugdosi esminiai charakterio bruožai, formuojasi elgesio įpročiai, kuriuos vėliau labai sunku koreguoti.
Nuo gimimo iki 8 metų vaikas įgyja socialumo pagrindus, kad vėliau galėtų gyventi ir gerai jaustis tarp žmonių. Kuo vaikas mažesnis, tuo tą patirtį stipriau fiksuoja ir įsimena. Vyraujančius charakterio bruožus reikėtų suprasti kaip vienpusiškai išreikštą ar dominuojantį bruožą kitų bruožų atžvilgiu.
Ugdymo įstaigos vaidmuo
Vaikų darželio vaidmuo ugdant vaiko charakterį yra labai svarbus. Mokytojų, ugdymo specialistų vaidmuo yra labai svarbus vaiko asmenybės ir jo charakterio formavimuisi. Per pozityvias pirmąsias patirtis su suaugusiais, kurie yra už namų slenksčio ribų, formuojasi teigiamas patyrimas apie vyresnius „kitus“, kurie gali padėti, paguosti, vesti platesnio pasaulio pažinimo link. Tokią patirtį turintis vaikas, tikėtina, bus smalsus, pasitikintis ir drąsus net ir tuomet, kai šalia nėra mamos ar tėčio, o tai neabejotinai atsiliepia ir žmogaus asmenybei vėlesniame gyvenime.
Formuojant vaiko charakterį labai svarbu, kad visa jį supanti aplinka kryptingai dirbtų išvien. Jei ugdymas namuose ir darželyje skiriasi, vaikui nėra aišku, ko iš jo tikimasi ir kaip jis turėtų elgtis.
Šiuolaikiški metodai
Vaiko charakterio ugdymas nėra atskira disciplina ar pamokėlė - šį tikslą galvoje reikia turėti nuolat. Dėl to dėmesys vaikų charakterio ugdymui darželyje yra skiriamas visose dienos veiklose - nuo vaikų pasitikimo ryte ir užsiėmimų iki valgymo, poilsio ar žaidimų lauke.
Auklėjimo stiliai ir vaiko elgesys
Visuomenė, ypač psichologai, domėjosi, kaip tėvai įtakoja vaikų raidą. Pastebėta, kad skirtingose aplinkose augę vaikai gali turėti panašias asmenybes suaugus, o tuose pačiuose namuose augę vaikai gali turėti skirtingas asmenybes. Nežiūrint tokių iššūkių, žmogaus elgesį tyrinėjantys specialistai sako, kad yra ryšys, kaip tėvai auklėja savo vaikus ir kaip tėvų auklėjimo stilius įtakoja vaiko raidą.
1960 metais psichologė Diana Baumrind atliko tyrimą su daugiau kaip 100 ikimokyklinio amžiaus vaikų. Stebėdama vaikus natūralioje aplinkoje, apklausdama tėvus bei naudodama kitus tyrimo metodus ji pastebėjo, kad tėvų elgesys auklėjant vaikus turi panašumų. Psichologė vertino kaip tėvai taiko discipliną, kiek yra emociškai šilti ir rūpestingi, kaip bendrauja, kokie yra jų lūkečiai bei kaip jie taiko kontrolę. Remdamasi šiais stebėjimais Baumrind sugrupavo auklėjimo stilius į tris skirtingas kategorijas. Atlikus vėlesnius tyrimus, buvo pasiūlyta pridėti ir ketvirtą tėvystės stilių.
Diktatoriškas stilius
Tėvai, auklėdami vaikus šiuo stiliumi, tikisi, kad vaikai griežtai laikysis taisyklių, kurias nustato patys tėvai. Jeigu vaikui nesiseka laikytis tokių taisyklių, jis yra baudžiamas. Diktatoriški tėvai nelinkę aiškinti, kodėl reikalavimai yra būtent tokie. Jeigu yra prašoma paaiškinti kodėl, tokie tėvai paprasčiausiai atsakys: “Nes aš taip sakau”. Nors tėvų reikalavimai yra aukšti, patys tėvai nėra labai jautrūs vaikams. Jie tikisi, kad vaikai elgsis išskirtinai ir nedarys klaidų, tačiau patys duoda labai mažai nuorodų, ką jų vaikas turėtų daryti ar vengti ateityje. Suklydimai yra baudžiami, kartais labai griežtai, tačiau patys vaikai paliekami nustebę ir nesuprantantys, ką jie padarė ne taip.
Autoritetinis stilius
Šį stilių naudojantys tėvai taip pat turi taisykles ir nuorodas, kurių vaikai turi laikytis. Tačiau šis stilius yra daug labiau demokratiškas. Tokie tėvai labiau atliepia vaikų poreikius ir jie nori išgirsti vaikų klausimus. Šie tėvai iš vaikų tikisi labai daug, tačiau jie suteikia šiltą atsaką ir pakankamą paramą. Jeigu vaikams nepasiseka pateisinti lūkečių, šie tėvai yra labiau globojantys ir dažniau atleidžia, negu baudžia. Tėvai yra tvirti, bet ne kontroliuojantys ar draudžiantys. Jų disciplinavimo metodai yra palaikantys, bet ne baudžiantys. Jie nori, kad jų vaikai būtų tvirti, taip pat socialiai atsakingi, galintys reguliuoti savo emocijas ir norintys bendradarbiauti. Toks tėvų lūkesčių ir paramos derinys padeda vaikams išsiugdyti tokius įgūdžius kaip savarankiškumas, savireguliacija ir bendradarbiavimas.
Viską leidžiantis stilius
Tokie tėvai dar vadinami nuolaidžiaujantys, jie vaikams kelia labai nedaug reikalavimų. Tokie tėvai labai retai disciplinuoja vaikus, nes jų lūkečiai vaikų savikontrolei ar brandumui yra labai žemi. Jie yra atlaidūs, netradiciniai, nereikalauja iš vaikų brandaus elgesio, leidžia šiek tiek savireguliacijos, ir dažniausiai vengia konfrontacijos.
Neįsitraukiantis tėvystės stilius
Šiam stiliui būdinga tik keletas reikalavimų, žemas vaiko poreikių supratimas ir labai mažai komunikacijos. Nors šie tėvai patenkina vaikų bazinius poreikius, iš tikrųjų yra visiškai nutolę nuo vaiko gyvenimo. Tokie tėvai įsitikins, kad vaikai yra pamaitinti ir turi stogą virš galvos, tačiau dažniausiai beveik nesiūlo ar pasiūlo labai mažai nuorodų, struktūros, taisyklių ar netgi paramos.
Kai kurie tėvai tiki, kad be mušimo ir šaukimo jie praras savo valdžią arba taps pernelyg atlaidūs. Daugelis iš mūsų tampa tėvais turėdami labai mažai žinių apie tai, kaip vystosi vaikas, todėl dažniausiai pasitikime instinktais arba asmenine vaikystės patirtimi. Kaip gi tėvai gali sukurti stiprius, sveikus santykius su savo vaikais ir išmokyti vaikus visko, ką jie turi išmokti, nenaudojant fizinių ir kitų žeminančių bausmių? Tą tėvai gali padaryti vadovaudamiesi keturiais principais, kurie turi būti pritaikyti visose bendravimo su vaikais situacijose - ne tik konfliktinėse.
- Savo ilgalaikių auklėjimo tikslų nustatymas ir derinimas su trumpalaikiais tikslais bei kasdieniu elgesiu. Norite, kad vaikui užaugus jūs būsite artimi, jis jumis rūpinsis, gerbs, kad pasitikės jumis. Tačiau kasdieniame gyvenime spręsdami kritinę situaciją (pavyzdžiui, dėl to, kad vaikas lėtai rengiasi, jis vėluoja į mokyklą, o jūs - į darbą) stresas ir suirzimas leidžia Jums būti tinkamu pavyzdžiu vaikams kaip tinkamai susitvarkyti su stresinėmis situacijomis.
- Šiltų santykių su vaiku kūrimas. Šilti santykiai (fizinis ir psichinis saugumas) sukuria atmosferą, kurioje auga vaiko pasitikėjimas savo jėgomis, atsiranda noras bandyti ir nenuleisti rankų, net jei nepasiseka. Vaikai geriausiai mokosi tada, kai jaučiasi gerbiami, suprasti, saugūs, mylimi, jaučia, kad jais pasitikima. Šiltoje atmosferoje vaikai jaučiasi saugūs net ir tuo atveju, jei klysta, padaro klaidų. Jie pasitiki savo tėvais, o tai formuoja vaikų pasitikėjimą savimi ir motyvaciją bandyti. Taip pat vaikai išmoksta suvokti empatijos ir pagarbos kitų jausmams svarbą.
- Elgesio ribų nustatymas visose bendravimo su vaikais situacijose. Elgesio ribų nustatymas - tai aiški pagarbiai išdėstyta informacija, kaip elgtis vienu ar kitu atveju, ir kodėl vienoks ar kitoks elgesys yra netinkamas. Tai jokiu būdu nėra prievarta, kontrolė ar bausmė. Jeigu kiekvieną kartą, kai padarome klaidą, mus gėdina ar įžeidžia, esame linkę slėpti savo klaidas.
- Supratimas, kaip vaikai galvoja ir jaučia skirtingose situacijose. Visi vaikai (taip pat ir suaugusieji) geriausiai mokosi tada, kai sulaukia paramos ir gauna reikalingą informaciją. Tačiau skirtingo amžiaus vaikams reikia skirtingo pobūdžio paramos ir informacijos. Vaiko raida - tai nuolatinis, niekada nesibaigiantis procesas, o visas mokymas(is) grindžiamas tuo, kas išmokta anksčiau. Kai mes pažvelgiame į pasaulį vienerių, penkerių ar trylikos metų vaiko akimis, mes galime suprasti ir jų elgesį.
