1933 m. liepos 15 d. 6 val. 24 min. Steponas Darius ir Stasys Girėnas, pasiryžę labai pavojingam skrydžiui, sėdo į lėktuvą „Lituanica“. Jų tikslas - perskriejant Atlanto vandenyną, pasiekti tėvų žemę. Šis epas, įkvėptas meilės tėvynei, tapo ne tik lietuvių, bet ir viso pasaulio aviatorių pasiekimu, nors ir baigėsi tragiškai.
Lakūnai, pasaulio lietuvių remiami, pradėjo savo kelionę. Prieš skrydį jie kruopščiai apžiūrėjo lėktuvą, įvertindami visas rizikas. Nors lėktuvas buvo perkrautas, kas kėlė abejonių dėl galimybės pakilti, lakūnų ryžtas ir meistriškumas leido jiems įveikti visas kliūtis. Jų nepaprasta savitvarda ir drąsa stebino visus, stebėjusius pakilimą.
Skrydis truko 37 valandas 11 minučių. Pirmosiomis valandomis lėktuvas, dėl didelio svorio, sunkiai valdėsi, tačiau lakūnai sugebėjo priversti jį paklusti. Jie skrido virš bangų keterų, įveikdami rytmečio rūką ir kitas gamtos kliūtis. Pasaulio spauda sensacingai pranešė: S. Darius su S. Girėnu skrenda į Lietuvą! Šios naujienos nustelbė visas kitas, sukeldamos didžiulį tautos susidomėjimą ir laukimą.
Laukimas ir tragedija
Liepos 16-osios rytą Aleksoto oro uostas buvo sausakimšas. Tūkstančiai žmonių laukė grįžtančių didvyrių. Tačiau lėktuvo vis nėra. Septinta valanda ryto, aštunta... Kantriausieji, apimti nemigos ir nusivylimo, ėmė skirstytis. Deja, tuo metu, apie 5 valandą ryto, Kūdamo kaimelio gyventoja, išėjusi į mišką grybauti, rado sudužusį lėktuvą. Liūdna žinia apie tragediją vidudienį pasiekė Kauną, o vėliau ir visą Lietuvą. Vietos valdžios atstovai ir lakūnų artimieji išvyko į įvykio vietą.
Pasirodė, kad lakūnai, nepriskridę iki tėvynės slenksčio vos apie 650 kilometrų, žuvo. Vėliau, apžiūrėjus sudužusio lėktuvo dalis, nustatyta, kad trys lakūnų laikrodžiai buvo sustoję ties 0 val. 36 min. Tai leido manyti, kad tragedija įvyko maždaug pusantros valandos prieš vidurnaktį. Lakūnai ieškojo vietos nusileisti, kas galimai ir lėmė jų žūtį. Nors buvo svarstoma ir versija, kad lakūnai buvo pašauti, oficialiai ji nepasitvirtino. Tautos tragedija tapo lakūnų žūtis - jie grįžo į gimtąjį kraštą ąžuoliniais karstuose.
Atminimo įamžinimas
S. Dariaus ir S. Girėno atminimas buvo įamžintas paminklais. Čikagoje, Marquett parke, 1935 m. liepos 28 d. buvo atidengtas B. Koncevičiaus sukurtas paminklas. Lietuvoje, ant legendinio skrydžio maršruto, pastatytas ir kitas monumentas. Būtent Pitsburge, lietuvių bendruomenės pastangomis, buvo surinkta pirmoji 100 dolerių auka paminklui statyti. Jų vardais pavadintos gatvės, mokyklos, jiems kuriami filmai ir rašomos knygos. Taip pat, atminti lakūnus, buvo surengtos didingos gedulingos ceremonijos, kuriose dalyvavo tūkstančiai žmonių. Tiesioginės transliacijos per Lietuvos radiją ir gedulingos Šv. Mišios bažnyčiose dar kartą parodė, kaip stipriai tauta išgyveno šią netektį.
Lituanica - Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydis
Lakūnų biografijos
Steponas Darius gimė 1896 m. rugpjūčio 8 d. Bitėnuose (dabar Pagėgių savivaldybė). Jo tikrasis vardas buvo Stepas Jucevičius. 1907 m. su patėviu K. Degučiu emigravo į JAV. Harisono vidurinę technikos mokyklą baigęs Darius domėjosi aviacija ir pasižymėjo sportiniais gabumais. Pirmojo pasaulinio karo metu tarnavo Amerikos kariuomenėje, buvo apdovanotas dviem medaliais už narsą. Grįžęs į JAV, 1920 m. birželio 3 d. su kitais savanoriais išvyko į Lietuvą. Jis tarnavo Lietuvos kariuomenėje, dalyvavo Klaipėdos krašto išvadavime, buvo apdovanotas medaliu. Darius taip pat buvo aktyvus sportininkas, žaidė Lietuvos futbolo rinktinės vartininku, buvo Lietuvos fizinio lavinimo lygos pirmininkas.
Stasys Girėnas gimė 1904 m. spalio 4 d. Girskių kaime (dabar Šilalės r.). Jis buvo šešioliktas vaikas šeimoje. 1921 m. emigravo į JAV, kur uždarbiavo ir išmoko spaustuvininko amato. Girėnas norėjo stoti savanoriu į kariuomenę, bet dėl sveikatos nebuvo priimtas. Jis dirbo lėktuvų mechaniku, mokėsi skraidyti. Po sunkios avarijos, jis tobulino skraidymo įgūdžius, lankė aviacijos kursus ir pasižymėjo figūriniame skraidyme. Girėnas buvo darbštus, geraširdis ir teisingas žmogus, gerbiamas bendruomenėje.
Pasiruošimas skrydžiui ir finansavimas
1932-1933 metais Amerikoje vyko didelė ekonomikos krizė, tačiau tai nesustabdė lietuvių bendruomenės pastangų remti lakūnus. Nupirkus lėktuvą „Bellanca CH-300“ ir gavus 100 dolerių auką Pitsburge, prasidėjo kelionė link didžiojo tikslo. Buvo suburti rėmėjų komitetai, organizuotos lietuvių aviacijos dienos. Skraidymais buvo uždirbta ir surinkta 8456 doleriai iš daugiau nei 1500 rėmėjų. Tarp stambesnių rėmėjų buvo F. Milvydas, B. Balutis, J. J. Garolis ir angliakasiai.
Lakūnai, per trejus metus, buvo sukaupę apie tūkstantį skraidymo valandų. Jie kruopščiai ruošėsi skrydžiui, atlikdami daugybę bandymų ir treniruočių. S. Darius, turintis didesnę patirtį, buvo lėktuvo iniciatorius ir pagrindinis organizatorius, tuo tarpu S. Girėnas, nors ir jaunesnis, pasižymėjo ypatinga technine kompetencija ir atsidavimu.
