Artėjant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui, 2015 m. vaikų literatūros specialistui doc. dr. buvo pateiktas 500 vaikų, paauglių ir jaunimo knygų, išleistų nuo XIX a. vidurio iki šių dienų, sąrašas. Juo remiantis buvo galima viešai virtualioje erdvėje pusę metų balsuoti už labiausiai įsiminusias, meniniu ir ugdomuoju požiūriu vertingas knygas. Rinkimuose dalyvavo beveik 2000 žmonių - 40 proc. Atskirai už knygas balsavo ir šešiolika vaikų literatūros žinovų: vaikų literatūros dėstytojų ir doktorantų bei šia sritimi nuosekliai besidominančių mokytojų, bibliotekininkų, literatūrologų. Žvilgtelėjus į sąrašą akivaizdu, kad ne veltui Lietuva vadinama lyrikų kraštu. Pirmajame sąrašo dešimtuke karaliauja eiliuoti tekstai - net 8 iš 10 pozicijų užima poezija, poemos ir eiliuotos pasakos, o pirmose vietose atsidūrė Salomėjos Nėries „Eglė Žalčių karalienė“, Sigito Gedos „Baltoji varnelė“ ir Maironio „Jūratė ir Kastytis“. Iš viso eiliuotų knygų į šimtuką pateko net 30. Likusios dvi knygos pirmajame dešimtuke yra pasakos.
Net 65 sąrašo knygos yra išleistos sovietmečiu - tai daugeliui tikrai girdėta lietuvių vaikų literatūros klasika, sukurta Eduardo Mieželaičio, Ramutės Skučaitės, Kazio Sajos ir kitų. 14 knygų išleistos jau XXI a., likusios - XIX a. pabaigos, ikikarinės, tarpukario bei paskutiniojo XX a. Seniausia sąrašo knyga - Motiejaus Valančiaus „Vaikų knygelė“ (1868); prie jos glaudžiasi Žemaitės „Rinkinėlis vaikams“ (1904), Vinco Pietario „Lapės gyvenimas ir mirtis“ (1905).
„Viena kita knyga turbūt jau laikytina literatūros istorija, kai kurios, net ir senesnės, tebėra aktualios ir skaitytinos vaikams šiandieną. Labai svarbu, kad jos būtų nuolat ir kokybiškai perleidžiamos“, - teigia projekto „Šimtas knygų vaikams ir Lietuvai“ iniciatorius dr. Taip pat yra išleistas katalogas „Šimtas knygų vaikams ir Lietuvai“ - jame kiekviena sąrašo knyga pristatyta trumpa apžvalga, parengta K. Urbos bei G. Salomėja Nėris.
Pjesių žanrai ir temos
Jei paieškotume INFORMACIJOS internete lengvai rastume, kad LEGENDOS žanras ir turinys apibūdinamas taip - "Legendos turinys apibendrina esmingus, lemtingus reiškinius. Legendų vaizduojamajam pasauliui būdingi fantastiniai, antgamtiniai elementai. Legendai būdingas poetiškas stilius, pakilios intonacijos."
Tai eksperimentinė pjesė. Joje nerasite įprastoms teatro pjesėms būdingo veiksminio istorijos pasakojimo, personažų linijų, siekiamybių. Pagrindinis veikėjas čia - tekstas. Tekstas, kurį kiekvienas žiūrovas interpretuoja, girdi ir prima savaip, kuria esminę viso susitikimo dramaturgiją.
Jaunas žmogus, tikintis jog šiuolaikinis civilizuotas pasaulis nebeturi prasmės, jog demokratija tėra fikcija, atsiduria kaimynystėje esančioje filmavimo aikštelėje. Ir patiki, jog filmo scenarijus yra realus. Jis prisipažįsta nužudęs. Apklausos metu bando įtikinti tardytoją, kad yra kaltas. Scenos išskaidytos į dabartyje vykstančią apklausą ir „scenas-prisiminimus“, kurios atpasakoja, vakarykštę dieną. Nuo ryto, kada įtariamasis atsikėlė iki tariamos žmogžudystės filmavimo aikštelėje. Jų metu susipažįstame dar su trimis personažais, įtariamojo seserimi, jo draugu ir kaimynu. Realybė ir fikcija susilieja. Įtariamasis, patiki, kad įvykdė "nusikaltimą" vardan geresnio pasaulio. Jis jaučiasi sekamas, galiausiai pasirodo, kad tardytojas, jį jau seniai stebi. Kokie jo motyvai?
Skiriamasis “Rūstytės“ personažų bruožas - jie visi dvasiškai apsinuodiję, jų asmenybės daugiau ar mažiau suirusios, paveiktos išorės toksinų griaunančios jėgos. „Rūstytės“ pjesėje nėra pagrindinės temos, čia vyrauja vienas, didelis, totalus temų sąšlavynas. Bet juk pagal įstatymą šeima gali būti tik vyras, moteris ir vaikas.
„Susidaro įspūdis, kad dramaturgė susikaupusi, prigludusi viena ausimi prie garsaus klasikos kūrinio tarsi prie jūros kriauklės klauso, kas ten ošia viduje. O ką išgirsta, ką suvokia, persako mums santūriu žodžiu, skaidriais, ritmingais sakiniais, kuriuos tarsi netyčia, tarsi savaime ima ir surimuoja“, - taip N.Indriūnaitės pjeses apibūdino vaikų literatūros specialistas Kęstutis Urba.
„Lėlės“ teatras 56 metų N.Indriūnaitės pjeses vaidina nuo dabartinio tūkstantmečio pradžios, o šį antradienį teatre pristatoma leidyklos „Kronta“ išleista knyga „Baltos pasakos“, kur sudėti visų penkių vaidinimų tekstai. Visi penki iki šiol vaidinami. Tai - „Coliukė“, „Pelenė“, „Snieguolė ir septyni nykštukai“, „Muzikinė dėžutė“, „Baltos pasakos“. „Pripratę akys prie tamsos/Nebesuvokia šitokios šviesos“ - skamba pačios N.Indriūnaitės skaitomos eilutės iš kompaktinės plokštelės, kuri pridėta prie knygos. Plokštelėje įamžintas trumputis švelnus televizijos spektaklis „Mergytė su degtukais“, parodytas 1993 metų Kūčių vakarą. „Mergytę su degtukais“ ir apsnigtą miestą televizijos vaidinimui iš balto popieriaus iškarpė dailininkė Aušra BagočiūnaitėPaukštienė. Karpiniai iš ekrano perkeliavo ir į pjesių knygą. O „Mergytės su degtukais“ tekstas praėjus geram dešimtmečiui tapo pjesės „Baltos pasakos“ dalimi. Baltieji karpiniai virto užburiančia dekoracija.
Manoma, kad pjesės daugiausia skirtos vaidinti, o ne skaityti. O gal pjesės tekstai gali priminti labai patikusį spektaklį? „Coliukėje“ vaidina ir pati pjesės autorė N.Indriūnaitė. Kartą, kai spektaklis baigėsi ir publika išsiskirstė, o aktorės tvarkė lėles, į mažąją „Lėlės“ salę sugrįžo žiūrovas. „Tada pagalvojau: „Kaip keista, žmogus išgirdo tekstą“, - pasakojo N.Indriūnaitė. Ji pažadėjo tam vyrui, kad po kelių dienų, kai vėl ateis vaidinti, atneš pjesę. Atnešė, nors visai nesitikėjo, kad žmogus iš tikrųjų ateis, kad prisimins, jog norėjo paskaityti. Vartydama knygą „Baltos pasakos“, N.Indriūnaitė sakė, kad jai reikėjo daug laiko, kol prisipratino prie tokio savo pjesių pavidalo. Nemažai laiko jai reikia ir rašymui. „Po to pasižiūriu į krūvas popierių ir nesuprantu: pjesės tokios trumputės, o ko aš čia tiek prirašiau. Jos pjeses vaidina ne vien „Lėlė“, bet ir Panevėžio lėlių vežimo teatras, Lenkijoje - Poznanės lėlių teatras. „Knyga „Baltos pasakos“ man jau praeitis, nes ten sudėtos prieš keletą metų parašytos, kelis sezonus vaidinamos pjesės. Vadinasi, tai mano būtasis laikas“, - sakė N.Indriūnaitė.
K.Urbos nuomone, šios knygos pjesės tikriausiai dar ne kartą bus kūrybingai vaidinamos. Dabartinis laikas N.Indriūnaitei atrodo tarsi koks tarpukaris - vieni darbai baigti ir sudėti į knygą, o kiti dar nepradėti. Ji iš tų autorių, kuriuos reikia ne tik raginti, bet ir drąsinti. „Aš visai ramiai gyvenu nerašydama. Galiu nerašyti. Ir nerašau“, - linksmai kalbėjo N.Indriūnaitė. Bet jos kūrinių laukia jau trys teatrai - sava „Lėlė“, Panevėžio lėlių vežimo ir Kauno valstybinis. „Kas mane stabdo? Turbūt nesėkmės baimė. Jauni žmonės, žiūriu, narsiai neria, nebijodami, kas bus. Bet negi turėčiau nieko nedaryti vien dėl to, kad neištiktų nesėkmė? Juk tai puikybė - trokšti vien pergalių ir dėl to nieko neveikti. Taip, tai puikybė.
- Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūra LATGAA N.Indriūnaitę nuolat nominuoja kaip daugiausia vaidinamą dramaturgę.
- Lėlininkas R.Driežis prisimena, kad tąkart žiūrovus užbūrė giedras spektaklio liūdesys. „Kai kurie čia pat prašė paskolinti įrašą, kad galėtų spektaklį parodyti savo vaikams.
Viena kita knyga turbūt jau laikytina literatūros istorija, kai kurios, net ir senesnės, tebėra aktualios ir skaitytinos vaikams šiandieną. Labai svarbu, kad jos būtų nuolat ir kokybiškai perleidžiamos.
Taip pat yra išleistas katalogas „Šimtas knygų vaikams ir Lietuvai“ - jame kiekviena sąrašo knyga pristatyta trumpa apžvalga, parengta K. Urbos bei G.
Salomėja Nėris. Sigitas Geda. Maironis. Vytė Nemunėlis. Vytautas Petkevičius. Kazys Binkis. Vytautė Žilinskaitė. Kostas Kubilinskas. Eduardas Mieželaitis. Justinas Marcinkevičius. Petras Cvirka. GULBĖ KARALIAUS PATI: lietuvių liaudies pasakos (sud. Vytautė Žilinskaitė. Martynas Vainilaitis. Jonas Biliūnas. Kazys Binkis. Vytautas V. Landsbergis. GYVASIS VANDUO: lietuvių liaudies stebuklinės pasakos (sud. Salomėja Nėris. SUŽEISTAS VĖJAS: lietuvių liaudies mitologinės sakmės (sud. Vytautas V. Landsbergis. Vytautas Račickas. Šatrijos Ragana. Anzelmas Matutis. Kęstutis Kasparavičius. Vincas Pietaris. Lina Žutautė. Kazys Boruta. Janina Degutytė. Jonas Avyžius. Vytautas Petkevičius. Janina Degutytė. Jonas Biliūnas. Justinas Marcinkevičius. Kazys Saja. EI, SLĖPKITĖS! Vytautas Misevičius. Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė. Violeta Palčinskaitė. Vytautas Tamulaitis. Gendrutis Morkūnas. Petras Cvirka. Bitė Vilimaitė. Motiejus Valančius. Gendrutis Morkūnas. Juozas Erlickas. Martynas Vainilaitis. Justinas Marcinkevičius. Vytautas Bubnys. Juozas Erlickas. Kazys Jakubėnas. Antanas Vienuolis. Algimantas Zurba. Vytautas V. Landsbergis. Martynas Vainilaitis. Kostas Kubilinskas. Lazdynų Pelėda. Vytautas Račickas. Kostas Kubilinskas. Petras Tarasenka. Ramutė Skučaitė. Jonas Avyžius. Pranas Mašiotas. KAI KNYGAS DRAUDĖ: apysakos ir apsakymai (sud. Kazys Saja. Gendrutis Morkūnas. Kazys Saja. Vytautė Žilinskaitė. Gintaras Beresnevičius. Aloyzas Každailis. Kristina Gudonytė. Kazys Boruta. Žemaitė. Aldona Liobytė. Bronė Buivydaitė. Violeta Palčinskaitė. Balys Sruoga. Pranas Mašiotas. IR AŠ MAŽAS BUVAU: kūrybos rinktinė (sud. Kęstutis Kasparavičius. Anzelmas Matutis. Žemaitė. Aldona Liobytė. Mykolas Sluckis. Antanas Vaičiulaitis. Vytautas Petkevičius. Renata Šerelytė. Petras Tarasenka. Violeta Palčinskaitė. Alma Karosaitė. Ramutė Skučaitė. Jurga Ivanauskaitė. Salomėja Nėris. Akvilina Cicėnaitė. Vaižgantas. Ramutė Skučaitė. Rebeka Una. Vytautas Petkevičius. Rimantas Černiauskas.
Aš norėjau būti Britney, Whitney Ir Jlo tai monologas apie moteriškumą, fantazijas ir lytį. Jaunuolis aplanko savo tėvus vakarienei, tačiau kai diskusijos apie jo seksualumą tampa per daug intensyvios, jis užsirakina tualete. Pjesė apie keturias skirtingų kartų moteris, klaidžiojančias po savo atsiminimus ir bandančias padaryti kambarių pertvarką. Kiekviena iš jų turi nesuvestų sąskaitų su savo atmintimi, lūkesčių pasikeisti ir viską pradėti iš naujo. Tai pjesė apie tai, kiek iš tikrųjų pasakome ir kiek nutylime. Istorija apie ką tik išsiskyrusius dviejų žmonių tolimesnius kelius ir susidūrimus pertraukiama ir joje nedalyvaujančių kitų, antraplanių bevardžių veikėjų dialogais ar monologais, kalbančių apie skirtingus dalykus, bet bylojančių tas pačias idėjas. Pjesės pradžia - išsiskyrimas, kurio metu mergina išvaroma iš mylimojo buto, kuriame praleido didelę dalį jų laiko kartu. Veiksmo eigoje ji išgirsta vis daugiau to, apie ką vaikinas net neužsiminė. Susidūrusi su tiesa ir žmonių požiūriu į jos atskleidimą veikėja bando suprasti savąją poziciją. Kiti veikėjai, neįtraukti į pagrindinės istorijos liniją, taip pat bando prakalbėti, bet ir jie susiduria su tariama tylos būtinybe.
„Pripratę akys prie tamsos/Nebesuvokia šitokios šviesos“ - skamba pačios N.Indriūnaitės skaitomos eilutės iš kompaktinės plokštelės, kuri pridėta prie knygos. Plokštelėje įamžintas trumputis švelnus televizijos spektaklis „Mergytė su degtukais“, parodytas 1993 metų Kūčių vakarą. „Mergytę su degtukais“ ir apsnigtą miestą televizijos vaidinimui iš balto popieriaus iškarpė dailininkė Aušra BagočiūnaitėPaukštienė. Karpiniai iš ekrano perkeliavo ir į pjesių knygą. O „Mergytės su degtukais“ tekstas praėjus geram dešimtmečiui tapo pjesės „Baltos pasakos“ dalimi. Baltieji karpiniai virto užburiančia dekoracija.
