Gajus Julijus Cezaris, vienas žymiausių antikos Romos asmenybių, paliko neištrinamą pėdsaką istorijoje. Jo gyvenimas ir veikla ne tik pakeitė Romos Respublikos likimą, bet ir padarė įtaką Vakarų civilizacijos raidai. Cezaris buvo nepralenkiamas karvedys, išmintingas politikas, gabus rašytojas ir reformatorius, kurio vardas tapo titulu, simbolizuojančiu valdžią ir galią.
Gimimo Ir Jaunystės Metai
Gajus Julijus Cezaris gimė Romoje apie 100 m. pr. Kr. liepos 12 arba 13 d. Kilęs iš senos ir įtakingos patricijų Julijų giminės, jis gavo puikų išsilavinimą. Jaunystėje, kai diktatoriumi tapo Sula, Cezaris, priklausęs populiarų politinei grupuotei, pateko į jo nemalonę. Jis buvo priverstas palikti Romą ir gilino savo žinias Graikijoje bei Mažojoje Azijoje. Sulai mirus, Cezaris grįžo į Romą ir aktyviai įsitraukė į politinį gyvenimą, siekdamas aukštų pareigų.
Politinė Karjera Ir Pirmasis Triumviratas
Cezaris sparčiai kilo politinėje karjeroje: buvo kvestorius, edilas, didysis pontifikas, miesto pretorius. Vykdydamas plebėjams palankią politiką, jis pelnė populiarumą tarp liaudies. 61-60 m. pr. Kr. valdė Tolimosios Ispanijos provinciją, kur sėkmingai numalšino sukilimą. Grįžęs į Romą, 49 m. pr. Kr. su Gneiumi Pompėjumi ir Marku Licinijumi Krasu sudarė I triumviratą - sąjungą, kuri netrukus tapo faktiška Romos vyriausybe. 59 m. pr. Kr. Cezaris tapo konsulu ir, Senatui pritarus, įvykdė svarbią agrarinę reformą, kurios dėka žemės gavo Pompėjaus armijos veteranai ir vargingiausi Romos piliečiai.
Galijos Užkariavimas Ir Karo Žygiai
Nuo 58 m. pr. Kr. Cezaris buvo paskirtas Cizalpinės Galijos, Ilyrijos ir Narbono Galijos vietininku, gavęs teisę suburti tris legionus. Per septynerius metus (iki 51 m. pr. Kr.) jis užkariavo visą Galiją, atrėmė germanų puolimus ir taip gerokai išplėtė Romos valstybės sienas iki šiaurės Atlanto pakrantės. Jo karinei praktikai buvo būdingi drąsūs taktiniai manevrai, naujos technikos panaudojimas ir puolimo bei gynybos veiksmų derinimas. 55-53 m. pr. Kr. jis surengė sėkmingus karo žygius į Britaniją ir Germaniją.
Kova Dėl Vienvaldystės Ir Pilietinis Karas
I triumviratui iširus 53 m. pr. Kr. žuvus Krasui, J. Cezario ir Pompėjaus santykiai paaštrėjo. 49 m. pr. Kr. sausio 10-11 d. naktį, atvirai nepaklusdamas Romos senatui, Cezaris su kariuomene peržengė Rubikono upę, taip pradėdamas pilietinį karą su Pompėjumi dėl valdžios. Šis karas, trukęs ketverius metus, baigėsi Cezario pergale 45 m. pr. Kr. ties Mundos Ispanijoje. Po pergalės jis tapo diktatoriumi iki gyvos galvos.
„Skrieja kamuolys“: „Žalgirių“ mūšis, salės futbolas, italų fiasko ir ČL intrigos
Reformos Ir Vienvaldystė
Sutelkęs valdžią savo rankose, Cezaris ėmėsi įgyvendinti reikšmingas reformas. Jis reformavo kalendorių, įsteigė policijos pajėgas, panaikino mokesčių sistemą, per reformavo žemės įstatymus, paskirstė žemę neturtingiesiems ir veteranams. Nors formaliai gyvavo respublika, Romoje faktiškai buvo įvesta karinė diktatūra. Politinėmis reformomis buvo stiprinama centralizuota valdžia. Tačiau senato respublikonų nepasitenkinimas augo, nes Cezaris siaurino respublikos institucijų įtaką ir teikė Romos piliečių teises provincijų gyventojams.
Asmenybė Ir Charakteris
Cezaris pasižymėjo drąsa, energingumu ir iškalba. Nors buvo silpnos sveikatos, kentė nuo galvos skausmų, jis vis tiek aktyviai dalyvavo kariniuose žygiuose, kukliai maitindamasis ir nuolat būdamas gryname ore, kovojo su savo silpnumu. Jis buvo žinomas kaip puikus oratorius ir rašytojas, jo „Galų karo užrašai“ (Commentarii de bello Gallico) iki šiol laikomi literatūros klasika. Nors troško valdžios ir siekė praturtėti, Cezaris pasižymėjo kilniaširdiškumu prieš įveiktus romėnų oponentus, atleisdamas daugeliui, netgi suteikdamas jiems aukštas pareigas.
Mirtis Ir Paveldas
Dėl augančios Cezario galios ir vienvaldystės baimindamiesi senatorių grupė, vadovaujama Gajaus Kasijaus ir Marko Brutų, 44 m. pr. Kr. kovo 15 d. (Kovo idės) Senate jį nužudė. Cezario mirtis žymi Romos Respublikos pabaigą ir atveria kelią Romos imperijos sukūrimui. Jo vardas tapo titulu - „cezaris“, vėliau transformavęsis į „carą“ ir „kaizerį“. Po jo mirties Romos forume buvo pastatyta Cezario šventykla, o jo asmenybės kultą pradėjo Romos imperatorius Augustas, siekęs pavaizduoti Cezarį kaip idealų valdovą. Julijus Cezaris laikomas cezarizmo ikona, simbolizuojančiu charizmatišką lyderį, kurio valdžiai būdingas asmenybės kultas ir jėga paremtas valdymas.
Archeologai mano aptikę konkrečią vietą Romoje, kur 44 metais prieš Kristų, kovo 15-ąją, buvo mirtinai nudurtas Julijus Cezaris. Romos senatorių suorganizuotą nužudymą užfiksavo senovės istorikai, o savo dramoje aprašė Williamas Shakespeare`as. Ispanijos nacionalinės tyrimų tarnybos mokslininkų komanda teigia aptikusi įrodymų, kurie, jų manymu, atskleidžia tikslią vietą, kur tai įvyko. Jie tvirtina atradę 3 metrų pločio ir 2 metrų aukščio betoninį statinį, kurį pastatė Julijaus Cezario įsūnis ir įpėdinis Augustas, praneša naujienų agentūra AFP. Perėmęs valdžią, Augustas nurodė statinį suręsti tiksliai virš tos vietos, kur įvykdytas išpuolis, ir taip pasmerkti savo tėvo nužudymą, teigia mokslininkai. „Šie radiniai patvirtina, kad generolas nudurtas Pompėjos kurijoje, kai sėdėdamas kėdėje pirmininkavo senato posėdžiui“, - teigia Ispanijos tyrėjai. Pompėjos kurija buvo uždara erdvė, kurioje tuomet kartais posėdžiaudavo senatas. Pastato liekanos yra „Torre Argentina“ archeologinėje vietovėje pačiame Romos centre.
