Stirnos (lot. Capreolus capreolus) yra vieni iš dažniausiai sutinkamų kanopinių žvėrių Europoje, ir Lietuvoje jos yra itin gausios. Šie grakštūs gyvūnai puikiai prisitaiko prie įvairių aplinkos sąlygų, gyvendami miškuose, krūmynuose ir laukuose. Nors stirnos yra gerai pažįstamos, jų reprodukcinis ciklas, ypač nėštumo trukmė, turi savo ypatumų, kurie yra svarbūs visai ekosistemai.

Stirnų biologija ir paplitimas

Stirnos yra mažiausi Lietuvos kanopiniai žinduoliai. Suaugusio patino kūno masė gali siekti iki 55-60 kg, o aukštis ties pečiais - iki 100 cm. Patelės paprastai būna kiek smulkesnės. Jų kailis vasarą yra kaštoniškai rudas, o žiemą - pilkas, tankesnis ir puriškesnis. Užpakalyje ryškėja balta dėmė, vadinamasis „veidrodėlis“. Tik patinai turi ragus, kurie kasmet numetami ir atauga. Stirnos minta įvairiais augalais: žolėmis, medžių lapais, ūgliais, žieve, vaisiais ir grybais. Žiemą jos iš po sniego ieško samanų ir kerpių.

Šie gyvūnai paplitę visoje Europoje, išskyrus šiaurinę dalį ir Airijos salą. Lietuvoje stirnos yra labai dažnos, ypač miškingose ir laukų apsuptose vietovėse. Remiantis 2017 metų duomenimis, Lietuvoje gyveno daugiau nei 130 tūkst. stirnų, o 2006 m. jų skaičius siekė per 86 tūkst. Daugiausia stirnų aptinkama Panevėžio, Šiaulių, Kėdainių ir Kaišiadorių rajonuose, kur jų tankumas gali siekti iki 80 individų tūkstančiui hektarų.

Stirnų dauginimasis ir nėštumo trukmė

Stirnų lytinę brandą patelės pasiekia sulaukusios vienerių metų, o patinai - dvejų. Pagrindinis stirnų poravimosi laikotarpis, vadinamoji ruja, vyksta liepos-rugpjūčio mėnesiais. Rujos metu patinai tampa ypač aktyvūs ir agresyvūs, saugo savo teritorijas ir gainioja pateles. Patelių ruja trunka apie 2-4 dienas, o patinas gali susiporuoti su keliomis patelėmis per vieną rują. Nors pagrindinė ruja vyksta vasaros pabaigoje, kartais pasitaiko ir rudens rujos atvejų, ypač jei vasaros metu patelių vaisingumas buvo nepakankamas.

Stirnų nėštumo trukmė yra gana ilga - apie 9-10 mėnesių. Tačiau šis laikotarpis turi ypatingą savybę - uždelstą implantaciją. Tai reiškia, kad apvaisintas kiauinėlis ne iš karto pritvirtėja prie gimdos sienelės, o gali tam tikrą laiką (iki 4,5 mėnesio) laisvai plaukioti gemalo pavidalu. Embrionas pradeda intensyviai vystytis tik žiemos pradžioje, gruodžio gale ar sausio mėnesį. Jei patelė susiporuoja tik žiemos pradžioje, nėštumas trunka apie 5,5 mėnesio ir uždelstos implantacijos stadijos nebūna.

Jaunikliai, dažniausiai du (retai vienas ar trys), gimsta gegužės-birželio mėnesiais. Naujagimiai sveria apie 1,5-2,5 kg ir turi rudą kailiuką su baltomis dėmėmis ant šonų, kurios padeda jiems pasislėpti žolėje. Pirmąsias kelias savaites jaunikliai yra nejudrūs ir slepiasi aukštoje žolėje ar krūmuose, laukdami, kol juos aplankys ir pamaitins motina. Šis nejudrumas yra svarbus apsauginis mechanizmas, padedantis išvengti plėšrūnų.

Stirnų elgsena ir teritorijos žymėjimas

Stirnos yra sėslios, jų teritorijos paprastai nedidelės ir priklauso nuo populiacijos tankumo. Patelės retai nutolsta nuo savo teritorijos, o patinų teritorijos taip pat yra aiškiai apibrėžtos. Pavasarį stirnos išeina į laukus ir pievas ganytis, dažniausiai po vieną ar poromis. Nors jos gali laikytis ir grupėse, ypač kai jaučiasi saugiau, suaugę patinai jau kovo pabaigoje pradeda kovoti dėl savo teritorijų. Šios kovos gali būti itin nuožmios, stipresnis patinas gali net užmušti silpnesnį konkurentą. Taip pat ir patelės gali kovoti tarpusavyje, vyresnė ir stipresnė išvaro jaunesnę.

Teritorijos žymėjimas yra svarbus stirnų socialinės struktūros elementas. Pavasarį, valydamas ragus į krūmų šakas ir medelių kamienus, stirninas palieka specifinį kvapą iš liaukų sekreto. Jis ir toliau žymisi teritoriją, trindamas ragus į medžius, ypač turinčius daug rauginių medžiagų, tokius kaip kadagiai, ąžuoliukai, eglės ir pušys. Kuo stipresnis kvapas, tuo lengviau stirnos gali viena kitą įvertinti. Patelės taip pat žymi savo teritorijas, kurios yra mažesnės nei patinų.

Stirnų reikšmė ir apsauga

Stirnos vaidina svarbų vaidmenį miško ekosistemoje. Jos padeda kontroliuoti augmeniją, o jų mėsa yra vertingas maisto šaltinis plėšrūnams, tokiems kaip vilkai ir lūšys. Tačiau stirnos taip pat gali daryti žalą miškų ūkiui, apkandžiodamos jaunų medelių viršūnėles ir nulupdamos žievę. Ypač pažeidžiami yra ąžuoliukai ir uosiukai. Siekiant sumažinti žalą, naudojami repelentai, vertingiausi jaunuolynai aptveriami, gerinamos natūralios mitybos sąlygos ir reguliuojamas stirnų gausumas medžiokle.

Lietuvoje stirnos medžiojamos pagal nustatytas taisykles. Patinai (tik medžiotojams selekcininkams) medžiojami nuo gegužės 1 d. iki spalio 31 d., o patelės ir jaunikliai - nuo spalio 1 d. iki gruodžio 31 d. Medžioklė gali būti vykdoma tykojant, sėlinant ar varant. Medžiotojai naudoja įvairius metodus ir ginklus, tačiau svarbu laikytis nustatytų atstumų ir taisyklių, siekiant užtikrinti humanišką žvėries sumedžiojimą ir išvengti nereikalingos žalos.

Stirnos gyvena vidutiniškai 4 metus laisvėje, nors kai kurie individai gali sulaukti ir 12-16 metų. Jų stebėjimas gamtoje suteikia daug informacijos apie laukinių gyvūnų elgseną ir prisitaikymą prie aplinkos sąlygų. Supratimas apie stirnų nėštumo trukmę ir dauginimosi ypatumus yra svarbus ne tik mokslininkams, bet ir visiems gamtos mylėtojams, siekiant išsaugoti šių gražių gyvūnų populiacijas.

tags: #stirnos #nestumo #trukme

• Gimimo žvaigždės: tikėjimo ir astrologijos požiūriai
• Elektroninio parašo patvirtinimas gimimo liudijimui
• Ką tėvai turėtų žinoti apie priešmokyklinę grupę
• Žmogaus medžio reikšmė
• Simptomai ir priežastys