Tanzanijos safario programa, skirta tik moterims, yra revoliucinis požiūris į Afrikos nuotykių keliones, kuriant saugias, įgalinančias ir transformuojančias keliones, specialiai sukurtas moterims keliautojoms.
Šios specializuotos safario programos derina pasaulinio lygio laukinės gamtos stebėjimą su moterų įgalinimo iniciatyvomis, kultūriniais mainais su vietos moterimis ir pasitikėjimo savimi ugdančia patirtimi tyrinėjant Afriką vien moterų aplinkoje.
Tik moterims skirtų safario nuotykių iškilimas
Paklausa safariams Tanzanijoje, skirtiems tik moterims, smarkiai išaugo - moterys vienos keliaujančios sudaro 80 % visų individualių kelionių į Rytų Afriką užsakymų. Ši tendencija atspindi platesnį judėjimą link įgalinančių kelionių patirčių, kuriose pirmenybė teikiama saugumui, seserystei ir asmeninei transformacijai, tyrinėjant vieną įspūdingiausių pasaulio laukinės gamtos vietų.
Kodėl moterys renkasi tik moterims skirtus safarius:
- Didesnis saugumas ir apsauga grupėse
- Palaikanti aplinka pirmą kartą po Afriką keliaujantiems
- Galimybės užmegzti tvirtą draugystę ir ryšį su moterimis
- Kultūriniai mainai su Tanzanijos moterimis
- Profesinio tobulėjimo ir lyderystės galimybės
- Laisvė nuo tradicinės lyčių dinamikos keliaujant
- Įgalinimas per bendras nuotykių patirtis
Unikalios moterims skirtų Tanzanijos safarių ypatybės
Mūsų specializuotos programos sukurtos taip, kad suteiktų išskirtinę patirtį, orientuotą į moterų poreikius ir pageidavimus.
Moterų vadovaujamos gidų komandos
Mūsų safariuose, skirtuose tik moterims, dalyvauja Tanzanijos novatoriškos safario gidės, laužančios tradicines vyrų dominuojamos gidžių industrijos kliūtis. Šios išskirtinės moterys pateikia unikalių požiūrių į laukinės gamtos interpretaciją, kultūrines įžvalgas ir saugumo aspektus, ypač aktualius keliautojoms.
Vien moterų palaikymo personalas
Nuo stovyklos valdymo iki transporto priemonių priežiūros, mūsų safariuose, skirtuose tik moterims, kai tik įmanoma, dirba moterys, taip sukurdamos darbo galimybių Tanzanijos moterims ir užtikrindamos patogią aplinką mūsų svečiams.
Kultūriškai jautrios programos
Tik moterims skirti safariai apima išskirtinius kultūrinius mainus su vietos moterų kooperatyvais, tradicinių amatų dirbtuves ir apsilankymus moterų vadovaujamuose bendruomenės plėtros projektuose, suteikiant autentiškų įžvalgų apie Tanzanijos moterų patirtį.
Saugumas pirmiausia
Sustiprinti saugumo protokolai, kruopščiai patikrinti apgyvendinimo variantai ir patyrusios moterys vadovybės užtikrina aukščiausius saugumo standartus viso jūsų nuotykio Tanzanijoje metu.
Tik moterims skirtų safarių kryptys
Tanzanija siūlo įvairias nuostabias vietas, kur moterys gali patirti nepamirštamą safario nuotykį.
Serengečio nacionalinis parkas - moterų laukinės gamtos draustinis
Patirkite Didžiosios migracijos reiškinį apsistodamos moterims pritaikytose stovyklose, sukurtose patogumui, saugumui ir įspūdingam laukinės gamtos stebėjimui. Mūsų gidės puikiai geba pastebėti sunkiai randamus leopardus, sekti liūtų būrius ir teikti edukacines įžvalgas apie gyvūnų elgesį ir gamtosaugos pastangas, kurioms vadovauja moterys mokslininkės.
Ngorongoro krateris - įgalinimas Afrikos Edene
Nusileiskite į didžiausią pasaulyje nepaliestą vulkaninę kalderą ir pasigrožėkite neprilygstamais laukinės gamtos vaizdais natūraliame amfiteatre.
Kenijos žvėrių parkai tiesiog stebuklingi. Tačiau net ir šiuos žmones, kaip ir mane, pirmasis safaris pribloškia. Nes „safarių parkai“ - tai ne kokie padidinti zoosodai, o milžiniškos laisvai gyvenančių gyvūnų erdvės, plotu prilygstančios ištisoms Lietuvos rajonų savivaldybėms. Nes ten ne „ieškai gyvūnų“, ten juos nuolat matai.
Didieji žvėrys gyvena beveik visoje Juodojoje Afrikoje, bet mažai šalių prilygsta Kenijai. Nes Kenijoje jie gerai saugomi nuo brakonierių - todėl nebijo žmonių. Vešli žolė privilioja ištisas rupšnojančių žolėdžių kaimenes, o šios - mėsėdes didžiąsias kates ir hienas.
Leopardai ir Kenijoje be galo reti: net didžiajame Masai Maros parke tegyvena keliolika jų. Kenijoje gyvena beveik visas Afrikos gyvūnų katalogas. Yra čia ir „didysis penketas“ (dramblys, raganosis, buivolas, liūtas, leopardas). Ir keliolika rūšių antilopių, gazelių. Ir žirafos, begemotai, kiaules primenantys karpočiai bei unikalūs mažesni gyvūnai: damanai, sengiai, mangustai.
Kenijoje nacionalinių parkų - dvidešimt keturi, o kur dar visi rezervatai! Tačiau daugelis jų panašūs: ir gamta, ir gyvūnais, kuriuos ten galima išvysti. Todėl nėra tikslo aplankyti juos visus ar net ketvirtį: nuvažiavome į keturias gyvūnų zonas, bet ir tiek gal buvo viena per daug, nes nuo parko iki parko tenka ilgai kratytis (4, net 8 valandas).
Masai Mara - gyvūnų pilna savana
Žymiausias Kenijos nacionalinis parkas - Masai Mara. Tai - gyvūnų pilna savana, išvagota keliukų ir vėžių, kuriomis kampus kerta safarių kompanijų mikroautobusai ir visureigiai, siekdami savo klientams žvėris parodyti iš kuo arčiau. Tie „mikroautobusų kamščiai“ - didžiausias Masai Maros minusas. Taip, gyvūnai laukiniai laukinėje gamtoje, bet kai matai besiporuojančius gepardus apsuptus 12 mašinų, iš viso stebimus, fotografuojamus, filmuojamus kokių 40 turistų - nori nenori primena zoosodą.
Dėl teisės vadintis safarių karaliene su Kenija konkuruoja dar kelios šalys, ypač Tanzanija (panašiausia gamta į Kenijos), Pietų Afrika, Zimbabvė, Namibija, Botsvana, Uganda, Zambija. Paskutinių keturių pliusas - ir mažiau turistų. Tiesa, nuskristi ten brangiau. Masai Mara, beje, suaugusi su Tanzanijos Serengečio parku, gyvūnai migruoja laisvai (itin garsios rugpjūčio migracijos, kai per sieną pajuda 1,5 mln. antilopių gnu).
Nakuru ežeras - raganosių karalystė
Nakuru ežerą supa nedidelis nacionalinis parkas - apvažiuoji ratu ir pamatai daugelį tenykščių gyvūnų. Palyginus su Masai Marai, keliai Nakuru geresni, todėl galima važiuoti stovint, iškišus galvą pro liuką. O tikroji Nakuru pažiba - raganosiai: Masai Maroje jų labai mažai ir nemačiau, o Nakuru - daugybė. Deja, kitos Nakuru garsenybės kylant ežero vandens lygiui beveik neliko: flamingų, kadaise visą panoramą nudažydavusių rožine spalva.
Naivašos ežeras - gamtos stebuklai
Naivašos ežeras įdomus tuo, kad nėra nacionalinis parkas: todėl jį galima patirti ne vien pro automobilio langą. Plaukėme laiveliu stebėdami erelius žuvininkus ir kormoranus, begemotus (visai šalia!) ir, krante, antilopes. Apskritai, pavojingiausi yra ne liūtai, gepardai ar leopardai. Pradžioje safariuose atrodo net keista, kaip arti atviri automobiliai privažiuoja prie tų didžiųjų „kačių“ - tačiau jos nelenda pro atvirus langus ar stogus ir nepuola turistų. Pavojingesni drambliai, galintys sutrypti - juos safarių vairuotojas apvažiuodavo kiek didesniu lanku. Dar - begemotai, ginantys savo teritoriją (prie jų pilnos upės Masai Maroje pėsčius palydėjo ginkluotas vyras). O užvis baisiausi ir mirtiniausi - uodai. Nes nešioja ligas, ypač maliariją.
Paskendusi sala Naivašos ežere, po kurį safario metu plaukėme. Čia vandens lygis nuolat kyla ir vanduo pražudo medžius, bet jie ir toliau lieka gyvenamoji vieta paukščiams, pvz.
Amboselio nacionalinis parkas - Kilimandžaro pašonėje
Amboselio nacionalinis parkas Kenijoje yra pats fotogeniškiausias, mat jo fone - aukščiausias Afrikoje Kilimandžaro kalnas (5895 m), šiaip jau stūgstantis Tanzanijoje. Dramblių kaimenės nuotrauka Kilimandžaro fone - vienas tų ikoniškų Kenijos vaizdų (kitas - žirafa Nairobio dangoraižių fone). Dramblius Amboselyje pamatėme - išskyrus drėgnąjį periodą, kai, prilijus ir visur aplink, jie pasitraukia nuo Amboselio ežerų, dramblių ten visada daugiau, nei bet kur kitur Kenijoje. Pamatėme ir daug kitų gyvūnų. Užtat štai Kilimandžaras ilgai „erzino“ mus, likdamas debesyse - bet galiausiai ir jis parodė savo snieguotą viršūnę, taip siurrealistiškai atrodančią, kai Amboselyje +30 (sniegai esą pamažu tirpsta, bet jų dar labai daug: Elas Goras savo 2006 m. Kilimandžaro kalnas žvelgiant nuo laužavietės prie mūsų Kimana stovyklos. Medis ‘plokščia viršune’ - akacija.
Praktiniai patarimai keliaujantiems į Tanzaniją
Tanzanija yra puiki vieta kelionėms, tačiau svarbu žinoti keletą dalykų, kad kelionė būtų sklandi ir maloni.
Kaip patekti į Tanzaniją?
Į Tanzaniją galima patekti įvairiais būdais, tačiau paprastai skrisite į Julius Nyerere tarptautinį oro uostą Dar es Salame (640 km arba 2 valandos skrydžio nuo Arušos miesto) arba Kilimandžaro tarptautinį oro uostą (45 minutės kelio automobiliu nuo Arušos miesto).
Koks laikas Tanzanijoje?
Tanzanija trimis valandomis lenkia Grinvičo laiką (GMT+3). Tai reiškia, kad nėra laiko skirtumo tarp jų vasaros ir žiemos mėnesių.
Kokia kalba kalbama Tanzanijoje? Ir ar jie supranta angliškai?
Oficiali Tanzanijos kalba yra suahilių kalba, ir dauguma mūsų žmonių ja kalba. Taip pat gerai, nes turime daugiau nei 100 skirtingų genčių kalbų! Laimei, angliškai plačiai kalbama didesniuose miestuose ir vietose, kur dažnai lankosi lankytojai. Kiwoito Africa Safaris turime vairuotojų gidų komandą, galinčią kalbėti įvairiomis kalbomis, tokiomis kaip anglų, prancūzų, ispanų, italų ir vokiečių. Užsakydami pas mus būtinai praneškite mums, jei turite pageidaujamą kalbą, kuria norėtumėte, kad mūsų vadovai kalbėtų.
Ar saugu man lankytis Tanzanijoje? Ar saugu vaikams ir moterims?
Esame tikri, kad čia jausitės labai saugiai, esame tikri, kad jausitės labai laukiami. Kaip ir visur kitur pasaulyje, tiesiog vadovaukitės sveiku protu, nesipuikuokite vertybėmis ir galėsite mėgautis gamtos stebuklais, kultūra ir Tanzanijos žmonėmis.
Nors dauguma mūsų lankytojų atvyks į Tanzaniją pasimėgauti laukine gamta, jie dažnai išvyksta turėdami daug platesnės ir turtingesnės patirties, nei kada nors galėjo tikėtis. Kodėl? Dalį to lėmė mūsų draugiški, svetingi, spalvingi žmonės. Tanzaniečiai yra tikras daugelio etninių grupių, skirtingų religinių įsitikinimų derinys ir visi harmoningai gyvena vienoje saugiausių Afrikos žemyno vietų.
Kaip planuoti savo nuotykius Tanzanijoje?
Nesvarbu, ar norite įkopti į Kilimandžarą, ar pažymėti Afrikos safarį iš savo sąrašo, mes su malonumu padėsime jums planuoti. Susisiekite su mumis šiandien ir nurodykite bet kokius konkrečius pageidavimus, o mūsų Tanzanijos specialistų komanda susisieks su jumis ir sudarys pagal užsakymą paruoštą maršrutą, kuris jus nustebins. Nekantraujame pasveikinti jus!
Kas yra oras kaip Tanzanija?
Tanzanijos sausas sezonas paprastai prasideda birželio pradžioje ir tęsiasi iki spalio pabaigos. Po to „trumpi lietūs“ prasideda nuo spalio pabaigos / lapkričio pradžios iki gruodžio vidurio iki pabaigos.
Kelionė į Tanzaniją. Maasai genties kaimeliai, Serengeti nac. parko safaris
Safari Kenijoje man buvo antrasis gyvenime. Pirmąkart taip keliavau po Etošos nacionalinį parką Namibijoje. Tačiau Kenija nesutverta nepriklausomiems safariams. Pirmasis nuliūdinęs dalykas: kainos. Jei Namibijoje ar PAR kainos užsieniečiams nedaug viršija kainas vietiniams ir, tarkime, Etošoje bilietas yra 5 doleriai už dieną, tai Kenijoje nevietiniams už įvažiavimą į nacionalinį parką tenka mokėti tarsi už pasaulinės žvaigždės megakoncertą. Masai Maros bilietas - 80 JAV dolerių dienai, Amboselio - 70 dolerių, Nakuru - 60 dolerių.
Kaukolė prie tilto tarp dviejų Masai Maros nacionalinio parko dalių.
Ir tai dar ne viskas. Vien teisė pasistatyti palapinę parke kainuotų dar 20-30 dolerių žmogui (viešbučiai atsieitų ir šimtais dolerių), reiktų mokėti už automobilio įvažiavimą. Žodžiu, nors esu nepriklausomų kelionių gerbėjas, Kenijoje safarį geriau buvo patikėti vietinei agentūrai, kurių pasiūlymų - brangių, bet ne tokių brangių - pilna internete (pvz. Jau atsikliuvę nacionaliniuose parkuose supratome, kad toks sprendimas, nors ir atėmė dalį „savarankiško atradimo džiaugsmo“ turėjo ir ne vieną didžiulį pliusą. Vairuotojas tikriausiai rado daugiau įdomių gyvūnijos gyvenimo scenų, nei būtume radę mes.
Įdomu, kur nueina tie nesvietiškai dideli pinigai, turistų mokami už parkų bilietus? Akivaizdu, kad ne infrastruktūrai. Vienintelis naujesnis dalykas tenai - parkų vartai. Tik kad ant Amboselio parko vartų parašyta: „JAV labdara“… Kenija - viena korumpuočiausių valstybių pasaulyje. Kita vertus, dažnam vakariečiui prasti keliai - safario privalumas. Įrodymas, kad tikrai esi toli nuo civilizacijos - o to keliaudamas į Afriką kiekvienas trokšta.
Tekančiomis upėmis po lietaus virtęs kelias Amboselio nacionalinio parko prieigose. Ir tai - kovo pradžia, ne liūčių sezonas. Liūčių sezono metu į safarius Kenijoje keliauti išvis nerekomenduojama, nes keliai tampa visai nepravažiuojamais, o ir ten, iki kur pavyksta nukeliauti, gyvūnų pamatysi mažiau, nes jie pasiskirsto po daugelį vietų, kadangi visur gali atsigerti (o ne tik prie ežerų ar pelkių, kaip sausros metu). Didžiausias liūčių sezonas Kenijoje - nuo kovo pabaigos iki gegužės.
Didžiąją bet kurio safario dalį praleisi automobilyje. Daugelyje nacionalinių parkų išlipti iš automobilio draudžiama - nebent specialiose apžvalgos aikštelėse. Tad kelionės eiga tokia: automobilis - mikroautobusas ar visureigis - atvyksta prie vienos „gyvūnų teatro“ scenos, turistai iškišę galvas pro didžiulį liuką ar atvirą stogą apsidairo, ir vairuotojas važiuoja ieškoti kitos scenos. Į safarių programas būna įtraukta (ar papildomai siūloma) ir dienų, kurių metu gyvūnija patiriama kitais būdais: plaukiant (Naivašoje), vaikštant su ginkluota palyda, skrendant oro balionu (tai kainuotų kokius 450 dolerių, tad neskridome).
Nakuru ežero vaizdas nuo apžvalgos aikštelės. Tai - viena retų vietų safarių parkuose, kur leidžiama išlipti.
Be gamtos vaizdų, dažname safaryje dar galima aplankyti Masajų kaimą (manjatą). Labai įdomu, nes ši tauta, sudaranti 2% šalies žmonių, tapo tikru Kenijos simboliu. Ne tik todėl, kad gyvena aplink daugelį pagrindinių nacionalinių parkų. Labiau todėl, kad paskutiniai dar vilki tautiniais rūbais, o tie jų, kurie nelankė mokyklų (šiandien lanko visi vaikai) išsitampę ausis.
Masajų įšventinimo į vyrus šokis. Tūžmigai dainuodami jie artėjo tiesiai į mus, vėliau šokinėjo. “Kas aukščiausiai iššoka, gali tikėtis mainais į žmoną duoti mažiau karvių” - pasakojo. Apsilankius masajų kaime, braidant po mėšlą, prisėdus kone aklinai tamsioje pirkioje be kamino, iš kurios laužo dūmai išeina nebent pro mažutėlį langelį („toks mažas, kad uodų nepriskristų“), o kartu su vaikais gyveno mamos nežindomi ir todėl parsivesti ėriukai, sunku buvo patikėti, kad greta - XXI amžius. „Kuo pas jus medžioja žmonės?“, „Ar mėsą valgote kasdien?“ klausinėjo mūsų masajai, nors atsakymus jau turėjo įtarti, nes šitaip į namus kviečiasi šimtus europiečių turistų. Likau nesupratęs, kiek viso to tikra, kiek - teatras. Masajai - tie, pasistatę laikinus kaimus netoli turistų stovyklų - uždirba pasakiškus Kenijai pinigus. Suvenyrai, už kuriuos prie nacionalinio parko vartų prekijai prašo, tarkime, 500 šilingų, kaime pardavinėjami po 2000 ar 2500 (ir nesiderama).
Masajų namo viduje. Kur nueina tie pinigai? Velniai žino. Masajai turistams pasakoja, ką šie nori girdėti. Mums žadėjo: „už tuos pinigus pirksim vaikams mokyklines uniformas“. Masajų kaimo „vado sūnus“, su draugais parodęs „įšventinimo į vyrus šokį“, perėjo prie ugnies įžiebimo trinant vieną medį į kitą demonstravimo. Ta ugnimi pridegė vieno turisto cigaretę. Turistas ją čia pat pasiūlė dovanų kitiems masajams. Vienas prasitarė: „mes nerūkome, mes tik uostome“. Prekeiviai prekiauja nuo pasiruoštų stalų masajų kaime. Už nugaros - vienas kaimo namų.
Trukme. Namibijoje mano safaris truko dvi dienas, Kenijoje - šešias. Manau, kad dvi - per mažai (jautiesi pamatęs toli gražu ne viską), o šešios - gal per daug (daugelis vaizdų kartojasi). Dabar rinkčiausi keturias ar penkias dienas. Tačiau yra ir ilgų safarių gerbėjų: vyksta net keturiolikos dienų safariai, o nemaža dalis keliautojų į Keniją ir važiuoja tik į safarį.
Antilopės gnu eina per Amboselio parką. Gyvūnų masinis judėjimas - vienas įspūdingiausių vaizdų safariuose, o didžiausias jų vyksta rugpjūtį-rugsėjį, kai antilopės ateina iš Tanzanijos į Keniją. Tuo metu - ir pagrindinis safarių sezonas, tačiau turistų gausu kitais sausesniais mėnesiais: sausį, vasarį, birželį.
Automobiliu. Svarbiau ne tai, visureigis ar mikroautobusas, o kiek žmonių be jūsų dar bus automobilyje. Keliaudami keturiese, turėjome galimybę pasirinkti variantą, kur keliautume tik mes vieni su vairuotoju - tačiau galiausiai važiavome nuo 5 iki 8 žmonių grupe, priklausomai nuo momento. Tai pasirodė savaip įdomu: kadangi mūsų programa buvo ilgiausia, pakeliui tai įlipdavo, tai išlipdavo visokie keliautojai, su kuriais buvo įdomu pabendrauti. Tačiau mums pasisekė, kad bendrakeleiviai pasitaikė charakteringi: nuo maistą šliurpiančio japono, tiesiogiai ir netiesiogiai nuolat kartojančio „Japonija - geriausia pasaulyje šalis!“, iki Amerikos korėjiečio, sustabdžiusio darbą Los Andželo restorane dėl daugelio mėnesių kelionės aplink pasaulį (jį paėmėme netoli ten, kur prieš tai savanoriavo Kenijos vaikų namuose). Teoriškai visureigis pravažesnis už mikroautobusą, bet būna, kad įklimpsta abu. Keniškuose keliuose tinkama važiuoti dažnai būna tik dalis važiuojamosios dalies ir jei kas tenai užklimpsta, niekas nebegali aplenkti. Šiedu automobiliai užkirto kelią į ložę, iš kurios turėjome paimti japoną bendrakeleivį, dėl ko sugaišome daug laiko.
Nakvynėmis. Jos safariuose būna trijų rūšių. Paprasčiausia - stovyklavietė (campsite), kur tenka vežtis savo miegmaišius ar net statytis palapinę. Vidutinė kategorija - palapinių stovykla (tented camp) kur gyvenama nameliuose arba iš anksto pastatytose palapinėse, labiau primenančiose namelius (priekis dengtas brezentu, bet gale - sumūrytas tualetas ir dušas). Ir pačios brangiausios - ložės (lodge), turinčios priminti kolonijinių laikų turtingų baltaodžių medžiotojų gyvenimo būdą. Maitinimas įskaičiuotas visur, nes „nueiti pavalgyti aplink“ kur tiesiog nėra (tiesa, gėrimai dažniausiai neįskaičiuoti). Pusryčius ir vakarienes valgydavome ten, kur nakvodavome, o pietus - „piknikuose ant žolės“ (kiek trukdė musės, lietus) ar pakelės restoranuose. Vairuotojas dar vis stabteldavo visokiose suvenyrų ir gėrimų parduotuvėse, kurių kiekvienoje kainos būdavo užkeltos kartais (pvz. kolos buteliukas - 150 ar 200 šilingų vietoje 35 ar 55) ir alternatyvų aplink nebūdavo. Aišku, dėl komisinių.
Palapinių stovykla (tented camp) prie Masai Maros. Vyras - kiaurą parą budintis apsaugininkas. Pasak jo, net eiti į gretimą miestelį vienam vakare - nesaugu. Didelis darbuotojų skaičius reikalingas ir tam, kad surinkti kuo daugiau arbatpinigių, ypač iš amerikiečių, kurie juos dalina visur ir dar paskaičiavę pagal Niujorko pragyvenimo lygį. Todėl, tarkime, atvežtus turistus viena moteris ‘instruktavo kaip elgtis stovykloje’ (nieko ypatingo), kitas vyras atsegė palapinę ir pan. Kokį safarį bepasirinktumėte, suvokite - pigu nebus. Be 100-150 JAV dolerių už dieną Kenijoje mažai ką rasi, o lubų kainoms beveik nėra išvis: kai kuriose ložėse viena nakvynė atsieina 500-600 dolerių. Aišku, kokybė safaryje ir kruize skyrėsi kaip diena ir naktis. Kokybės Kenijoje nesitikėk - net ir keliaudamas organizuotai ir mokėdamas daug. Štai užėjus į palaikį, atgrubnagiškai sukaltą Kimanos stovyklos prie Amboselio parko namelį žadėjo: „elektra ir šiltas vanduo būna kiaurą parą“. Apsidžiaugėme - Masai Maroje nebuvo. Be reikalo: dyzelgeneratorius išsijungdavo, elektra dingdavo, šilto vandens nebuvo išvis, viename namelyje trūko kriauklės, kitame - neveikė dušas. Siurprizai tęsėsi: naktį užklupus eilinei liūčiai, visi stovyklos takai virto upėmis (teko bristi), o tiesiai virš mūsų lovos prakiuro stogas. Kitą dieną kažkoks stovyklos tarnautojas tikriausiai netyčia nuplėšė tinklelį nuo uodų nuo mūsų lovos (ir nematė reikalo prikabinti vėl). Teko rištis patiems (prieš tai nusikabinus nuo kitos lovos), bet naujasis tinklelis buvo skylėtas. Krovimui sukrauti turistų įrenginiai Masai Maros stovyklos kavinėje. Rozetė buvo tik mūsų ‘palapinėje’, nes arčiausiai dyzelgeneratoriaus. Kaip ten bebūtų, mums dar pasisekė. Ne taip kaip toje pat stovykloje sutiktiems ispanams. Iš Nairobio iki Amboselio 200 km jie važiavo 11 valandų. Atvyko apie antrą nakties, per liūtį. Išmaltame keliuke į stovyklą mikroautobusas įklimpo, vanduo jau tuoj jį sėmė, pateko į vidų. Ispanams teko bristi per gyvačių pilną miškelį, kai vanduo siekė virš kelių. Iki pat vėlyvo ryto jų mikroautobusas prastovėjo užkirtęs kelią visiems. Jo užvesti taip ir nepavyko - kad ir kiek mėgino padėti net ir konkurentų vairuotojai. Paklaikusi ispanė skambinėjo savo kelionių agentūrai - niekas nekėlė. „Nebenorime jokios ekskursijos po Amboselio parką, norime grįžti į Nairobį tuč tuojau, tik bijom ar pravažiuosim!“ Teisybės dėlei, tikriausiai istorijoje yra ir jos pačios kaltės. „Mes pakeitėme keturis vairuotojus“ - užsiminė ji - „Ir norime keisti vėl!“. Tikriausiai buvo taip: jiems skirti vairuotojai vairavo kaip įprasta Kenijoje: šalikelėmis ir prieš eismą lenkė ka...
Rytų Afrikoje esanti Tanzanija rytinėje pusėje ribojasi su Indijos vandenynu, laiminanti mus nuostabiu Zanzibaru.Į šiaurę nuo Tanzanijos rasite Keniją ir Ugandą, o į vakarus - Ruandą, Kongo Demokratinę Respubliką ir Burundį.Į pietus nuo Tanzanijos yra Zambija, Malavis ir Mozambikas.
