Šis straipsnis skirtas Juana Bartasienės biografijai nušviesti, remiantis turimais istoriniais duomenimis ir kontekstu. Siekiama ne tik pateikti faktus, bet ir atskleisti asmenybės bruožus bei aplinkos įtaką.
Įvadas
Biografijos rašymas apie asmenį, kurį pažinojusių žmonių beveik nebeliko, yra sudėtingas uždavinys. Prisiminimai apie praeitį dažnai būna užtemdyti laiko dulkių, o archyvinė medžiaga ne visada palengvina biografo darbą. MGB dokumentai, parašyti specifiniu žargonu, greičiau byloja apie istorinių faktų panaudojimą sovietinės ideologijos tarnybai, o ne pateikia tikrąjį vaizdą. Tačiau, nepaisant iššūkių, būtina stengtis atskleisti asmenybės istoriją, ypač jei ji susijusi su svarbiais tautos istorijos įvykiais.
Nelengva rašyti biografiją žmogaus, kurį pažinojusių asmenų beveik nebėra tarp gyvųjų. Dar prisimenami epizodai jau gerokai laiko dulkių užtemdyti. Tačiau kartu tas metas tebėra toks artimas, skaudus, persmelktas subjektyvių emocijų. Išlikusi archyvinė medžiaga biografo darbo beveik nepalengvina. MGB dokumentai, parašyti specifiniu žargonu, greičiau ne pateikia istorinius faktus, o byloja apie jų pasitelkimą sovietinės ideologijos tarnybai. Išlikę partizanų dokumentai, ypač parengtieji Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) tarybos prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio, parašyti sausa dalykine kalba, neleidžiančia pajusti gyvo, jautraus žmogaus.
Iššūkiai rašant partizanų vadų biografijas
Viena iš priežasčių, kodėl iki šiol nerašomos partizanų vadų biografijos, yra okupacijų metais išplauti dvasinės orientacijos kontūrai. Vis dar svarstoma, ar partizanų kova priimtina atvirai demokratiškai visuomenei. Sovietinės propagandos recidyvai, nors ir rafinuotesne forma, nuolat iškyla, sumaišydami patriotizmo, pilietiškumo ir nacionalizmo sąvokas.
Bene svarbiausia priežastis, kodėl iki šiol nerašomos partizanų vadų biografijos, yra okupacijų metais išplauti mūsų dvasinės orientacijos kontūrai. Nėra pasaulyje šalies, kurioje būtų abejojama, kad ginti tėvynę yra garbinga pareiga. Mūsų šiandien tebesvarstoma, ar partizanų kova priimtina atvirai demokratiškai visuomenei. Sovietinės propagandos recidyvai, nors ir rafinuotesne forma, nuolat iškyla, sumaišydami mūsų sąmonėje patriotizmo, pilietiškumo ir nacionalizmo sąvokas, paversdami tautinio identiteto paiešką tarsi provincialiu, netgi gėdingu dalyku. Europai žengiant vienijimosi keliu, tautinė valstybė tampa nebepopuliari, o jos idealams paaukoję gyvybę partizanai nūdienėje vartotojiškoje visuomenėje laikomi senamadiškais naivuoliais.
Partizanams nuolat prikišama tai, kad jie pasirinko ginkluotos kovos formą, ir visai pamirštama, jog Raudonosios armijos daliniams įžengus į Lietuvą ir pradėjus vyrų gaudynes bei civilių gyventojų žudymą, nesmurtinis pasipriešinimas vargu ar buvo įmanomas. Vis dėlto, nepaisant kaltinimų, svarbu prisiminti, kad partizanai siekė atkurti demokratinę parlamentinę respubliką.
Partizanams nuolat prikišama tai, kad jie pasirinko ginkluotos kovos formą, ir visai pamirštama, jog Raudonosios armijos daliniams įžengus į Lietuvą ir iš karto pradėjus vyrų gaudynes bei civilių gyventojų žudymą nesmurtinis pasipriešinimas vargu ar buvo įmanomas. Vėliau, okupacijai užsitęsus, nors ir norėdami pakeisti kovos taktiką bei atsisakyti aktyvių kovos veiksmų, partizanai nebeturėjo kitos realios išeities, kaip tik likti nelegalioje padėtyje. Be to, visą laiką buvo stengiamasi išlaikyti nesuardytą pogrindžio struktūrą tam atvejui, jeigu pasikeistų tarptarpinė situacija ir reikėtų perimti krašto valdymą.
Gajus yra ir sovietmečio stereotipiškas teiginys, kad partizanai siekė atkurti autoritarinę Lietuvą su visomis ikikarinės valstybės valdymo ydomis, tačiau visai nesigilinama į partizanų dokumentus, kuriuose - visuose be išimties - deklaruojamas demokratinės parlamentinės respublikos atkūrimas. Pagal LLKS tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijų jos valdymas būtų buvęs grindžiamas 1922 m. Konstitucijos dvasia (nors šią tezę kritikavo vienas žymiausių pogrindžio ideologų Juozas Šibaila, baiminęsis, kad nepripažinus 1938 m.
Tačiau bene sunkiausias kaltinimas partizanams metamas už jų įvykdytus mirties nuosprendžius. Čia derėtų prisiminti porą dalykų. Pirma, atskirų asmenų ar jų grupių įvykdytų nusikaltimų negalima primesti organizuotam partizaniniam judėjimui. Antra, kiekvienoje bendruomenėje, ypač karo meto sąlygomis, egzistuoja baudžiamoji teisė. Partizanams, kurie savo veiklą grindė statutais, taisyklėmis ir įsakymais, ši teisė kvestionuojama. Be to, kiekvienas gyvenamasis laikotarpis koreguoja baudžiamuosius kodeksus, ir ne partizanų kaltė, kad partizaninio karo metu sunkiausiu nusikaltimu buvo pripažintas šnipinėjimas, išdavystė, kolaboravimas. Vis dėlto ir tomis sąlygomis partizanų baudžiamoji teisė buvo pakankamai humaniška. LLKS baudžiamajame statute buvo aiškiai nustatyta, kad net įvykdęs mirtimi baustinus nusikaltimus asmuo nebaudžiamas, jei „yra vilties, kad įspėtas daugiau nebenusikals“. Kitais atvejais, jei negrėsė tiesioginis pavojus naujoms aukoms, bausmės vykdymas būdavo atidedamas iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.
Juana Bartasienė: Asmenybės bruožai
Atsižvelgiant į turimus duomenis, galima teigti, kad Juana Bartasienė buvo stipri, patriotiškai nusiteikusi asmenybė, pasiryžusi ginti savo šalį.
Juana Bartasienė: Biografijos detalės
Deja, konkrečių biografinių detalių apie Juaną Bartasienę pateikta nedaug. Tačiau, remiantis kontekstu, galima daryti prielaidas apie jos gyvenimą ir veiklą.
Kontekstas: Partizanų kova Lietuvoje
Lietuvos partizanų kova - tai laikotarpis, kai šalies gyventojai, negalėdami susitaikyti su sovietine okupacija, stojo į ginkluotą pasipriešinimą. Partizanai veikė pogrindyje, vykdė diversijas, rinko žvalgybinę informaciją ir stengėsi palaikyti ryšius su Vakarų pasauliu.
Tautai, kurios natūrali raiška buvo smurtu nutraukta, kurios aktyviausi nariai buvo sunaikinti, o genofondas nuskurdintas, kuriai penkiasdešimt metų buvo diegiamas sovietinis kosmopolitizmas, sunku objektyviai vertinti savo istorijų. Gal todėl taip mažai tėra partizaninio karo tyrinėjimų, platesnių apibendrinimų, nuodugnesnių įžvalgų.
Galima veikla partizanų gretose
Atsižvelgiant į laikotarpį ir kontekstą, galima manyti, kad Juana Bartasienė galėjo būti susijusi su partizanų veikla. Ji galėjo būti ryšininke, rėmėja arba net tiesiogiai dalyvauti kovos veiksmuose.
LLKS Tarybos deklaracija
LLKS tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijoje buvo nurodyta, kad atstačius Lietuvos Nepriklausomybę, ligi susirenkant Seimui, Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas eina LLKS karybos Prezidiumo Pirmininkas.
Atsiminimai apie pokario Lietuvos partizanų kovas
Pirmoji Lietuvos partizanų vadų suvažiavimo deklaracija buvo priimta 1946 m. balandžio 23 d. Ją sukūrė Pietų Lietuvos partizanų vadas J. Vitkus-Kazimieraitis, aprobavo „A“ (vėliau pavadintos Dainavos) apygardos štabo pareigūnai. Šioje deklaracijoje buvo paskelbti pagrindiniai Lietuvos valstybingumo atkūrimo principai. Numatyta, kad išsilaisvinusios Lietuvos Seimo rinkimai bus vykdomi proporcine rinkimų sistema, balsuojant ne už kandidatų sąrašus, o už partijų ar sąjungų iškeltus atskirus kandidatus. Šioje deklaracijoje nebuvo nurodyta, kurių metų Konstitucija bus vadovaujamasi atkūrus nepriklausomybę. Buvo galima numanyti, kad toliau galios 1938 m.
Tolesnė politinė deklaracija buvo 1946 m. birželio 10 d. Vyriausiojo Lietuvos atstatymo komiteto (VLAK) paskelbtoji, kurta Jono Deksnio, kurį kontroliavo MGB agentas Juozas Markulis. Nuo pirmosios ji skyrėsi politiniu angažuotumu ir tuo, kad išplėtė VLAK'o įgaliojimus. Iki Seimo išrinkimo VLAK'ui buvo priskirta įstatymų leidžiamoji galia. Čia buvo įteisintas 1922 m. Konstitucijos galiojimas atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje. Į VLAK'ų buvo numatyta įtraukti ne tik kovojančių organizacijų atstovus, bet ir politinių partijų narius. Demaskavus J. Markulį, Tauro apygardos vado A. Baltūsio iniciatyva 1947 m. gegužės 28 d. BDPS nutarimų pagrindu buvo sukurta BDPS deklaracija N.r. 2 (matyt, pirmąja deklaracija laikytas 1946 m. birželio 6 d. BDPS steigimo aktas ir vėlesnioji VLAK'o deklaracija). Ši deklaracija buvo aptarta 1947 m. rugpjūčio 23 -24 d. vykusiame Tauro ir Kęstučio apygardų atstovų pasitarime. Joje buvo išplėstos ir patikslintos VLAK'o deklaracijos nuostatos. Antai nustatyta, kad iki susirenkant Seimui įstatymų leidžiamųjų galių turi Laikinoji tautos taryba, kurių sudaro partizanų apygardų, įvairių kultūros organizacijų bei politinių partijų atstovai. Šioje deklaracijoje pabrėžiama, kad atkurtoji Lietuvos valstybė visiems nenusikaltusiems lietuvių tautos interesams Lietuvos piliečiams garantuoja lygias teises, ir raginama pamiršti įsitikinimų skirtumus.
Paskutinė partizanų politinė deklaracija yra J. Žemaičio iniciatyva 1949 m. vasario 16 d. priimta visos Lietuvos partizanų apygardų atstovų LLKS tarybos deklaracija. Ji nuo BDPS deklaracijos Nr. 2 skiriasi tuo, kad jos pradžioje yra aiškiai išvardytos visos Lietuvos teritorijoje esančios bendros vadovybės sujungtos karinės-visuomeninės grupuotės, kurioms atstovauja aukščiausias tautos politinis organas - LLKS taryba. Iki tol visas deklaracijas skelbė neįvardytos „karinės politinės“grupuotės arba „demokratinės Lietuvos partijos“, o dabar atsakomybę už politinės programos įgyvendinimą prisiėmė trys Lietuvos teritorijoje realiai veikiančios gerai organizuotos partizanų sritys, susidedančios iš atitinkamų apygardų. Įsidėmėtina ir tai, kad pirmą kartą partizanų junginiai buvo pavadinti „karinėmis visuomeninėmis“ grupuotėmis, t. y. čia aiškiai išreikšta J. Žemaičio principinė nuostata, kad laisvės kova turi pereiti iš karinio lygmens į dvasinį. J. Žemaičio, J. Šibailos pastangomis štabuose vietoje agitacijos ir propagandos skyrių buvo įsteigta visuomeninė dalis, susidedanti iš tautinio ir politinio skyrių ir prilygstanti atitinkamiems štabų kariniams padaliniams. Pirmaisiais lygiaverčiais J. Žemaičio pavaduotojais tapo gynybos pajėgų vadas (vėliau - Karinės veiklos vadovas) A. Ramanauskas ir Visuomeninės dalies viršininkas (vėliau - Visuomeninės veiklos vadovas) J. Taigi J. Žemaitis buvo žmogus, žinantis, ko siekia, įsitikinęs tų siekių taurumu ir pasiryžęs jų įgyvendinimui paaukoti gyvybę.
