Ar jums atrodo, kad jūsų vaikas nuolat įsivelia į konfliktus? Tai nėra tik konfliktai: vaikams dažnai būna sunku pagarbiai elgtis ir paklusti taisyklėms, gyventi pagal tėvų nustatytą rutiną, vykdyti nesudėtingus nurodymus ir užduotis. Iš patirties galiu pasakyti, kad visas išvardintas elgesys yra didesnės problemos dalis. Dėl vienokių ar kitokių priežasčių vaikai neturi problemų sprendimo įgūdžių, kurių reikia norint išvengti muštynių ir konfliktų. Vietoje to, jie įgyja neefektyvių “susitaikymo” (angl. coping) įgūdžių. Jei jūsų vaikas mušasi, jūs galite jausti susierzinimą ir nežinoti, kaip su tokiu elgesiu susitvarkyti. Dažnai tėvai pradeda panikuoti, kai pamato, kad jų vaiko elgesys blogėja. Jie reaguoja naudodami tas pačias, praeityje jau naudotas, priemones, tik jas naudoja griežčiau, garsiau ar taikydami nemalonesnes pasekmes. Problema yra ta, kad jeigu jūsų vaiko neveikia jūsų tėvystės metodai, tai griežtumas vargu ar kažką pakeis.

Ar kai kurie vaikai yra labiau linkę į muštynes ir susistumdymus nei kiti? Galbūt. Daugeliui vaikų sunku spręsti socialinius sunkumus ir tai dažnai veda į agresyvaus elgesio apraiškas. Socialiniai sunkumai gali būti patys įvairiausi: išmokti pasirūpinti maistu kai esi alkanas, dalintis žaislais, tinkamai reaguoti, kai suaugusysis pasako “ne”, nevartoti narkotikų, kai draugai pradeda vartoti, nesileisti į nesaugius lytinius santykius. Dauguma vaikų išmoksta susidoroti su šiais sunkumais bręsdami. Kai kurie vaikai augdami būna nukreipę dėmesį kitur, gal dėl mokymosi sutrikimo ar kitų priežasčių. Bet kuriuo atveju jie neįgyja problemų sprendimo gebėjimų, kurių jiems reikia tuo gyvenimo momentu.

Kartais mes patys nukreipiame vaiko gebėjimų vystymąsi neteisinga linkme, išmokydami išsisukinėti ir kaltinti kitus. Kai tėvai klausia vaiko “Tomi, kodėl mušei savo mažąjį broliuką?”, jie ne tik prašo Tomio pasiteisinti, bet jei jis to nepadarys, jie jam pagelbės: “Galbūt buvai piktas?”. Klausimas “Kodėl?” visada nurodo, kad norime pasiteisinimo arba priežasties, bet iš tikrųjų juk norime sužinoti, ką vaikas tokiu elgesiu norėjo pasiekti. Taigi tinkamesnis klausimas būtų “Ką norėjai pasiekti, kai trenkei broliui?”, nes taip sužinosime konflikto faktus.

Klausimas “Kodėl” neveda prie elgesio pokyčio, o klausimas “Ką norėjai tuo pasiekti?” veda, nes kai vaikas pasakoja jums, ką bandė pasiekti savo poelgiu, atsiranda terpė jums pasakyti, ką jis galėtų daryti kitaip kitą sykį. Jeigu būsime nepasiruošę ir neatsargūs, kai vaikams sueis penkeri ar šešeri metai, jau būsime juos išmokę išsisukinėti ir ieškoti pateisinimų savo netinkamam elgesiui. Jei esate pakankamai brandus, klauskite: “Ką kitąkart galėtum padaryti kitaip, kad, nemušdamas brolio, pasiektum tai, ko nori?”.

Daugybė profesionalų mano, kad klausimas “Kodėl” yra svarbus. Jie mano, kad jeigu vaikas žino, kodėl jis vienaip ar kitaip pasielgė, jis savo jausmus supras geriau, o jei geriau supras savo jausmus, nebus agresyvus. Savo patirtimi negaliu to patvirtinti. Nei vaikai, nei suaugusieji, supratę savo jausmus, nepakeičia savo elgesio. Tiesą sakant, būna atvirkščiai. Vaikai negali jausmų supratimu pasiekti geresnio elgesio, bet gali dėl savo geresnio elgesio pasijausti geriau.

Kai galvojame apie konfliktą, dažniausiai įsivaizduojame du piktus žmones, besiruošiančius muštis.

Konfliktų rūšys:

• Prieštaravimo ir nepaklūsimo konfliktai: viena iš konflikto rūšių - visada ir viskam prieštarauti ir niekam nepaklusti. Tokie vaikai su viskuo kovoja ir patys nežino, kodėl. Ir kuo daugiau mes klausime “Kodėl?”, tuo aršiau jie elgsis.
• Žodiniai konfliktai ir pykčio priepuoliai: vaikai dažnai konfliktuodami naudoja žodinį smurtą; tai yra jų kovos su jumis būdas.
• Piktas ir priešiškas elgesys: kartais vaikas supyksta ant kito vaiko ir jam trenkia. Arba du ar daugiau vaikų taip įsiaudrina, kad galų gale paleidžia į darbą kumščius.

Bendrauti su agresyviu ir nuolat į muštynes įsiveliančiu vaiku gali būti išties sunku; aš tai puikiai suprantu. Kasdien matau daugybę susierzinusių tėvų, kurie jaučiasi pervargę ir nualinti. Net ir kalbėdami su kitais tėvais, skaitydami knygas ir žiūrėdami TV laidas apie tėvystę jie negali pakeisti savo vaikų elgesio - ir jų metodai ir toliau nėra efektyvūs.

Kaip reaguoti į netinkamą elgesį mokykloje?

Kai jūsų vaikas naudoja muštynes ar kitą neigiamą fizinį elgesį kaip pagrindinį kovos su problemomis būdą, turbūt žinote, kad namuose tai nesibaigia - jie tai daro mokykloje, kaimynystėje, stadione ar prekybos centre. Jei jūsų sūnus, pavyzdžiui, naudoja fizinį smurtą arba duktė naudoja patyčias vietoje priimtinų problemų sprendimo būdų, jie turi išmokti spręsti problemas kitais būdais - kalbėdami, diskutuodami ir rasdami kompromisą - taigi nedelsdami atkreipkite dėmesį į problemą jau dabar.

Jeigu jus mokykla informuoja, kad vaikas įsivėlė į muštynes, geriausias dalykas yra pirmiausia iš mokyklos sužinoti, kas tiksliai nutiko. Kai vaikas grįžta namo, duokite jam 10 minučių apsiprasti. Leiskite užkąsti ar pasiklausyti muzikos. Nekalbinkite jo iš karto, nes perėjimai dažnai būna sunkūs bet kokio amžiaus žmonėms ir tai nėra tinkamas laikas aiškintis nutikusią situaciją. Pavyzdžiui, jei vaikas įsivėlė į konfliktą prekybos centre arba su kaimynais, grįžę namo duokite jam 10 minučių prieš pradėdami kalbėtis. Kai tik grįžtate namo, tai nėrą geriausias laikas kalbėtis, nes gali būti sunku susitvarkyti su emocijos perėjimo metu.

Kai kalbatės su vaiku, nekaltinkite jo, nebandykite gudrauti ar speisti vaiko į kampą. Atvirkščiai - būkite atviri ir nuoširdūs, kalbėkite apie faktus: “Šiandien kalbėjau su mokykla, jie sunerimę. Gal norėtum man papasakoti, kas nutiko?”. Nebandykite apgudrauti vaiko sakydami: “Ar nutiko mokykloje kažkas, apie ką norėtum pasikalbėti?”.

Leiskite vaikui pirmam papasakoti apie situaciją, jei jis nori kalbėti. Nepertraukite jo pasakojimo sakydami “na na, tai neatitinka to, ką jie (mokykla) man sakė”. Jei tai padarysite, niekada nebeišgirsite jo istorijos pusės. Nors vaiko versija gali būti netiksli, o suvokimas - neteisingas, turėtumėte išklausyti visą istoriją: taip turėsite informacijos, už kurios kabintis. Jeigu sustabdysite vaiką vos pamanę, kad jis sako netiesą, galite praleisti detalių, kurios jums parodytų, kad versijos nesutampa dėl skirtingo požiūrio. Dažnai vaiko požiūris skiriasi nuo suaugusiojo požiūrio, o jūs to nesužinosite, jei neišklausysite abiejų pusių.

Kai klausiate: “Šiandien su manimi susisiekė mokykla ir papasakojo apie muštynes. Gal gali man papasakoti, kas nutiko?”, vaikas gali papasakoti, bet gali ir nepasakoti. Jei jis nusprendžia kalbėti, leiskite jam pasakyti tiek, kiek jis nori. Vartokite tokius sakinius kaip “Mhm..”, “Papasakok daugiau”, “Suprantu” ir “O kas nutiko po to?”. Tai - aktyvaus klausymo metodai, kurie leidžia vaikui kalbėti ir jaustis saugiai. Nepamirškite, kad mūsų tikslas nėra sugėdinti ar nubausti, mūsų tikslas - aiškintis ir vertinti informaciją.

Kita vertus, jei vaikas atsisako kalbėti apie tai, kas nutiko, rekomenduoju neleisti jam žaisti, žiūrėti TV, naudotis planšete, kol nebus pasiruošęs kalbėtis.

Kai kalbate su vaiku, jo ilgesnėse pauzėse išnaudokite jo žodžių pakartojimui, pavyzdžiui, “Taigi tu sakai, kad Jared prie tavęs priėjo ir tau įspyrė tiesiog šiaip sau, be jokios priežasties, o tu jam spyrei atgal? Ar aš teisingai supratau?”. Išsiaiškinkite detales, kad abu žinotumėte tiek pat.

Kai vaikas baigs pasakojimą, paklauskite: “Ar mokykla tave nubaudė?” ir pasiteiraukite, kaip. Leiskite jam pasidalinti, ką darė mokykla ir pasakykite “OK. Kai kalbėjau su mokykla, štai ką jie pasakė”.

Štai dar viena svarbi taisyklė - kai nesutinkate su vaiku ir norite tai jam pasakyti, nevartokite žodelio “bet”, verčiau rinkitės žodį “ir”. Pavyzdžiui, jeigu sakote: “Džiaugiuosi, kad susitvarkei kambarį, bet…”, vaikas žino, kad tuojau pat pasakysite kažką neigiamo: “…”bet blogas kvapas vis dar tvyro”. Tai nėra taip veiksminga kaip pasakyti: “Džiaugiuosi, kad susitvarkei kambarį ir dabar norėčiau, kad papurkštum namų kvapu”. Rezultatas bus tas pats, bet jis bus pasiektas malonesniu būdu.

Taip pat galite sakyti: “Girdėjau, ką Michael tau pasakė… IR mokytojas irgi sakė, kad jis nemaloniai kalbėjo apie tavo marškinėlius. IR dar mokytojas tau patarė eiti į valgyklą, kad galėtų pats pasikalbėti su Michael. Vis dėl to, tu pasirinkai nemaloniais žodžiais išvadinti Michael ir buvai pradėjęs eiti link jo grėsmingu žingsniu. Ką norėjai pasiekti, keikdamas Michael ir eidamas jo pusėn?”. Kalbėkitės, kol išsiaiškinsite, kokie buvo vaiko siekiai. Svarbiausia, kad vaikas suprastų, padarytų išvadas ir pasimokytų iš situacijos.

Vienas iš dalykų, kuriuos galėtumėte padaryti, tai išsiaiškinti konkretų momentą, kai jūsų vaiko taikūs problemų sprendimų būdai nustojo veikti, nes tai bus akimirka, apie kurią ir reikia mokytis. Jeigu vaikas sako: “Aš pradėjau eiti link Michael, nes jis elgėsi su manimi nemaloniai”, galite atsakyti: “Žinai, aš suprantu, kad jis elgėsi nemaloniai ir suprantu, kodėl supykai. Mokytojas tau pasakė, kad pasikalbės su Michael, taigi tau reikėjo sustoti, nes dabar pakliuvai į bėdą.

Kai bendraujate su mokykla, išsiaiškinkite, kokias pasekmes jie taiko už muštynes ar konfliktavimą. Jei jie jūsų klausia: “Ką, jūsų nuomone, turėtume daryti?”, rekomenduoju atsakyti: “O kokios pasekmės jūs taikote už panašų elgesį? Ar yra priežastis, kodėl dabar jų neturėtumėte taikyti? Manau, turėtumėte laikytis mokyklos tvarkos”.

Prašau mane suprasti teisingai - bet koks netinkamas vaiko elgesys: agresyvus, žalojantis ar skaudinantis - turėtų būti aptartas namuose ir turėti ten pasekmes. Pagrindinė priežastis, kodėl netinkamas elgesys turėtų būti aptartas namuose yra ta, kad namuose turite laiko išmokyti kitokių elgesio modelių.

Jei tai įvyko pirmą kartą, padėkite vaikui suprasti, kur jo elgesio pasirinkimas buvo netinkamas ir drauge sugalvokite, kaip buvo galima pasielgti tinkamai. Iš kitos pusės, jei tai jau antras toks poelgis, turėtumėte ne tik išsiaiškinti, kaip tai nutiko, ne tik susitarti, kokio elgesio tikėjotės, bet turėtų atsirasti ir pasekmės, kad vaikas prisiimtų atsakomybę.

Pasekmė turėtų būti užduotis, padėsianti išmokti pamoką apie elgesį ir trunkanti tiek, kiek reikia jos išpildymui iki galo. Taigi namų areštas šešioms valandoms nebus veiksmingas, bet parašyti 10 dalykų, ką būtų galima daryti kitaip kitą kartą, padės. Jeigu jūsų vaikas laikinai suspenduotas nuo mokyklos, rekomenduoju jam neleisti naudotis jokiomis privilegijomis ir elektronikos prietaisais, kol suspendavimas pasibaigs.

Mušimasis mokykloje skiriasi nuo mušimosi namuose, nes jei nebuvote mokykloje, kai įvyko muštynės, iš tiesų negalite pasakyti, kas sako tiesą arba kokia ta tiesa yra. Bet kuriuo atveju, jei nematėte, kas pradėjo muštynes, geriausias būdas yra abiems vaikams taikyti tas pačias pasekmes ir mokyti tą pačią pamoką.

Pirmiausia, pasikalbėkite su kiekvienu vaiku individualiai ir išgirskite jų versijas. Vaikams pritaikykite tą pačią pasekmę nepriklausomai nuo to, kas, jūsų nuomone, pradėjo konfliktą. Taigi galite pasakyti: “Prašau eiti į savo kambarius ir parašyti po pastraipą (ilgumas priklauso nuo vaiko amžiaus) apie tai, ką darysite kitaip kitą kartą” arba “Abu turite eiti ir parašyti po atsiprašymą vienas kitam. Kol to nepadarysite, prašau likti savo kambariuose”. Jeigu jūsų vaikai dalinasi kambariu, vieną nusiųskite ten, kitą - į virtuvę. Svarbu vaikus atskirti, nes taip jie ne tik baigs muštis, bet ir nurims. Jaunesnius vaikus galima išskirti ir išsiųsti žaisti savo kambariuose po vieną. Vyresniems vaikams gali padėti muzikos klausymasis vienumoje. Pagrindinė mintis - suteikti jiems galimybę nurimti ir parašyti savo pastraipas (jaunesniems, dar nerašantiems, vaikams užteks pasakyti, ką jie darys kitaip kitą kartą).

Supraskite, kad vaikai gali įsivelti į kitą konfliktą po valandos ir vėl bus išsiųsti į savo kambarius. Svarbu pastebėti, kad kiekvieną kartą, kai jie rašo atsiprašymo laiškus ar kitokio elgesio scenarijus, jų galvoje jau gimsta idėjos apie tai, kaip spręsti problemas tinkamais būdais ir mokytis bendrauti. Dalis mokymosi yra pasiekti tą vietą sąmonėje ir priversti ją dirbti. Pažiūrėkite į tai kaip į pratimus: kol darote atsispaudimus, tol jūsų raumenys auga. Kai nustojate daryti atsispaudimus, jūsų raumenys nustoja augti. Ir tikrų tikriausia tiesa - jei norite, kad jūsų vaikai įgytų gebėjimų bendrauti ir spręsti problemas, turite išnaudoti kuo daugiau situacijų.

Kai tik galite, prisiminkite sėkmės istorijas, nutikusias anksčiau. Ką vaikas jau yra padaręs praeityje panašiose situacijoje, kas suveikė puikiai? Galite paklausti: “Vakar brolis tave erzino, bet tu jam netrenkei. Kas šiandien nutiko kitaip? Rodos, vakar tu šauniai išsprendei konfliktą. Ką tu darei tada, ko nepadarei šįkart? Ką sakei sau, kad susilaikytum?”.

Mokyklinė aplinka ir vaiko elgesys

Mokykloje ir vaikų, ir mokytojų laukia daugybė iššūkių. Siekiant gerinti mokymosi atmosferą mokyklose bei vaikų bendravimo įgūdžius, jau ne vienerius metus mokykloms siūlomos įvairios socialinio - emocinio ugdymo programos. Tokių programų įgyvendinimas, anot S. Dirgėlienės, susiduria su keliais iššūkiais. Pirmiausia, labai daug kas priklauso nuo programą įgyvendinančio žmogaus. Psichologės manymu, didžiausia bėda yra ta, kad ne visi mokytojai yra tinkamai parengti ir ne kiekvienas mokytojas kaip asmenybė sugeba tą programą įgyvendinti.

„Daug vaikų į mokyklas ateina turėdami elgesio problemų ir tie specialieji ugdymosi poreikiai mokytojams pateikia labai sudėtingų iššūkių. Būna klasių, kuriose 26 mokiniai, o 18 iš jų auga išsiskyrusiose šeimose, iš kurių kokie 8 išsiskyrė šiemet. Apie kokį socialinį-emocinį ugdymą galima kalbėti?“, - sunkią padėtį apibendrindama retoriškai klausia psichologė. Jos teigimu, tokiu atveju reikia vaikus palaikyti, kad jie iš viso nesugriūtų tokioje sunkioje jiems situacijoje. Specialistė įvardija ir daugiau sunkumų, kylančių mokytojams SE ugdymo procese. „Mokytojas yra ruošiamas mokyti, tai reiškia, kad jis mokosi išklausyti vaiką, išmokti jį išgirsti ir nevertinti išgirsto pasisakymo“, - pastebi S. Dirgėlienė.

Vaikų gerovės komisijos ir specialistų pagalba

„Mokytojas šioje situacijoje negali būti paliktas vienas. Jis turėtų kreiptis į mokyklos vaiko gerovės komisiją, kuri veikia kiekvienoje mokykloje, - "Vakarų ekspresui" sakė Švietimo ir mokslo ministerijos atstovas. - Vaiko gerovės komisija analizuoja ir nustato netinkamo mokinio elgesio priežastis, atlieka pirminį mokinio specialiųjų ugdymosi poreikių įvertinimą, esant sudėtingesniems atvejams kreipiasi į Pedagoginę psichologinę tarnybą dėl mokinio įvertinimo pedagoginiu, psichologiniu, medicininiu ir socialiniu pedagoginiu aspektais. Tais atvejais, kai mokinio elgesio priežastys glūdi artimiausioje vaikui aplinkoje, mokyklos vaiko gerovės komisija kreipiasi į savivaldybėje esantį tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatorių, kad koordinuotai būtų teikiama reikalinga pagalba ir vaiko tėvams (globėjams). Mokinių ugdymas yra visos pedagogų komandos bendras rūpestis, ne tik mokytojų. Mokyklose dirba pagalbos mokiniui specialistai: socialiniai ir specialieji pedagogai, psichologai, kurie turi padėti mokiniui ir mokytojui spręsti elgesio, bendravimo sunkumus."

Pagrindinės vaiko netinkamo elgesio priežastys grupėje

Vaikų netinkamas elgesys ugdymo įstaigoje gali turėti įvairių priežasčių. Dažnai jos susijusios su tam tikrais stresiniais įvykiais šeimoje arba svarbiais ir nerimą keliančiais pokyčiais vaiko gyvenime, pavyzdžiui, brolio ar sesės gimimu, persikraustymu, tėvų nesutarimais ar naminio gyvūnėlio netektimi.

Per didelis tėvų nuolaidumas

Jei namuose vaikas turi per mažai pareigų ir per daug laisvės bei nėra aiškių ribų, kas galima ir kas ne, darželyje vaikui gali būti sunku prisitaikyti prie ugdymo įstaigos dienotvarkės ir sugebėti būti grupėje. Vaikui svarbu žinoti ir jausti savo ribas, todėl labai svarbu apibrėžti elgesio taisykles ir tarpusavio susitarimus, kaip priimtina ir leistina elgtis, o koks elgesys yra nepageidaujamas.

Su ugdymu susiję sunkumai ar dėmesio koncentracijos stoka

Kita labai svarbi priežastis - su ugdymu susiję sunkumai arba dėmesio koncentracijos stoka, su nerimu susijęs vaiko aktyvumas: muistymasis kėdėje, negebėjimas ramiai išbūti keliolika minučių. Kai kurie vaikai, jausdami žinių ar gebėjimų stoką tam tikroje situacijoje, stengdamiesi nuslėpti savo gėdos ar nerimo jausmus, gali elgtis netinkamai. Kitiems - priešingai, gali būti nuobodu, jei jie nemoka rasti sau įdomios veiklos, užsiimti vieni arba kai šalia nėra technologijų.

Nepagarba autoritetui

Labai svarbu, ką patys tėvai kalba apie vienas kitą, senelius, vaiko auklėtojus, kitus suaugusius vaikui reikšmingus asmenis. Kartais tėvų natūralus elgesys - bet kokia kaina palaikyti savo vaiką, besąlygiškai tikėti juo bei būti vaiko gynėjais gali turėti veidrodinį efektą: vaikas situacijas matys ir vertins tėvų (suaugusiųjų) akimis, kas mažins pasitikėjimą savo matymu, savo jau įgytais, išmoktais socialiniais gebėjimais, tuo pačiu iškreips realybės pajautą bei buvimą joje. Nepagarba autoritetui gali sukelti problemų darželyje, vėliau - ir mokykloje.

Netinkamas auklėjimas

Kartais tėvai aptarinėja senelių, auklėtojų, kitų vaikui svarbių asmenų elgesį su jų vaiku, jį kritikuoja ir peikia. Be abejo, tėvai gali turėti tokią nuomonę, tačiau jei šią informaciją jie nuolat sustiprina ir nepateikia alternatyvų, „kas gero nutiko darželyje", „kas patiko šiandien", formuoja pesimistinį požiūrį, skatina vaiką įvairiose aplinkose ieškoti tik blogų dalykų. Vaikas gali padaryti išvadą, kad jis visada elgiasi gerai, net jei kiti atitinkamose situacijose taip nemano, o kiti nuolat elgiasi netinkamai. Vaikas tai suvokia štai taip: „nėra blogai negerbti senelių ar auklėtojų (bei kitų suaugusiųjų) ir elgtis su jais nepagarbiai, aš neprivalau laikytis taisyklių ir jei kažką ir prisidirbsiu, mama ir tėtis vis tiek mane palaikys ir tikės tik manimi". Tuo pačiu „niekas negali man pasakyti pastebėjimų apie mano netinkamą elgesį, nes tik kiti elgiasi netinkamai".

Vaikų patyčios

Tiek visuomenėje, tiek mokykloje apie patyčias kalbama daug ir aktyviai veikiama siekiant sumažinti patyčias. Nes patyčios vyksta. Tėvams vaikų patyčios kelia susirūpinimą, nes jie nori apsaugoti savo vaikus, nori užtikrinti, kad jų vaikas neįsitrauktų į patyčias. Tačiau pernelyg dažnas ir neteisingas „patyčių" sąvokos naudojimas gali būti ir kenksmingas.

Kaip reaguoti į vaiko netinkamą elgesį grupėje?

Reaguoti į bet kokį nepagarbų vaikų tarpusavio bendravimą yra būtina. Tačiau suaugusiųjų reakcijos turi būti įvertintos ir pamatuotos, o atsakas - gerai apgalvotas. Sumanus, o ne greitas. Reaguojant į nemandagų ir grubų vaiko elgesį pirmiausia pasakykime vaikui, kad toks elgesys yra nepriimtinas, tokio elgesio kartojimas nebus toleruojamas bei sukels atitinkamų padarinių. Mokykime vaiką, kaip tinkamais ir pagarbiais būdais jis gali išreikšti tai, ką norėjo išreikšti nemandagiu ar grubiu elgesiu. Nesuteikime galimybės vaikui pateisinti savo nemandagaus ar grubaus elgesio "ji(s) pirma(s) pradėjo", "aš tik gyniausi". Kai netinkamas elgesys turi pateisinimą, formuojasi vaikų tolerancija agresijai.

Pagrindiniai principai reaguojant į netinkamą elgesį

• Būkite ramūs ir nesikarščiuokite: Specialistė tikina, kad praktikoje pasitaiko ir keistų atvejų, kai tėvai jiems įkandusiam vaikui bando kąsti atgal, tačiau to daryti griežtai nereikėtų: „Tai tas pats, kas mušant vaiką jį mokyti, kad muštis negalima. Jei taip elgsitės, vaikui atrodys, kad tai normalu, nes „net ir mama supykusi kanda".
• Sukurti vaikui tokias sąlygas, kurios leistų jam kontroliuoti savo elgesį.
• Vilties skatinimas: Grupėje jis sužino kitų žmonių gyvenimo istorijas, susipažįsta su jų patyrimu, problemų sprendimo būdais.
• Mokykite vaiką prisiimti atsakomybę už savo veiksmus: Ne prisipažinti, bet prisiimti atsakomybę. Būti atsakingam, vadinasi, kritiškai vertinti situaciją ir turimus resursus, kurių reikia tinkamiems pagal situaciją sprendimams priimti. Galima kalbėti su vaiku apie tai, kad atsakomybės prisiėmimas - irgi statusas. Juk jokia lyderystė neįmanoma be gebėjimo prisiimti atsakomybę. Kalbėkime su vaiku apie tai, kad visi klystame, bet visi turime galimybę klaidą atitaisyti: atsiprašant, atkuriant padarytą žalą, prisiimant atsakomybę, įsipareigojant pačiam sau ateityje panašių klaidų nedaryti. Padedant vaikui suprasti atsakomybės prisiėmimo svarbą, galima vaikui įvardinti, kad atsakomybės prisiėmimas yra drąsos žingsnis.
• Stiprinkite teigiamą vaiko elgesį: Paskatinkime ir pagirkime tinkamą vaiko elgesį bei pastangas. Paskatinimas ir pagyrimas yra būtini norint užtikrinti norimą vaiko elgesio tęstinumą. Joks vaikas nesityčioja visada, iš visų ir visur. Kai pavyks užčiuopti tuos momentus, kai vaiko elgesyje nėra patyčių elementų, turime labai didžiuotis vaiku. Svarbu stiprinti net ir mažiausią norimą rezultatą. Dar svarbiau yra stiprinti vaiko pastangas, kurias jis deda siekdamas keisti savo elgesį - gal vietoj iškart pasakytos piktos replikos vaikas susilaikė ir išlaukė dvi minutes. Svarbu pastebėti šias vaiko pastangas, nes mums jos gal gali atrodyti mažos, bet vaikui - kainavusios daugybę jo valios pastangų.
• Būkite nuoseklūs: Elgesio gerinimo veikla turi būti pastovi ir nuosekli.
• Bendradarbiaukite su auklėtojais ir specialistais: Labai gerai, kai tėvai ir auklėtojai susivienija ir kartu stebi vaiką, bando suprasti priežastį ir kuria pagalbos planą. Tėvams arba auklėtojams reikėtų sureaguoti, kai toks elgesys įvyksta pirmą kartą.
• Kreipkitės į specialistus, jei reikia: Jei vaiko elgesys negerėja, reikėtų kreiptis į specialistus. „Kandžiojimas yra įprastas kūdikiams ir 3-4 metų vaikams jis turėtų išnykti. Bet jeigu jūsų vaikas vyresnis ir jau išbandyti įvairūs būdai pakoreguoti vaiko elgesį, o atrodo, kad situacija tik blogėja, gali būti, kad vaikas turi rimtesnių emocinių sunkumų. Taigi, tokiu atveju ypač svarbu kreiptis pagalbos į specialistus", - perspėja ji.

Ribų nustatymas ir laikymasis

Svarbu, kad namuose vaikai laikytųsi ribų. Tai padeda pasiekti šie aspektai:

• Pozityvi šeimos atmosfera: Vyrauja palankumas ir rūpestis, tolerancija, pagarbus požiūris į nuomonių skirtumus, dėmesingas ir empatiškas reagavimas į kito patiriamas emocijas. Kai šių vertybių laikomasi šeimoje, vaikai linkę jas perimti.
• Pozityvus tėvų tarpusavio bendravimo ir elgesio modelis: Kai tėvai šilti ir bendradarbiaujantys, paremiantys ir supratingi, savo elgesiu demonstruoja tai, ko tikisi iš vaiko - to paties mokosi ir vaikas.
• Tvirto emocinio ryšio su vaikais kūrimas, partneryste ir bendradarbiavimu paremtas vaikų auklėjimas: Tik sukūrus tvirtą emocinį pagrindą santykyje, vaikai gali priimti bei gerbti nustatytas ribas.
• Aiškumas ir konkretumas formuojant ribas: Aiškiai įvardinti, kokio elgesio iš vaiko tikimasi, ir nuolat jį stiprinti, aptarti, koks vaiko elgesys netinkamas ir kodėl, kokius jausmus jis kelia. Iš anksto įvardinti, kokios pasekmės bus taikomos, jei nustatytų ribų nebus laikomasi.
• Taikomos pasekmės turi būti logiškos, iš anksto sutartos ir susijusios su netinkamu poelgiu, kad vaikas jas suvoktų teisingai.
• Kvietimas vaikams diskutuoti dėl susitarimų ir taisyklių šeimoje priėmimo, reikalingumo, pasekmių, jų nesilaikant, numatymo: Jausdamas, kad jo nuomonė yra reikšminga ir svarbi, jis dalyvauja sprendimų priėmimo procese, vaikas labiau įsitrauks ir jausis atsakingas už susitarimų laikymąsi.
• Atskirti netinkamą vaiko elgesį nuo jo asmenybės.
• Kai nustatytos ribos yra peržengiamos ir ima pažeisti kitų ribas, klasės mokiniai kviečiami apie tai diskutuoti kartu, pagarbiai išsakant savo požiūrį ir kylančius jausmus dėl susitarimų nesilaikymo. Taip siekiama kiekvieno mokinio įsitraukimo ir atsakomybės už pozityvios ir saugios klasės atmosferos kūrimą.

Tėvai neretai nežino, kaip drausminti vaiką, jei „auklėjimas diržu“ nėra rekomenduojama ir efektyvi auklėjimo priemonė. Jei namuose atrodo, kad neturite problemų dėl vaiko elgesio, o auklėtojos ar mokytojos skundžiasi dėl netinkamo vaiko elgesio, gali būti, kad namuose Jūs vaikui leidžiate viską. Pirmiausia nusibrėžkite ribas sau, t.y. vaiko netinkamą elgesį suskirstykite į tris kategorijas: vaiko elgesys, kurio niekada netoleruosite (pvz.: kitų mušimas, daiktų gadinimas), elgesys, kurį kartais vaikui leisite (pvz.: saldumynų valgymas prieš pietus) ir elgesys, kuris nėra reikšmingas (pvz.: vaikas nesusitvarko žaislų). Skirtingi tėvai skirtingai sudėlioja ribas ir tai padeda jiems geriau orientuotis, dėl kokio vaiko elgesio, drausminti vaiką, o į kokį nekreipti dėmesio.

Sekantis žingsnis, reikia susėsti visai šeimai ir susirašyti namų taisykles. Jei tokios taisyklės neegzistuoja vaikas paprasčiausiai gali nežinoti, koks elgesys yra tinkamas, o koks ne. Taisyklių gali būti iki dešimties. Teisę nustatyti taisykles turi ir vaikai. Labai dažnai vaikai nori, kad tėvai ant jų nerėktų. Elgesio taisykles naudinga aptarti einant į įvairias viešas erdves, pvz.: prieš einant į parduotuvę, susitarti ką ir kiek pirksite. Reikalavimai vaikui turi būti adekvatūs jo amžiui ir vystymosi raidai. Kažin ar dvimetis, ar trimetis yra pajėgus paklusniai vaikštinėti po prekybos centrą keletą valandų.

Norint koreguoti vaiko netinkamą elgesį, reikėtų išsiaiškinti kokio tikslo vaikas siekia netinkamu elgesiu ir ar tokiu elgesiu jis pasiekia savo tikslo. Paprastai vaikai elgdamiesi netinkamai bando pasiekti kelių dalykų: siekia dėmesio, nori valdžios, siekia atkeršyti arba rodo nevykėliškumą. Žinant, kokio tikslo siekia vaikas, galima, jo poreikius patenkinti iki tol, kol jis pradės elgtis problematiškai. Tarkim, jei galvojate, jog vaikas savo elgesiu siekia Jūsų dėmesio, tai jam reikia skirti daugiau dėmesio, jei vaikas nori pasiekti daugiau valdžios, tada galite jam leisti daugiau priimti savarankiškų sprendimų, t.y. rinktis iš kelių Jūsų pasiūlytų variantų: pvz.: kurias iš šitų dviejų kelnes nori vilktis į mokyklą arba kuriuos namų darbus nori atlikti pirmiausiai matematikos ar lietuvių. Taip vaikas jausis labiau kontroliuojantis savo gyvenimą ir mažiau Jums priešinsis. Vaikai rodo nevykėliškumą, kai tokiu elgesiu gali pasiekti Jūsų dėmesio ir užuojautos. Tarkim vaikas vis kartoja aš nemoku, aš negaliu, man neišeis, o Jūs tokiose situacijose vis jį guodžiate ir siūlote savo pagalbą. Vaikas nori keršyti tada, kai jaučiasi nepelnytai nuskriaustas, todėl svarbu su vaiku elgtis sąžiningai.

Vaiko elgesys iš niekur neatsiranda, jį kažkas sukelia, o vėliau po vienokio ar kitokio elgesio jis sulaukia pasekmių. Sulauktos pasekmės gali arba paskatinti vaiką kartoti elgesį arba jį nutraukti, sumažinti. Vaikai dažniausiai savo elgesį reguliuoja pagal tai, kokias pasekmes ji sukelia.

Priežastis → elgesys → pasekmė

Todėl svarbu išsiaiškinti, kas sukelia vaiko netinkamą elgesį, gal nuovargis, alkis, ar kita lengvai pašalinama priežastis bei nustatyti, kokias pasekmes vaikas gauna pasielgęs netinkamai, nes kai vaikas pasielgia netinkamai, o Jūs jį aprėkiate arba mušate, tai vaikui gali būti Jūsų trūkstamas dėmesys, nesvarbu, kad neigiamas. Elgesio pasekmės gali būti paskatinimai arba bausmės. Pirmiausia pradėti reikia nuo paskatinimų, jei tai neveikia tik tada imtis bausmių. Universalų paskatinimų vaikams nėra. Kiekvienam vaikui reikia individualios paskatinimo ir drausminimo sistemos.

tags: #netinkamas #vaiko #elgesys #mokykloje

• Paslaugos Adutiškio senelių namuose
• Gimdymo namai Lietuvoje
• Idėjos Mamos dienos darbeliams
• Tvarkos aprašas: mažos vertės viešieji pirkimai
• Kelias Eglės Visockaitės: parketas ir šeimos vertybės