Jonas Bretkūnas (Johann(es) Bretke, 1536 - 1602) buvo iškilus XVI amžiaus mąstytojas, lietuvių literatūros pradininkas, istorikas, teologas, vertėjas ir pirmasis Biblijos vertėjas į lietuvių kalbą. Jis taip pat yra pirmojo istorinio kūrinio, atspindinčio Prūsijos istoriją, autorius ir daugelio religinių tekstų kūrėjas.
Jo tėvas buvo vokietis, o motina - iš prūsų šeimos. 1555 m., būdamas 19 metų, Bretkūnas pradėjo studijuoti teologiją Karaliaučiaus universitete, o 1556 m. persikėlė į Vitenbergo universitetą. Studijų metais, Prūsijos kunigaikščio Albrechto dėka, 1562 m. jis buvo paskirtas liuteronų klebonu Labguvoje (dab. Polessk).
1563 m. Bretkūnas vedė panelę fon Verthern. 1579 m. jis pradėjo versti Bibliją iš vokiečių kalbos, naudodamas Martino Liuterio vertimą. Po dvidešimt penkerių metų darbo Labguvoje, 1587 m. Jonas Bretkūnas buvo perkeltas į lietuviškai kalbančią Karaliaučiaus parapiją. Čia jis tęsė Biblijos ir kitų mokslinių darbų vertimus. 1589 m. jis išleido keletą naujų kūrinių, tarp jų „Giesmes duchaunos“ (Dvasinės giesmės) pagal Martyno Mažvydo kūrinius, nedidelį giesmių rinkinį „Kancionalas netukriu giesmiu“ ir maldaknygės „Kollectas“ vertimą iš vokiečių kalbos į lietuvių.
Bretkūno „Postilė“ ir Jos Reikšmė
„Bretkūno Postilė“ yra pirmoji ne verstinė, o pusiau originali lietuviška knyga. Tai didelis dviejų tomų pamokslų rinkinys, išspausdintas 1591 m. Karaliaučiuje. Manoma, kad tiražas siekė apie 1000 egzempliorių. Pirmajame tome pateikiami pamokslai nuo Advento iki Velykų, o antrajame - nuo Velykų iki Advento. Bretkūnas sudarė „Postilę“ remdamasis savo pamokslais ir kitų protestantų teologų darbais.
„Bretkūno Postilė“ yra poleminio turinio knyga, kurioje diskutuojama ne tik su katalikais, bet ir su protestantiškomis sektomis. Tačiau autorius į kitatikius žiūri tolerantiškai. Knygoje pabrėžiama, kad žmonės menkai išmano krikščioniškąjį tikėjimą, nemoka giesmių ir poterių, netinkamai elgiasi bažnyčioje, minimos pagonybės liekanos ir senųjų papročių gajumas. Bretkūnas ragina atsikratyti pagoniškosios kultūros, siekia supažindinti su Šv. Raštu ir svarbiausiomis krikščionybės dogmomis.
Lietuvių tautos padėtį jis apibūdina kaip nepaprastai vargingą, nes ji vienintelė neturi knygų, kuriose dėstomas mokymas apie Dievo Esybę ir Valią. Krikščionybę siejant su naujovėmis ir kultūros vertybėmis, kurios ateina iš Vakarų Europos su spausdintu žodžiu, jis stengiasi padėti pagrindus kultūros pažangai. Dėl šios priežasties Bretkūnas skatina tėvus leisti vaikus į mokyklas, rūpintis bažnyčių ir mokyklų statyba, remti bažnyčios tarnus ir mokytojus.
Bretkūnas gavo Renesanso epochai būdingą humanistinį išsilavinimą, bet 25 metus kunigavo Labguvoje tarp lietuvių laukininkų ir miestiečių, todėl stengėsi trumpai ir paprastai išdėstyti svarbiausius Šv. Rašto teiginius, kad juos galėtų suprasti ne tik kilmingieji, bet ir neraštingi kitų visuomenės sluoksnių žmonės. Išpažindamas liuteronizmo mokymą, pamoksluose Bretkūnas nuolat kartoja, kad Dievo malonė pelnoma tik tikėjimu, o ne gerais darbais, kad žmogaus žemiškoji būtis ir išganymas priklauso nuo besąlygiško tikėjimo Kristumi.
„Bretkūno Postilė“ parašyta paprastu stiliumi, liaudies šnekamąja kalba, tarmių derinimo principu, kad būtų prieinama ne tik Prūsijos žemės, bet ir Lietuvos gyventojams. Nors Didžioji Lietuva nebuvo Bretkūno tėvynė, tačiau jis į žmones kreipėsi kaip į vieną tautą, save vadindamas Lietuvos Plebonu. „Bretkūno Postilė“ palengvino lietuvių kalbos plitimą bažnyčioje, plėtė jos vartojimo sferą, stabdė lietuvių tautinę ir kalbinę asimiliaciją. Ji padarė didelę įtaką vėlesniems religinių raštų rengėjams ir prisidėjo prie lietuvių rašomosios kalbos formavimosi.
Biblijos Vertimas ir Kalbiniai Gabumai
1590 m. lapkričio 29 d. Bretkūnas pagaliau baigė Biblijos (Senojo ir Naujojo Testamento) vertimą, kas užtruko daugiau nei dešimt metų. Šios Biblijos leidybos klausimas buvo svarstomas liuteronų kolegijoje, tačiau leidimas publikuoti nebuvo gautas. Vėlesniais metais jis dėjo visas pastangas, kad būtų išleistas jo Biblijos vertimas, tačiau jam nepasisekė. 1591 m. jis baigė versti maldų rinkinį į lietuvių kalbą.
Visi jo darbai liudija, kad tai buvo unikali ir galinga asmenybė. Jo literatūrinis palikimas yra nepaprastas savo apimtimi. Jo amžininkams ypač didelį įspūdį paliko neįtikėtinas jo žinių turtas. Puikiai mokėjo vokiečių, prūsų, lietuvių, lenkų kalbas, gerai mokėjo lotynų ir hebrajų kalbas.
Jo kalbiniai gabumai tuo metu buvo labai svarbūs. Tai buvo laikas iškart po liuteronybės atėjimo, kai vienas iš svarbiausių jos reikalavimų buvo bendravimas su tikinčiaisiais jų gimtąja kalba. Tačiau Prūsijoje liuteronų kunigai dažnai mokėjo tik vokiškai, todėl buvo priversti samdyti specialius vertėjus. Bretkūnas mokėjo visas šias kalbas.
Jo teologijos žinios taip pat darė didelį įspūdį jo amžininkams. Jo laikais šios žinios vaidino svarbų vaidmenį, nes bet kokie veiksmai turėjo būti teologiškai įtikinamai pagrįsti, o bet koks apsirikimas galėjo sukelti kaltinimą erezija.
Bretkūną stebino ir tam laikotarpiui visiškai nebūdingas pažiūrų platumas. XVI amžius buvo dogmatizmo ir religinės netolerancijos laikas. Tačiau Bretkūnas plaukė prieš srovę, atvirai ir aktyviai domėjosi lietuvių, latvių ir prūsų istorine praeitimi, jų religija, mitologija ir kultūra. Jis bendravo su kitų religijų dvasininkais, ypač persekiojamos pagonybės ir judaizmo kunigais.
Šio aktyvaus ir visapusiško domėjimosi Prūsijos tautų, ypač lietuvių, latvių ir prūsų, praeitimi vaisius buvo Bretkūno parašyta „Chronicon des Landes Prussians“ (Prūsų krašto kronika). Ši kronika skiriasi nuo daugelio kitų to meto istorinių darbų, nes prasideda ne politinės istorijos aiškinimu, o trumpu liaudies kultūrų aprašymu, iškeldama senųjų prūsų gyvenimo būdą bei papročius.
Bretkūnas taip pat aktyviai domėjosi šiuolaikinių tautų gyvenimu. Jo miesto, Labguvos, geografinė padėtis - Deimės upės deltoje - per kurią ėjo vandens kelias nuo Kuršių marių iki Karaliaučiaus, palengvino šį procesą. Kaip daug kalbų mokantis žmogus, Bretkūnas laivybos sezono metu aktyviai dalyvavo derybose su iš įvairių šalių atvykstančiais jūrininkais, norėdamas kuo daugiau sužinoti apie jų kraštus.
Viso dėka Bretkūnas suvaidino didžiulį vaidmenį tiek ekonominiame, tiek kultūriniame Prūsijos vystymesi.
Tačiau pagrindinis darbas, turėjęs didelę įtaką lietuvių raštijos raidai, buvo Biblijos vertimas. Šis vertimas buvo itin svarbus tiek jaunai Prūsijos valstybei, ką tik perėjusiai į liuteronybę, tiek jos gyventojams - prūsams ir lietuviams. Liuteronybė atmetė katalikybės draudimą versti Bibliją į kitas kalbas ir skelbė, kad su tikinčiaisiais reikia bendrauti jų gimtąja kalba. Bretkūnas pirmasis padarė šį vertimą, susidūręs su didžiuliais sunkumais ieškant tiksliausių žodžių prūsų kalboje, kurie atspindėtų Biblijos tekstų raidę ir dvasią.
Jo vertimas pradėjo ilgą ir sudėtingą lietuvių kalbos intelektualizacijos kelią. Viktoro Falkenhahno romanas „Ninka“ yra skirtas šiai didžiai asmenybei, mokslininkui, kuris gerokai pastūmėjo į priekį baltų kalbų tyrimus ir padėjo tolesnei lituanistikos raidai.
Didžiausios investuotojų klaidos: ką mato akcijų brokeriai | Mantvidas Žėkas | #65
Taip pat svarbu paminėti projektą „Išminčių stalas“, kurio metu kuriamos skulptūros iškiliems Akmenės krašto žmonėms, įskaitant Kaliksą Kasakauską, Liudviką Jakavičių ir Domą Šidlauską-Visuomį. Šis projektas siekia pavaizduoti skulptūrinėje kompozicijoje, kokios skirtingos asmenybės kūrė Lietuvos istoriją.
Domas Šidlauskas-Visuomis (1878-1944) buvo visuomenės veikėjas, spaudos platintojas, prezidento A. Stulginskio artimas bendradarbis, kėlęs Romuvos idėją ir formavęs aisčių tikybos pagrindus. Jis siekė lietuvybės stiprinimo per prigimtinę baltų religiją ir 1926 m. išleido filosofinį darbą „Visuomybė“. Jo idėjos, nors ir ne visada suprastos, buvo svarbios nepriklausomos Lietuvos kūrėjų idealistų kartai.
Šie projektai ir asmenybės liudija apie nuolatinį siekį išsaugoti ir puoselėti lietuvių kultūrą, istoriją ir kalbą, perduodant ją ateities kartoms.
