Kūdikio gimimas atneša daug džiaugsmo ir pakylėjimo, tačiau kasdienis gyvenimas ir rūpestis mažyliu jaunus tėvelius kartais gali išmušti iš vėžių. Viena iš didžiausių mamų iššūkių - tai suprasti ir tinkamai reaguoti į kūdikio poreikius, ypač kai jis daug verkia. Šiame straipsnyje gilinsimės į kūdikio raidą, jo fiziologiją, paros ritmą ir kaip tėvai gali padėti savo mažyliui augti sveikam ir laimingam.
Suprasti Kūdikio Verksmą: Komunikacijos Priemonė
Didžiausias mūsų kaip tėvų savigarbos „naikintojas“ ir nemalonių minčių šaltinis būna nenumaldomas vaikelio verksmas. Pradžioje mes griebiamės įvairių raminimo „technikų“, jas visas stengiamės išbandyti vos ne vienu metu. Kūdikio verkimas apverčia tėvelių pasaulį aukštyn kojomis, nes jie tai interpretuoja kaip pavojaus signalą. Tačiau į visą šį procesą reikėtų žiūrėti ramiau - juk kūdikis nemoka kalbėti ir tai vienintelė priemonė, kuria jis gali komunikuoti. Vaikas praneša tėvams, kas su juo vyksta. Verksmas - sveiko vaiko kalba. Juk rėkti reikia tiek daug jėgų! Kūdikis, kuris daug verkia, yra stiprus. Atidesni ir ne tokie įsitempę tėveliai po kelių mėnesių jau pradeda skirti verkimo „atspalvius“ - ar tai pagalbos šauksmas, ar kvietimas pabendrauti, ar pervargimo signalas ir pan.
Kristina - jauna mama, kaip ir daugelis, susidūrė su verksniuko kūdikio problema. Tikėjimas ir laukimas gražių ir malonių akimirkų su pirmagymiu buvo išblaškytos tarsi rūkas vėjyje. „Dėja, tai tik akimirkos“ - atsidūsta ji mūsų susitikimo metu. Taip, jos nėštumas vyko sklandžiai, jokių didesnių stresų nebuvo. Gimdymas, na turbūt kaip ir visoms. Ne, gydytojai mažylio sveikatos būseną vertina labai gerai. Šios jaunos mamos balse girdžiu nepasitikėjimą savimi ir bejėgiškumą. Panašūs jausmai nesvetimi kiekvienai mamai ir tėčiui, auginantiems dažnai verkiantį kūdikį.
Verksmingas kūdikis įneša nesusipratimus ir į poros santykius - kai vienas iš tėvelių „nesugeba“ nuraminti kūdikio. Tėčiai dažnai „pralaimi kovą“ su verksmu: „Tik vyras paima ant rankų mažylį ir tuojau pat jį pravirkdo. Lyg tyčia. Jo pasiaiškinimai, kad nemoka nuraminti, mane stumia į aklavietę“. Motinystės jausmas jaunoms mamoms leidžia veikti intuityviai: jos net negalvodamos priglaudžia kūdikį, suranda jiems tinkamą pozą, pamasažuoja ir pan. Vyrai lieka nuskriausti, nes tėvystės jausmą jiems reikia išsiugdyti. Čia jie gali tikėtis pagalbos iš partnerės. Todėl svarbu, kad mama pamokytų jaunąjį tėvelį, jam pasufleruotų, o ne čiuptų verkiantį kūdikį iš rankų. Kartais nutinka, kad ir mamos „pralaimi nelygioje kovoje“ su kūdikio verksmu: „mano verksniukas triukšmauja visą dieną, aš jį raminu visais įmanomais būdais. Pikta ir nusivylusi, galiausiai pripažįstu savo pralaimėjimą“. Tai atsitinka, kai po ilgos „darbo“ dienos mama jau nebežino ko imtis, kad nuraminti verksniuką. Ramūs tėčiai tampa gelbėtojais, tačiau palieka labai nemalonų jausmą mamos širdyje : „Na kodėl aš negaliu nuraminti savo kūdikio?“
Kūdikio Paros Ritmas ir Dienotvarkės Svarba
Žinios apie vaikelio fiziologiją bei paros ritmą turėtų įnešti šiek tiek aiškumo ir nusiraminimo. Įdomu ir keista, jog ką tik gimę kūdikiai gyvena kiek kitokiu ritmu - jų paros ilgis siekia net 25 valandas. Tai leidžia suprasti posakį „sumaišė dieną su naktimi“. Pirmosiomis savaitėmis kūdikio miego ciklo trukmė yra maždaug 50 minučių. Tad nieko nuostabaus, jog jautresni kūdikiai pabunda kas valandą. Tokie nesusipratimai lemia tai, jog tėveliai pirmuosius mėnesius turi padirbėti „įstatant“ vaikelį į vėžias - paros rėžimą.
Kūdikiui svarbu, kad tuo pačiu laiku jį žadintų, maitintų, praustų, migdytų. Dienotvarkė ne tik tėveliams leidžia lengviau tvarkytis su dienos darbais, bet ir kūdikiui suteikia saugumo ir stabilumo pojūtį. Tai labai svarbu jautresniems vaikams, kitaip vadinamiems verksniukams, kurie kiek ilgiau užtrunka adaptuodamiesi prie naujų gyvenimo sąlygų. Juk net ir suaugusiems žmonėms, pakitusios gyvenimo sąlygos kelia nemažai streso. Pabandykit prisiminti, kokie buvo pirmieji jausmai, kai išsikraustėte iš tėvų namų, nusprendę gyventi savarankiškai?
Kūdikio būdravimo metu tėveliai neriasi iš kailio ir stengiasi palaikyti mažylio gerą nuotaiką. Jį užima įvairiomis veiklomis, žaislais. Tačiau pamiršta, kad kūdikio dėmesio išlaikymo laikas dar visai trumputis, vos kelios minutės. Dėmesio apimtis taip pat ribota - vaikelis sugeba priimti vieną arba du stimuliavimo šaltinius (suaugę žmonės priima tik du-tris stimuliavimo šaltinius). Tėveliai tai turėtų prisiminti bendraujant su juo: vienu metu tik kalbiname, arba tik žaidžiame, rodome. Besirinkdami žaislus ir užsiėmimus, mes turime atsižvelgti į šiuos kūdikio dėmesingumo ypatumus. Kitu atveju: siūlydami ryškius, daugiafunkcius žaislus ir įvairius, besikeičiančius žaidimus, mes rizikuojame per greitai nuvarginti vaiką.
Norėdami kuo taikliau patenkinti vaikelio bendravimo poreikius ir nepravirkdyti jo, tėveliai turi išmokti atpažinti savo kūdikio nuovargio signalus. Nuvargę kūdikiai dažnai nukreipia akutes į šalį, pasikeičia jų „gugavimo“ tonacijos, judesiukai tampa intensyvesni, stipresni, staigesni, kas juos pačius išgąsdina. Jaunųjų tėvelių užduotis - laiku pastebėti nuovargio signalus ir sumažinti žaidimo intensyvumą ar kūdikiui leisti pabūti ramioje aplinkoje. Juk pernelyg smarkus stimuliavimas sukelia nuovargį, kuris išsilieja ašaromis.
Pervargimo grėsmė kyla ir raminimo, migdymo metu. Kai vaikelis pradeda verkti, o jo raudos mums rodos jau tęsiasi amžinybę, mes griebiamės įvairiausių metodų. Paimame vaikelį ant rankų, supame įvairiu tempu, dėl savo kantrybės išteklių ribotumo keičiame supimo pozas, lakstome kaip išprotėję. Mažas kūdikėlis aprimsta trumpam ir vėl, mūsų dideliam nusivylimui, pradeda verkti. Nekontroliuojamo verkimo situacijai prasidėjus, reikėtų pirmiausia aprimti patiems. Galite palikti kūdikį savo lovelėje ir kelioms minutėms atsitraukti, išeiti iš kambario. Kartais nutinka, jog mažieji verksniukai palikti vieni, ima ir užmiega saldžiu miegeliu. Tai akivaizdus faktas, jog net ir raminant, migdant svarbu pastovumas. Tačiau jei verksmas nesiliauja, o rodos viskas išbandyta, prisiminkite vieną patį efektyviausią arba jums patogiausią raminimo techniką. Šis raminimo būdas neturi būti skubotas, judrus. Pasistenkite švelniai ir ilgesnį laiką taikyti šią raminimo metodiką. Tai „sugedusios plokštelės principas“, kuris padeda aprimti ir kūdikiui, ir tėveliams. Ar jaučiatės pervargę ir nebeturite naujų minčių, kaip nuraminti kūdikį? Stebėkite ką vaikelis daro, kad nusiramintų. Dažniausiai tai bus kumštuko ar pirštuko čiulpimas, antklodėlės tempimas ant veidelio ir pan. Atraskite mažylio nusiraminimo „strategiją” ir naudokitės ja.
Kad sėkmingai palydėtumėte kūdikį į miego karalystę, suformuokite miegojimo įprotį. Pavyzdžiui, kiekvieną vakarą, prieš einant miegoti, atlikite kokius nors „ritualus“: išmaudykite, aprenkite pižamėle, paskaitykite pasakėlę, pamaitinkite krūtimi. Svarbu, kad kūdikis būtų migdomas tuo pačiu laiku, toje pačioje vietoje - savo lovytėje, kambaryje. Augdamas vaikas mokosi per asociacijas. Geriausia, kad kūdikio miegamasis būtų skirtas tik miegoti. Jei tai darote diena iš dienos, tai vaikelis supras, jog jį ruošia miegui ir jis pasijaus saugiai bei ramiai. Kiekvieną vakarą pasakykite savo kūdikiui, kad „atėjo metas miegoti“. Jeigu jūs tą kartosite nuo pat pirmųjų mėnesių, jūsų vaikui šie žodžiai asocijuosis su miegu.
Kūdikio Raidos Etapai: Nuo Gimimo Iki Vienerių Metų
Kūdikio raidos kalendorius - tai tarsi mažylio kelionių žemėlapis per pirmuosius gyvenimo metus. Jis padeda tėveliams suprasti, kas vyksta su jų mažyliu skirtingais mėnesiais: kaip kūdikis auga, mokosi, tyrinėja aplinką ir pradeda bendrauti su pasauliu. Nors kiekvienas naujagimis vystosi savaip ir savitu tempu, yra tam tikros gairės, kurios padeda pastebėti, ar viskas vyksta sklandžiai. Ypatingą dėmesį raidos kalendoriui turėtų skirti tėvai, auginantys ankstukus. Anksčiau laiko gimusio kūdikio raida dažnai vertinama pagal pakoreguotą amžių (skaičiuojamą nuo tikėtinos gimdymo datos), todėl svarbu turėti aiškias gaires, padedančias stebėti pažangą.
Būti kūdikio verksniuko tėveliais tikrai sukus darbas, kuris reikalauja daug vidinės stiprybės ir fizinių jėgų. Pirmieji gyvenimo metai yra vieni svarbiausių visame žmogaus gyvenime. Per šiuos metus augame ir vystomės bene sparčiausiai - formuojasi judėjimo, kalbos, pažinimo socialiniai-emociniai įgūdžiai. Sekant kūdikio raidą ir stebint, ar ši neatsilieka nuo priimtų normų, jos etapai skirstomi pagal amžių.
Fizinė raida:
- 1-2 mėnuo: Kūdikio kūnelis vis dar labai gležnas, laikysena primena buvimą įsčiose - rankytės ir kojytės sulenktos, judesiai nekoordinuoti. Gulint ant pilvo mažėja fiziologinė fleksija, svorį išlaiko ant rankų ir krūtinės, geba trumpam pakelti galvytę, tačiau dar negeba išlaikyti vidurio linijoje. Gulint ant pilvo stebima daugiau liemens, rankų, kojų judesių. Mažylis geba sugriebti daiktą, įdėtą jam į ranką, bet dar negeba jo paleisti.
- 3 mėnuo: Galvytė dar svyruoja, bet stiprėja kaklo raumenys. Šiame etape kūdikis geba išlaikyti galvą vidurio linijoje, pasukti į abi puses, stebima daugiau aktyvių galūnių judesių. Gulėdamas ant pilvo remiasi dilbiais. Suveda rankytes, deda jas į burną.
- 4-6 mėnuo: Kūdikis daug juda - mojuoja rankytėmis, spardo kojytėmis. Kūnas tampa lankstesnis. Apie 4 mėnesį gulėdamas ant nugaros mažylis pradeda siekti šone padėtų žaislų, formuojasi valingas griebimas. Apie 4,5 mėn. gulėdamas ant pilvo bando perkelti kūno svorį (viena rankyte remiasi, kita bando siekti žaislo). Gulėdamas ant nugaros bando siekti daiktų kirsdamas vidurio liniją, rankytėmis siekia kelių. 6 mėn. mažylis, gulėdamas ant pilvo, remiasi plaštakomis, visiškai atremtu delnu. Taip pat šiuo laikotarpiu, gulėdamas ant pilvo, mažylis pradeda suktis ratu aplink savo ašį į abi puses, geba vartytis nuo nugaros ant pilvo ir atgal.
- 7-9 mėnuo: Gerėja kūno kontrolė, ypač viršutinės kūno dalies. Šiuo vystymosi etapu mažylis, gulėdamas ant nugaros, siekia pėdų, kiša jas į burną. Taip pat pradeda šliaužti. Gulėdamas ant pilvo kūdikis remiasi plaštakomis, geba sulenkti koją ir pakelti vieną ranką siekdamas žaislo. Apie 7,5 mėn. formuojasi įstrižas sėdėjimas. Sustiprėja ir smulkioji motorika - mažylis daiktus ima su smiliumi ir nykščiu. Kūdikis stojasi į keturpėsčią padėtį, pradeda siūbuoti, atkelia ranką siekdamas žaislo.
- 10-12 mėnuo: Kūdikis sugeba laikyti galvytę visiškai stabiliai. Maždaug nuo 8 mėn. geba laisvai sėdėti, manipuliuoti žaislais, pradeda ropoti, bando stotis prisitraukdamas rankomis. Šiuo laikotarpiu mažylis stovėdamas geba perkelti svorį, eina šonu palei baldus, vėliau - palei sieną, geba pereiti nuo vieno baldo prie kito, pasisukti, savarankiškai pastovėti. Taip pat mažylis geba atsitūpti, bando stotis iš keturpėsčios padėties. Apie 12 mėn. mažylis pradeda žengti pirmuosius žingsnius, eidamas plačiai stato kojas, eina mažais žingsneliais. Maždaug 14-16 mėn. vaikas geba savarankiškai vaikščioti, eidamas sustoti, keisti kryptį.
Motorinė raida:
- Ryškūs naujagimio refleksai, atsiranda sugriebimo ir išgąsčio refleksai, ieško spenelio ar čiulptuko.
- Guli ant pilvo, kelia galvytę 45° kampu, remiasi alkūnėmis.
- Gali trumpam išlaikyti galvytę stačioje padėtyje.
- Pradeda vartytis nuo pilvo ant nugaros.
- Apverčia save nuo nugaros ant šono, kartais ant pilvo. Ima žaislus abiem rankomis, juos tyrinėja. Gali nulaikyti buteliuką.
- Pradeda ropoti vietoje, sukiotis aplink savo ašį.
- Stiprina gebėjimą ropoti, bando atsisėsti savarankiškai.
- Dauguma kūdikių pradeda ropoti, sėdi be atramos. Pradeda stotis laikydamasis už baldų. Tikslingai muša daiktus vieną į kitą.
- Laikydamasis eina palei baldus, bando pritūpti ir atsikelti.
- Gali trumpam stovėti be atramos, bando atsistoti savarankiškai. Pirštų judesiai vis tikslesni, moka įdėti smulkų daiktą į indelį.
- Greitai juda ropodamas. Deda žaislus vieną ant kito, pradeda naudoti daiktus pagal paskirtį (šukuoja, stumia mašinėlę).
- Daugelis kūdikių pradeda vaikščioti savarankiškai, nors dar svyruodami. Naudoja gestus (mojuoja „viso gero“, rodo „negalima“), deda daiktus į dėžutes.
Sensorinė raida:
- Matymas labai ribotas - mato apie 20-30 cm atstumu.
- Pradeda sekti veidus ar ryškius objektus akimis iš vienos pusės į kitą.
- Pradeda atskirti objektus pagal formą, garsą. Susipažįsta su aplinka per burną ir dažnai viską, kas pakliūva, dedasi į ją. Susidomėjimą kelią garsus ar spalvas skleidžiantys žaislai.
- Pirštu pradeda rodyti į tai, ko nori, dalijasi savo atradimais. Gerai reaguoja į kalbą, gali vykdyti paprastas instrukcijas.
- Atpažįsta savo atvaizdą veidrodyje. Supranta paprastas užduotis - pvz., „paduok kamuoliuką“.
- Supranta žodžių reikšmes, reaguoja į emocinę kalbą.
- Suvokia, kad daiktai egzistuoja net tada, kai jų nemato.
Socialinė ir emocinė raida:
- Atpažįsta motinos balsą, kūdikį ramina pažįstamas kvapas, balso tembras.
- Emocinis atsakas ryškėja - džiaugsmas, susidomėjimas.
- Reaguoja į žaidimus, domisi kitais žmonėmis.
- Reaguoja į savo atvaizdą veidrodyje, kviečia atkreipti į jį dėmesį garsu, šypsena, judesiais.
- Pradeda mėgdžioti balsus, veido išraiškas. Rodo aiškų prisirišimą prie tėvų, pradeda ieškoti daiktų, kurių nemato.
- Rodo aiškų prisirišimą prie tėvų, pradeda ieškoti daiktų, kurių nemato.
- Pradeda reikšti savarankišką nuomonę - gali nusisukti, kai kažkas nepatinka.
- Atsiranda stiprus prisirišimas prie vieno ar kelių asmenų.
- Ištaria pirmuosius žodžius, rodo tėvams norus gestais, emocijomis.
Kada Vertėtų Kreiptis į Specialistą?
Nors dauguma vaikų atitinka vadinamąsias fizinės raidos normas, svarbu atminti, kad kiekvienas yra individualus ir vystosi savo tempu. Vis dėlto kartais raida ima pastebimai vėluoti. Reabilitacijos ir sporto medicinos centro specialistė sako, kad ieškoti pagalbos reikia tuomet, kai, atsižvelgiant į kūdikio amžių:
- Naujagimio raumenų tonusas yra mažas (kūnelis suglebęs) arba didelis (kūnas įsitempęs).
- 1-2 mėn. kūdikis, gulėdamas ant nugaros, galvą laiko pasukęs tik į vieną pusę, o būdamas ant pilvo, negeba jos pasukti į šoną.
- 4 mėn. - nesuveda rankų į vidurį, gulėdamas ant pilvo nesiremia dilbiais, neišlaiko pakeltos galvos arba negali sulenkti kojų per klubo sąnarį.
- 5-6 mėn. - neguli ant šono, nesiverčia nuo nugaros ant pilvo arba gulėdamas ant pilvo nesiremia tiesiomis rankomis.
- 7-8 mėn. - gulėdamas ant pilvo negeba perkelti kūno svorio ant tiesių rankų, savarankiškai nesėdi.
- 9-10 mėn. - savarankiškai nesėdi, neatsistoja, yra išlikęs pėdų griebimo refleksas, sėdi raidės „W“ padėtyje.
- 11-12 mėn. - kokybiškai neropoja, neina įsikibęs, nenoriai keičia padėtis.
„Esant galimybei, pas kineziterapeutą rekomenduojama apsilankyti kas 6 savaites. Tokiomis laiko atkarpomis galima matyti perėjimą iš vieno raidos tarpsnio į kitą. Specialistas įvertins esamą situaciją ir naujai išmoktus judesius, jų kokybę, pakoreguos namų darbus ar pakeis, papildys kineziterapijos programą“, - sako specialistė.
Kaip Padėti Kūdikiui Išmokti Apsiversti?
Verčiantis nuo nugaros ant pilvo: Kojų kėlimas aukštyn - pilvo aktyvacija: pakėlus kojas ir jas sukiojant į šonus, kūdikis pajaus, kad juda ir kilnojasi jo dubuo, o tai skatina verstis visą kūną. Keliant ir kryžiuojant vieną koją kūnas suksis dar labiau - taip išmoksite pasiversti ant šono. Pasisukimas ant šono ir gulėjimas šioje padėtyje: prie mokymosi pasisukti prijunkite žaidimus gulint ant šono. Galiausiai - vertimosi momentas ir rankos ištraukimas: gulint ant šono toliau mokykitės kryžiuoti kojytę ir apsiversti iki galo. O apsivertus, jei ranka lieka prispausta - neskubėkite jos ištraukti, švelniai patapšnokite, kad mažylis atkreiptų dėmesį ir pabandytų ištraukti pats. Jei jam nepavyksta - švelniai kilstelėkite tos pusės dubenį ir rankytę pavyks ištraukti.
Verčiantis nuo pilvo ant nugaros yra trys pagrindiniai žingsniai: Atraminės rankos pritraukimas: prieš pradedant judesį svarbu atkreipti dėmesį, kad mažylis būtų atsirėmęs dilbiais prieš save. Svorio pernešimas nuo vienos pusės prie kitos: su mėgstamu žaislu atkreipkite mažylio dėmesį ir kelkite žaislą šone aukštyn, kad kūdikis žiūrėdamas į viršų po truputį suktųsi į šoną ir perneštų svorį ant vienos atraminės rankos. Rankos tiesimas ir galvos sukimas: kai mažylis jau sieks žaisliuko, veskite jį tolyn vaikui už nugaros, kad mažylis tiesdamas ranką suktųsi ir verstųsi atgal.
Jei pastebėjote, kad jūsų kūdikis verčiasi tik į vieną pusę, pirmiausia, pergalvokite jo miego, nešiojimo ir žaidimo erdvės padėtis. Tokioje situacijoje svarbi dinamika: jei kūdikis miega savo lovelėje, keičiame galvos dėjimo puses - vieną naktį kairėje, kitą - dešinėje. Nešiojame keisdami puses ir rodome žaislus iš abiejų pusių.
Patarimai Tėvams: Kaip Pasitikėti Savimi ir Savo Pasirinkimais
Nors aš pati, kaip žindymo konsultantė, tikrai tvirtai tikiu, kad mamos pienas turėtų būti pirmasis pasirinkimas, tačiau kiekvienai mamai tai yra jos pasirinkimas ir dienos pabaigoje svarbiausia, kad būtent ji jaustųsi gerai. Todėl nesvarbu, ar kūdikis žindomas, ar maitinamas nutrauktu pienu, ar mišinuku - visada palaikau tėvus, kad jie darytų tai, kas jiems atrodo geriausia ir patogiausia. Niekas neturėtų jaustis teisiamas už priimtą sprendimą, o kol turite laimingą, mylimą ir sveiką vaiką - didžiuokitės tuo! Dauguma mano kartos vaikų buvo maitinami mišinuku, kuris tikrai nebuvo toks geras, kokius turime šiandien, ir nepaisant to užaugome visai neblogai!
Mano pateikiamos dienotvarkės yra tik orientyras ir pavyzdys kaip galima dėlioti dienos bei nakties ritmą, o kiekvienas kūdikis yra unikalus ir tikrai bus svyravimų - tai normalu. Juk suaugę mes nevalgome lygiai tuo pačiu metu kiekvieną kartą ir neužmiegame sekundės tikslumu, verčiau išlaikome panašų ritmą, tuos pačius veiksmus atliekame kasdien panašiu metu ir tame pastovume randame ramybę. Svarbiausia - atrasti savą ritmą, kuriame jausimės komfortiškai. Taip pat ir su kūdikiais bei vaikais.
Atsipalaiduokite ir mėgaukitės savo kūdikiu! Dabar mums prieinama labai daug informacijos, o tai gali priblokšti ir būti painu. Pirmas ir svarbiausias patarimas, kuris skamba ir medikų lūpose, yra ir žindyvių pagalbos portale: “Darykite kažką / bet ką, kas panaikintų nerimą“. Tegul tai būna kad ir šiaip jau nerekomenduojami antspeniai, žindukas ar mišinukas! Tiks viskas, kad sugrąžina mamai dvasios ramybę.
Vaikų auginimas - tai vienas didelis procesas, kuriame yra daug visko: kartais katarsio, atsipalaidavimo ir džiaugsmo, o kartais tenka lėkti amerikietiškais kalneliais sulaikius kvapą. Būna momentų, net periodų, kai pavyksta pasijusti “prie vairo“, bet daug dažniau tėvai ypač aiškiai pajunta, kad yra, anot Kalilio Džibrano, “lankai, iš kurių paleidžiamos strėlės“. Tėvų užduotis - tik padėti augti, įsiklausyti ir būti patikima alkūne lipant į kalną. O atpildas gal - tik gal!
Keturi patarimai, kaip nuraminti vaiko ožiukus
Vakcinacija siūloma pagal valstybinį planą, bet nėra privaloma. Niekas nesistebi, jei renkamasi neskiepyti ar nukelti viską į antruosius vaiko metus, o dvejojantiems tėvams tiesiog pasiūloma literatūros, kad sprendimas būtų lengvesnis. Čia jokiu klausimu nesulauksite įsakmios nuomonės, stengiamasi paaiškinti vaiko raidą, poreikius, tačiau visada pabrėžiama, kad svarbiausia - laiminga mama ir kūdikis.
Todėl jei mamai ir kūdikiui geriausia miegoti vienoje lovoje ar naudoti žinduką - tebūnie taip. Valio, jei viskas einasi sklandžiai! Tačiau nereikia nusiminti, jei viskas ne pagal idilišką paveikslėlį. Jei kūdikis nenori krūties ar verkia, lyg būtų alkanas, o jums skauda “nučiunktus“ spenelius - esate ne viena iš milijono, o viena iš daugelio.
Visų blogiausia, jei mamai ima slysti žemė iš po kojų. Staiga ji nesupranta, ko vaikas nori, nepasitiki savimi ir nerimauja. Nerimą tuoj pat perima vaikutis ir užsisuka ydingas ratas.
Vienas labai svarbus aspektas - stebėti kūdikio judesių simetriją: žiūrėti, suktis, verstis kūdikis turi vienodai ir į kairę, ir į dešinę pusę. Siekti žaislo vaikas turi ta ranka, kuri yra arčiau, ir naudotis abiem lygiai vienodai. Žinoma, reikia stebėti stambiosios bei smulkiosios motorikos progresą, tačiau vystymosi normų rėžiai čia gana platūs, todėl svarbu matyti bendrą vaizdą ir pokytį.
Viena gera taisyklė - nedaryti to, ko vaikas pats dar nesugeba. Pamažu atpalaidavęs delniukus vaikas ima griebti žaisliukus, atranda savo kojytes. Logika paprasta - sugebėti vis geriau apsižiūrėti aplink ir pasiekti norimą daiktą, t.y. pastebėti, sugriebti ir sukišti sau burnytėn. Toks yra pasaulio pažinimas. Ši logika arba smalsumas verčia vaiką pasikelti ant rankyčių, sukioti galvą, verstis į šoną link barškučio, o vėliau ir sėstis, šliaužti, ropoti. Tačiau iki sąmoningo ir savarankiško atsisėdimo be pagalbos visa kūdikio veikla natūraliai yra ir turėtų vykti horizontalioje padėtyje.
Kol raumenynas nesustiprėja pakankamai, kad išlaikytų sėdintį, o vėliau ir stovintį ar bėgantį vaiką, jį visiškai patenkina įvairios gulimos padėtys: ant nugaros įsikišus kojos nykštį, ant pilvuko graužiant žaisliuką ir pan. Ir šitaip horizontaliai gyvenimas galėtų tęstis net iki aštuonių mėnesių, kai vaikas pats atsisėda - tai normali fizinė motorikos raida. Beje, iki tada nešioti vaiką fizioterapeutai taip pat rekomenduoja gulintį, t.y. pilvuku ant rankos, tinka ir šonu ar nugara. Bet kuri vertikali padėtis per akių vaizdą siunčia impulsą smegenims “kelkis, sėdėk, stok“.
Neskubinkime mažiukų - vos atsisėdę jie pamato daugiau, jų akiratis momentaliai ir be pastangų prasiplečia ir jiems jau ima nepakakti vien verstis (nors būtent šį vystymosi etapą diktuoja gamta), jiems reikia judėti! O judėti erdvėje vaikas gali tik šliauždamas, vėliau - ropodamas (tai irgi horizontalios pozicijos). Taigi verta pasvarstyti, ar reikalingi namie visi prašmatnūs išradimai. Jeigu jie padeda mamai - gerai, bet tikrai nereikėtų piktnaudžiauti.
Maniežas yra gera žaidimų aikštelė, kurioje vaikas gali įvairiai pasireikšti ir progresuoti, o štai vaikštukuose jis išmoksta „bėgti“ (o iki tikrojo bėgimo dar labai toli, nebent labai norite priartinti vizitą pas ortopedą…), dažnai vos liesdamas žemę. Tiesa, visi nauji išradimai (kėdutės, sūpuoklės, vaikštukai) vaikams paprastai labai patinka. Taip yra todėl, kad jie staiga ima galėti tai, ko dar visai nesugeba. Žinoma, malonu, bet net ir psichologiškai tai yra meškos paslauga vaikui. Vis dėlto džiaugsmas tokiu atveju labai trumpas ir vaikas neišmoksta pakovoti, pasistengti siekti savo tikslo. Net jei ir verkdamas pasiskundžia, kad jam sunku (juk tam ir yra artimieji, kad pasidalytų savo emocijomis), mama verčiau padrąsintų ar pagirtų, o ne pašalintų kliūtis.
Neblogas patarimas - dažniau prieiti, prigulti prie žaidžiančio ant grindų vaiko ir pasidžiaugti kartu su juo, kaip jis gražiai moka užsiimti, pagirti, jog apsiverčia, paima žaisliuką, pasiekia vis daugiau. Mažas kūdikėlis labai pozityviai reaguoja į tokį stimuliavimą ir stengiasi pradžiuginti tėvus vis naujais sugebėjimais. Jis ima laukti ne tik pagalbos - paduoti nukritusį žaislą, pakelti ant rankų pavargusį, bet ir pagyrimų. O juk dažnai pas vaiką bėgama tik tada, kai pasigirsta verksmas. Patys tėvai užsuka ydingą ratą, o paskui bando iš jo pabėgti įvairiais superįrenginiais.
Yra ne viena mankštos metodika, kaip stimuliuoti kūdikio raidą. Bet svarbu žinoti, kad prisilietimas, artumas ir meilė kūdikiui yra svarbiau už mažas pergales. Kai kurie natūralistai praktikuoja gan įmantrius gimnastikos pratimus ir tikrai pasiekia nemažai. Mat kūdikis yra labai lankstus, galima sakyti, beveik guminis, o raumenukai greitai pasiduoda treniravimui. Profesionalūs fizioterapeutai į šią veiklą žiūri šiek tiek atlaidžiai šypsodami. Visa meilė, dėmesys, kuri rodoma vaikui, yra labai gerai. O pergalės… Tebūnie jos tėvelių stimulas ir atsiminimai, o gal įspūdingos nuotraukos. Valio, jei sukelia visiems geras emocijas. Bet paprastai tai neturi didelės įtakos tolesniam vaiko vystymuisi. Juk fizinė raida turi atitikti psichinę, nes viskam vadovauja smegenys. Beje, stebint vaiką nesunku įsitikinti, kad progresas nevyksta vienu metu visais lygmenimis. Jei vaikas atrado naujus garsus, mimiką, emocijas - tuo metu šiek tiek pristoja fiziniai laimėjimai. Fizinė ir psichinė raida nevyksta kartu, bet stimuliuoja viena kitą. Tad verto atrasti masažą ar mankštelę, kuri vaikui suteiktų daugiausiai džiaugsmo, improvizuoti ir mėgautis procesu.
