Pasakos apie grybus vaikams - tai ne tik smagios istorijos, bet ir puiki galimybė supažindinti mažuosius su gamtos pasauliu, plėsti mąstymą, turtinti žodyną ir lavinti atmintį, puoselėti kūrybiškumą. Tokių pasakų laikas - ne tik nuostabus būdas bendrauti su vaikais, bet ir puiki galimybė suteikti jiems įvairių žinių.
Lietuvių liaudies pasakose grybai dažnai vaizduojami kaip gyvi personažai, turintys savo charakterius ir nuotykius. Vienoje iš tokių pasakų pasakojama, kaip iš pradžių grybai buvo visi vienodi, bet musė juos apnuodijo ir aprengė spalvotais rūbais. Taip grybai įgavo skirtingas spalvas ir savybes.
Tačiau bene populiariausia pasaka apie grybus vaikams yra Justino Marcinkevičiaus "Grybų karas". Tai nuotaikinga, eiliuota pasaka, kuri jau daugelį metų džiugina tiek mažus, tiek didelius skaitytojus.
Justinas Marcinkevičius - vienas reikšmingiausių XX a. lietuvių poetų, parašęs nuostabių eilėraščių bei smagių poemėlių vaikams: „Vaikų žemė“, „Grybų karas“, „Voro vestuvės“, „Greitoji pagalba“ ir kt. Komiška, ydas pašiepiančią poemą sukūrė vienas reikšmingiausių XX a. lietuvių poetų - Justinas Marcinkevičius. Ryškūs veikėjai, dinamiškas siužetas ir lengvai įsimenamas kūrinys tapo lietuvių vaikų literatūros klasika, kuria mėgaujasi jau ne viena karta.
"Grybų karo" gimimo istorija
Pasakos „Grybų karas“ radimosi istorija yra gana įdomi. Grįždami iš iškilmių Kunigiškėse kalbėjomės apie miškus ir apie grybus. Išgirdusi, kad poetas nėra aistringas grybautojas, nenustebau - na, negrybauja žmogus, ir kas? Ir man miškas svarbus ne dėl grybų. Atsipeikėjau po dešimties kilometrų: „O kaip Jūs parašėte „Grybų karą“ ? Poetas skaniai nusikvatojo. Ir pasipasakojo. Po studijų dirbęs „Genio“ redakcijoje. Jam reikėję skambinti autoriams, prašyti iš jų kūrinių vaikams, o prašyti - lyg nepatogu, lyg nejauku. Taigi neišprašęs, užsidarė redakcijoje ir poemą vaikams parašęs pats.
Viena iš įdomybių, susijusių su "Grybų karu", yra žodis "paliepė". Kažin ar tais „Genio“ metais kam nors Lietuvoje (ir ne tik joje…) buvo žinoma vaikams kuriančių žmonių pareiga: tekste įrašyti vieną sudėtingą žodį - tik vieną, tačiau tokį, kad vaikai ir tėvai turėtų dėl ko pasukti galvas. Šią tradiciją pradėjo britė Beatrix Potter (Beatričė Poter), žymiųjų istorijų apie „Triušį Petriuką“ autorė. Tai - paliepė, ta pati, kuri vyrui kariauti liepė. Esu apklaususi ne vieną aistringą grybautoją: kas ji, koks tai grybas? Atsakymo neišgirdau. O paliepė - tai lactarius velerius, ūmėdinių šeimos ketvirtos kategorijos grybas, panašus į gruzdą, tačiau tik panašus.
Siužetas ir personažai
Siužetas iš pirmo žvilgsnio - labai paprastas. Miške gyvena įvairūs grybai: baravykai, voveraitės, raudonviršiai, rudmėsės, musmirės ir kiti. Iš pradžių tai atrodo lyg nekaltas pasiginčijimas, tačiau po truputį jis virsta tikru "karu" - kiekvienas bando įrodyti savo pranašumą, nori būti išskirtinis ir pastebėtas.
Didelė "Grybų karo" sėkmės dalis - ryškūs, lengvai atpažįstami personažai:
- Baravykas - dažnai vaizduojamas kaip "miško karalius", rimtas, išdidus ir įsitikinęs savo svarba.
- Voveraitė - linksma, žaisminga, ryškiai geltona, ji dažnai atneša į istoriją lengvumo ir humoro.
- Raudonviršis ir rudmėsė - tvirtesni, solidesni, neretai - "rimtieji" grybai.
- Musmirė - nuodingas, bet labai gražus grybas. Ji atspindi pagundas: gražu ne visada reiškia gera ir saugu.
| Grybas | Charakteristika |
|---|---|
| Baravykas | Išdidus, svarbus |
| Voveraitė | Linksma, žaisminga |
| Raudonviršis | Solidus, rimtas |
| Musmirė | Graži, bet nuodinga |
Šie personažai puikiai tinka įvairioms interpretacijoms. Mokytojai ir tėvai dažnai kviečia vaikus aptarti, kuris grybas jiems labiausiai patinka, kurio charakteris primena draugus ar net juos pačius.
Neįmanoma net įsivaizduoti, kiek Lietuvos žmonių vaikystėje yra kopę į sceną tam, kad joje pavirstų baravyku pulkaunyku, jo žmona paliepe ar kazlėku. „Grybų karas“ be jo autoriaus noro ar prašymų pats savaime pasiprašė būti vaidinamas. Jis vaidinamas ir dabar - kuo keisčiausiai, įvairiausiai interpretuojamas. Tartum priklausytų ne autoriui, tartum būtų atsiradęs pats sau.
Štai atvažiuoja Rašytojų klubo siųstas autobusiukas į Sūduvos laukus ir jose įkurtus vaikų namus, štai pasitinka mus, atvykusius su knygomis, suaugę žmonės, bet ne tik jie. Ir berniokas, tą knygų maišelį čiumpantis, nešantis. Tai jis - tik jis vienintelis - po susitikimo prie dovanotų knygų prilekia, jas varto.
Vaikai, grybai, klausykite! - sušuko Petrukas, vaikų didžiausiasis. Vaikai netrukę pasiėmė pintinėles ir nubėgo į mišką. - Grybai, klausykite! - tuojau suriko senis baravykas, visų grybų pulkaunykas. - Klausykit: vaikai į mišką atbėgo, lapais prisidenkit, kad nerastų! Senis tuojau mažuosius baravykėlius samanomis užklostė, pats po lapu palindo. Visi grybai paklausė, tik musmiriai ir visoki šungrybiai dar aukščiau galvas iškėlė, kad juos greičiau pamatytų.
- Raudonviršį radau! - sušuko Stasiukas. - Tokį gražaus, kepurėlė raudona. - O aš voveraitę! Mano dar gražesnė, - ginčijosi Juozukas. - Ką jie čia niekus giria, - sumurmėjo baravykai. - Nėr grybų, puikesnių už baravykus. Tegu pasižiūri. Ir išlindo baravykai iš po lapų. Vaikai apsidžiaugė, baravykus pamatę, ir šoko dėtis juos į pintinėles.
Taip pat Justino Marcinkevičiaus dukra Jurga pasakojo, kad jos mylimiausias kūrinys - „Greitoji pagalba“. Tai - lėlių pasaulis, tai - miesto kultūra, tai - vaikų kambarys, kuriame gamtos beveik ir nėra. Beveik...
Iliustruota pasaka „Grybų karas“ 2-oji dalis: eil. J. Marcinkevičius, užs. SŽ.Aukštaitis, 2025-10-26
Pamokos, slypinčios "Grybų kare"
Nors "Grybų karas" - vaikams skirtas kūrinys, jame nestinga ir subtilios ironijos, kurią puikiai atpažįsta suaugusieji. Vienas didžiausių šio kūrinio privalumų - vertybinis turinys:
- Vengti bereikalingų ginčų.
- Įvertinti kitų savitumą.
- Pasijuokti iš savęs.
- Draugystė ir susitaikymas.
Dėl šių priežasčių "Grybų karas" dažnai naudojamas kaip priemonė kalbant su vaikais apie konfliktų sprendimą, bendravimą ir savivertę.
Dažnai pasakojimo pabaigoje atsiranda išmintingas balsas - pasakotojas, miško gyventojas ar net pats vaikas, suprantantis, kad toks ginčas - beprasmis. Juk visi grybai miške reikalingi, kiekvienas turi savo vietą ir paskirtį.
Pasak Justino Marcinkevičiaus, laimi mokiniai, laiku į mišką atėję ir tą karą, net neprasidėjusį, pabaigę.
Vienaip ar kitaip, šios trys iš frazės įrodo, kokia trapi riba tarp poezijos ir buities, tarp vaikų ir suaugusių literatūros.
Komišką, ydas pašiepiančią poemą sukūrė vienas reikšmingiausių XX a. lietuvių poetų - Justinas Marcinkevičius. Ryškūs veikėjai, dinamiškas siužetas ir lengvai įsimenamas kūrinys tapo lietuvių vaikų literatūros klasika, kuria mėgaujasi jau ne viena karta. „Grybų karas“: puikus poetinis kūrinys lavina ritmo pojūtį, turtina žodyną ir lavina fantaziją; kritikuojamas pasipūtimas, besaikis turtų troškimas ir mėginimas tai, ko nori, gauti jėga; siužetas itin dinamiškas, o personažai - ryškūs ir juokingi; lengvai įsimenama poema, puikiai tinka mokytis mintai ir deklamuoti ar net vaidinti grupėse; lietuvių vaikų literatūros klasika.
Ši istorija itin pamėgta pedagogų. Darželiuose ji dažnai tampa rudeninių švenčių programos dalimi: vaikai persirengia grybais, deklamuoja eiles, dainuoja ir vaidina. Pradinėse klasėse "Grybų karas" neretai analizuojamas kaip literatūros kūrinys. Toks kūrinio panaudojimas lavina kūrybiškumą, padeda geriau suvokti pasakos esmę ir perkelti ją į savo patirtį.
Nors "Grybų karas" sukurtas gerokai anksčiau, jis stebėtinai gerai prisitaiko prie šiuolaikinio pasaulio. Šiandien, kai aplink daug socialinių tinklų, palyginimų ir nuolatinio "geresnio" siekimo, pasaka apie susipykusius grybus atrodo net labai šiuolaikiška. Skaitymas kartu - puiki proga ne tik susipažinti su tekstu, bet ir pasikalbėti apie gyvenimiškas temas.
Taip, ši istorija puikiai tinka ir darželinukams. Nors pavadinime minimas "karas", pats konfliktas pateikiamas lengvu, humoristiniu tonu, be smurto scenų. Vaikams tai labiau ginčo, o ne tikro karo metafora. Kūrinį galima naudoti kaip pagrindą vaidinimui, integruotoms pamokoms, kūrybiniam rašymui, emocinio intelekto ugdymui. Taip, nes pagrindinės temos - ginčai, noras pasirodyti geresniam, draugystė ir susitaikymas - nesikeičia.
"Grybų karas" - tai kūrinys, kuris sujungia kartas. Tėvai, kadaise klausęsi jo darželyje ar mokykloje, šiandien skaito jį savo vaikams. Kiekvienas iš mūsų turi savo "grybą", su kuriuo labiausiai susitapatina - vienam artimesnis išdidus baravykas, kitam - plepi voveraitė, trečiam - kuklus, miško šešėlyje besislepiantis grybas. Skaitydami ar prisimindami "Grybų karą", mes ne tik grįžtame į vaikystę, bet ir iš naujo pergalvojame savo kasdienius "karus" - ginčus, ambicijas, užsispyrimą.
