Gydytojo traumatologo Jono Žulpos šaknys čia, Mažeikiuose.
Įgijęs gydytojo diplomą, jis grįžo į savo miestą, ir jau dvylikti metai dirba Mažeikių ligoninėje.
Kas lėmė, kad Jonas pasirinko gydytojo profesiją? Galbūt viskas kartu, išskyrus atsitiktinumą.
“Tėvukas - stalius, mama - medicinos sesuo. Aš pasirinkau tokią specialybę, kuri artima jiems abiem.
Sesuo Elvyra, kaip ir mama, - seselė, dirbanti Mažeikių ligoninės reabilitacijos skyriuje masažiste, fizioterapijos sesute, arba, kaip dabar priimta sakyti, slaugytoja.
Pradedi galvoti, o gal vis dėlto genai kalti?
Mat Jonas ir Elvyra - dvyniai.
Jaunam vaikinui subręsti padėjo dveji metai, praleisti tarybinėje armijoje.
1986-aisiais įstojęs į Kauno medicinos akademiją, po septynerių metų ją baigė.
Studijų metais, anot gydytojo, ne tik pramogauti, bet ir šiek tiek atsipalaiduoti nebūdavo kada.
Mokytis reikėdavo kiekvieną dieną, ne taip, kaip kitose aukštosiose mokyklose, kur studentai prie knygų krisdavo tik prieš sesiją.
“Studijos buvo įtemptos, iš tikrųjų reikėjo studijuoti, o ne studentauti.
Jeigu tik vadžias kiek atleisi, žiūrėk, tavo traukinys jau ir nuvažiavo”, - prisimena gydytojas.
Dažniausiai tekdavo dirbti statybose nekvalifikuotą darbą, o laisvalaikį leisdavo diskotekose, šokiuose, išvykose.
Būsimieji medikai, pasiėmę palapines, išplaukdavo jachtomis į Kauno marias ir grįždavo rytojaus dieną jau įdienojus.
Atliekant praktiką dažniausiai tekdavo sukiotis tarp traumatologų, o ir įdomiausia jaunajam medikui buvo “remontuoti” žmones.
Grįžti dirbti į Mažeikius jaunam traumatologui nekilo jokių problemų.
Pirminę rezidentūrą papuolė atlikti poliklinikoje pas traumatologą Vaclovą Čiutą.
“Ačiū jam, kad rekomendavo rinktis ligoninę, sakydamas, jog ten aš išmoksiu daugiau, ir darbas ligoninėje bus naudingesnis”, - kolegos patarimu šiandien džiaugiasi J.
Iš pradžių, anot jo, baimės akys buvo plačios.
Viskas atrodė baisiau, negu buvo iš tiesų.
Tačiau Jonas turėjo puikų mokytoją praktiką.
Skyriaus vedėjas Vladimiras Magrinas prisiėmė jauną specialistą, įsipareigojęs jį prižiūrėti ir globoti.
“Vladimirui esu dėkingas už visa tai, ko jis mane išmokė.
Šia prasme man labai pasisekė.
Iš mano bendrakursių ne daug kas turėjo tokias puikias sąlygas pradėti darbą.
Visas kolektyvas buvo labai draugiškas, geranoriškai nusiteikęs padėti.
Iš kiekvieno kažko išmokau.
Jaučiau neužslėptą, tačiau netiesioginę skyriaus vedėjo kontrolę.
Praėjo 11 metų.
Šiandien J. Žulpa - patyręs specialistas.
Jis ne kartą kėlė kvalifikaciją kursuose ir specializacijose Vilniuje, Kaune, Rygoje.
Vyksta nuolatinis mokymosi procesas.
Atsiranda naujų gydymo technologijų, naujų metodikų, naujų vaistų ir įrangos.
Internetasa taip pat suteikia galimybes tobulėti.
Drauge su kolega Ridu Egidijumi Aleksa, Jonas Žulpa perėmė buvusio vyr. gydytojo traumatologo Eugenijaus Zalagėno praktiką, atliekant kelio sąnario artroskopijas.
Pasak J. Žulpos, Mažeikių ligoninės ortopedijos-traumatologijos skyriaus medikai atlieka tas pačias operacijas, kaip ir didžiųjų šalies miestų specialistai.
Traumatologijos skyriaus ligoniai - specifiniai.
Su jais tenka bendrauti pusmetį, metus arba ar ilgiau, nes jų žaizdos gyja ilgai.
Būtent dėl to traumatologijos skyriaus buvusius pacientus lengva įsiminti.
Kritiška specialisto akimi J. Žulpa nužvelgia gatvėje sutiktus ne tik savo buvusius ligonius, stebi, ar jie neraišuoja, ar koja nekreiva, bet ir atkreipia dėmesį į kiekvieną praeivį, turintį kokį nors fizinį trūkumą.
Nekreipti dėmesio į žmones nebeišeina.
Tai, ko gero, jau profesinė liga.
Paprašytas prisiminti kritiškiausius gydytojo traumatologo praktikos atvejus, J. Žulpa neskuba to daryti.
Sunkiausia tada, kai nelaimė ištinka vaiką ir kai jam jau niekuo neįmanoma padėti.
Ką turėtų pasakyti gydytojas, kai vaikas visiškai sąmoningas ir, dingus paskutinei vilčiai, toliau primygtinai prašo jį išgelbėti?
Medikas nenuleidžia rankų ir iki paskutinio pasmerktojo atodūsio dirba savo darbą.
Tik kaip po to reikia pakelti akis į tėvus ir pasakyti jiems tiesą?
Traumatologas prisiminė maždaug prieš aštuonerius metus įvykusį nelaimingą atsitikimą.
Moteris, Naftininkų gatvės gėlių turgelyje prekiavusi gėlėmis, su savo dukryte eidama prie “Putino” prekybos centro per pėsčiųjų perėją, buvo partrenkta automobilio.
“Akyse išliko vaizdas, kaip maža mergytė, ūgio sulig neštuvais, bėgo iš paskos ir proverksiais maldavo: “Mama, nemirk…” - į tą dieną sugrįžta J.
Dukrytės prašymui buvo lemta išsipildyti: moteris pasveiko.
Daug metų ji, nešina gėlėmis, vis užeidavo į ligoninę pas savo gydytoją.
J. Žulpa sako, kad medicina jam - tai ne tik darbas, bet ir gyvenimo būdas.
Uždarytas ligoninės duris, apie savo pacientus jis galvoja ir namuose, apmąsto rytdienos operacijas.
Nepalieka ramybėje jo ir ligoniai, jų artimieji: skambina į namus, sustabdo gatvėje, susiranda ir per atostogas.
Anot traumatologo, sprendžiant pagal užsienio medikų praktiką, vyrauja nuomonė, kad gydytojas taip neturėtų elgtis.
Darbas turėtų baigtis kartu su jo darbo valandomis: išėjai iš ligoninės, ir viską turi pamiršti.
J. Žulpa nelinkęs su tuo sutikti - tikras gydytojas toks negali būti.
Pati darbo specifika lemia, kad traumatologas nuolat jaučia didžiulį neigiamų emocijų krūvį.
Ir neklausus aišku, kad jos slegia.
Traumatologijos skyriuje besigydiusi močiutė, kuriai jau buvę netoli 100 metų.
Senutė jau nebeprimačiusi ir nebeprigirdėjusi.
Ją prižiūrėjo ir slaugė dukra, kuriai taip pat nedaug trūkę iki 80-ies.
Tačiau senutė ją vis dar “vaikeliu” vadinusi.
J. Žulpa nepriklauso jokiai politinei partijai.
Anot jo, ir nesiruošia tapti politiku.
Jau antri metai jis studijuoja Kauno technologijos universitete.
Viešojo administravimo katedros magistrantui liko dar vieneri metai, iki įgis antrą aukštojo mokslo diplomą.
Kad būtų linksmiau, mokytis ryžosi kartu su žmona Rasa.
Ji taip pat medikė, dirbanti toje pačioje ligoninėje akušere-ginekologe.
Studijų metų draugystė su skuodiške iš Šačių miestelio peraugo į meilę.
Šeimoje auga trys dukros.
Turėdamas galvoje tėviškas pareigas, Jonas sako, kad jokiems dideliems “hobiams” laiko nelieka.
Visą laisvalaikį jis skiria dukroms, kurioms dėmesio tikrai dažnai pritrūksta.
Gydytojas mielai pasakoja apie savo atžalas.
Vyriausiajai Rūtai - devyneri.
Ji lanko “Žiburėlio” pradinę ir Mažeikų muzikos mokyklas.
Į pastarąją mergaitę atvedė susidomėjimas aktoryste.
Kaip ir visos jos amžiaus mergaitės, ji mėgsta šokti.
Šią savo aistrą ji tenkina lankydama Moksleivių namų šokių kolektyvą “Ritmas”.
Kuo taps užaugusi, ji dar nežino.
Tačiau žino, kad gydytoja tikrai nebus.
Nuo tėvų pašaukimo ją atbaidė naktiniai budėjimai.
Penkerių metukų Giedrė, lankanti “Žvirbliuko” mokyklą, kol kas galvos nesuka, kuo bus užaugusi.
Pareinantį namo tėtį ji pasitinka klausimu: “Ką skanaus parnešei?”
Eglei, kuriai suėjo tik 11 mėnesių, jokie žemiški rūpesčiai dar neegzistuoja.
Pranas Ružauskas, Pranciškaus sūnus iš pirmosios santuokos, gimė 1841 metų rugsėjį Viekšnių parapijos Daubiškių kaime.
Iki santuokos Pranas kažkiek laiko gyveno Vegẽrių miestelyje, prie pat Latvijos sienos.
Susituokė jis Akmenės bažnyčioje 1870 metais su Ona Ramonaite iš Akmenės parapijos Padvarėlių kaimo.
1871 metais Dãbikinėje gimė motinos vardu pakrikštyta duktė Ona.
Kita Prano Ružausko duktė - Barbora - 1874 metais šį pasaulį išvydo ne Akmenės, o Viekšnių parapijoje, Antanavos kaime.
Marijona, trečioji Prano ir Onos Ružauskų duktė, gimė 1877 metais vėl Akmenės parapijoje, Konteikių kaime.
Ją pakrikštijo arčiau namų buvusioje Kruopių bažnyčioje.
Ketvirtoji Prano ir Onos Ružauskų duktė - 1879 metais Konteikių kaime gimusi Pranciška.
Apie 1904 metus ji tarnavo pas Daugirdus Bugių dvare.
Tuo metu tenai kažką veikė (gyveno, dirbo?) bajoraitis Juozapas Kontrimas.
Visos istorijos nežinome, tačiau 1904 metų vasarį Juozapas vedė Prancišką, o po septynių mėnesių Daubiškiuose (Pranciškos protėvių kaime) jie jau turėjo dukrelę Petronelę...
Akmenės parapiečių sąraše yra du broliai Ružauskai, Pranas ir Juozapas, kiekvienas su savo šeima gyvenantys Dabikinėje, prie Akmenės.
Tai - maždaug 1886 metų duomenys.
Pranas Ružauskas užrašytas su žmona Ona ir dukromis Ona, Barbora ir Pranciška (Marijona kažkodėl praleista).
Juozapas Ružauskas - su žmona Ieva, jau suaugusiu sūnumi Juozapu ir dukromis Ieva ir Ona.
Štai, kiek panašaus amžiaus Ružauskaičių augo tuomet Dabikinės upelio pakrantėje!
Pranas Ružauskas savo dukrų tuoktuvių nesulaukė (tiesa, dukros Onutės istorijos nežinau).
1895 metais jam, mirusiam nuo džiovos, supylė kapą Papilėje.
Prano žmona Ona dar ilgai našlavo.
Jos paskutinė gyvenimo stotelė buvo Viekšnių parapijos Ašvėnų kaimas.
Gyventi galėjo pas dukrą Marijoną, nuo 1929 metų taip pat našlavusią.
Mirė 1931 metų birželį, dešimtą dieną po dukros Marijonos antrosios santuokos.
1841 m. rugsėjo 10 d. Viekšnių bažnyčioje vikaro kun. Stanislovo Gruždžio pakrikštytas kūdikis Pranciškaus vardu, valstiečių teisėtų sutuoktinių Pranciškaus ir ir Agnieškos Butnoraitės Ružauskų sūnus, gimęs 1841 m. rugsėjo 9 d. tos pačios parapijos Daubiškių kaime.
1870 m. sausio 25 d. Akmenės bažnyčioje kun. Juozapui Taškui, Juozapui Andruliui ir kitiems.
1871 m. rugpjūčio 8 d. kun. duktė, gimusi 1871 m. d. Akmenės parapijos Dabikinės dvare.
1874 m. gegužės 26 d. kun. vardu, valstiečių teisėtų sutuoktinių Prano ir Onos Ramonaitės Ružauskų duktė, gimusi 1874 m. d. vietos parapijos Antanavos kaime.
1877 m. kovo 20 d. kun. Ramonaitės Ružauskų duktė, gimusi 1877 m. kovo 18 d. Akmenės parapijos Konteikių kaime.
1879 m. rugpjūčio 12 d. Akmenės nažnyčioje kun. Antano Žilinskio pakrikštytas kūdikis Pranciškos vardu, Šiaulių miestiečių teisėtų sutuoktinių Prano ir Onos Jurijonaitės Ružauskų duktė, gimusi 1879 m. rugpjūčio 8 d. Akmenės parapijos Konteikių kaime.
1895 m. rugsėjo 22 d. Eglesių dvare nuo džiovos mirė Pranas Ružauskas, Prano s., Šiaulių miestietis, likusios našle Onos iš Ramonų vyras, turėjęs apie 55 metus amžiaus, paliko dukras Oną, Barborą, Marijoną ir Prancišką.
Jo kūną šių metų rugsėjo 25 dieną vietos vikaras kun. Jurskis palaidojo Papilės parapinėse kapinėse.
1897 m. vasario 9 d. Papilės bažnyčioje vikaras kun. Pauliukas sutuokė Viekšnių valsčiaus valstietį Stanislovą Tukį 26 metų nevedusį iš Papilės su Šiaulių miestiete Marijona Ružauskaite 20 metų mergina iš Eglesių dvaro, teisėtų sutuoktinių Jono ir Uršulės Meižytės Tukių sūnų su teisėtų sutuoktinių Prano ir Onos Ramonaitės Ružauskų dukterimi, dalyvaujant liudininkams Juozapui Statkui, Mykolui Danylai ir kitiems.
1904 m. vasario 8 d. kun. nevedusį su Šiaulių m. dalyvaujant liudininkams Aleksandrui Stonkui, Jonui Kontrimui ir kitiems.
1904 m. rugsėjo 19 d. kun. Petronelės vardu, Telšių m. Pranciškos gimusios Ružauskaite Kontrimų duktė, gimusi 1904 m. rugsėjo 14 d. parapijos Daubiškių kaime.
1931 m. birželio 9 d. Viekšnių bažnyčioje jos vikaras kun. V. Rudžinskas palaimino moterystė ryšį.
Juozas Jankevičius našlys 68 metų ūkininkas iš Ašvienų kaimo ir Marijona Aleksandra Tukienė našlė 55 metų iš Ašvienų kaimo, abu šios parapijos Viekšnių valsčiaus.
Jaunojo tėvai: Juozapas Jankevičius ir Barbora Petrikaitė.
Jaunosios tėvai: Pranas Ružauskis ir Ona Ramonairė.
1931 m. birželio 19 d. Ašvėnų kaime mirė Ona Ružauskienė nuo senatvės, 85 m. našlė, liko dukterys Ona, Barbora, Marijona ir Pranciška.
Jos kūną kun. V. Rudzinskas š. m. birželio 20 palaidojo Viekšnių parapijos kapinėse.
