Šiems garbingiems vyrams ir moterims parodoma ypatinga pagarba už tai, kad jie savo nenuilstamu darbu, pasiaukojimu, ryžtu padaro daug gero visiems Lietuvos piliečiams. Todėl ir yra apdovanojami visų mūsų, Lietuvos piliečių ir Lietuvos valstybės vardu. Tskant, padarei gerą darbą Marijos žemei - atsiimk apdovanojimą.
Kiekvienais metais valstybės institucijoms ir pareigūnams savo kandidatus valstybės apdovanojimams gauti siūlo įmonės, įstaigos, organizacijos ir piliečiai, o valstybės institucijos ir pareigūnai, apsvarstę kandidato nuopelnus, gali teikti teikimą Lietuvos valstybės ordinų kancleriui. Teikimai ordinų kancleriui pristatomi ne vėliau kaip prieš du mėnesius iki apdovanojimo dienos. Juose pateikiama kiekvieno kandidato biografija, nuopelnų aprašymas, duomenys apie ankstesnius valstybės apdovanojimus, nurodymas, kokiam apdovanojimui pristatoma, taip pat asmens tapatybę patvirtinančio dokumento kopija. Už valstybės apdovanojimui teikiamų asmenų duomenų tikrumą atsako juos teikiančios organizacijos, institucijos ir pareigūnai. Šiuose teikimuose nurodytus kandidatus labai priekabiai savo labai uždarame posėdyje svarsto valstybės apdovanojimų taryba, kuri ir teikia savo išvadas Respublikos Prezidentui. Užsienio valstybių piliečių kandidatūros, teikiamos apdovanoti ordinais, medaliais ir kitais pasižymėjimo ženklais, privalo būti suderintos su Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministru.
Lietuvos Prezidentas turi teisę visą šią biurokratinę procedūrą apeiti ir apdovanojimą įteikti savo iniciatyva. Šiemet Lietuvos Prezidentė D. Grybauskaitė Vasario 16-osios proga, kaip ir kiekvienais metais, išleido tradicinį dekretą Nr.1K-866 „Dėl Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių piliečių apdovanojimo...“. Šiuo dekretu ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu, tarpe kitų, buvo apdovanotas ir Švedijos Karalystės pilietis Jonas Axel OHMAN‘as - vertėjas, žurnalistas, kino dokumentininkas, publicistas, socialinių iniciatyvų puoselėtojas (!?).
Tūlas Švedijos pilietis J.Ohmanas apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu, nusipelnė, škias, visai Lietuvai ir kiekvienam lietuviui atskirai. Tai nėra pats aukščiausias nuopelnų valstybei įvertinimas, apdovanojimų hierarchijoje minėtas medalis užima tik 26-ą vietą. Tačiau tai nemenkina laureato didžių darbų „Vardan tos Lietuvos“ reikšmės, kadangi ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu apdovanojami asmenys už nuopelnus, garsinant Lietuvos vardą kultūros, mokslo, švietimo, verslo, gamybos, sveikatos, socialinės apsaugos, karybos, sporto, ūkio bei kitose srityse, taip pat už humanitarinę pagalbą Lietuvai.
Pabandėme išsiaiškinti, kokia įmonė, įstaiga, organizacija ar piliečiai teikė apdovanojimui Jono Ohmano kandidatūrą. Keista, tačiau viešoje informacinėje erdvėje šio „didvyrio“ bendražygių ir, savaime suprantama, didvyrio apdovanojimo vertų darbų aprašymo nustatyti nepavyko. Apsilankėme Užsienio reikalų ministerijos tinklapyje, kadangi užsieniečio teikiamą kandidatūrą pagal įstatymą reikia suderinti su šia valstybės institucija. Ir vėl laukė nusivylimas - nėra URM‘e apie šį „didvyrį“ jokių žinių. Šlovės kelias veda į Apdovanojimų tarybą, tačiau šios garbingos institucijos posėdžiai uždari, balsavimas slaptas, todėl ir vėl nusivylimas - teikimo turinys apie „didvyrio“ Ohmano nuopelnus Lietuvai vėl liko paslaptimi, išskyrus šykščią dekreto eilutę - „vertėjas, žurnalistas, kino dokumentininkas, publicistas, socialinių iniciatyvų puoselėtojas“.
Ką gi, jei kalnas neina pas Mahometą, tenka pranašui eiti prie kalno. Leidžiamės kelionėn į beribes interneto platybes ir bandysime nutapyti spalvingos asmenybės, užsieniečio, itin nusipelniusio Lietuvai „didvyrio“ J. Ohmano portretą. Raktiniai žodžiai - „Ohmanas, vertėjas, žurnalistas, kino dokumentininkas, publicistas, socialinių iniciatyvų puoselėtojas“ - atskleidžia epinį vikingų palikuonio paveikslą. Jam jau virš 50-ties, turi vos ne dvigubai jaunesnę lietuvę draugę, tačiau santykių įforminti santuoka nenori, vaikų neturi, kadangi tai įsipareigojimas, suvaržymas, nereikalinga našta - švedų vikingas visada turi būti pasiruošęs išplaukti.
Lietuvoje Švedijos pilietis atsirado dar 1990 metais, Sąjūdžio audringos veiklos pradžioje. Kaip jis pats teigia, jį šaukė laisvės balsas, kovos už nepriklausomybę dvasia, noras būti lietuvių liaudies revoliucijos pagal amerikiečio Džino Šarpo technologiją įvykių sūkuryje. Moka švedų, lietuvių, anglų, rusų kalbas. Buvęs desantininkas, armijoje buvo ruošiamas žvalgybinei misijai prieš Rusiją, išgirdo Dievo balsą, vienu metu ketino tapti liuteronų pastoriumi, bet greitai suprato, kad sielovada nėra jo pašaukimas, nuobodu.
J. Ohmanas tvirtina, jog vikingų kraujas iki šiol tebeverda kiekvieno švedo širdyje. Todėl švedų bankai, telekomunikacijų bendrovės vikingų metodais labai pelningai veikia dabar visose Baltijos šalyse - plėšia čiabuvius naujoviškai, moderniais būdais per rinkos užgrobimą, monopolizavimą, nemokėdami mokesčių į vietinius biudžetus nuo gauto pelno už nežmoniškai užkeltas paslaugų kainas. Lietuviai, kurie turėjo reikalų su švedų bankais, telekomu, kitomis plačiai besišypsančiomis skandinavų kontoromis, gerai žino - pabendrauji su jais ir kišenėse ima ūbauti skandinaviški vėjai. Švedijoje socializmas švediškas. Tai tokia ypatinga socializmo rūšis, kai visose šalyse, kur veikia Švedijos vikingų bendrovės, vietiniai čiabuviai gyvena urvinio kapitalizmo eroje, yra plėšiami, moka nepakeliamą duoklę „vikingams“ tam, kad Švedijoje socialistai gyventų gerai ir rūpesčių neturėtų. Jonas Ohmanas turbūt galvoja, kad tokia vikingų piratų komercija - tai normali verslo praktika. Kolonijose, normali.
Vertėjas Jonas Ohmanas išvertė į švedų kalbą Jurgos Ivanauskaitės romaną „Ragana ir lietus”, Jurgio Kunčino „Tūla”, Sigito Parulskio „Trys sekundės dangaus” ir Juozo Lukšos-Daumanto dokumentinius memuarus „Partizanai”, kitų rašytojų noveles, apysakas, esė. Ypatingai domisi pokario laikų partizanų veikla, todėl arši rusofobija ir antitarybiškumas neišvengiamai dominuoja taip vadinamoje autoriaus kūryboje.
J. Ohmanas reikalauja pašalinti iš lietuvių mokyklų lavinimo programų lietuvių liaudies poetę Salomėją Nerį ir nevadinti jos vardu mokyklų. Atrodytų, kur švedas, o kur lietuvių tautos lakštingala?!! Tačiau ne, J. Ohmano išlavintas estetinis europietiškas lyrinis skonis bei europietiškas išsiauklėjimas jam leidžia negailestingai kritikuoti vietinius kultūros korifėjus.
Šio „žurnalisto“ publicistiniai darbai pasireiškia tuo, kad jis tapo dažnu svečiu įvairiose masinės informacijos priemonėse, aktyviai skleidžiančiose rusofobiją, neapykantą Rusijai, rusams, Kremliui, V. Putinui. Kovingasis J. Ohmanas, duodamas interviu, aistringai pliekia azijietišką didžiąją Lietuvos kaimynę, ragina lietuvius aktyviau dalyvauti „šventame Vakarų Europos žygyje prieš neišsilavinusią, nekultūringą Rusiją“, kviečia atsikratyti tarybinio žmogaus mentaliteto - „žmogus žmogui brolis, bičiulis, draugas“ ir tapti civilizuotais europiečiais. Pinigai nekvepia, bet koks nusikaltimas yra tik verslas. Jeigu duoda pelną, jeigu kažkas nukentėjo dėl tavo verslo, tai čia nieko asmeniško, „just business“, sako švedai.
Kino dokumentalistas Jonas Axelis sukūrė dokumentinius filmus apie pokario partizanų kovas, kuriuose dominuoja, na žinoma, baisių rusų, žiaurių sovietų-rusų budelių, imperinė baisios Rusijos, Pabaltijo šalių tarybinės okupacijos tema, kuri pateikiama taip aistringai tautinės nesantaikos ir etninės neapykantos rusams fone, jog imi abejoti: Ohmanas dokumentalistas, operuojantis tik faktais, ar visgi poetas, lyrikas, kuris skirtingai nei dauguma plunksnos brolių, gieda himną ne meilei, o neapykantai!..
Bene labiausiai Lietuvai Jonas Ohmanas „nusipelnė“ pastaruosius trejus metus aktyviai puoselėdamas ypatingo pobūdžio rusofobines socialines iniciatyvas. Čia laureatas pagaliau surado palankią dirvą pasėti savo dar mokykloje gimusią patologinę neapykantą Rusijai.
„Vikingas“ Jonas iš istorijos pamokų sužinojo, kad demokratiškam Švedijos imperatoriui, kultūringai užkariavusiam visą Pabaltijį ir net Ukrainą, Karlui XII, barbarai rusai 1708 metais prie Poltavos, Ukrainoje, taip nekultūringai prispardė išpuoselėtą karaliaus europietišką užpakalį, kad šis, metęs savo kariaunos likučius likimo valiai, spruko net į Turkiją. O Švedijos imperija amžiams išnyko užmaršties upėje, kai 1721 rugsėjo 10 d. Nyštato sutartimi Rusijos imperatorius Petras I už 2 milijonus efimkų (efimkas - sidabrinė 28 gramų svorio moneta, viso už nugalėtos Švedijos kolonijas buvo sumokėta 56 tonos sidabru) nusipirko suomių, estų, latvių žemes, kurios iki Rusijos savo valstybingumo neturėjo. Todėl Ohmano istorinė nuoskauda buvo papildoma motyvacija imtis socialinių iniciatyvų, nukreiptų prieš Rusiją. Stipriai remiamas tam tikrų politinių sluoksnių netruko jose pasižymėti.
Lietuvą valdantys vasalai, proamerikietiškasis „elitas“, politikai, įvairiausio lygio veikėjai, viešai ir slapta nuo pat 1990 metų JAV specialiųjų tarnybų yra aktyviai naudojami visose JAV/NATO įmanomose operacijose prieš Rusiją. Čečėnijoje, Abchazijoje, Gruzijoje, Osetijoje, Ukrainoje, Moldovoje - visuose kruvinuose konfliktuose nuolat apsišviečia „demokratizavimo“ specialistai iš Marijos žemės. Tokiu būdu yra kenkiama pačiai Rusijai ir jos kaimynėms.
20-me amžiuje Vakarai net keturis kartus vienijosi, siekdami užgrobti Rusijos teritoriją ir jos resursus. Buvo siekiama kolonizuoti tūkstantmetę istoriją turinčią šalį - Pirmojo Pasaulinio karo metu, atviros intervencijos Pilietinio karo metu, II-Pasaulinio karo metu, Šaltojo karo metu, kuris baigėsi 1990 metais. Vakarų invazijų į Rusiją metu visada būdavo naudojamas „skaldyk ir valdyk“ principas, nacionalizmas, gyvuliška rusofobija, tautinės nesantaikos kurstymas, karo su Rusija propaganda. Tokia taktika griaudavo ne tik tarptautinės teisės principais grįstus gerus santykius tarp valstybių, bet ir niokojo Rusijos kaimyninių valstybių pilietines visuomenes, valstybių ekonomikas, etnines tradicijas, sąmoningai nuodija vietinių gyventojų masinę sąmonę, atvirai kelia grėsmę taikai ir saugumui pasienio su Rusija regionuose. Tokia neokolonijinė Vakarų nusikalstama tarptautinių santykių, grįstų melu ir galia praktika, valdomo chaoso technologija - labai naudinga mažam Vakarų, pirmiausiai JAV ir Anglijos, valstybių skaičiui, tačiau yra pražūtinga mažoms tautoms, kurias kaip įrankius savo geopolitiniams tikslams pasiekti naudoja Vakarai.
2013-11-21 Ukrainos prezidentui V. Janukovičiui Vilniuje atsisakius pasirašyti su NATO valstybėmis atvirai kolonijinę Ukrainos asociacijos su Europos Sąjunga sutartį, JAV ambasada Kijeve davė įsakymą pradėti valstybinį perversmą šalyje. Tarptautinės teisės aktai, teisės principai, įtvirtinti Tautų chartijoje, Helsinkio Baigiamajame akte, JTO rezoliucijose nustato nesikišimo į kitų valstybių vidaus reikalus principą, draudžia užsienio šalims daryti įtaką kitų šalių vidaus politiniams procesams, bet kokiu būdu remti opozicines grupuotes, nacionalistines, sukarintas grupuotes, siekiant sukelti šalyje politinės sistemos nestabilumą, griauti šalies viduje demokratinius institutus, siekiant nušalinti šalies teisėtą vyriausybę. Tokia užsienio šalies praktika įvardijama kaip atviras agresijos aktas prieš tą šalį ir suteikia šaliai pasinaudoti savigynos teise.
Ukrainoje NATO šalių agresija 2014-02-22 baigėsi teisėtos vyriausybės nušalinimu nuo valdžios ir neteisėtos nacistinės marionetinės chuntos atvedimu į valdžią valstybinio perversmo būdu. Valžią užgrobė Vakarų Ukrainos nacionalistai, kurie pasižymėjo savo neapykanta rusams, karo metu darė karo nusikaltimus hitlerinio vermachto sudėtyje, pagarsėjo savo žiaurumais prieš rusų, lenkų, žydų tautybės civilius gyventojus, masinių žudynių vietose ir koncentracijos stovyklose. Perversmams Vakarai visada naudoja labiausiai antisocialinius, todėl fašisto, nacių kolaboranto Stepano Banderos idėjinius pasekėjai tam labiausiai tiko, jais Vakarai pasinaudojo ir , panašu, sunaudos iki paskutinio Vakarų kare prieš Rusiją.
Visi matė Maidano scenoje daugybę Vakarų politinių veikėjų iš ES, JAV. Iš Lietuvos, kaip ir visų JAV įtakos orbitoje esančių kvazivalstybių, Maidane ugningus raginimus nuversti Ukrainos teisėtą valdžią rėžė Seimo pirmininkė L.Graužinienė, Užsienio reikalų ministras L.Linkevičius, konservatorių lyderiai ir visa eilė kitų, - tai yra Vakarai tokiu būdu darė tarptautinį nusikaltimą,atvirai kišosi į šalies vidaus reikalus. Žymiai didesni nusikaltimai Vakarų buvo daromi už kameros objektyvo ribų, perversmo užkulisiuose, kurie ir padėjo šalyje užgrobti valdžią.
Iš ne teisės teisė nekyla - tai yra absoliutus teisės principas, todėl Rytų Ukrainos gyventojai, kurie visada buvo etniniai rusai, žmonės iš pramoninių Rusijos rajonų, kurie 1922 metais V. Lenino įsaku buvo perduoti į tuo pačiu įsaku sukurtą administracinį vienetą Ukrainos tarybų socialistinę respubliką ir visada save laikė rusais, kaip ir didesnė pusė Ukrainos gyventojų, - visiškai pagrįstai atsisakė pripažinti neteisėtu būdu įgytą Kijevo ir Vakarų Ukrainos nacionalistų perversmininkų valdžią. Rytų Ukrainoje įvyko teisėti tiek nacionalinės, tiek tarptautinės teisės požiūriu liaudies referendumai, kurių metu absoliuti dauguma rusakalbių gyvenančių...
Joną Ohmaną kalbina laidos vedėja Beata Nicholson. - Jonai, man norėtųsi lietuvius pagirti dėl susitelkimo, aukų, ir daug vienybės. - Ir yra už ką. 2014 metais jautėme, kad žmonės Lietuvoje ypatingai reagavo su baime, bet ir su ryžtu. Ir šiemet tai jautėme. Vasario mėnesį nežmoniški pinigai atėjo į mūsų fondą. Buvau ką tik išvykęs iš fronto, skambina finansininkas, sako: „Jonai, turime milijoną eurų, po to du milijonus.“ Kai reikia, lietuviai susiima ir daro. - Mes pasaulyje esame numeris vienas Ukrainos rėmėjai? - Ir visada būsime. Ne tik iš meilės Ukrainai, tai mums irgi svarbu. Istoriškai ten visada būdavo neramu. Lietuviai ten nujodavo ir prisidėdavo.
- Jonai, esate žinomas švedas, „Blue/Yellow“ vadovas, kovotojas, padedantis Ukrainai. Bet ne visi žino, kad jūsų istorija su Lietuva prasidėjo dar 1989 metais Krokuvos bare. Kaip ten buvo? - 1989 metais Lenkijoje susitikau su lietuviais. Jie pradėjo pasakoti apie savo „Lithuania“. Šiaip aš protingas žmogus, bet nieko nežinojau, nebuvau girdėjęs. Tada pradėjo kalbėti apie Sąjūdį, apie Landsbergį. Vos ne mitologija. Tapo įdomu. Tada Gorbačiovas išėjo į sceną ir pradėjo „varyti“ ant lietuvių. Pirmą kartą atvykau 1990 metais, nelegaliai. Čia kaip viešbutis Kalifornijoje - gali „išsičekinti“ kada nori, bet išvažiuoti sunku. Ne tik apie save kalbu. Daug užsieniečių iš įvairiausių šalių, su kuriais bendrauju, irgi panašiai sako. O prasidėjus Ukrainoje neramumams dėl Rusijos, galvoju: čia gyvenu, ką nors darysiu.
- Iš kur tas kovotojo genas? Kokioje šeimoje užaugote? - Mano šeima buvo mokytojai, bet yra vienas įdomus niuansas. Gimiau prie Suomijos pasienio. Tai reiškia, kad mano švedai tėvai buvo siunčiami sušvedinti suomiukų. Buvo uždrausta suomiškai kalbėti mokyklose. Mano draugai su manimi kalbėjo švediškai, su tėvais - suomiškai. Mano tėvas kilęs iš Švedijos „Donbaso“. Jis gimė ir augo Šiaurės Švedijoje, ten buvo kasyklos. Jo visa šeima iš ten. Jis vienas išvažiavo mokytis. O visa šeima susijusi su kasyklomis. Todėl Donbaso mentalitetas man suprantamas. Yra taisyklės, yra būtinybės.
- Ką ji vežė? - Tada Norvegijoje buvo sviesto deficitas. Sudėtinga gauti, dideli mokesčiai.
- Apie lietuvius pasakykite. Kokie mūsų būdo bruožai jums patinka, o kokie ne? - Lietuviai yra ramūs kovotojai. Daug žmonių ramūs, bet viduje verda. Matau, kad priima asmeniškai tai, kas vyksta, nori prisidėti, daryti. Tai ne estai, ne latviai, ten kitaip. Ne visai gerą pusę turi lietuviai, kad darbo nebijo, bet galėtų mylėti jį labiau. Mano, kad kas nors turi duoti. Reikia suprasti, kad turi galimybę čia gyventi, vystyti, grožėtis. Yra „bachūrų“ kultūra. Nereikia žeminti kitų. Turiu gerą pavyzdį. Mano slapyvardis Ukrainoje yra Panda. Prieš kelias savaites susitikau su JAV generolu Petraeusu. Tai buvęs CŽV vadas. Jis girdėjo mano interviu ir sakė: tai vyriškumo ženklas, kai žmogus gali situaciją priimti ramiai - kaip panda.
- Kai kvietėme jus į laidą, buvote tik grįžęs iš fronto. - Buvo du esminiai dalykai. Mes važiavome su atstovu iš Amerikos kongreso pasižiūrėti, pabendrauti su kariais, vadais. Suprasti, ką geriau galima padaryti. Buvo be galo įdomus momentas. Dar ėjau su išminuotojais Charkovo srityje. Išlaisvintose teritorijose buvo be galo baisu. Mes pakankamai saugiai jautėmės, bet matai, kaip rusai tą blogio koncepciją kloja. Tam tikras minas deda, teroras, baimės sukėlimas.
- Ką galime padaryti? Remti Ukrainą? - Ten geriau remti nei čia. Vienas ten investuotas euras geriau nei 100 eurų čia. Duodu pavyzdį. Visiškai lietuviškas gaminys - termotaikiklis, dedamas ant sunkaus kulkosvaidžio. Galima du su puse kilometro atstumu matyti šilumos kontūrą. Vienas toks tinkamoje vietoje Ukrainoje - Donbase, Chersone su tinkamu ginklu ir žmogumi, mokančiu juo naudotis, yra geriau nei dešimt tokių Lietuvoje. Privalome kitaip mąstyti. Manau, turėtų būti privaloma karo tarnyba Lietuvoje, tačiau nebūtinai su ginklu.
- Lietuvos žmonės aukoja „Blue/Yellow“. Matote, ką tie pinigai gali? - Karo pradžioje kilo didžiulė problema - staiga reikia greitai kariauti. Svarbu apsaugos priemonės. Vežėme tūkstančius šalmų, neperšaunamų liemenių. Perdavėme daug mašinų ir darome tai toliau. Norėčiau išskirti vieną sritį - dronus ir antidronus.
- Lietuvoje pagamintas antidronas. Kiek jis kainuoja? - 15 tūkstančių eurų. - Ką jis gali padaryti? - Dronas skraido, tu nusitaikei ir paleidai elektroninį signalą. Signalas stabdo droną - perima kontrolę. Dronas negali sukti nei į kairę, nei į dešinę. Laikai, išsenka baterija ir gali droną nuleisti. Dronas nebekenksmingas. Gali jį perimti.
- Jonai, šitie metai pakeitė mus visus. Šitais metais išaugote, nors „Blue/Yellow“ įkurta 2014 metais. Kaip jus pakeitė šitas karas? - Išryškino mano gerąsias ir negerąsias puses. Matau, kur esu stiprus, gebantis. Matau, kur nėra įgūdžių, patirties. Esu geras lyderis, bet ne toks geras vadovas. Kritiškai į save žiūriu. Vadovas yra vadyba, daug faktorių, ten aš silpnesnis. Aš esu jautresnis, nei atrodo. Kartą patekau į juodą depresiją. Gėriau antidepresantus, buvo nekas. Mane išgelbėjo pandutės, tiesiog žaislinės minkštos pandutės, jos buvo su manimi visą laiką. Miegodavau su pandutėmis. Taip pat laikau du katinus. Be jų neįsivaizduoju gyvenimo.
- Daug matote ir išgyvenate. Esate režisierius, kovojate už demokratiją, studijavote ir teologiją. Koks jūsų santykis su Dievu? - Diplomatiškas. Dabar gal esu tapęs agnostiku. Nesakau, kad jo nėra.
Parengė Miglė Valionytė. Vasario 17 d. nacionalinio transliuotojo LRT laidoje „Studija 50“ rusofobiškais pareiškimais bei akcijomis garsėjantis Švedijos pilietis Jonas Axel OHMANAS (prezidentės Dalios Grybauskaitės dekretu Vasario 16-osios proga apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu), kalbėdamas apie karo veiksmus taip vadinamos „antiteroristinės operacijos“ zonoje Donbase, prasitarė, kad Ukrainos kariniai daliniai stengiasi žudyti būtent rusų tautybės kovotojus: „Ukrainiečiai pradeda specialiai stengtis žudyt būtent rusus“, - tvirtino Lietuvos „visuomeninis“ atstovas Ukrainoje. Paklaustas, o kaip kovos zonos mūšiuose galima atskirt rusų tautybės žmones nuo ne rusų, šis karo „ekspertas“ atsakė: „Mes žinome, kaip tai daroma“, - miglotai paaiškino agresyvus „teisuolis“, besipiktinantis, kodėl iki šiol apskritai kalbamasi su Rusija, esą turėtų būti visiška šios šalies izoliacija: „Reikia visiškai, kapitaliai izoliuoti Rusiją!.. Mūsų šalyje gyvenantys rusai taipogi sulaukė švedo kritikos: „Ir tas, kuris čia gyvena, irgi tas rusas, kur Lietuvoj... tai jeigu jūs esat rusai, jei jūs norit didžiuotis, darykit ką nors, čia jūsų šalis, čia jūsų kultūra, čia jūsų istorija, čia jūsų valdžia, čia jūsų…“, - pamokslavo J. Lietuvos pilietę, Vilniuje gyvenančią rusę Svetlaną MARTYNIUK ypač šokiravo tai, kad aršus rusofobas, pilietinio karo Ukrainoje kurstytojas apdovanojamas Prezidentūroje: „LRT komisija svarstys Rusijos kanalo TVC draudimą Lietuvoje. Būtų gerai, jei svarstytų J. Ohmano vasario 17 d. LRT laidoje pasakytus žodžius - „Donbase ukrainiečiai specialiai žudo rusus". Juk tai genocido kurstymas, nacizmo apraiškos!.. Jei užsimerkti ir nematyti to, lauk tragedijos. Šis žmogus yra karo, genocido kurstytojas, nusikaltėlis - ir toks gauna apdovanojimą Prezidentūroje?.. Vis tiktai nestebina: Rusijos KGB generolas V. Jakuninas irgi buvo apdovanotas prezidento V. Nepaisant to, kad J.Ohmanas kalbėjo apie Donbaso rusus, jo žodžiuose aš įžvelgiu neapykanta visiems rusams. Man, Lietuvos pilietei ir rusei, skaudu žinoti, kad Lietuvos žiniasklaida leidžia savo eteryje kurstyti neapykantą kitos tautybės žmonėms, skatinti ir netgi pateisinti jų žudynės. Smerkiu tokius J.Ohmano žodžius ir labai norėčiau, kad juos įvertintų bei pasmerktų žiniasklaida, politikai ir visuomenė. Kaip tai buvo Baukutės atveju, nors tada aktorė nekvietė nieko žudyti. Pagalvojau, o jeigu šis provokatorius pasiūlytų žudyti rusus Lietuvoje, niekas irgi neatkreiptų dėmesio į tai? Baisoka darosi“, -- sako žurnalistė S. Jeigu kurstantis nacionalinę nesantaiką bei pilietinį karą Ukrainoje J. Ohmanas prezidentės D.Grybauskaitės dekretu apdovanojamas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu - tai reiškia, jog kontraversiška švedo veikla yra skatinama ir pilnai sutampa su oficiozine LANDSGRYBIŲ valdžios politika? Ko iš tikrųjų siekia J. Ohmanas ir jį palaikantys atsakingi pareigūnai - Prezidentė, užsienio bei krašto apsaugos ministrai, tariamai „kovojantys“ už Ukrainos ir Lietuvos laisvę prieš „teroristinę“ valstybę Rusiją?.. Beje, šia proga vertėtų prisiminti: 2014 metų rugpjūčio gale, prieš pat Minsko taikos derybas, Prezidentė Dalia Grybauskaitė pareiškė: „Lietuva padės Ukrainai karinėmis priemonėmis“. Giraitės šaudmenų gamykloje gaminti šaudmenys dideliu kiekiu buvo perduoti neatlygintinai Ukrainai, tokiu būdu toliau skatinant neramumus Ukrainoje. Tai yra visuotinai žinomas FAKTAS. Švedijos pilietis Jonas Ohmanas 2014. 09. 01 su Karinių oro pajėgų lėktuvu, vykstant Minsko taikos deryboms, į kariaujančią Ukrainą bandė išskraidinti 5,6 tonos ginkluotės, galimai, kontrabandos.
1965 m. spalio 8 d. Jonas Ohmanas (šved. Jonas Öhman (Oehman); g. 1965 m. spalio 8 d. Umeo, Švedijoje) - švedų kilmės lietuvių žurnalistas, vertėjas, publicistas, kinematografininkas, visuomenės aktyvistas. J. Ohmanas gimė mokytojų šeimoje. 1984 m. baigė Dragonskolan mokyklą. Tarnavo Švedijos karinių pajėgų desantiniuose daliniuose. 1996 m. baigė Upsalos universitetą, kur studijavo teologiją. Ryšį su Lietuva užmezgė 1989 m., kai susipažino su lietuviais ir sužinojo apie Sąjūdį. Domėjosi šalies kultūra, visuomeniniu gyvenimu, sukūrė dokumentinių filmų apie Lietuvos istoriją, tyrinėjo pokario rezistencijos temą, išvertė lietuvių autorių knygų į švedų kalbą. 2018 m. J. Ohmanas geriausiai žinomas kaip nevyriausybinės organizacijos „Mėlyna ir geltona“ vienas įkūrėjų. Ši organizacija teikia humanitarinę ir karinę pagalbą Ukrainai, kovojančiai su Rusijos agresija.
Donbaso džazas. Į švedų kalbą išvertė Jurgos Ivanauskaitės romaną „Ragana ir lietus”, Jurgio Kunčino „Tūla”, Sigito Parulskio „Trys sekundės dangaus”, Juozo Lukšos-Daumanto memuarus „Partizanai”, kitų rašytojų noveles, apysakas, esė.
Jonas Ohmanas gimimo data - 1965 m. spalio 8 d.
