Jonas Jablonskis (slapyvardžiai Rygiškių Jonas, Petras Kriaušaitis, 1860 gruodžio 30 d. Kubilėliuose, Šakių raj. - 1930 m. vasario 23 d.) - viena ryškiausių asmenybių lietuvių tautos istorijoje, kalbininkas, bendrinės lietuvių kalbos normintojas, visuomenės ir kultūros veikėjas. Jo darbai ir veikla ypač reikšminga lietuvių literatūrai pereinant nuo tarmių prie bendrinės kalbos vartosenos.
Jonas Jablonskis gimė netoli Naumiesčio, Kubilėlių kaime, Juozapo Jablonskio (1830-1903) ir Agnės Šipailaitės (1836-1915) šeimoje. 1872 m. rudenį J. Jablonskis pradėjo mokytis Marijampolės gimnazijoje. 1877 m. tėvai persikėlė į Rygiškius. 1881 m. gegužės mėn. prasidėjo baigiamasis etapas - abitūros egzaminai. Kartu su J. Jablonskiu gimnaziją baigė ir Vincas Kudirka. 1885 m. gegužės mėn. J. Jablonskis baigė Maskvos universitetą ir grįžo į Lietuvą. Tačiau darbo paieškos pačioje savarankiško gyvenimo pradžioje buvo bevaisės. Ir tik apie 1887 m. 1889 m. sausio 16 d. J. Jablonskis paskirtas viršetatiniu Mintaujos gimnazijos senųjų kalbų mokytoju.
Šeima J. Jablonskiui buvo brangus dalykas, bet ji teikė ir tam tikrų rūpesčių. Po kiek laiko gimė dukrelė, kuri po savaitės mirė. Tai buvo didelis smūgis tiek motinai, tiek tėvui. Apie atvykusį į Mintaują J. Jablonskį susispietė nedidelis lietuvių būrelis, daugiausia inteligentai: teisininkas Motiejus Lozoraitis, teismo kandidatas Antanas Krikščiukaitis-Aišbė, aušrininkas poetas Mečislovas Davainis-Silvestraitis, teismo kandidatas Vladas Mačys, teisininkas Motiejus Čepas, o 1894 m. prie jų prisidėjo į Mintaują paskirtas vikaru Juozas Tumas-Vaižgantas.
1896 m. Jablonskis išvyko į Taliną. Taline prasidėjo politinis J. Jablonskio persekiojimas, kratos, jam buvo iškelta byla. 1902 m. paskelbtas nuosprendis J. Jablonskio byloje. Nuosprendis buvo baisus smūgis visiems J. Jablonskio planams. Į Pskovą, kur turėjo būti ištremtas iki 1904 m. vasario 27 d., J. Jablonskis atvyko 1902 m. gegužės 20 d. J. Jablonskis apsigyveno pas Kočianovskają (Velikije Lukų g., Lapotnikovos namai). 1903 m. kovo 12 d. J. Jablonskiui suteikta „malonė“ - likusį bausmės laiką atlikti Kauno gubernijoje. Gavęs šį leidimą ir pasirinkęs gyvenamąja vieta Šiaulius, į juos J. Jablonskis atvyko 1903 m.
1904 m. Jonas Jablonskis grįžo į Vilnių, čia 1906 m. gimė jauniausiasis sūnus Jonas. Nuo 1922 m. - Lietuvos universiteto garbės profesorius. Jonas Jablonskis mirė Kauno karo ligoninėje, buvo palaidotas Petrašiūnų kapinėse.
Kūrybinis ir Pedagoginis Palikimas
J. Jablonskio darbai ir veikla ypač reikšminga lietuvių literatūrai pereinant nuo tarmių prie bendrinės kalbos vartosenos. Jis pasiūlė raidę ū. Svarbiausi jo veikalai: „Lietuviškos kalbos gramatika“ (1901 m.), „Lietuvių kalbos sintaksė“ (1911 m.), „Lietuvių kalbos gramatika“ (1922 m.), „Lietuvių kalbos vadovėlis“ (1925 m.), „Linksniai ir prielinksniai“ (1928 m.).
Jonas Jablonskis yra žymiausias lietuvių kalbos normintojas. Jis galutinai nustatė lietuvių raidyną, įdiegė daugybę naujadarų, tokių kaip dienų pavadinimai (pirmadienis, antradienis, trečiadienis, ketvirtadienis, penktadienis, šeštadienis, sekmadienis), ateitis, praeitis, rašytojas, mokykla, mokslininkas, linksniai (vardininkas, kilmininkas, naudininkas, galininkas, įnagininkas, vietininkas), kalbos terminai (kablelis, kabutės, šauktukas, klaustukas), matematiniai terminai (daugyba, dalyba, skaičius, apskritimas, spindulys), degtukas, atvirukas, valstietis, tautietis. Kita vertus, jis nevengė ir tarptautinių žodžių.
Jis redagavo Žemaitės, G. Petkevičaitės-Bitės, Jono Biliūno ir kitų rašytojų kūrinius. Išugdė didelį būrį lietuvių kalbos mokytojų, kalbininkų, kurie tobulino bendrinę lietuvių kalbą.
Jonas Jablonskis ir Jo Šeima
Konstancija ir Jonas Jablonskiai naujojo Lietuvos valstybingumo priešaušryje, tautos atbudimo, tautinio susivokimo laikais buvo vieni didžiųjų lietuvybės židinio kurstytojų, savo veikla ir darbais raiškiai prisidėję prie tautos savasties puoselėjimo. Ši knyga - apie juos pačius ir apie jų vaikus, gimines, kai kuriuos šeimos bičiulius. Tai šeimos istorijai skirtas šaltinių rinkinys, kurį sudaro spausdinti ir rankraštiniai dokumentai, dukters, anūkų bei amžininkų atsiminimų ištraukos, archyviniai išrašai, nuotraukos.
Jonas Jablonskis (1860-1930) buvo viena iškiliausių lietuvių tautos asmenybių. Humanitaras, kalbininkas, mokytojas, jis caro laikais valdžios buvo nepageidaujamas savo Tėvynėje. Gimnazijos mokytojas su visa šeima kraustėsi iš vienos vietos į kitą didesniu ar mažesniu ratu nuo Lietuvos. Jo žmona Konstancija Sketerytė kilusi iš laisvųjų valstiečių, reformatė kalvinė, išsilavinusi, kiek tuo metu buvo galima ir priimta carinėje Rusijoje, - mergaitėms nevalia į universitetą. Ištekėjusi už gimnazijos mokytojo, Konstancija Jablonskienė liko vyro šešėlyje kaip ir dauguma to laiko moterų, aukojusių savo gabumus šeimai. Ir kuo iškilesnis vyro darbų paminklas, tuo, rodos, ilgesnis šešėlis krinta jo artimiesiems. Namų dvasia ir siela buvo Jablonskienė. Ir ne tik... Rašė į lietuvišką spaudą, vertė knygeles, perrašinėjo vyro rankraščius. Jablonskių namai buvo tas lietuvybės židinys, kuris traukė ir prie kurio glaudėsi ne vienas šviesuolis.
1906 m. rugpjūčio 26-oji didžiojo lietuvių kalbininko, bendrinės kalbos puoselėtojo Jono Jablonskio biografijoje pažymėta įrašu - laisvai samdomo teisėmis lietuvių kalbos neetatiniu mokytoju skiriamas į Panevėžio mokytojų seminariją. Šioje ugdymo įstaigoje tai buvo pirmasis kvalifikuotas patirties turintis lietuvis specialistas. Kad galėtų pradėti darbą, per gana trumpą laiką J. Jablonskis parengė „Lietuvių kalbos dėstymo programą“. Jau dirbdamas Panevėžyje, J. Jablonskis pradėjo rengti „Pradžios mokykloms skirtą lietuvių kalbos mokymo programą“. Ją Rusijos liaudies švietimo ministerija patvirtino 1908 m. lapkričio 25 d. Tuo metu J. Jablonskis iš Panevėžio jau buvo išvykęs į Brestą.
J. Jablonskis minėtinas ir kaip Panevėžio mokytojų seminarijos garsintojas, nes, siekdamas, kad kuo daugiau lietuvių tėvų vaikus leistų mokytis, tuometėje spaudoje ar ne septyniuose, kaip sakytume šių dienų kalba, agitaciniuose straipsniuose rašė apie stojimo ir mokymosi sąlygas. Keli jo straipsniai „Viltyje“ ir kituose leidiniuose neliko be atgarsio. Įdomu, kad būtent Panevėžio laikotarpiu J. Jablonskis su minėtaisiais lietuviukais dirbo ir po pamokų. Vakarais į jo nuomojamą butą, buvusį netoli šiandieninės Švč. Trejybės bažnyčios, Sodų g., moksleiviai ateidavo pasimokyti gimtosios kalbos. Mat J. Jablonskis tuo metu čia turėjo subūręs vertėjų būrelį ir visi vertė rusų autoriaus Modesto Nikolajevičiaus Bogdanovo pažintinę knygelę „Visuomenės įnamiai“. Pretenzijų J. Jablonskiui mokytojų seminarijos vadovybė reikšti nedrįso - juk jis su mokiniais domisi rusų profesoriaus kūryba, koks šaunuolis! Atrodo, kad ši knygelė, išleista 1908 m.
Kartu verta paminėti, kad vertėjų būrelio mokiniai vėliau Lietuvos pedagogikos, kultūros ir visuomeniniame gyvenime paliko tikrai ryškių pėdsakų. Antai A. Vireliūnas šiandien įrašytas į lituanistikos, geografijos ir kraštotyros istoriją, J. Murka tapo žinomu vadovėlių autoriumi, A. Žalys už aktyvią visuomeninę veiklą pažino prievartinę tremtinio duoną, o XX a. trečio dešimtmečio pradžioje Šiaulių burmistro pareigas ėjęs K. Beje, galėtume sakyti, kad J. Jablonskis, mokytojaudamas Panevėžyje mokytojų seminarijoje ir realinėje mokykloje bei dalyvaudamas miesto visuomeniniame gyvenime, ieškojo deimančiukų ateičiai.
Pavyzdžiui, 1908 m. išvykdamas iš Panevėžio, lietuvybės saugojimo baruose paliko paties atrastą įpėdinį. Rado mūsų mieste tų deimančiukų ir daugiau. Vienas jų - būsimasis J. Jablonskio 1932-1936 m. išleistų raštų sudarytojas, kalbininkas, žodynininkas Juozas Balčikonis. Jiedu susipažino Panevėžyje dar 1906 m. rudenį ir šis ėriškietis, J. Jablonskio raginamas, pasirinko filologijos studijas Peterburgo universitete. Tame Rusijos mieste J. Balčikonis, bendradarbiaudamas su savo autoritetu J. Jablonskiu, vakarais taip pat moksleivius suburs į vertėjų būrelį. Jo rezultatas - į lietuvių kalbą bus išversta nemažai Hanso Kristiano Anderseno ir kitų autorių kūrybos, daugiausia pasakų.
1922 m. Jonas Jablonskis buvo išrinktas Lietuvos universiteto garbės profesorium. Negalėdamas dėl sveikatos dėstyti paskaitų, savo mintis kitiems diktuodavo. Jablonskis mėgdavo kalbėti ne tik apie kalbos, bet ir literatūros dalykus. Už jo didelius nuopelnus lietuvių ir latvių vienybės idėjai Latvija 1927 m. apdovanojo jį ordinu.
1930 m. prof. Jablonskis susirgo gripu. Buvo nuvežtas į Kauno karo ligoninę. Ligoninėje buvo rūpestingai prižiūrimas daktaro Vaičiūno. Į gydytojų klausimus, kaip jaučiasi atsakydavo: „Gerai, galva skaisti“. Ir iš tikro jo galva buvo skaisti iki paskutinės dienos. Netrukus vasario 23 d. profesorius ramiai ir amžinai užmigo. Kaune visur buvo nutraukti pasilinksminimai ir pramogos. Miestas pasipuošė gedulo vėliavomis. Bazilikoje gedulingas pamaldas laikė prelatas Maironis-Mačiulis. Jonas Jablonskis palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse. 1992 metais Marijampolės gimnazijos kieme atidengtas paminklas.
tags: #jonas #jablonskis #vaikai
