Kai šeimoje atsiranda naujagimis, vyresnysis vaikas automatiškai ima atrodyti mamai ir tėčiui suaugęs. Jo pavydas naujagimiui kyla, žinoma, ne tuo momentu, kai mama su tėčiu grįžta iš gimdymo namų su ryšulėliu ant rankų. Iš pradžių vaikui net įdomu pažiūrėti į broliuką ar sesutę - juk jis taip laukė to kūdikio pasirodymo pasaulyje. Ir štai kūdikis gimė. Mažas kaip lėlė. Jį smagu maudyti. Ir mama su tėčiu patenkinti, kai paduodi jiems rankšluostį ar kremą - visą laiką giria: „Kaip tu mums padedi, ką be tavęs darytume“. Apskritai pramoga lovelėje guli nebloga, tik labai jau vienoda. Vieną dieną pažaidi, kitą, trečią... O paskui - „ačiū, gana“, geriau nupirkite naują konstruktorių! Tačiau suaugusieji kažkodėl toliau tęsia tą kvailą žaidimą ir džiaugiasi tuo žliumbiančiu padaru taip, lyg tai būtų ne paprastas mažylis, o naujausias kompiuterinis žaidimas. Devynis mėnesius pasakojote savo vaikui, kad greitai pas jus atsiras naujas draugas jam, su kuriuo bus galima eiti pasivaikščioti, žaisti ir piešti. O kas išėjo? Ilgai lauktas draugas arba miega, arba verkia. Koks iš to džiaugsmas?
Todėl gi, mieli suaugusieji, neškite atgal savo draugą į gimdymo namus, į parduotuvę, į kopūstų lysvę ar skubiai kvieskite gandrą - tegu pasiima tai, ką atnešė.
Ką daryti?
Ruošdami vyresnįjį vaiką mažylio pasirodymui, pasistenkite neteikti jam nepagrįstų lūkesčių. Nėra prasmės pasakoti jam pasakas apie tai, kad neva jam atsiras naujas draugas, todėl kad realybė bus visai kita. Geriau papasakokite, kaip kūdikiai atrodo, kaip jie elgiasi pirmaisiais gyvenimo metais. Ir būtinai parodykite vaikui jo paties kūdikio fotografijas, juk vaikas turi suprasti, kad jis taip pat buvo visiškai mažas, tik paskui užaugo. Tuomet jokių nerealių lūkesčių nekils.
Kartais artimieji ima iš anksto reikalauti iš vaiko, kad šis mylėtų tą dar negimusį broliuką ar sesutę, nesuprasdami, kad tik suaugusieji gali mylėti tai, ko dar nėra pasaulyje. Vaikai gi myli tik tai, kas iš tikro egzistuoja. Kūdikiui pasirodžius pasaulyje, duokite vyresniajam laiko, neskubinkite jo jausmų, neverskite jo prižiūrėti mažojo ir nereikalaukite altruistinių poelgių. Ir jokiais būdais nekeiskite ankstesnių ritualų - skaitykite vaikui vakarais, savaitgaliais eikite pasivaikščioti ir į svečius - viskas turi būti taip pat, kaip ir anksčiau. Kai tik vaikas supras, kad mažylis niekaip nesikėsina į jo paties gėrybes, jis nusiramins ir palaipsniui pajėgs priimti naują sau situaciją. Svarbu ir tai, kad jokių staigių permainų šiame vaiko gyvenimo etape neturi būti (pavyzdžiui, jei ruošiatės atiduoti vaiką į darželį, padarykite tai prieš tris-keturis mėnesius iki gimstant jaunėliui).
Duokite čiulptuką
Jūs taip didžiavotės savo savarankišku vyresnėliu: jis ir čiulptuko nepripažino, ir nuo krūties bei sauskelnių greit atprato. Stebuklas, ne vaikas. O dabar tas stebuklas stovi vidury svetainės šviežiai padarytoje balutėje ir rėkia. Mažasis nori buteliuko? Reikia ir didžiajam. Krūtis? Neatsisakys - juk jis irgi žmogus. Dar jam ir dainelę reikia sudainuoti. Deja, dabar vyresnysis stengiasi viskuo būti panašus į jaunėlį.
Ką daryti? Vyresniojo elgesyje yra logikos: juk mylėti tą nemaloniai klykiančią būtybę visiškai nėra už ką, tačiau suaugusieji ją tiesiog dievina ir praleidžia su ja visą laiką. Vaikas mąsto paprastai: „Tėvai myli kūdikį už tai, kad jis rėkia ir šlapinasi į sauskelnes, vadinasi, man reikia padaryti tą patį.“ Tėvai nesupranta, kas darosi, o vaikui juk reikia visiškai ko kito. Raskite laiko pabūti su vyresnėliu dviese ir būtinai pakalbėkite apie tai, kaip vertinate kiekvieną kartu su juo praleistą akimirką. Pasistenkite kalbėtis „suaugusiųjų kalba“ - aptarkite su vaiku namų reikalus, apskritai tarkitės dėl bet kokio dalyko (nuo „ką pagaminti pietums“ iki „ar man tinka ši suknelė“). Kai tik vaikas supras, kad vertinate būtent jo suaugusiojo pusę, naujagimio sindromas išnyks.
Tai MANO mama
Lyg ir viskas neblogai: kai vyresnysis geros nuotaikos, jis net gali nuoširdžiai pabučiuoti mažąjį į kaktą. Tačiau kai tikimate vaiką ant rankų, bute pasigirsta pirmagimio klyksmas. „Tai mano mama!” - rėkia jis ir stengiasi patraukti jus nuo mažojo. „Tu juk ir mano mama, ar ne taip? O jei tu pamiršai, aš tau priminsiu!“ Ir primena. Taip, pavyzdžiui, pamatote, kad tapetai svetainėje išpaišyti jūsų lūpų dažais ir tėčio kolekciniu rašikliu. Namie karaliauja visiškas chaosas, ir atspėti, kur kitąsyk patrauks vyresnėlis, tiesiog neįmanoma. Reikalai darosi visiškai nebejuokingi.
Ką daryti? Žinoma, tėvus siaubingai erzina vyresnėlio agresija ar perdėtas prieraišumas, tačiau, deja, žodžiais „atstok“ ar „nusiramink“ situacijos nepagerinsite. Nebarkite vaiko, jis visai neprivalo kartu su jumis džiaugtis kūdikio pasirodymu šiame pasaulyje. Pirmagimis visais įmanomais būdais kovoja už savo interesus, ir pastebėkite, kad renkasi net ne pačias žiauriausias priemones. Būtų blogiau, jei jis apsimestų, kad dievina mažylį, tačiau tuo pat metu nepastebimai numestų jį nuo vystymo stalo ant žemės. Atvira agresija ne tokia pavojinga, tačiau ir su ja reikia susitvarkyti. Tokioje situacijoje tėvams reikia būti išmintingiems ir labai kantriems. Pabandykite sugalvoti kelias pasakas, kurios padėtų nelaimingam vyresnėliui - o vaikas tikrai labai kenčia - suprasti, ką jis iš tikro jaučia. „Gyveno kartą mergaitė. O paskui gimė broliukas, ir mergaitė ėmė pykti ant mamos...“ - Pradžia gali būti kokia tik norite, svarbu, kad vaikas suprastų - mama žino, kaip jis jaučiasi, tačiau myli kaip ir anksčiau ir jį priima. Kai tik vyresnėlis supras, kad tėvų jausmai jo atžvilgiu nepasikeitė, situacija pagerės.
Mano turtas
Kam vaikui, kuris jau eina į darželio paruošiamąją grupę, čiulptukas? O nuobodi karuselė po lova? Atsakymas paprastas: visi šie turtai priklauso mažajai sesytei. Žinoma, ši aplinkybė padidina visų tų išvardintųjų dalykų vertę kelis kartus. Paaiškinti vyresniam, kad tai blogai - beviltiška.
Ką daryti? Labai dažnai norą „viską atimti iš mažylio“ provokuoja patys tėvai: „Kaip gerai, kad išsaugojome Joniuko kombinezoną - dabar jis ir Marytei tinka“. Arba, pavyzdžiui, su žodžiais „dabar tau šio peliuko vis tiek nereikia - atiduosim jį Marytei“ šiurkščiai atima pliušinį žaisliuką. Jei vaiko pavydas stiprus, apie kombinezoną prie vaiko geriau išvis nekalbėti. Ir juo labiau jokiais būdais nereikėtų imti vyresnio vaiko žaislų (net jei paskutinį kartą jis su jais žaidė prieš porą metų). Gerbkite asmeninę vaiko erdvę - nenori, kad kūdikis raustųsi jo daiktuose - jis turi tam teisę. O jei kūdikis stengiasi prasibrauti į uždraustą teritoriją, paimkite ant rankų ir paaiškinkite, kad tai Joniuko vieta ir tik jis čia gali šeimininkauti. Beje, tokie žodžiai bus naudingi abiem vaikams - jaunyliui jie padės išmokti bendradarbiauti su aplinkiniu pasauliu, o vyresnėliui leis suprasti, kad jūs kaip ir anksčiau gerbiate jo interesus ir rūpinatės juo.
Kas provokuoja vaikišką pavydą ir kaip nuo jo išsivaduoti
Kai šeimoje pasirodo naujagimis, vyresnis vaikas automatiškai ima atrodyti mamai ir tėčiui suaugęs. Ir žinoma, juk jis jau moka vaikščioti, kalbėti ir savarankiškai apsiauti batukus. Žinoma, dėl to tėvai ir reikalauja iš jo visko: „Tai juk tavo jaunesnis brolis, jis mažas, tu būk protingesnis“, „Maniau, kad galiu tavimi pasitikėti“, „Na ir kas, kad jis sulaužė tavo žaisliuką, jis gi nesupranta“ ir pan. Žinoma, be pagalbininko sunku.
Tai ką, tegu dirba, o kam mes juos gimdėme? Ką daryti? Būtinai girite vyresnėlį, net už minimalią pagalbą. Daugumai vaikų tai sukelia neįtikėtiną pasididžiavimą savo jėgomis: „Jis dar mažas, o aš jau didelis“. Tačiau ir čia svarbu nepadauginti: būti visą laiką „suaugusiu“ vaikas tiesiog nepajėgs ir reikalauti iš jo suaugusio elgesio beprasmiška. Reikia pagarbiai žvelgti į jo amžių ir sveikai įvertinti galimybes. Ir dar vienas svarbus momentas. Visi ikimokyklinukai - labai savininkiški. Todėl pasistenkite nevadinti kūdikio tokiais pat žodeliais, kurie anksčiau priklausė vyresniajam. Tegu zuikelis ir toliau lieka jo asmeniniu vardu, o mažylį galima pavadinti saulyte, ar kaip nors kitaip.
Kaip nuraminti mušeiką
Vyresnysis įsitikinęs, kad gimęs jaunėlis pavogė iš jo gyvenimo visa, kas tik buvo gražaus. „Mama apie mane pamiršo, tėtis išvis nepastebi, o apie močiutes ir kalbėti nėra ko - jos tikros išdavikės“. Ieškodama išeities, ta nelaiminga aplinkybių auka staiga prisimena dvi strategines paradigmas: „Pulk pirmas“ ir „Mušk savus, kad svetimi bijotų“. Na ir kaip mūsų vyresnėlis, kuris dar po stalu pėsčias vaikšto, gali primušti savus? Į pagalbą pasitelkiami žaisliukai, pagalvės, mamos skėtis ir tėčio mėgstamas puodelis.
Ką daryti? Mažylis nuolat nuskriaustas, o vyresnysis didžiąją laiko dalį praleidžia kampe - abiem vaikams blogai, o pakeisti situacijos neišeina. Išvada paprasta: kažkas iš tėvų suinteresuotas tuo, kad konfliktas neužsibaigtų. Nesijaudinkite, niekas jūsų nekaltina sąmoningu intrigų mezgimu. Dažnai būna taip, kad žvelgdami į besibarančius vaikus, mama su tėčiu nevalingai išgyvena savo vaikiškas traumas. Prisiminkite, kaip klostėsi jūsų santykiai su broliais ir seserimis: ar dažnai jie ant jūsų, ar jūs ant jų, pykote, kaip užsibaigdavo jūsų kivirčai. Išsiaiškinę savyje, sugebėsite padėti ir savo vaikams. Jei nieko panašaus jūsų vaikystėje nebuvo, veikiausiai problema ta, kad jūs kol kas nemokate teisingai padalinti vaikams dėmesio. Įsižiūrėkite į tai, kada paprastai vyresnėlis paskelbia karą jaunėliui: kuo tada užsiimate jūs ir ką daro jaunėlis? Išsiaiškinusi visus veiksnius, provokuojančius vaiką konfliktui, sugebėsite jų išvengti ir ginčų sumažės.
Tai ne aš
Senovinis šeimos servizas sudaužytas. Visas. Mama verkia, močiutė nualpo, senelis kikena ir nei už ką netiki tuo, kas nutiko, o tėtis rūsčiai klausia namiškių: kas tai padarė? „Tai jis“ - pareiškia vyresnysis, parodydamas pirštu į jaunėlį ir slėpdamas šukę užantyje. O jaunėlis tik garsiai rauda, nelabai suvokdamas, kur problema, tik aiškiai suprasdamas, kad jokios teisybės pasaulyje nėra. Profilaktiškai išbaręs „kaltąjį“, tėtis tęsia savo tyrimą ir kažkokiu metu pamato tą pačią šukę. Nusikaltėlis rastas. Atomazga jau čia pat. Tačiau vyresnysis pakelia savo neįtikėtinai tyras akis ir sako: „Tai ne aš! Aš tik šukes surinkau...“ Ir tėvai tiki, o gal tai tikrai tiesa?
Ką daryti? Kaltės kitam vertimą reikia pastebėti ir kuo greičiau, kitaip tam nebus galo. Jei kaltininkas vis dėlto tiksliai žinomas, nebarkite jo ir nebauskite antrojo vaiko akyse. Geriau pasiūlykite jam ištaisyti savo kaltę (kiek tai apskritai pataisoma).
Kaip padėti vaikui įveikti pavydą
Vienas iš svarbiausių kūdikio sveikos raidos veiksnių yra prieraišumo santykiai, kuriuos jis sukuria su savo tėvais - ar tie santykiai yra saugūs, ar ne. Kūdikis gali būti saugiai prisirišęs prie tėčio ir nesaugiai prie mamos, nepaisant to, kad būtent mama buvo pagrindinis kūdikį prižiūrintis asmuo. Kūdikio gebėjimas užmegzti ir palaikyti prieraišumo santykius yra biologinis ir apspręstas genetikos. Prieraišumas yra svarbus dėl to, kad kūdikis galėtų išgyventi. Kiekviena emociškai ir fiziškai sveika motina jaučia pasitenkinimą žvelgdama į savo kūdikį, jį apkabindama, nešiodama, liesdama. Kūdikis į tai reaguoja tvirčiau įsikabindamas į mamą, priglausdamas, šypsodamasis, guguodamas. Šiuo metu dauguma praktikų ir mokslininkų neabejoja, kad tėčiai yra svarbios vaikų prieraišumo figūros. Tėčiai perduoda žinias ir patarimus, suteikia vaikui naują patyrimą būdami patikimais palydovais įvairių naujų patyrimų metu. Žymus psichoanalitikas J. Tėvo vaidmuo šeimoje, jo atsakomybė ir dalyvavimas vaiko auklėjimo ir ugdymo procese per pastaruosius dešimtmečius gerokai pasikeitė. Tačiau palyginus visai neseniai daugumoje Vakarų kultūrų daugiau moterys buvo atsakingos už vaikų priežiūrą ir sveikatą, tuo tarpu vyrų uždavinys buvo pasirūpinti šeimos materialine gerove. Tokiu būdu, natūraliai vyrai mažiau laiko praleisdavo su savo kūdikiais. Ir dauguma tyrimų gerai atspindėjo tai, jog kūdikio-tėčio sąveikoje dominuoja žaidimas. Tuo tarpu motinos-kūdikio sąveikoje vyrauja įvairios rutininės vaiko priežiūros veiklos (maitinimas, prausimas, migdymas ir kt.). Aš nesutikčiau su nuostata, kad vyras, išėjęs tėvystės atostogų, yra silpnas ar nevyriškas. Manau, sprendimą, kad vyras prižiūrės vaiką, o mama dirbs, priima abu šeimos nariai. Ir šiam sprendimui tikriausiai turi įtakos daugybė veiksnių, pvz., tėvų asmenybės ypatumai, susiklosčiusi šeimos finansinė situacija ir pan. Yra vyrų, kurie su malonumu sėdi namie ir prižiūri vaikus, bet yra ir tokių, kuriems tai atrodo kaip priverstinis ir gėdingas darbas. Jeigu tėtis iš tikrųjų tinkamai ir jautriai reaguoja į kūdikio poreikius, tai neturėtų sukelti neigiamo poveikio tolimesnei vaiko raidai. Yra daugybė dalykų, kurie gali apsunkinti mamos gebėjimus tinkamai pasirūpinti kūdikiu, pvz., pogimdyminė depresija. Ankstyvoji motinos-kūdikio sąveika dažnai pasižymi tuo, kad mamos žindo kūdikius. Tai, ar nenukrenta tėvo autoritetas moters akyse, labai priklauso nuo pačių sutuoktinių tarpusavio sutarimo ir santuokos harmonijos. Aišku, gali būti įvairių situacijų, kai tėtis praranda darbą ir šeimą turi išlaikyti mama. Tuomet tikėtina, kad vyras gali jausti nepilnavertiškumo jausmą ir savigarbos sumažėjimą. Tačiau juk tai irgi priklauso nuo to, kokie yra santykiai šeimoje ir kiek tas pats vyras gauna palaikymo iš moterų. Tai, kaip gerai jos jausis, priklauso nuo sutuoktinio palaikymo ir paramos. Mūsų pačių atliktas tyrimas taip pat gerai parodo, kad motinų emocinei savijautai nėštumo metu ir po gimdymo labai didelę reikšmę turi vyro ar partnerio palaikymas ir pačių sutuoktinių tarpusavio santykiai.
Ikimokykliukui jausmų sumaištį gali paskatinti daug dalykų, kurie mums, suaugusiesiems, paprastai atrodo labai natūralūs. Iš mamos laiško redakcijai: „Auginu penkerių metų mergaitę ir pustrečių metų berniuką. Pastaruoju metu praktiškai kiekviena pirmagimės diena aplaistyta ašaromis. Kartais ji verkia net po kelis kartus per dieną. Ir, atrodytų, be jokios rimtos priežasties. Dar galiu suprasti, kai ji graudinasi dėl darželio, tvirtina nebenorinti jo lankyti - prasidėjus vasarai, auklėtoja išėjo atostogų, grupes sujungė. Tačiau jaučiuosi visiškai išmušta iš vėžių, kai pradeda raudoti visu balsu broliui nenusiplovus rankų prieš valgį ar šiam iškrėtus kokią nors šunybę ir už tai gavus velnių. Anądien mažoji sriūbavo, kai ruošėmės važiuoti prie ežero maudytis, - bijojo nuskęsti, nors nėra skendusi ir visus kartus anksčiau, kai vykdavome maudytis, ji susiruošdavo pirmoji. Vėliau ašarų lietumi prapliupo, kai reikėjo eiti miegoti. Nesuprantu, kodėl ji taip elgiasi ir kaip galėčiau jai padėti.“
Šeimos gyvenimo pokyčiai, pasikeitusi šeimos narių kasdienybė. Ir nebūtinai dideli. Kartais impulsu kitaip elgtis gali tapti net ir trumpalaikis, reguliarus tėčio ar mamos nebuvimas namie, kai šie, tarkime, pradeda lankyti sporto klubą, kokius nors kursus ir pan. Vaikui šie paprasti dalykai tikrąja to žodžio prasme sujaukia gyvenimą. Juk jis buvo pratęs gyventi vienaip, buvo susiformavęs tam tikras vienų ar kitų dalykų ritmas, pavyzdžiui, pasaką prieš miegą skaito ar dantukus valo tik mama (tėtis), ir štai jos (jo) nėra. Vaikas sutrinka, pradeda ilgėtis mamos ar tėčio, natūralu, kad susigraudina, pravirksta.
Pokyčiai darželyje. Mažylį gali paveikti faktas, kad pasikeitė auklėtoja, kad jį perkėlė į kitą grupę ar kad joje atsirado daug naujokų. Nepažįstami žmonės vaiką trikdo, baugina, turi praeiti šiek tiek laiko, kol jis juos prisijaukins. O kol vyksta jaukinimosi etapas, vaikas gali jaustis įsitempęs, jautriau reaguoti į aplinką.
Konkurencija dėl dėmesio. Galbūt pastaruoju metu broliui ar sesei tėvai skyrė daugiau dėmesio, nes jis (ji) sirgo, turėjo kokių nors bėdų. Tokiais atvejais ašaros gali tapti savitu ginklu, siekiant atgauti prarastą tėvų dėmesio dalį. Vaikas nesąmoningai taip elgiasi, juo labiau jei mama ar tėtis ašarų neignoruoja, bando suprasti, aiškinasi, kas nutiko, guodžia.
„Matuojasi“ suaugusio žmogaus elgesį. 4-6 gyvenimo metais itin sparčiai auga vidinis vaiko „aš“: lavėja vaizduotė, pilnėja emocijų ir išgyvenimų bagažas. Tai metas, kai ypač noriai žaidžiami vaidmeniniai žaidimai. Jie reikalingi vaikui tam, kad jis praktiškai pritaikytų tai, ką nukopijavo iš suaugusiųjų: mamos, tėčio, senelių, auklėtojų. Gali būti, vyresnis vaikas bando rūpintis mažesniu broliu ar sese, stropiai prižiūri, kad šis elgtųsi tinkamai, tačiau vis dėlto per sunku „būti“ mama (tėčiu, aukle). Todėl sutrinka, kai broliukas ar sesutė nenusiplauna rankų prieš valgį, liečia ar ima tai, ko negalima, kas nesaugu ir pan. Ikimokyklinukui atrodo, kad jis nesusidorojo su užduotimi, dėl to brolis pavalgęs nešvariomis rankomis kuo nors užsikrės, susirgs, imdamas tai, kas neleistina, susižalos ir pan. Natūralu, kad šitokią savo nesėkmę mažylis aplaisto ašaromis.
Prisimena paskutinę stiprią emociją. Kadangi ikimokykliniame amžiuje vaikai labai sparčiai auga ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai, gana dažnai nutinka taip, kad jie tiesiog patys nespėja iki galo suvokti, kas darosi. Nauji išgyvenimai trikdo, išderina. Toks jausmų chaosas baugina, verčia nerimauti. Jautresni pasiduoda ašaroms, nes išsiverkus palengvėja, „nuleidžiamas“ emocinis garas. Tokiais atvejais, jei verkiančio vaiko (kai atrodo, kad tikrai verkia be jokios priežasties) paklausiama, kodėl ašaroja, dažniausiai jis nesugeba paaiškinti. Tvirtina, kad jam nieko nenutiko. Pasitaiko, kai kurie vaikai pasako verkią dėl to, kad jiems liūdna ar pikta, kad jie yra pavargę. Nebūtinai jie taip ir jaučiasi. Greičiausiai prisimena savo paskutinę stiprią emociją, kai jautėsi negerai, ir tėvai jiems įvardijo būseną. Prisimena ir paklausti įvardija.
Taip pat žr. Iš tiesų yra pavargęs ar liūdnas, nes darželyje ar namie jam nesisekė, su kuo nors susipyko, buvo pabartas ir pan. Vaikai, kaip ir mes, suaugusieji, - labai skirtingi: vieni labai socialūs, atviri, plepūs, linkę mamai ir tėčiui (seneliams, auklėtojai) papasakoti menkiausią smulkmeną, kiti - drovūs, uždaro būdo, tyleniai, viską išgyvenantys savo viduje. Tokius ypač sunku prakalbinti. Auklėtoja galbūt ir nebus mačiusi visų aplinkybių, į kurias tą dieną buvo papuolęs mažylis (grupėje juk ne jis vienas), bet ji tikrai galės papasakoti apie bendrą tos dienos vaiko nuotaiką, sėkmes ar nesėkmes.
Gali padėti
- Pabandykite peržiūrėti vaiko ir kitų šeimos narių santykius, gal kokia nors įtampa atsirado, gal pastaruoju metu mažiau galimybių pabūti kartu, gal atsirado daugiau draudimų ir nesutarimų. Taip pat galima pabandyti peržiūrėti santykius su bendraamžiais, gal sustiprėjus konkurencijai dėl draugysčių susipyko su kuo nors, gal buvo atstumtas ar nepriimtas kartu žaisti ir dėl to tapo jautresnis.
- Pabandykite tiesiog apkabinti vaiką, priglausti prie savęs ir parimti. Nieko neklausinėjant, kodėl verkia, be liepimo nebeverkti, grasinimų nubausti, jei nesiliaus verkęs. Nereikėtų tvirtinti, pavyzdžiui, kad tai - niekis ar kad vyrai neverkia (dažnai taip sakoma berniukams). Emocijų nereikėtų neigti, nes ilgainiui vaikas gali pradėti jas slopinti, kaupti viduje. O šių proveržis gali būti dar audringesnis ir nemalonesnis.
Kaip padėti vaikui įveikti pavydą
Lietuviai vyrai vejasi skandinavus ir vis drąsiau išeina vaiko priežiūros atostogų. Ar mūsų vyrai iš aštriadančių lietuvių tapo jaukiais pliušiniais meškiukais? Tikriausiai ne. Ekonominė situacija sukūrė tokias aplinkybes, kad vyrams išeiti vaiko priežiūros atostogų labiau apsimoka. Tačiau jei ši situacija kada ir pasikeis, ji bus daug ką apvertusi mūsų mąstyme. Pasakoja mama Ieva. Dirbu kabinete, tvarkau popierius. Kasdien aplankau lopšelio grupės vaikučius. Vyrui išeiti į „dekretines“ patarė jo tėvai. Mes apsvarstėme šią galimybę ir nusprendėme, kad taip bus geriau mūsų šeimai šiuo sunkiu metu. Nebuvo jokių aikčiojimų ar pajuokos. Tiesiog, visi labai suprato ir palaikė mus. Dabar keli draugai net pavydi maniškiui, kad jis spėjo įšokti į šitą traukinį. Apsisprendimą dėl tėčio „dekretinių“ nulėmė finansai. Tiesiog paskaičiavome, jog tikrai finansiškai labiau apsimoka, kad su vaiku būtų tėtis. Jeigu į dekretą bučiau išėjusi aš, mūsų šeima būtų turėjusi maždaug 1000 Lt mažesnes pajamas. Manau, šiuo metu tai tikrai dideli pinigai. Buvo mintis, kad galbūt išsiversime kaip nors, labai norėjau būti su mergyte. Po gimdymo visoms gimdyvėms skiriamos 56 dienos „atsigauti“. Pirmąją mėnesį vyras taip pat pasinaudojo galimybe pasilikti namuose. Tai leidžia įstatymas. Taigi, pirmąjį mėnesį, kuris tikriausiai yra sunkiausias pirmąkart tapus tėvais, rūpesčiais dalinomės kartu. Vienai pasilikus iš pradžių buvo truputėlį sunku, nes mažylė buvo „rankinukas“, tai didesnę dienos dalį praleisdavo ant mano rankų. Dabar gailiuosi, kad nelabai tinkamai įvertinau tą nešiojimą, buvimą kartu. Dabar trūksta šito. Pradžia, kai man reikėjo palikti vaikelį ir išeiti į darbą, buvo žiauriai sunki. Visą dieną darbe mintys sukdavosi tik apie namuose paliktą dukrytę, labai jos pasiilgdavau. Skambindavau kas valandą ir klausdavau, ką veikia mažylė, kalbindavau ją telefonu. Kadangi, vyras buvo namuose pirmąjį Emutės gyvenimo mėnesį, tai jokių treniruočių prieš pasiliekant vienam nebuvo. Vienas su vaiku vyras būna apie 8 valandas. Iki šiol darbe buvo tokios sąlygos, kurios leido man truputį anksčiau pabėgti namo. Vyras patarimo skambina tik tuo atveju, kai nežino, kaip aprengti vaiką einant į lauką. O šiaip jis labai dažnai skambina man darbo metu, norėdamas papasakoti, ką Emutė išmoko naujo arba kokių išdaigų prikrėtė. Šiuo metu jam sunkiausia - Emutės maitinimas. Dukrytė labai judri, valgydama spurda, juda, nori „bėgti“. Dar sunku tai, jog reikia ištisai būti prie vaiko, nes mergytė, kaip jau sakiau, labai judri, ropoja, stojasi. Žinoma, kai grįžtu, būnu labai pasiilgusi dukrytės, noriu visą likusią dienos dalį praleisti su ja. Tačiau jei reikia susitvarkyti, kažką pasidaryti, vyras mielai pažiūri mergaitę. Ir to, kad man grįžus, vyras staiga išlėktų kur nors, nėra. Ryte, man išėjus, vyras ir mergytė dar miega apie porą valandų. Pamaitina dukrytę ir stengiasi ištaikyti momentą, kai galėtų pats papusryčiauti. Toliau - vėl žaidimų laikas. Jei oras geras, vyras išeina su dukryte pasivaikščioti į lauką. Jei pasilieka namuose, tuomet apie vidurdienį mergytė miega pietų miego. O vyras papietauja, apsitvarko ir eina prigulti taip pat. Mergytė atsikelia žvalios nuotaikos, gerai nusiteikusi. Kartais vyras važiuoja su dukrele pas mano mamą, kuri gyvena nuosavame name, pabūti kieme. Arba apsilanko pas mane darbe. Taip ir praeina jų dienelė. Kaip vyras sako, diena tiesiog praskrenda. Grįžusi namo, nerandu apverstų namų. Mano nuomone, jei vyras yra stiprus, myli vaiką, jis tikrai gali susidoroti su šiomis pareigomis. Manau, kad kiekvienas „normalus“ vyras gali susitvarkyti su vaiku namuose. Vyras, kurį galima vadinti kompleksuotu ar narcizišku, su vaiku namie tikrai nebus. Nebus ir toks, kuriam labai reikalinga darbinė veikla. Mano manymu, tam, kad vyras pasiliktų namuose auginti vaiką, jam reikia labai didelės stiprybės. Visų pirma, susitaikyti su tuo, „susitarti“ su savimi. Emutei jau 10 mėnesių. Nepastebiu, kad ji būtų labai prisirišusi prie tėčio ir jai reiktų tik jo. Kai pareinu namo, matau, kad dukrytė labai džiaugiasi, būna pasiilgusi, stipriai apsikabina ir „bučiuojasi“. Tuomet visą laiką mane seka savo mažomis akytėmis. Kai pamato, kad išeinu iš kambario, pradeda verkti. Pasakoja mama Alma. Įmonė dukterinė, įkūrėme drauge su pagrindinės įmonės direktoriumi. Krizė palietė, ir veiklą teko sustabdyti. Mūsų tėtis dirbo Mažeikiuose, vienoje UAB darbų vadovu, kurie kaip rangovai darbus vykdydavo „Mažeikių naftoje”. Krizė atsiliepė ir jų įmonei, atlyginimai ėmė smarkiai vėluoti, teko sukti galvą, kaip gyventi toliau. Tik gimus mažyliui vyras iškart darbe parašė prašymą išleisti jį pirmojo mėnesio atostogų, kurios priklauso pagal įstatymą. Pasidžiaugęs savaitėlę mažiuku namuose pateko į ligoninę dėl uždelsto plaučių uždegimo. 10 dienų su ką tik gimusiu kūdikiu ant rankų skubėdavau pas jį į ligoninę, gamindavau maistą, nešdavau jam. Kadangi įsidarbinau žurnaliste, tai turiu galimybę rašyti iš namų. Čia didžiulis pliusas, nes nereikia visai dienai išbėgti iš namų. Per dieną namuose nebūnu 2-4 val. Nėra tiek ir daug. Vyras viską atlieka puikiai ir iki galo, bet daugiausia jėgų atima košytės maitinimas bei sauskelnių keitimas. Vykintėlis labai judrus, nė sekundės nepabūna ramiai, net valgant jam reikia stebėti aplinką, pakalbinti žaislus, gėles, sienas ar lempą. Mes, mamos, žinome kaip sunku maitinti tokio amžiaus mažuosius, juk ir mums pačioms atliekant šį darbelį kliūva ne tik ant vaikučio nosytės, bet ir mums pačioms, o kur dar išpurkšta košė ant sienos. Pasirinkimas buvo arba man laikytis griežtos dietos, atsisakyti pieno gaminių, kviečių ir daugybės mano kasdienių maisto raciono produktų, arba pereiti prie mišinėlių. Visa šeima esame pieno gerbėjai, per parą išgeriame mažiausiai 3 litrus naminio pienuko, tad savęs be jo niekaip negalėjau įsivaizduoti. Kai grįžtu namo, vyras niekada man vaiko neįbruka, toliau būna su juo, žaidžia, bendrauja. O ir būna ne tik su mažuoju, dėmesio reikia ir mūsų antrokėliui. Vyras man grįžus namo pasiūlo išeiti kartu į lauką su vaikais, o jei aš nenoriu, pasiima vežimėlį, susipakuoja į bagažinę ir išvažiuoja į parką pasivaikščioti. O parkas Plungėje labai gražus ir didelis, tikrai yra kur pavaikštinėti. Vyras labai mėgsta žvejoti, šiam pomėgiui jam nėra blogo oro - nesvarbu ar liūtys, ar vėtra už lango, važiuoja pamėtyti spiningą. Kadangi mano darbo laiko grafikas nėra griežtai apibrėžtas, savo dienotvarkę planuoju pati. Ryte keliuosi apie 7 val., gaminu pusryčius dičkiui, išleidžiu jį į mokyklą, apie 8 val. duodu mišinuko mažyliui ir pavalgiusį perkeliu pas tėtį į lovą pažaisti. Tada važiuoju į įmones, savivaldybę ar dar kažkur, apie ką reikia rašyti, fotografuoti. Jei oras geras, vyrai keliauja į lauką pavaikštinėti iki pokaituko. Aš grįžusi namo gaminu pietus, po to sėdu rašyti. Jei tai dienai darbų nebeturiu, po pietų į lauką keliaujame visi, o jei aš negaliu, vėl išeina vieni vyrai. Ar vyras gali būti antra mama? Viskas priklauso tik nuo vyro. Jei jis šeimyniškas, nesibaido namų ūkio darbų, nėra darboholikas - tikrai gali būti antra mama. Atvirai pasakius, kai vyras išėjo tėvystės atostogų, dauguma buvo šokiruoti. Mano pačios tėveliams tai buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus. Tėtis tik traukė pečiais ir „gailėjosi“ Mindaugo, kad tiesiog praras darbo kvalifikaciją, kad užsisėdės namuose. Bet tai mūsų šeimos bendras sprendimas, mes taip nusprendėme, taip ir padarėme. Šiuo metu dėl to labai džiaugiamės, nes tai bene stabiliausios šiuo metu gaunamos pajamos Lietuvoje. Ir labai daug draugų mums šiuo metu netgi pavydi, ne vieni jau pasakė, kad „ir kaip jūs nujautėte krizę, kaip supratote, kad būtent dabar reikia vaikučio“. Jei vyras savimi nepasitikintis, savimyla jis negali prisiimti tokios atsakomybės. Kol kas tikrai vyrauja nuomonė, kad jei jau vyras su vaiku, tai toks jis ir vyras. Man pasisekė. Dėl to, kad turiu namie vyrą, kuris gamina maistą, tvarko namus, skalbia rūbus, laisto gėles, prižiūri vaikus ir pan., galiu padėkoti tik anytai. Čia jos nuopelnas, kad vienturtis sūnus užaugo vyru, kuriam nesvetimi ir moteriški darbai, kuriam negėda juos dirbti. Tiesa, iš pradžių Mindaugas, bendraudamas su pažįstamais, nedrąsiai prasitardavo, kad šiuo metu nedirba, kad nėra darbų, vėluoja atlyginimai, todėl yra išėjęs vaiko priežiūros atostogų. Manau, iš pradžių vyriška prigimtis buvo truputį paminta. Turbūt turėtų būti man gėda, bet mano vyras yra tvarkingesnis už mane… Jam užkliūva net vienas puodukas paliktas kriauklėje… Paburbuliuoja, bet pats ir išplauna. Pasako, kad mato dulkių ant grindų, jei aš tą pačią minutę nesiimu plauti, po keletos minučių grindys jau bus išplautos. Šiuo atveju lenkiu galvą prieš jį. Kad ir kaip norėtųsi kažko kurioziško, bet prie vyro negaliu niekur prisikabinti, nežiūrint į sumaišytus kelnyčių priekį su nugarytės puse, išvirkščiai apvilktą kokį drabužėlį. Jam labai linksmas išradimas bodis (kitaip - smėlinukas), visada jį segdamas juokiasi, nes jam tas rūbelis - mergaitiškas. Labai gaila, bet tenka tai pripažinti - vaikas tikrai labiau prisirišęs prie tėčio. Nors mane mato tik truputėlį rečiau, bet aš pastebiu kaip jis sureaguoja pamatęs tėtį, kaip ima krykštauti balsu. Be abejo, pavydžiu Mindaugui, bet tikiu, kad kai sūnelis bus kiek vyresnis, savo meilę paskirstys mums po lygiai. O, kad taip ir bus, tikiu visa širdimi. Būdamas 7,5 mėnesių Vykintas jau pasveikino pirmuoju žodžiu - TETE. Tai dar kartą įrodo, kad ir tėtis gali būti svarbus mažylio gyvenime. Kadangi mūsų mažylis visiškai nereikalauja dėmesio, vienas pats puikiai moka save užimti, aš turiu tikrai nemažai laisvo laiko. Spėju ir namus sutvarkyti, ir valgyti pagaminti, ir prie kompiuterio pasėdėti. Vėl pradėjau bendrauti su klasiokais, užsiregistravau keletoje žvejų portalų. Esu žvejys maniakas, kaip sako Alma. Labai retai kada žuvį vežu namo, nebent tai būtų stintos žiemą. Dabar, kai jau mažiukas galės valgyti košytes su žuvele, dėl jo tikrai parvešiu. Kol žmona laukėsi, paskaitinėdavau ir supermamų puslapius. Ten mamos bendraudavo, darydavo pilvinukių susitikimus, tai būdavo įdomu pasmalsauti - kas, kur ir kaip.
