Neretai, auginant naminius gyvūnus, kyla klausimas, kaip pasikeičia jų elgesys ir poreikiai atsiradus vaikams šeimoje. Kai kurios šeimos susiduria su situacija, kai anksčiau mylėtas augintinis tampa tarsi antraeilis, o jo priežiūra tampa našta. Tai ypač aktualu, kai šeima laukiasi antrojo vaiko arba jau turi mažylių.
Kai kurios moterys dalijasi patirtimi, kad gimus vaikui, augintinis pradeda erzinti. Nuolatinis plaukų valymas, vedžiojimas, derinimas su išvykomis ar kitais rūpesčiais tampa papildomu darbu. Vyras gali skirti daugiau dėmesio gyvūnui, tačiau moters požiūris gali pasikeisti, o rūpinimasis augintiniu tampa daugiau pareiga nei malonumu.
Tokia situacija nėra neįprasta. Kai kurios šeimininkės pastebi, kad šuo, anksčiau buvęs mylimas ir visur lydintis draugas, po vaiko gimimo tampa tiesiog erzinti. Tai gali būti susiję su padidėjusiu netvarkos kiekiu, šuns specifiniu kvapu ar tiesiog nuolatiniu noru bendrauti, kai trūksta laiko.
Šuns nėštumo ir reprodukcijos ypatumai
Reprodukcijos procesas šunims vyksta kitaip nei žmonėms. Daugelis šeimininkų nesugeba atpažinti pasikeitusios augintinio būklės, nes net neįsivaizduoja, kiek mėnesių trunka šuns nėštumas ir kokie yra jo pirmieji simptomai. Nėštumas šuniui trunka apie 2 mėnesius, konkrečiai apie 58-63 dienas. Kartais iš pradžių jis yra visiškai besimptomis, todėl nėštumo būsena išlieka paslaptimi tol, kol neatsiranda padidėjimas apatinėje keturkojo pilvo dalyje.
Pirmasis šuns nėštumas yra įmanomas tik jam lytiškai subrendus. Gebėjimą daugintis anksčiausiai įgyja mažų ar vidutinių veislių šunys, pavyzdžiui, jorkai, taksai. Pasiruošimas daugintis pasireiškia pirmąja ruja, kuri paprastai atsiranda nuo 7 iki 12 mėnesių amžiaus mažiems šunims. Tačiau vien lytinės brandos nepakanka norint susilaukti palikuonių. Pirmosios rujos metu kalės ne visada būna fiziškai subrendusios, kad galėtų susitvarkyti su motinystės ir gimdymo problemoms. Tokiose situacijose laukiama, kol šuo pasieks vadinamąją veisimo brandą - kai ji galės atsivesti sveikus šunis be jokių kliūčių.
Ankstyvieji šuns nėštumo elgesio pokyčiai apima tai, kad nėštumo pradžioje kalė gali tapti ramesnė ir mažiau aktyvi nei įprastai. Po kelių savaičių pastebėsite, kad kalės pilvas pradeda didėti. Vidutiniškai šuns nėštumas trunka nuo 58 iki 68 dienų, dažniausiai apie 63 dienas. Kalės nėštumo metu svarbu stebėti jos būklę ir elgesį, nes tam tikri požymiai gali rodyti sveikatos problemas arba komplikacijas. Bet kokie iš šių požymių turėtų būti įvertinti veterinaro.
Simptomai ir pokyčiai nėštumo metu
Atpažinti pasikeitusią keturkojo būklę nėra lengva. Jei kalė yra nėščia, simptomai ne visada pasireiškia iškart. Signalas, kad kalė laukiasi palikuonių, gali būti pilvo apimties apatinėje jo dalyje padidėjimas arba žymiai padidėjusios pieno liaukos. Tariamo nėštumo metu kalės elgesys yra panašus, kaip ir esant tikram nėštumui. Ji neša žaislus į savo būdelę ir taip pasiruošia mažylių atėjimui į pasaulį. Pieno liaukos yra išsiplėtusios, kartais jose atsiranda pieno.
Nėštumas šuniui trunka apie 2 mėnesius, tiksliau 58-63 dienas. Pirmąją nėštumo savaitę šuo yra apvaisinamas. Trečią savaitę embrionai susikaupia gimdoje ir pradeda gaminti placentą, o ketvirtą savaitę embrionai pradeda augti ir primena mažus šunis. Kalės nėštumas pradedamas pastebėti tik penktą savaitę, nes tada jos pilvo apimtis padidėja. Tuomet ultragarsu galima patvirtinti jos nėštumo būklę. Šeštą ir septintą savaites yra intensyvus mažylių vystymosi laikas. Susidaro kailis ir formuojasi griaučių sistema. Patelė pradeda ruoštis šuniukų gimdymui.
Po gimdymo kalės organizmas pamažu atsistato. Taip pat gali pasireikšti tariamas nėštumas - būklė, kai po rujos kalės organizmas „mano“, kad laukiasi, nors iš tikrųjų taip nėra. Šis reiškinys gali pasireikšti kelis kartus per metus, dažniausiai kelių savaičių bėgyje arba iškart po rujos.
15 dalykų, kuriuos reikia paruošti prieš gimdymą
Gyvenimas su augintiniu ir vaikais: patirtys ir patarimai
Daugelis šeimininkų susiduria su iššūkiais, kai namuose atsiranda vaikas. Viena šeimininkė pasakojo apie savo labradorę, kuri tapo sunkiai pakeliama po pirmojo vaiko gimimo. Po antrojo vaiko atėjimo, situacija dar labiau pablogėjo. Ji pripažino, kad rūpinasi šunimi tik iš reikalo, o vyras teigia mylintis jį kaip šeimos narį.
Kita moteris, turinti labradore, pastebėjo, kad šuo tapo labai aktyvus ir erzina. Ji pati fiziškai negali jo prižiūrėti, todėl pagrindinė priežiūra tenka vyrui. Tačiau ji džiaugiasi, kad vaikas ir šuo sutaria, o gyvūnas yra švelnus ir kantrus su vaiku. Ji priima gyvūną kaip pareigą, nes augino jį nuo mažens.
Inga Niaunytė-Mackevičienė, auginanti škotų terjerą Beną, pasakojo, kad šeimininkės nėštumas tapo tikru išbandymu augintiniui. Dėl moters nuovargio šuniui tekdavo išeiti pasivaikščioti tik su vyru. Ruošiantis kūdikio atėjimui, pora pratino Beną prie pokyčių: pastatė lovytę, davė uostyti kūdikio kraitelį. Po gimdymo moteris paprašė parvežti dukrytės kepurę, kad šuo susipažintų su nauju kvapu.
Nors Benas labiau džiaugėsi šeimininke nei nauju objektu, jis lyžtelėjo naujagimio galvytę. Pirmą naktį šuo padėjo šeimininkei, tačiau vėliau nusprendė, kad miegas svarbiau. Moteriai neramu, kad šuo liūdnas ir nelabai domisi dukryte Izabele. Laiko ir dėmesio augintiniui sumažėjo, atsirado ir naujų ribojimų, pavyzdžiui, drausminamas už lojimą. Tačiau moteris stengiasi derinti dienotvarkę, kad dėmesio gautų visi.
Veisėja Inga Kasparienė teigia, kad vaiko atsiradimas augintinėms nesukėlė didelio streso, nes jos augo kartu ir buvo įpratusios dalintis dėmesiu. Šunys namuose visuomet buvo mylimi, bet nebuvo „popinami kaip vaikai“. Su augintiniais buvo leidžiamas laikas, kas nelabai pasikeitė ir dabar. Vipetai iš prigimties santūrūs šunys ir dėmesio reikalauja pasyviai, tačiau moteris stengiasi jo skirti kuo daugiau.
Prasmingai išnaudoti kiekvieną laisvą akimirką su augintiniais padeda šiuolaikinės technikos priemonės. Gimus vaikui tėvai įsigijo racijas su kūdikio stebėjimo funkcija. Kai vaikas miegodavo, buvo drąsu išeiti į pievą pažaisti su šunimis. Jam pabudus iškart išgirsdavo ir grįždavo.
Veisėjos nuomone, mažo žmogaus atsiradimą namuose šunims reikia pateikti natūraliai, pernelyg nesureikšminant pokyčių. Nuo pirmųjų Vincento akimirkų namuose šunims buvo leidžiama prie jo prieiti, pauostyti, prigulti šalia, tačiau buvo nustatytos tam tikros ribos. Kai šunys būdavo šalia vaiko, ramiai juos pagirdavo, bet jei imdavo lįsti, didindavo atstumą.
Tėvai stebėdavo, kad vaikui miegant kitame kambaryje šunys būtų su suaugusiais. Viena kalyčių labai šokli, tad smalsumo vedama galėjo įšokti į vaiko lovelę. Šeima visada laikosi taisyklės - tarp suaugusiojo ir vaiko neleisti įsiterpti šuniui. „Šunis reikia gerbti, saugoti ir to paties mokyti vaikus“, - sako I. Kasparienė.
Treneris ekspertas Skirmantas Ročka žino ne vieną atvejį, kai atsiradus vaikams žmonės susitelkia į atžalas, o šunis pamiršta arba nusprendžia išvis jų atsisakyti. Jis neneigia: namuose atsiradus vaikui, kasdienybė tampa sunkesnė, tačiau šuo, jo nuomone, taip pat yra kaip vaikas ir dėl jo gerovės reikia pasistengti. „Kai žmonės turi du vaikus, stengiasi laiko skirti ir vienam, ir kitam. Čia lygiai tas pats. Jei turite šunį, kurį mylite, jis neturėtų būti nustumiamas į šoną.“
S. Ročkos tvirtinimu, pirkti dirbtinių lėlių ar vežti vaiko kvapo ruošti šunį kūdikio atėjimui į namus nebūtina. Jei šunį vejame vos tik jis prieina apsižiūrėti, vaikas jam ima asocijuotis su bausme. Jo patarimu, grįžus į namus su kūdikiu, reikia leisti šuniui su juo susipažinti, pasiuostyti, pasižiūrėti. Jokiu būdu nepykti ant augintinio šiam priėjus prie vaiko, nevyti šalin, nes gyvūnui viskas yra įdomu.
Nors gyvenimas namuose atsiradus vaikui pasikeičia, S. Ročka pabrėžia, kad itin svarbu kuo mažiau keisti kasdienę šuns rutiną, o jei reikia, skirti augintiniui dar daugiau dėmesio. „Šuo tik apsidžiaugs: ir naujas padaras namuose, ir daugiau dėmesio gaunu“, - šypsosi treneris.
Jei mamai vienai per sunku, trenerio įsitikinimu, dėl augintinio turėtų pasistengti ir vyras. Tarkime, keletą kartų per savaitę pasiimti šunį kartu važiuojant dviračiu. Neturintiems galimybių vaikštinėti lauke, specialistas pataria šunį užimti protine veikla namuose. Pasak jo, augintiniui niekada ne vėlu mokytis naujų komandų ar triukų, o protinė veikla šuniui padeda išsikrauti greičiau nei fizinė. „Tinkamai užsiėmus su šuniu, per 10 minučių galima iškrauti taip, kad jis pusę dienos miegos.“
S. Ročka nemato didelės bėdos, jei šuo mažai domisi vaiku. „Tokiais atvejais visada klausiu, o kaip tas šuo turi reaguoti? Pribėgti, laižyti, dar kažką daryti?“ - kalba specialistas. Anot jo, kiekvienas šuo, kaip ir žmonės, į tam tikrus dalykus reaguoja skirtingai.
Eksperto nuomone, kiek prileisti vaiką prie šuns, turi nuspręsti patys šeimininkai, pažįstantys gyvūną, atsižvelgdami į jo fizinę ir emocinę būklę. „Turiu vokiečių aviganį. Jis labai aktyvus ir intensyvus. Tokiam šuniui stipriai ribočiau priėjimą prie vaiko, bijodamas, kad šuo ne iš blogos valios, o tiesiog iš inercijos jį sužeistų“, - aiškina S. Ročka ir primena, kad bet koks vaiko ir šuns bendravimas turi būti kontroliuojamas suaugusiųjų.
Specialistas patvirtina taisyklę tarp savęs ir vaiko neleisti įsiterpti šuniui. Esą šunys linkę konkuruoti tarpusavyje dėl šeimininko dėmesio ir jo siekdami su vaiku gali elgtis kaip su kitu šunimi. „Elkitės kaip su dviem vaikais. Vieną paguldai iš vienos pusės, kitą iš kitos.“
Ekspertas nesiima vienareikšmiškai pasakyti, kaip gali pasikeisti šuns elgsena, jei atsiradus vaikui su gyvūnu bus elgiamasi neteisingai, nes kiekvienas šuo skirtingas. „Gali būti visokių pasekmių. Jis gali suagresyvėti, gali loti, gali pradėti šlapintis namuose, griaužti daiktus. Negavęs dėmesio, jis jo gali tiesiog išsireikalauti.“
S. Ročka konstatuoja, kad vaikas ir šuo šeimoje nėra jokia problema, yra tik šeimininkai, kurie nežino, kaip elgtis. Nežinantiems, kaip susidoroti su kilusiais sunkumais, jis pataria nebijoti kreiptis pagalbos ar patarimo į specialistus.
Šuns socializacija ir amžiaus tarpsniai
Šuniukai mamos pilve nešiojami maždaug 63 dienas. Jei vadoje yra daugiau negu 6 šuniukai, ir ypač jei yra silpnesnių, kalė linkusi tokius išstumti, neprisileisti. Šuniukai atsimerkia maždaug 9-11 dieną po gimimo, o aiškiau girdėti pradeda tik 17-19 dieną. Keturių savaičių šuniukai jau urzgia, kanda, vizgina uodegą, mėgina loti. Jie žaidžia su savo broliukais ir sesutėmis bei smalsiai tyrinėja aplinką.
Maždaug tarp 8-12 savaitės išsivysto šuniuko socialinis ryšys su žmogumi. Nuo šešių mėnesių jūsų šuniuką galima vadinti paaugliu. Jam keičiasi kailis ir todėl jis šeriasi. Jau išdygę suaugusio šuns dantys, tačiau jis vis dar mėgsta kramsnoti žaislus. Tokio amžiaus šuniukai yra labai judrūs. Nuo 8-12 mėnesių tarpsnyje lytiškai subręsta ir ima domėtis priešinga lytimi.
Šuo suauga tarp 12 mėnesių ir 3 metų amžiaus. Suaugęs šuo fiziškai jau yra pilnai išsivystęs, tačiau protiškai ir toliau bręsta. Jis jau nebe toks žaismingas, tačiau dar labai aktyvus. Dabar šuo - tikras jūsų draugas.
Deja, šuo, kaip ir žmogus, sensta. Kai kur teigiama, kad šuo pradeda senti nuo 6 metų amžiaus. Keičiasi jo elgesys. Šunelis gali dieną miegoti, tačiau nerimti visą naktį. Jis gali vėl labai prisirišti prie jūsų arba visai nebenorėti dėmesio. Gali tapti agresyvus. Suprastėja jo klausa, rega bei uoslė.
Ankstyvoji patirtis ir motinos priežiūra gali būti svarbūs kaip ir paveldėjimas. Tyrimai rodo, kad motinos priežiūros lygis lemia vėlesnį šuniukų temperamentą. Pagrindinė mažų šuniukų problema - socializacija. Tai - procesas, kurio metu šuo išmoksta susidoroti su įvairiomis gyvenimiškomis situacijomis. Daugybė elgesio problemų atsiranda vien todėl, kad šuniukai per anksti atskiriami nuo savo šeimų.
Pagrindinė socializacija prasideda nuo 3 sav. ir tęsiasi iki 14 sav. amžiaus. Tuo metu šuniukai turi išmokti būti šunimis. Įgūdžiai, susiformavę tuo laikotarpiu, atsiliepia vėlesniais gyvenimo metais. Šunyčiai mokosi ne tik bendrauti su gentainiais - jie tvirtina ryšį ir su žmonėmis.
Tyrimai rodo, kad anksčiau atskirtiems šunims buvo būdingas destruktyvumas, dažnesnis lojimas, baimė pasivaikščiojimų metu, didesnis reaktyvumas į garsus, žaislų ir maisto saugojimas, dėmesio siekimo elgesys.
Jeigu šunį įsigyja nepatyręs žmogus ir perka iš veislyno, kurio savininkai aktyviai užsiima šuniukų socializacija bei parengimu būsimam gyvenimui - tada augintinį geriau įsigyti kuo vėliau. Pirmosios 6-8 sav. šuniuko gyvenime - imprintingo pikas. Galų gale svarbu ir tai, kad perkant vyresnį šuniuką jau būna atsiskleidęs jo temperamentas, tad konkrečiam žmogui lengviau parinkti konkretų gyvūną.
Jei veisėjas nesirūpina vada, šuniukai tiesiog auga su mama nematydami aplinkinio pasaulio, šunytį taip pat geriau imti kuo jaunesnį. Žmogui, įsigyjančiam vieną šuniuką, jį socializuoti bus lengviau, negu veisėjui su krūva gyvūnų. Jeigu šuniukui viskas tvarkoje „su galva“, net nujunkytas mažas jis neturės rimtų problemų.
6 savaičių šunyčiai pilnai formuoja savo įpročius, tad atsisveikinti su namais sulaukus 8 savaičių laikoma labai normaliu amžiumi. Kalbant apie socializacijos poreikį, ypatinga socializacija skirta silpnesnių nervų šuniukams ar turintiems kitokių įgimtų psichikos problemų. Jeigu iš veisėjo įsigyjate vyresnį nei 8 savaičių šuniuką, įsitikinkite, kad su juo buvo užsiimama.
15 dalykų, kuriuos reikia paruošti prieš gimdymą
