Jolita Vaitkutė - viena perspektyviausių jaunosios kartos Lietuvos menininkių, kurios gyvenimo kelias prasidėjo anksti ir buvo kupinas iššūkių. Jos gyvenime viskas atėjo anksti: pirmasis interviu spaudoje pasirodė vos 15-os, ištekėjo vos po trijų mėnesių pažinties, kai jai tebuvo 21-eri, po to buvo nominuota apdovanojimui už nuopelnus Lietuvai, o dar būdama paauglė Jolita susirgo psichine liga, kuri iki šiol įtakoja jos gyvenimą.
„Ilgai vengiau apie tai kalbėti, nes nenoriu, kad būtų kabinama etiketė ar sulaukčiau komentarų, jog prisigalvojau visokių depresyčių“, - jau šį sekmadienio vakarą 20.00 val portalo 15min laidoje „Edvardas Žičkus. Be ribų“ prisipažins viena perspektyviausių jaunosios kartos Lietuvos menininkių J.Vaitkutė.
Prieš gerus penkerius metus ji pirmoji šalyje garsiai prabilo serganti Bipoliniu sutrikimu - psichikos liga, pasireiškiančia itin stipria nuotaikų kaita: nuo energijos pliūpsnių - iki liūdesio bangų, neleidžiančių nė pakilti iš lovos.
„Šiuo interviu labai norėčiau nenuvilti savo psichiatrės, bet kalbėti apie tai reikia, nes šia liga serga daug jaunų žmonių, kurie bijo apie ją prisipažinti“, - laidoje atvirai kalbės Jolita.
Penkiolika metų vyresnis menininkės sutuoktinis prodiuseris Silvestras Dikčius jau seniai išmoko gyventi su žmonos liga. Anot Jolitos, nors artimųjų pagalba labai svarbi, tačiau depresijos kamuojamiems žmonėms būtina profesionalų pagalba.
„Matau, kaip kai kurie žinomi žmonės naktimis suaktyvėja socialiniuose tinkluose, atpažįstu jų elgesyje savo ligos požymius - tai arba savotiškas pagalbos prašymas, arba spekuliacija netinkama tema“, - sako Jolita.
Meilės istorija ir santuoka
Poros meilės istorija prasidėjo neįprastai - Jolita ir Silvestras susipažino parduotuvėje. Sutuoktiniai portalui Žmonės.lt pasakojo, jog šis susitikimas tapo lemtingu kone antgamtiškomis aplinkybėmis: „Kai pirmą kartą pamačiau Silvestrą, jis man išsiskyrė iš visų kada nors sutiktų žmonių. Tokia buvo meilės istorijos pradžia, tam nereikėjo ypatingų aplinkybių“, - pasakoja J.Vaitkutė, o vyras jai paantrina - sutikus Jolitą, apėmė su niekuo nesupainiojamas ir „ypač stiprus jausmas, kad ji ypatinga“.
Sutuoktiniai išduoda ir bruožus, kurie vienas kitame juos pakerėjo pirmiausia. Meilė į Silvestro ir Jolitos širdis pasibeldė jau geriau vienas kitą pažinus - tai nebuvo jausmai iš pirmo žvilgsnio, kaip iš poros pažinties istorijos gali pasirodyti. „Vienas pirmųjų dalykų, kurį pastebėjau, buvo Silvestro gebėjimas klausytis ir dėstyti mintis. Su Silvestru ypač daug kalbėjomės, net įsimylėjau jo gebėjimą mąstyti. Žinoma, kaip vizualė negaliu nuslėpti, kad man patiko ir viskas, ką matau prieš save“, - portalui Žmonės.lt sako J.Vaitkutė. „Iškart pastebėjau, kad Jolita turi kitokį požiūrio į pasaulį kampą, kokio iki tol nebuvau patyręs. Atrodė gili, bet tuo pačiu žaisminga“, - jai antrina Silvestras.
Jolitos ir Silvestro meilės istorija į priekį judėjo nepaprastai greitai - vos po 3 mėnesių pažinties pora nusprendė, jog nori kartu žengti kitą žingsnį į priekį ir susituokti. Netradicinėje vietoje susipažinę, abu pripažįsta - jų ir sužadėtuvės buvo netradicinės. „Sužadėtuvės įvyko labai greitai, po trijų mėnesių. Nebuvo nei žiedo, nei ceremonijos. Tiesiog sėdėjome ant spintelės, kai Silvestras grįžo iš solo kelionės kalnuose. Taip labai paprastai susitarėme, kad susituoksime. Aišku, to priėjimas ir susivokimas truko dar kurį laiką, bet susituokėme po metų pažinties“, - pasakoja Jolita.
Minėta spintelė ir iki dabar išliko ypatinga vieta poros meilės istorijoje: „Kiek daugiau nei po savaitės grįžau iš kelionės, kur vienas pėsčiomis keliavau po Karpatus Ukrainoje. Turėjau laiko pagalvoti. Tai buvo pirmas mūsų tokios trukmės išsiskyrimas ir vėl susitikus viskas tiesiog išsirišo, tapo aišku. Atsigręžęs atgal labai džiaugiuosi, kad mūsų sužadėtuvės įvyko būtent taip, be žiedo, formalumų ir to, kas įprastai laikoma įsimylėjėlių romantika. Jausmas buvo tikras, todėl ir jokių priedų jam nereikėjo. Tai labai gerai atspindi mūsų abiejų vertybes, nenorime teikti butaforijai daug reikšmės. Dar įdomu, kad ant tos spintelės nei prieš tai, nei po to mes niekada nesėdėjome. Matyt, tam pokalbiui reikėjo kažkokio kitokio kampo“, - juokauja S.Dikčius.
Kokia prieš penkerius metus įvykusių vestuvių šventė išliko Silvestro ir Jolitos atmintyje? Pasak pašnekovų, labiausiai įsiminė ne atskiros detalės, o „labai geras išsipildžiusios dienos“ jausmas bei jaudulys ir šiek tiek streso. „Prisimenu, kad vos išėjus iš salės, dar tik einant link santuokų rūmų laiptų priėjo žurnalistė su diktofonu ir paklausė, kaip jaučiamės. Būtų labai įdomu išgirsti tą įrašą, nes visiškai nepamenu, ką atsakiau ar ką atsakė Jolita. Išties sulaukėme daug dėmesio iš žiniasklaidos, buvo gal dešimt fotografų ir tai šiek tiek trikdė, bent jau aš nesitikėjau tokio dėmesio“, - prisimena S.Dikčius. Vyras teigia, jog medaus mėnesį Portugalijoje atsimena daug geriau nei vestuvių dieną, nors, kaip jis juokauja, tą dieną visai nesisvaigino alkoholiu.
Paklausti, kaip praėjo pirmieji santuokos metai, sutuoktiniai tikina - šis laikotarpis buvo skirtas „įsivažiuoti“, adaptuotis prie naujojo statuso. O štai Jolita pastebėjo ir pokytį savo išvaizdoje: „Kaip ir pridera, priaugau svorio. Sakau tai ir su šypsena ir visiškai rimtai. Pirmieji santuokos metai nebuvo išskirtiniai, kartu dalinomės buitimi dar iki susituokiant. Bet kiekvieni metai atneša naujų supratimų, pažinimo, bendrų taškų.“ Pirmus pusę metų porą vis kas nors sveikindavo susituokus - pasak Silvestro, tai buvo tarsi naujas jaunavedžių vaidmuo. „Nuolat lydėjo labai šaunus jausmas, kad ne šiaip draugaujame, o esame vyras ir žmona. Aplinkiniams vis dar atrodė netikėta, kad susituokėme taip greitai, o mums buvo tiesiog linksma. Pradėjome kartu dirbti ties Jolitos instaliacijomis, labai daug laiko leisdavome kartu, nemažai keliavome“, - pirmuosius metus santuokoje prisimena S.Dikčius.
Tačiau Silvestro ir Jolitos santykiuose ne visuomet buvo tik džiugūs momentai ir juokai apie priaugtus kilogramus. Jolitai Vaitkutei teko išgyventi psichinės sveikatos krizę, ir už tai, kad padėjo iš jos išsikapstyti, moteris labiausiai dėkinga vyrui. „Silvestras manimi puikiai rūpinosi ir padėjo iš jos išeiti. Partnerio parama ypač svarbi tokioje situacijoje. Silvestras man padėjo labiau reflektuoti, kas darosi su manimi, pats bandė suprasti mano būsenas. Už tai, kad dabar esu tokia sveika ir darbinga, galiu padėkoti Silvestrui.“ S.Dikčius mylimai žmonai pritaria - šis sudėtingas laikotarpis jų santykius tik dar labiau sustiprino.
Silvestrui ir Jolitai santuoka yra dinamiškas procesas, todėl paklausti, kokia jų sėkmingų santykių paslaptis, juokiasi - to paklausti poros vertėtų jau senatvėje, nes vienas kito pažinimas niekada nesibaigia. „Kartais dalykai, kurie veikė anksčiau, gali nebeveikti dabartyje. Svarbu nieko nepriimti kaip savaime suprantamo dalyko“, - įsitikinusi J.Vaitkutė.
S.Dikčių ir J.Vaitkutę penkeri metai santuokoje išmokė, kad negalima tikėtis amžinos tvarkos ir pastovumo. „Chaosas visada netoliese. Kai jis priartėja, labiausiai pasimato, iš kokio molio esame drėbti. Penkeri santuokos metai išmokė balansuoti tarp chaoso ir tvarkos. Chaose per daug nerimo, o tvarkoje pernelyg nuobodu. Mokiausi būti kelio viduryje“, - svarsto S.Dikčius.
Primename, jog S.Dikčius ir J.Vaitkutė susituokė 2017-ųjų metų rugpjūčio 8-ąją. Kaip patys sakė po ceremonijos, iš pat pradžių jie norėjo įgelti tipinėms vestuvėms ir viską savosiose darė atvirkščiai. Kadangi nė vienas nevartoja alkoholio - svečius vaišino nealkoholinio šampano taure, kadangi didžiausia šventė yra tik jiems dviem - susituokė ketvirtadienį, vakarėlio pernakt nekėlė ir kitą dieną kamuojami pagirių dirbti neturėjo. Bažnyčioje savo įžadų kartoti taip pat neketino, nes netiki ir nenori apsimetinėti.
„Ta visa vestuvių kultūra mums yra labai tolima. Tai - kaip nepatogus drabužis, kuris tau niekaip nelimpa. Visi tie reikalai atrodė kaip papildomas vargas. O mes norėjome kuo paprasčiau. Be to, tuoktis Santuokų rūmuose yra visai ypatinga patirtis dėl interjero ir kitų detalių“, - tuomet šypsodamasi kalbėjo Jolita Vaitkutė.
Kūrybos laisvė ir intuicija
Ji neneigia, kad kuriant svarbi ir aplinka, jos išreiškiamas palaikymas. Pasak jos, vienas svarbiausių dalykų, padedančių patirti kūrybos džiaugsmą - išsilaisvinti nuo standartų, ribų ir rėmų, pajusti, kad svarbiausias yra pats kūrybos procesas.
„Ne piešimas, šokis, vaidyba ar muzikavimas man yra kūryba. Tai tik išraiška, kurią pasirenka pats žmogus. Kūryba visų pirma yra mūsų patirčių rinkiniai, atspindys, kaip tas patirtis esam sudėlioję savo galvoje. Todėl man atrodo, kad visos geros, blogos, liūdnos, nuobodžios ar džiaugsmingos patirtys yra tai, kas mums leidžia kurti. „Gebėjimai“, „mokėjimas“ yra tikrai ne pagrindinis dalykas, tai tik išraiška, kuri neturi ribų. Todėl ir pati apie save mėgstu sakyti, kad aš tiesiog darau nesąmones. Ir iš to kažkas gaunasi“, - šypsosi J. Vaitkutė.
Neseniai dirbtuves Širvintų vaikų dienos centre surengusi menininkė pastebi, kad standartų nevaržomi vaikai kuria su didesniu džiaugsmu. „Dar kartą įsitikinau, kad lengviau kuria, atsipalaiduoja mažesni vaikai. Jie dar nevaržo savo fantazijos. Tuo tarpu vyresni labiau dairosi aplinkui, stebi, ką veikia kiti, nes išgirsti save ir nebijoti daryti nesąmones, nepaisyti kažkokių tariamų estetinių kriterijų jiems jau kiek sunkiau. Esu tai pastebėjusi ir anksčiau - kurti sunku, kai galvoje pilna „balsų“ sakančių, kad nemoku, nesigaus, nepatiks, klausiančių, kaip darbas bus įvertintas“, - sako menininkė.
Tačiau ar prigimtinį kūrybiškumą galima išlaisvinti? Menininkė įsitikinusi, kad tikrai taip. „Tam, kad galėtum skleistis, pirmiausia turi jaustis saugus, priimtas, išgirstas ir nežlugdomas. Į vaikų dienos centrus visoje Lietuvoje ateinantys vaikai tokios prabangos savo namuose dažniausiai neturi. Ir tą palaikančią, įkvepiančią aplinką jie randa čia“, - sako menininkė.
Vienu ryškiausių epizodų iš dirbtuvių J. Vaitkutei tapo berniukas, sugalvojęs, kad „Gelbėkit vaikus“ paramos akcijai „You give, we give“ skirtų puodelių vien dekoruoti ir pastatyti ant stalo nepakanka. Jis panoro jiems priklijuoti kojytes ir rankytes, o šio sprendimo rezultatas atsidūrė ant akcijos plakatų, pasklidusių po „Circle K“ degalines visoje Lietuvoje.
„Gražiausia tai, kad berniukas, kuris sugalvojo, kad nori puodeliui priklijuoti kojytes, nepagalvojo, kad padarys kitaip ir juo labiau nemąstė, kad jam tai kainuos papildomų pastangų. Man taip patiko, kad jo žvilgsnis į savo kūrinį buvo kitoks - jis nesidairė į kitus, nesekė jais, o pasirinko savo kelią. Man vienas iš tikrai kūrybiško žmogaus bruožų yra primestos tvarkos atmetimas. Toks žmogus nesirenka sprendimo, kuris padiktuotas ar užduotas ir nejučiomis, intuityviai tiesiog išbando kažką naujo. Todėl dažnai sakau, kad kūryba yra destrukcija ir intervencija į realybę, jos perdarymas, perkūrimas. Tokie žmonės dažnai ir tampa lyderiais, nes jais noriai seka kiti“, - pasakoja menininkė.
Jolitos Vaitkutės instaliacijos „Pabudę iš knygų“ pristatymas
Pati Jolita teigia, kad tiek kurdama, tiek kasdieninėje veikloje pirmiausia klausanti savęs, stebinti aplinką ir išnaudojanti situacijas, kurias padiktuoja gyvenimas. „Nesąmoningų dalykų darymas visų pirma reiškia, kad pasikliauju savo intuicija, sugeriu patirtis, nuolat priimu sprendimus, kurie vienaip ar kitaip išplečia mano realybę. Kartais tai aiškiai susiję su pojūčiu, kad pradėjau eiti į kitą pusę nei planavau ar buvau sutarusi, kartais tai net nėra labai racionalu, bet man tiesiog intuityviai norisi judėti ta kryptimi.
