Gimtadienis - tai ypatinga diena, kai švenčiame savo gimimą, džiaugiamės artimųjų dėmesiu ir dovanomis. Vaikai gimtadienio laukia kaip Kalėdų, o suaugusieji dažnai susimąsto apie prabėgusius metus ir ateities planus. Tačiau ar kada susimąstėte, iš kur kilo ši tradicija ir kaip ji keitėsi bėgant amžiams? Šiame straipsnyje panagrinėsime gimtadienių šventimo ištakas, papročius ir tradicijas, susiformavusias įvairiose pasaulio kultūrose.
Gimtadienių ištakos: nuo Egipto iki Romos
Gimtadienių šventimo ištakos siekia senovės civilizacijas. Pasirodo, gimtadienių šventimo ištakos slepiasi dar egiptiečių civilizacijoje. Pirmasis patikimas šaltinis apie gimtadienio šventimą yra Senasis Testamentas ir jame esantis pasakojimas apie tai, kas įvyko prieš 3400 metų. Senojo Testamento Pradžios knygoje sakoma, kad faraonas šventė savo gimimo dieną. Aprašoma tipiška gimtadienio šventė su svečiais ir vaišėmis, pobūdžiu ne kažin kuo besiskirianti nuo mūsų dienų. Tiesa, dabar manoma, jog tuomet „gimimo diena“ buvo vadinama ne faraono gimimo, bet karūnavimo diena: egiptiečių kultūroje ši diena buvo žymiai svarbesnė ir reiškė, jog faraonas tampa dievu. Tačiau tądien, pagal egiptiečių tikėjimą, gimė Dievas.
Kalbant apie dievybes, gimtadienio šventės atsiradimo kontekste verta prisiminti ir graikų bei romėnų tradicijas. Kaip ir daugelis mūsų šiuolaikinių tradicijų, gimtadienio šventė turi tvirtas šaknis senosiose graikų ir romėnų apeigose. Ne paslaptis, jog graikai ir romėnai laikėsi pagoniškų tradicijų, susijusių su Dievų ir deivių panteonu. Jų tikėjime daug dėmesio buvo skiriama aukų ciklui ir šventėms, kuriomis buvo žymimos dienos, sutampančios su tam tikru gamtos ar dangaus įvykiu. Dažnai būtent tokie įvykiai buvo laikomi dievybių gimimo dienomis. Per tokias šventes į gatves plūsdavo minios linksmintojų, kurie dovanodavo maistą, vyną, rankų darbo gaminius.
Bet romėnai ir graikai šventė ne tik dievybių gimimo dienas: jie pirmieji pradėjo švęsti ir nereliginių figūrų gimtadienius. Romėnai švęsdavo draugų ir šeimos narių gimimo dienas, o valdžia inicijuodavo valstybines šventes žymesnių piliečių gimtadieniams paminėti. Pavyzdžiui, švenčiantys 50-ąjį gimtadienį buvo apdovanojami specialiu kvietinių miltų, alyvuogių aliejaus, medaus ir tarkuoto sūrio pyragu. Tokius skanėstus, be abejo, gaudavo tik vyrai, nes moterų gimtadieniai nebuvo švenčiami iki pat XII a. Ilgą laiką moterų gimtadienių niekas ne tik kad nešvęsdavo, bet net ir neregistruodavo, tokią privilegiją turėjo tik vyrai. Kiek žinoma, pirmoji moteris, kasmet šventusi savo gimtadienius, buvo Kleopatra, Egipto faraonė (185-116 m. pr. m. O štai senovės graikai Artemidės, Mėnulio ir medžioklės deivės, gimtadienį švęsdavo net 12 kartų per metus - kiekvieno mėnesio šeštą dieną. Kalbant apie paprastus mirtinguosius, tokia prabanga naudojosi tik šeimos galva - vyras (tėvas), ir tai vieną kartą per metus, o ne kas mėnesį.
Kalendorių sudarinėjimas sudarė pagrindą atsirasti gimtadieniams. Kai žmogus pradėjo stebėti mėnulio ciklus, pastebėti besikartojančius metų laikus ir sudarinėti kalendorius, jam pasidarė lengviau paskaičiuoti savo gimimo datą bei kasmet ją paminėti. Pirmieji kalendoriai atsirado VI tūkst. pr. Kr. Laikais iki krikščionybės, kuomet vyravo tamsus pagoniškas mąstymas, žmonės tikėjo, kad blogio jėgos aplanko žmogų per jo gimtadienį. Norėdami apsisaugoti, žmonės susiburdavo aplink gimtadienio kaltininką ir keldavo triukšmą (plodavo rankomis, garsiai linkėdavo gerų dalykų gimtadienio kaltininkui), kuris turėtų išgąsdinti blogio jėgas ir priversti jas atsitraukti. Tuomet nebuvo tradicijos teikti dovanas gimtadienio proga, tačiau jei svečias atsinešdavo dovaną, tai buvo laikoma pagarbos ženklu. Pirmieji gimtadienius pradėjo švęsti karaliai ir valdovai, kadangi buvo manoma, jog gimtadienius gali švęsti tik pakankamai svarbūs žmonės, galintys surengti didelę puotą ir sukviesti daug svečių.
Krikščionybės įtaka: nuo pasibjaurėjimo iki tradicijos pasisavinimo
Dėl gimtadienių sąsajų su pagonybe ankstyvosios krikščionybės šalininkai gimtadienius ir šventes laikė pagoniška tradicija, kurios bet kokia kaina reikia vengti. Šis požiūris smarkiai pasikeitė ketvirtame amžiuje, kai į dvasinį gyvenimą atėjo Kalėdos. Matydama romėnų švenčių populiarumą, bažnyčia užsimojo sukurti savo šventę tuo pačiu metu, kai vyksta didžiulė romėnų Saturnalijų šventė. Taip gimė Kalėdos, kurios buvo paskelbtos Jėzaus gimimo diena. Pirmosios Kalėdos Romos imperijoje paminėtos 336 m. po Kristaus. Tai reiškė ryškų krikščionių požiūrio į gimtadienį pasikeitimą. Nepaisant to, kad iš pradžių krikščionybė prieštaravo gimtadienio idėjai, būtent ji paskatino didžiulį šios praktikos plitimą visoje Europoje. Vėlyvosios Antikos laikotarpiu krikščionys pradėjo švęsti Jėzaus gimimą gruodžio mėnesį, o vėliau pradėjo švęsti įvairių šventųjų gimimo ir mirties dienas. Ilgainiui, maždaug nuo XII a., gimtadieniai po truputį pradėti minėti šeimose, atsirado gimimo registracijos knygos.
Jėzaus Kristaus gimtadienis prieš daugiau nei 2000 metų - tai pats žymiausias ir populiariausias gimtadienis visoje istorijoje. Nuo tada, kai Jėzus gimė Betliejuje, viso pasaulio krikščionys kasmet švenčia Jėzaus gimtadienį - Šv. Kalėdas.
Tradicijų formavimasis: nuo Antikos iki industrializacijos
Taip nuo Antikos iki pat industrializacijos laikotarpio skirtingose kultūrose, atsižvelgiant į jų religinius išpažinimus, gyvenamas vietoves ir kultūrines diferenciacijas vystėsi ir vingiavo įvairiausias posūkiais besiformuojančios gimtadienių tradicijos: vienur apipintos griežtais papročiais, kitur leidžiančios gimimo dieną švęsti gyvenimą. Bendra gimtadienių šventimo idėja po truputį ėmė plisti ne tik Europoje, bet ir pasaulyje. Pavyzdžiui, vėlyvojo XVIII amžiaus Kinijoje buvo ypatingai pagerbiamas pirmasis vaiko gimtadienis. Ten egzistavo jau gana panašus į šiuolaikinį vakarėlio variantą gimtadienio modelis. Tuomet jau ir vaikai nebuvo nuošalyje, štai, pavyzdžiui, vokiečių krikščionys XIII a. jau turėjo savo vaikiškųjų gimtadienių šventimo ritualą. Vaiką žadindavo auštant dainomis ir atnešdavo jam pyragą su žvakėmis. Tačiau pyrago iškart nevalgė - žvakes, kai šios sudegdavo, pakeisdavo kitomis, ir taip - iki pat vakaro, kai šeima susirinkdavo vakarienės. Gimtuvis sugalvodavo norą ir užpūsdavo žvakutes. Kaip ir šiandien, noro buvo nevalia pasakyti garsiai (antraip jis neva neišsipildys), o žvakutes būtina užpūsti vienu ypu. Beje, žvakučių būdavo viena daugiau, negu sukakdavo metų, ji simbolizuodavo patį gimimo momentą. Tuomet pjaustydavo pyragą ir padalydavo visiems, sėdintiems prie stalo. O dovanų atnešdavo „gimtadieninis nykštukas” - ši figūra vokiečių folklore gyvavo maždaug iki XX a.
Ginčijamasi, iš kur kilusi gimtadienio torto tradicija. Gimtadienio torto žvakučių tradicija manoma, kad susijusi su žmonių tikėjimu, kad Dievas gyvena danguje ir uždegtos žvakutės padeda nusiųsti jam signalą ar maldas. Vokiečiai uždegdavo vieną didelę žvakę pyrago centre, simbolizuojančią gyvenimo šviesą.
XIX amžius: industrializacija ir gimtadienių populiarėjimas
Įžengiant į XIX a., švenčių metu jau buvo užpučiamos žvakės ir mintyse kuriami norai. Vokiečių vaikai - laimingieji - tuomet bene pirmieji sulaukė gimtadienio torto ir žvakučių: po vieną žvakutę už kiekvienus jau nugyventus metus, ir dar vieną, simbolizuojančią viltį sulaukti kito gimtadienio. Visgi tokia prabanga laukė tik labai pasiturinčių šeimų.
Bet prasidėjęs pramonės perversmas leido paplisti gimimo dienos tradicijai ir kitose kultūrose. XIX a. vyko net keli skirtingi procesai, kurie visi drauge lėmė gimtadienių minėjimo populiarėjimą. Vienas paprastas argumentas - ekonominis. Žmonės galėjo vis daugiau sau leisti. Tarkim, kalbant apie gimtadienio tortus, ne tik reikiamų gamybai ingredientų atsirado daugiau, bet ir kepyklos dėl masinės gamybos pažangos pradėjo siūlyti iš anksto paruoštus tortus mažesnėmis kainomis. Be to, XIX a. viduryje atsiradusius požiūrio į gimtadienį pokyčius lėmė ir pasikeitęs požiūris į vaikus. Kai kurie socialiniai tyrimai rodo, jog, mažėjant vaikų skaičiui šeimoje, atžaloms tėvai ėmė skirti daugiau dėmesio. Vaikų gimtadienių svarba galėjo būti ankstyva užuomina apie tai, kad žmonės į vaikus pradeda žiūrėti kaip į vertingus emociškai, o ne tik ekonomiškai šeimos narius.
Gimtadienio šventimas siejosi ir su tuo, kad žmonės vis labiau suvokė bėgantį laiką. Pasak istoriko Howardo Chudacoffo, XIX amžiuje paplitus buitinių ir kišeninių laikrodžių gamybai, žmonės ėmė geriau pažinti ir suvokti laiką savo pačių gyvenime. Atsirado ir dėmesys žmogaus amžiui: mokyklose jis pradėtas naudoti skirstant mokinius į klases, gydytojams amžiaus rodyklė pasitarnavo sveikatos ir raidos vertinimui. Tad tuo pačiu laikotarpiu žmonės pradėjo kasmet žymėti, prisiminti ir švęsti savo bei artimųjų gimtadienius. Atrodo, kad būtent laiko tikslumas ir dėmesys laikui susiejo industrializacijos procesą ir gimtadienių minėjimą.
Gimtadienio tradicijos skirtingose šalyse
Šiandien išgirsti, jog kažkas mini savo gimimo dieną, yra įprasta. Paprotys užpūsti žvakutes ant gimtadienio torto egzistuoja daugelyje pasaulio šalių. Tačiau kiekviena kultūra turi savų ypatybių, ir gimtadieniai pasaulyje švenčiami labai skirtingai (ir tai kartais atrodo išties neįpratai, keistai ir egzotiškai).
- Kanada: Arčiau Atlanto vandenyno esančioje Kanados dalyje gyvuoja tradicija rengti „pasalas“ ir kuo nors išteplioti sukaktuvininko nosį (dažniausiai - aliejumi).
- Tailandas: Tailande egzistuoja labai įdomus paprotys: čia per vaiko gimtadienį tėvai turi paleisti į laisvę kokį nors gyvūną. Prekeiviai prie šventyklų už tam tikrą sumą siūlo atidaryti narvelį su vėžliuku ar paukštuku…
- Kinija: Kinijoje per gimtadienius sukaktuvininkui duodama suvalgyti ilgų makaronų. Tačiau suvalgyti juos reikia sveikus, t.y. neatkandant ir nenugnybiant.
- Vokietija: Kai nevedusiam vokiečiui sukanka 30 metų, pagal senas tradicijas jis turi paimti į rankas šluotą ir eiti šluoti miesto savivaldybės laiptų, aikštės ir t.t., o ištikimi draugai „duoda darbo“ - mėto akmenukus ir pan. Išbandymas tęsiasi tol, kol kokia nors netekėjusi praeivė pagaili nelaimėlio ir padovanoja jam bučinį.
- Airija: Airija taip pat turi savų tradicijų. Pavyzdžiui, sukaktuvininkas laikomas už kojų ir kratomas taip, kad galva nestipriai stuktelėtų į grindis - po vieną kartą už kiekvienus metus, ir dar kartelį - laimei.
- Norvegija, Švedija ir Danija: Norvegijoje, Švedijoje ir Danijoje tėvai pakabina šalies vėliavą, kad kiekvienas praeinantis pro jų namus matytų, kad čia šventė - švenčiamas gimtadienis.
- Japonija: Japonijoje gimtadienio šventimo tradicijos kitokios, nei pas mus. Šventė rengiama tik 3, 5 ir 7 metų sulaukusiems vaikams ir ji tik mažumai iš jų sutampa su tikrąja gimimo data. Tada vaikai aprengiami naujais drabužiais ir vedami į šventyklą. Vaikų gimtadienis Japonijoje laikomas labiau tėvų nuopelnu, o ne švente vaikams.
- Jamaika: Jamaikoje, parodydami, kad žmogus tapo vyresnis, jo draugai turi apibarstyti jį „dulkėmis“ (paprastai jas atstoja miltai).
- Meksika: Meksikiečiai - tikri švenčių (įskaitant skirtų vaikams) rengimo profesionalai. Vienas iš žinomiausių ir populiariausių jų gimtadienio švenčių atributų - pinjata (popierinė kokio nors gyvūno figūra, į kurios vidų pridedama skanumynų).
- Vietnamas: Vietname gimtadienis švenčiamas per Naujuosius metus, ir vadina šią dieną „tet“. Vietnamiečiai nemano, kad gimimo diena yra kažkuo ypatinga ir verta dėmesio. Pagal tradiciją, dieną „tet“ jie visi prideda prie savo amžiaus dar vienerius metus.
- Olandija: Olandijoje sukaktuvininkas sodinamas prie pietų stalo į specialiai išpuoštą kėdę.
- Korėja: Pagrindinės gimtadienio vaišės Korėjoje - ryžių pyragaičiai.
- Lotynų Amerika: Ten gyvuoja įdomus paprotys - tiek kartų, kiek sukanka metų, gimtadienio „kaltininkas” patampomas už… ausų. Be to, vaikas, kurio gimtadienis minimas, pirmąjį gabaliuką šventinio torto atiduoda pačiam artimiausiam žmogui, paprastai tai būna mama arba tėtis. O kai mergaitei sukanka penkiolika, ji šoka valsą ir pirmas jos šokio partneris būna tėtis arba senelis.
- Argentina: O čia švenčiančiojo gimtadienį nosis ištepliojama sviestu arba margarinu! Taip daroma, kad lydėtų sėkmė gyvenime. Pietums - makaronai! Vaikas, kurio gimtadienis švenčiamas, išreiškia pagarbą savo tėvams, o dovanų paprastai gauna pinigų.
- Latvija: gimtadienio kaltininko kėlimas su kėde tiek kartų, kiek sueina metų.
- Vokietija: žvakutės uždegamos ant gimtadienio torto iš pat ryto ir paliekamos degti visą dieną. Dedama tiek žvakučių, kiek gimtadienio kaltininkui sueina metų plius viena dėl sėkmės. Vakare po vakarienės visi dainuoja gimtadienio dainą, o gimtadienio kaltininkas užpučia žvakutes, prieš tai sugalvojęs norą. Tuomet išvyniojamos dovanos ir prasideda vakarėlis. Jei vyrui sueina 30 metų, o jis vis dar neturi merginos, jis turi šluoti rotušės laiptus. Jo draugai meta šiukšles ant laiptų, o gimtadienio kaltininkas šluoja.
- Danija: pro langą išskleidžiama vėliava, žyminti, kad šiame name gyvena žmogus, kuris švenčia gimtadienį.
- Filipinai: kepami įvairių dydžių ir formų gimtadienio tortai, valgomi makaronai, simbolizuojantys ilgą gyvenimą, puošiama balionais ir pinatomis (ryškiaspalviai, tuščiaviduriai, iš popieriaus ir klijų pagaminti daiktai, kurių vidus pripildomas saldainių, konfeti ir smulkių dovanėlių.
- Korėja: per pirmąjį gimtadienį kūdikiui ant stalo padedami 4 daiktai: pieštukas, liniuotė, siūlas ir pinigai, iš kurių vaikas turi pasirinkti vieną.
- Jungtinės Amerikos Valstijos: ant gimtadienio torto dedama tiek žvakučių, kiek gimtadienio kaltininkui sueina metų. Pastarasis turi sugalvoti norą ir vienu įkvėpimu užpūsti visas žvakutes.
- Meksika: vyrauja gyvūnų formos pinatos. Kai merginai sukanka 15 metų, surengiamas didelis vakarėlis ir pakviečiama daug žmonių, siekiant ją pristatyti kaip jauną moterį.
- Kuba: daug maisto, muzikos, pinatų ir daug žmonių, dainuojančių gimtadienio dainas ir žaidžiančių žaidimus.
- Gajana: gaminami ypatingi patiekalai (vištienos, antienos arba ėrienos troškinys su ryžiais, kepamas vaisių biskvitas).
- Ekvadoras: kai merginai sueina 15 metų, surengiama didelė puota ir mergina pasipuošia rožine suknele ir aukštakulniais.
- Brazilija: gimtadienio kaltininkui tempiamas ausies spenelis tiek kartų, kiek jam suėjo metų. Gimtadienio kaltininkas pirmą gimtadienio torto gabaliuką duoda savo pačiam ypatingiausiam artimam žmogui ar draugui.
Gimtadienis šiandien: tarp tradicijų ir vartotojiškumo
O tai, kad nekantraujamai laukiama dovanų, yra vartotojiškos kultūros padarinys. Beje, prieš du šimtus metų būta nuomonės, jog gimtadienis nėra vien tik šventė: jame liaudis matydavo ir tamsiąją pusę. Toks pareiškimas vėlgi grindžiamas laiko samprata ir pasaulėvokos pokyčiais jame. Gimtadienis gali kelti nerimą, juk jis suprantamas kaip „<…svarbus etapas, per kurį žmonės gali palyginti savo statusą bei pasiekimus su kitais to paties amžiaus žmonėmis“, - rašė H. Chudacoffas. Neretai iškyla klausimas, ar apskritai žmogus turi švęsti savo gimtadienį, kokia to prasmė ir ar toks vienos dienos sureikšminimas nepanašus į veltui švaistomus pinigus? Psichologai teigia, kad švenčiant šią dieną individui lengviau priimti taip neigiamai vertinamą amžėjimo faktą. Bet jeigu jaučiate, kad jus norintys pasveikinti žmonės jūsų gimimo dieną kelia daugiau neigiamų, nei teigiamų emocijų, prisiminkite, kad maždaug 78 proc. visų gimtadienių švenčiančiųjų negauna norimų dovanų.
Mirtis, kaip ir gimimas, yra natūralus gyvenimo ciklo komponentas. Tačiau mes, suaugusieji, ją priimame vienaip, o vaikai, paaugliai - visai kitaip. Kaip apie netektį kalbėti su vaiku? O kaip su paaugliu? - Artimo žmogaus netektis visuomet skaudžiai paliečia vaikus. Vaikai iki 5 metų. Tokio amžiaus vaikai dar nesupranta mirties kaip baigtinumo. Jiems gali atrodyti, kad miręs žmogus dar grįš. Svarbu prisiminti, kad mažų vaikų mąstymas yra konkretus, jie dar nesupranta metaforų. Todėl, kalbant apie mirtį, nereikėtų vartoti tokių žodžių, kaip, pavyzdžiui, „senelis miega“. 6-10 metų vaikai. Jie jau pradeda suprasti, kad mirtis yra negrįžtama. Vyresni nei 10 metų. Vaikai mirtį supranta abstrakčiau: žino, kad kažkada mirs ir jie patys. Paauglystėje būdinga galvoti apie gyvenimo prasmę, savo mirtingumą, todėl artimųjų netektis gali paaštrinti šiuos išgyvenimus. Paaugliai yra linkę slėpti jausmus, tad, jei paauglys nekalba apie tą, kurio neteko, dar nereiškia, kad jis dėl to neišgyvena. Laidotuvių ritualas padeda suvokti mirties realumą, leidžia atsisveikinti su mirusiuoju. Leiskite vaikams dalyvauti laidotuvėse. Vaikus būtina paruošti: paaiškinti, kaip viskas atrodo šarvojimo salėje, kas vyks per laidotuves, kaip jose gali reaguoti suaugę žmonės ir t.t. Labai svarbu, kad per laidotuves šalia vaiko būtų suaugęs žmogus, kuris galėtų juo ramiai pasirūpinti. Kai vaiką supantys suaugę neslepia savo tikrų jausmų, neapsimeta, kad viskas yra gerai, vaikams yra daug lengviau kalbėti apie tai, kaip jaučiasi jie patys. Reikšmingos datos - laidotuvių metinės, mirusiojo gimtadienis, paties vaiko gimtadienis, šventės - sustiprina vaikų netekties išgyvenimus. Su vaiku reikia kalbėti tiesiai ir atvirai. Paslaptys ir apsimetinėjimai tik didina sumaištį ir apsunkina netekties išgyvenimo procesą. gali išgyventi kaltę dėl to, kad „negerai“ elgėsi su mirusiuoju. Vaikai iki maždaug 10 metų savo išgyvenimus išreiškia žaisdami: gali žaisti laidotuves, atkartoti laidotuvių ritualus.
Gimtadienis - smagus ir įspūdžių kupinas laikas vaikams, o tėvai sunkiai pluša, kad ši diena būtų įsimintina tiek sukaktuvininkui, tiek ir jo draugams. Net jei iki gimtadienio šventės dar liko 2 ar 3 savaitės, būtinai viską iki smulkmenų suplanuokite. Pasižymėkite, kada ir kur reikės atsiimti tortą ar kitus pasirinktus desertus, kada pirksite ir pakuosite dovanėles gimtadienio svečiams, kada užsakysite maistą ir t. Vos tik internete rasite kokią idėją ar į galvą ateis išganinga mintis dėl gimtadienio maisto, užsirašykite viską planuotėje arba užrašų knygelėje. Gimtadienis - puiki proga palepinti vaikus, todėl švenčių metu stalai dažnai nukraunami ne pačiais vertingiausiais ir sveikiausiais gardumynais (saldainiais, guminukais, bulvių traškučiais ir pan.). Vieno kąsnio sumuštiniai, mini mėsainiai, vėrinukai, keksiukai, mini bandelės, įvairios lazdelės ir pan. Bet ar kada pastebėjote, kad vaikai retai kada mėgsta ir valgo tortus, tad galite paieškoti alternatyvų jiems. Pavyzdžiui, galima rinktis keksiukus, spurgyčių piramidę ar pyragėlius ant pagaliuko (popsiukus, angl. Vietoje torto tiktų gražiai papuoštas naminis pyragas. Natūralu, kad vaikai keičia darželius, mokyklas, susiranda naujų draugų būreliuose ar mokyklėlėse, tad planuodami gimtadienio meniu naujųjų draugų tėvų galite atsiklausti, ar jų vaikas nėra alergiškas kokiems nors produktams. O gal bus vaikų veganų ar vegetarų? Svarbi taisyklė - vaikai valgo ne tiek pat, kiek ir suaugusieji. Tai reiškia, kad kiekvienam gimtadienio dalyviui galite planuoti po 1-2 kiekvienos rūšies užkandžius. Taip pat turėkite omenyje, kad per gimtadienį pasiliks ir kai kurių vaikų tėvai (įprastai kuo vaikai mažesni, tuo dažniau tėvai kartu atvyksta ir būna šventėje). Nesvarbu, ar gimtadienyje dalyvaus keli, ar kelios dešimtys vaikų, puikus pasirinkimas - pica. Kiekvienam vaikui skaičiuokite maždaug po 2 gabalėlius šeimyninės (42 cm skersmens) picos. Skirtingų amžiaus grupių vaikai valgo skirtingą maistą, tad svarbu į tai atsižvelgti. Pavyzdžiui, vaiko 3-iajam gimtadieniui tikriausiai neparinksite labai kieto deserto, kurį dar ir sunku valgyti (pavyzdžiui, migdolinis ar morenginis tortas). Tuo tarpu 10-mečiams ir vyresniems vaikams bei paaugliams jau galima patiekti įmantresnius patiekalus. Tokio amžiaus vaikams, ypač jei šventė vyks namuose, galima pasiūlyti kokio nors orkaitėje ar ant grotelių kepto maisto. Tačiau geriau netiekti gazuotų gėrimų. Jų sudėtyje gali būti ne tik cukraus, bet ir kofeino, kuris vaikams netinka. Viskas gerai, jei vaikams patieksite po stiklinę ar mažą pakelį su šiaudeliu sulčių, limonado ar net pieno gėrimo, tačiau vis tik ant stalo vyrauti turėtų vanduo. Jeigu gimtadienis vyksta vasarą ar šiltose, tvankiose patalpose, vandens reikės tikrai daug. Kuo įdomesnės ir aktyvesnės gimtadienio veiklos, tuo mažiau vaikus matysite prie stalo. Paprastai jie čia užbėgs greitai kažką užkąsti ir atsigerti.
Kaip švęsti mažylio gimtadienį?
VšĮ „Vilniaus šeimos psichologijos centro“ psichologė Marija Bagdonienė:- Artimo žmogaus netektis visuomet skaudžiai paliečia vaikus. Deja, jų išgyvenimams, susijusiems su mirtimi, nėra skiriama tiek dėmesio, kiek reikėtų, nes suaugusieji tiesiog nežino, kaip apie tai kalbėti. Vaikai iki 5 metų. Tokio amžiaus vaikai dar nesupranta mirties kaip baigtinumo. Jiems gali atrodyti, kad miręs žmogus dar grįš. Svarbu prisiminti, kad mažų vaikų mąstymas yra konkretus, jie dar nesupranta metaforų. Todėl, kalbant apie mirtį, nereikėtų vartoti tokių žodžių, kaip, pavyzdžiui, „senelis miega“. Matydamas, kad „miegantis“ senelis į nieką nereaguoja, kad jis yra laidojamas, vaikas ateityje gali bijoti, kad su visais miegančiais žmonėmis bus elgiamasi taip pat. 6-10 metų vaikai. Jie jau pradeda suprasti, kad mirtis yra negrįžtama. Dalyvavimas laidotuvėse, kapo matymas, tokio amžiaus vaikams padeda geriau suprasti, kas atsitiko. Vyresni nei 10 metų. Vaikai mirtį supranta abstrakčiau: žino, kad kažkada mirs ir jie patys. Dėl to vyresni vaikai daug audringiau reaguoja į žinią apie artimo žmogaus netektį. Paauglystėje būdinga galvoti apie gyvenimo prasmę, savo mirtingumą, todėl artimųjų netektis gali paaštrinti šiuos išgyvenimus. Paaugliai yra linkę slėpti jausmus, tad, jei paauglys nekalba apie tą, kurio neteko, dar nereiškia, kad jis dėl to neišgyvena. Neretai gedėjimas pasireiškia per elgesį - paaugliai gali imti konfliktuoti, tapti uždaresni. Laidotuvių ritualas padeda suvokti mirties realumą, leidžia atsisveikinti su mirusiuoju. Leiskite vaikams dalyvauti laidotuvėse. Tačiau jeigu vaikas dalyvauti laidotuvėse nenori, nederėtų jo versti tai daryti. Vaikus būtina paruošti: paaiškinti, kaip viskas atrodo šarvojimo salėje, kas vyks per laidotuves, kaip jose gali reaguoti suaugę žmonės ir t.t. Labai svarbu, kad per laidotuves šalia vaiko būtų suaugęs žmogus, kuris galėtų juo ramiai pasirūpinti. Jeigu miršta vienas iš tėvų arba brolis ar sesuo, tokiu suaugusiu turėtų tapti artimas šeimos giminaitis arba draugas, nes tėvai tuo metu gali būti pernelyg stipriai emociškai paveikti. Kai vaiką supantys suaugę neslepia savo tikrų jausmų, neapsimeta, kad viskas yra gerai, vaikams yra daug lengviau kalbėti apie tai, kaip jaučiasi jie patys. Reikšmingos datos - laidotuvių metinės, mirusiojo gimtadienis, paties vaiko gimtadienis, šventės - sustiprina vaikų netekties išgyvenimus. Suaugę gali padėti vaikams juos išgyventi prisimindami ir paminėdami tą, kurio neteko. Su vaiku reikia kalbėti tiesiai ir atvirai. Paslaptys ir apsimetinėjimai tik didina sumaištį ir apsunkina netekties išgyvenimo procesą. Pasidalindami su vaikais savo jausmais, pavyzdžiui, „Pasiilgau senelio“, „Man labai liūdna, kad mamos su mumis nebėra“, suaugę rodo vaikams pavyzdį, kaip kalbėti apie jausmus ir suteikia galimybę išsikalbėti. Artimojo netektį išgyvenantiems vaikams yra būdingos šios reakcijos: jie yra liūdni ir prislėgti; pyksta: ant mirties; ant mirusiojo, kad paliko; ant likimo, kad jis yra toks neteisingas; ant kitų žmonių, kurie nesugebėjo nieko pakeisti; gali išgyventi kaltę dėl to, kad „negerai“ elgėsi su mirusiuoju. Ikimokyklinio amžiaus vaikai gali galvoti, kad artimas mirė dėl jų minčių ar dėl jų kaltės; blogiau miega ir jaučia fizinius negalavimus; turi mokymosi sunkumų; gali pradėti labiau nerimauti dėl kitų savo artimųjų.
Svarbu Specialistų pagalbos gali prireikti, jei artimas žmogus nusižudė, buvo nužudytas, kai vaikas tapo netikėtos mirties liudininku, kai jo elgesys po netekties labai stipriai pasikeitė. Vaikai iki maždaug 10 metų savo išgyvenimus išreiškia žaisdami: gali žaisti laidotuves, atkartoti laidotuvių ritualus. Suaugusius toks elgesys glumina, tačiau žaidimas vaikams yra svarbiausia priemonė suvokti pasaulį, „perdirbti“ savo jausmus.
