Pastaraisiais dešimtmečiais globos netekusių vaikų skaičius Lietuvoje nuolatos augo, todėl tai yra opi šiandienos problema. Įvairiapusė šio reiškinio analizė leis geriau suvokti problemos svarbą, priežasties bei pasekmes, galimus problemos sprendimo būdus. Šiame straipsnyje taip pat analizuojami globos įstaigose gyvenančių vaikų savivertės ir mokyklinio nerimo tyrimo rezultatai.
Deja, kaip ir ne kartą anksčiau, prasmingo diskurso, ypač apie sistemines problemas, išplėtoti nepavyko. Kai kyla skandalas ir paviešinama, kad neteisėtais veiksmais pažemintas žmogaus orumas, apribota laisvė, galima potencialiai tikėtis kelių scenarijų. Pirmas - kad greitai viską užmiršus, gyvenimas, diskriminacija ir panašaus pobūdžio nusikaltimai nepastebimai tęsis po senovei. Antras - kad visuomenei ir žiniasklaidai reaguojant, valdžios struktūros priims sprendimą, kuriuo asmenys pažeidę žmogaus teises bus priversti prisiimti atsakomybę ir už savo veiksmus atsakyti, taip pat bus imtasi prevencijos priemonių, kad tokie įvykiai niekada nebesikartotų.
Žmogaus teisių stebėjimo institutas kartu su kitomis nevyriausybinėmis organizacijomis pasisako už sistemines permainas Lietuvos psichikos sveikatos priežiūros bei socialinės globos sistemose. Jau daugiau nei dešimtmetį Lietuva yra ratifikavusi Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvenciją. Ši konvencija aiškiai ir nedviprasmiškai įpareigoja valstybes užtikrinti, kad visi žmonės galėtų laisvai rinktis, kur ir su kuo gyventi, turėtų galimybę gyventi bendruomenėje, nebūtų atskirti nuo visuomenės, sukūrus oriam ir savarankiškam gyvenimui reikalingą paslaugų infrastruktūrą, tinkamai pritaikius įvairias sąlygas ir suteikiant reikalingą individualią pagalbą, pagal kiekvieno individualius poreikius.
Deja, Lietuvoje iki šiol apie 6000 suaugusiųjų gyvena atskirtyje, socialinės globos namais pavadintose uždarose įstaigose, iš jų yra atimta teisė gyventi bendruomenėje, būti pilnaverčiais visuomenės nariais, turėti geresnę gyvenimo kokybę. Tai yra įstaigos, kurių pavadinimai buvo pakeisti ir kurių patalpos buvo renovuotos. Tačiau svarbiausias dalykas išlieka nepasikeitęs - tai yra įstaigos, egzistuojančios visuomenės „paraštėse“, o jų gyventojai patiria ne tik žmogaus teisių pažeidimus, tačiau ir itin plačiai paplitusią stigmą. Faktiškai, visi šie 6000 mūsų bendrapiliečių yra įkalinti valstybės ir mūsų visų netiesioginiu bendru sutarimu.
Jau nuo 2014 metų Socialinės apsaugos ir darbo ministerija vykdo pertvarką ir deda pastangas, kad dalis šiose įstaigose apgyvendintų žmonių persikeltų, apsigyventų bendruomenėje. Ne tik mūsų giliu profesiniu įsitikinimu, bet ir remiantis gerosiomis tarptautinėmis praktikomis, yra labai svarbu ne vien tik vystyti naujų kokybiškų, į asmenį orientuotų ir žmogaus teisių standartus atitinkančių paslaugų spektrą bendruomenėje, tačiau ir siekti, kad į vis dar egzistuojančias nuolatinės socialinės globos įstaigas nebebūtų siunčiami gyventi nauji asmenys.
Deja, bet psichikos sveikatos priežiūros sistemai, už kurią atsakinga Sveikatos apsaugos ministerija, tokia užduotis net nėra iškelta. Tai yra labai didelė spraga, nes realybėje socialinės globos ir psichikos sveikatos priežiūros sistemos yra glaudžiai susijusios, egzistuoja aiški sistemų sinergija, šios dvi sistemos viena kitą palaiko. O psichikos sveikatos priežiūros sistema iki šiol yra perdėm medikalizuota, diagnozavus psichikos sveikatos sutrikimą - tai dažnai atsitinka paauglystėje arba jaunystėje - ambulatorinė sistema labiausiai rūpinasi gydymu psichotropiniais vaistais, trūksta galimybių žmonėms pasirinkti platesnio spektro paslaugas, kurios papildytų arba tam tikrais atvejais net ir pakeistų vien tik vaistų skyrimą ar vartojimą.
Nėra sukurtos kompleksinės paslaugų sistemos, kuri pakankamai užtikrintų psichosocialinių aspektų bei žmonių individualaus atsistatymo poreikių atliepimą, tęstines psichoterapijos paslaugas, profesinę reabilitaciją bei užimtumo paslaugas, asmeninio asistento pagalbą, apsaugotą būstą. Taigi, daugumos šių žmonių poreikiai nebūna patenkinami, o jų prasta būsena dažnai vertinama kaip „simptomų paūmėjimas“, ir jie guldomi į psichiatrijos stacionarą. Taigi, turime paradoksalią situaciją. Kol socialinės apsaugos sistema stengiasi mažinti socialinės globos įstaigose gyvenančių žmonių skaičių, tą skaičių kasmet papildo sveikatos apsaugos sistema.
Šioje sistemoje dirbantiems specialistams niekas iki šiol nėra davęs uždavinio, kad bendro darbo tikslas yra ne nukreipti psichikos sveikatos priežiūros paslaugas gaunančius žmones į šias įstaigas, o daryti viską, kas įmanoma, kad tai neįvyktų. Kiekvienas atvejis, kuomet dar vienas žmogus nusiunčiamas gyventi į tokią įstaigą, reiškia dar vieną valstybės pralaimėjimą ir dar vieno asmens pažeistas teises. Kol to nesuprasime - klausysimės egzistuojančios socialinės globos sistemos šalininkų nuolatinio kartojimo, kad šios įstaigos yra labai reikalingos, net laisvų vietų jose trūksta egzistuojančiai paklausai patenkinti - ydingos sistemos tikslas ir yra nuolat pateisinti savo reikalingumą.
Prasmingo ir oraus gyvenimo nusipelno ne tik šiose įstaigose gyvenantys žmonės. Ydingos sistemos įkaitais yra tapę ir specialistai, dirbantys joje, kurie yra priversti prisitaikyti prie pasenusios atskirtyje veikiančių įstaigų idėjos ir praktikos.
Jaunimo nedarbas ir socialinės išmokos
Antradienį „Sodra“ pristatė 2025 m. I ketvirčio gyventojų pajamų apžvalgą, kurioje atsiskleidė nauja problema - ryškiai išaugęs nedarbo išmokų gavėjų skaičius jauniausiųjų rinkos dalyvių grupėje. Duomenys rodo, kad 25-30 metų amžiaus asmenų grupėje yra daugiau nedarbo išmokos gavėjų nei vyresnio amžiaus žmonių gretose. Pavyzdžiui, 25-30 amžiaus grupėje šimtui apdraustųjų teko 14 nedarbo išmokos gavėjų. Tuo metu 41-50 amžiaus grupėje šimtui apdraustųjų teko 6 nedarbo išmokos, virš 60 metų - 7 nedarbo išmokos gavėjai tarp šimto dirbančiųjų.
Nedarbo išmokos gavėjų iki 25 m. skaičius šių metų pirmąjį ketvirtį buvo 1,1 proc. didesnis lyginant su tuo pačiu laikotarpiu pernai. Tuo metu 25-30 metų asmenų, gaunančių nedarbo išmoką, šių metų pirmąjį ketvirtį buvo 0,5 proc. daugiau, o 31-40 metų - 0,4 proc. daugiau nei pernai.
Kaip pastebėjo SEB ekonomistas Tadas Povilauskas, Lietuvoje susiduriama su keista situacija, nes net ir tada, kai darbo rinka jaunimui yra itin palanki, vis tiek fiksuojami aukšti nedarbo išmokų gavėjų skaičiai. „Tokio jauno amžiaus asmenims įsidarbinti yra kur kas mažiau iššūkių negu priešpensinio amžiaus asmenims. Ir, kai jaunimo sparčiai Lietuvoje mažėja, o darbdaviams jų trūksta, turime beveik 9 proc. išmokas gaunančių 25-30 metų amžiaus žmonių“, - pastebėjo specialistas.
Tiesa, T. Povilauskas atkreipė dėmesį, kad jaunimo nedarbo trukmė (vidutiniškai 4 mėn.) yra mažesnė negu priešpensinio amžiaus asmenų (vidutiniškai 5,9 mėn.). Pasak ekonomisto, tai yra natūralu, nes vyresnio amžiaus asmenims sunkiau susirasti darbą, o dažnai ir sveikata nebeleidžia. „Panašu, kad dalis jaunimo naudojasi tuo, kad nedarbo išmokos yra dosnios - „Sodra“ ir savo skaidrėse patvirtina, kad pirmus tris mėnesius gali gauti 80 proc. buvusios algos, jeigu prieš nedarbą alga siekė vidutinį darbo užmokestį šalyje. Jeigu arčiau minimaliosios mėnesinės algos (MMA), pakeičiamumo norma - dar didesnė“, - stebėjosi T. Povilauskas.
„Sodros“ duomenys parodė, kad žmonės, kurie pirmąjį metų ketvirtį gavo nedarbo išmoką, anksčiau dirbo apgyvendinimo ir maitinimo veikloje, žemės ūkio veikloje, prekyboje, administracinėje ir aptarnavimo veikloje.
Išmokų atsisakymas sukeltų riziką
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) atkreipė dėmesį, kad dėl padidėjusio nedarbo išmoką gaunančio jaunimo kiekio sunerimti nereikėtų, kadangi „Sodros“ duomenys rodo, kad jaunimas nedarbo išmoką gauna trumpiau ir didelė tokio amžiaus asmenų dalis (80 proc.) po nedarbo išmokos gavimo vėl grįžta į darbo rinką. Ji taip pat pabrėžė, kad tokie duomenys parodo lankstesnį jaunimo požiūrį į darbo rinką.
„Stebima tendencija, kad jaunesni nei 25 m. asmenys dažniau keičia darbus. Tai gali būti susiję su tuo, kad jauni asmenys vis dar yra veiklos sferos paieškose arba jiems ne visada pavyksta darbą suderinti su studijomis“, - nurodė ministerija. SADM pabrėžė, kad nedarbo draudimo išmoka yra socialinio draudimo įmokomis grįsta išmoka. Tai, kad netekę darbo asmenys gauna nedarbo socialinio draudimo išmokas, rodo, kad jie dirbo, mokėjo nedarbo socialinio draudimo įmokas, sukaupė reikiamą nedarbo draudimo stažą. Taip pat ministerija pridūrė, kad šios išmokos mažinimas neatspręstų jokių problemų, bet ir sukeltų skurdo riziką jaunimo gretose.
„Socialinės apsaugos ir darbo ministerija nesvarsto galimybės mažinti ar atsisakyti nedarbo išmokų jaunimui. Nedarbo išmokos yra svarbi socialinės apsaugos dalis, užtikrinanti minimalias pajamas bedarbiams pereinamuoju laikotarpiu, kol susiras darbą. Nedarbo išmokų atsisakymas šioje amžiaus grupėje padidintų skurdo riziką“, - nurodė SADM.
Nedarbas kyla iš struktūrinių ir psichologinių veiksnių
Lietuvos darbdavių konfederacijos (LDK) prezidentė Aurelija Maldutytė pastebėjo, kad jaunimo nedarbo lygio augimas rodo, kad problema slypi ne darbo vietų stokoje, o kitur - struktūriniuose ir psichologiniuose veiksnijuose. „Keičiasi jaunų žmonių požiūris į darbą. Jie nebesiekia tiesiog „turėti darbą“ - daugeliui svarbu, kad jis būtų prasmingas, lanksčiai organizuojamas ir palankus emocinei sveikatai. Jei darbo sąlygos to neatitinka, jaunimas neretai pasirenka palaukti, gyvendami iš santaupų, šeimos paramos ar socialinių išmokų“, - dalijosi LDK prezidentė.
A. Maldutytė atkreipė dėmesį, kad nemažą įtaką daro ir spartūs darbo rinkos pokyčiai, prie kurių laiku nespėja prisitaikyti net ir jauniausi jos dalyviai. „Darbo rinkos pokyčiai didina atotrūkį tarp jaunuolių turimų ir darbdavių ieškomų įgūdžių. Skaitmeninės kompetencijos, praktiniai gebėjimai, bendradarbiavimas ir savarankiškumas - tai reikalavimai, kuriems ne visus jaunuolius paruošia švietimo sistema, kuri kartais per lėtai persiorientuoja pagal darbo rinkos poreikius“, - nurodė LDK prezidentė.
Kitas iššūkis, išryškėjantis jaunimo įsidarbinimo procese - darbo užmokesčio lūkesčiai, kurie dažnai prasilenkia su darbdavių požiūriu ir galimybėmis. „Dažnai jaunimo lūkesčiai dėl darbo užmokesčio yra gerokai didesni nei jų turimos kompetencijos ar patirtis. Jauni žmonės nori darbo, kuris iš karto užtikrintų aukštas pajamas ir karjeros augimą, tačiau darbdaviams atrodo tai neadekvatu. Šis lūkesčių ir realybės neatitikimas tampa kliūtimi įsidarbinimui“, - pabrėžė A. Maldutytė.
LDK prezidentė paantrino ministerijai, kad draudimo išmokos mokamos tik tiems, kas turi reikalaujamą darbo stažą išmokai gauti, todėl jos mažinimas ar naikinimas būtų netinkama priemonė jaunimo darbo skatinimui. Pasak jos, svarbiausia - stebėti duomenis, ar išmokų sistema nesudaro prielaidų piktnaudžiauti, ir taisyti teisės aktus taip, kad piktnaudžiavimo būtų išvengta.
„Patys pastatome jaunimą į tokią situaciją“
Jungtinės profesinės sąjungos pirmininkas Arvydas Dambrauskas įsitikinęs, kad jauni žmonės išmokomis nepiktnaudžiauja, o jomis pasinaudoja todėl, kad neranda gerai apmokamo darbo. „Jaunimas ne dirbt nenori, o nori uždirbti, taip yra teisingiau žiūrėti į šią situaciją. Žmonės emigruoja į užsienį, kad užsidirbtų, ir niekas niekada nesiskundžia, kad lietuviai būtų tinginiai ar negerai dirbtų. Kai yra mokama tiek, kad užtenka tik nuo algos iki algos pragyventi, jaunimas nemato perspektyvų. Juk jaunas žmogus nori papramogauti ir kitų įvairių poreikių turi“, - atkreipė dėmesį vyras.
A. Dambrauskas pabrėžia, kad jauniems žmonėms pinigų reikia labiausiai, kadangi jie dar tik pradeda įsitvirtinti, kurti šeimas, įsigyti būstus. „Jaunam žmogui - daug spaudimo: reikia galvoti, kaip įsigyti mašiną, būstą ir sukurtą šeimą išlaikyti. Iš tokių atlyginimų, kuriuos siūlo jauniems žmonėms, nelabai nei namą, nei mašiną įsigysi, o ką dar kalbėti apie šeimos išlaikymą. Kartais siūlomi tokie atlyginimai, kad net paskolos bankas neduotų. Taigi kam žmogui dirbti tokiam darbe? Daugelis tiesiog laukia geresnio pasiūlymo ar varianto, todėl ir nedirba“, - nurodė profesinės sąjungos pirmininkas.
Be to, jis kategoriškai nepritaria minčiai, kad išmokų mažinimas ar naikinimas padėtų spręsti problemą. Pasak A. Dambrausko, norint paskatinti jaunimą dirbti gali padėti tik geresnių galimybių kūrimas. „Negirdėjau nei vieno politiko, kuris sakytų, kad jo tikslas sugrąžinti jaunus žmones į Lietuvą. Žmonės užsienyje dirba nekvalifikuotą darbą ir gauna geresnes algas negu čia, todėl reikia suteikti geras galimybes ir taip kurti tą gerovę Lietuvoje. Visi tik skundžiasi, kad jaunimas nedirba. O ar sąlygas jiems palankias kažkas sudarė?“ - pasakojo pirmininkas.
Taip pat vyras pabrėžė, kad pradėjus dirbti padidėja ir išlaidos, kadangi tenka pasirūpinti transportu į darbą, įsigyti tinkamų drabužių. Jis nurodė, kad didelės pragyvenimo išlaidos tampa nemenku iššūkiu ne vienam dirbančiam, todėl, kalbant apie minimalią algą, būtina galvoti ne apie statistinius skaičius, o apie realias žmonių galimybes oriai gyventi.
„Reikia pastatyti save į jaunų žmonių vietą. Trišalėje taryboje vyksta daug ginčų, kokia turėtų būti minimali alga. Mano nuomone, čia jokių ginčų kilti neturėtų. Minimali alga turi būti tokia, kad užtikrintų šeimai pragyvenimą. Ne vienam žmogui, o šeimai“, - pažymėjo A. Dambraukas.
Lietuvos jaunimas laimingiausias Europoje – bet KODĖL?!
Vaikų, netekusių tėvų globos, psichologiniai ypatumai
Straipsnyje aptariami moksliniai tyrimai, skirti tėvų globos netekusių ir gyvenančių globos įstaigose vaikų psichologinių ypatumų analizei. Įvairiapusė šio reiškinio analizė leis geriau suvokti problemos svarbą, priežastis bei pasekmes, galimus problemos sprendimo būdus. Šiame straipsnyje taip pat analizuojami globos įstaigose gyvenančių vaikų savivertės ir mokyklinio nerimo tyrimo rezultatai.
Results showed that children living in foster homes had lower self-esteem than children living with parents. Children from foster homes felt less happy and lively. Especially low self-esteem had girls living in foster homes. It was found that children living in foster homes experienced more anxiety in school in comparison with children living with parents. They experienced more anxiety during tests, had more somatic complains, were more concerned because of school than children who lived with parents.
| Amžiaus grupė | Nedarbo išmokos gavėjai (proc. tarp 100 apdraustųjų) | Nedarbo trukmė (mėn.) |
|---|---|---|
| iki 25 m. | 1.1% (pernai) / ? (šiemet) | 4 |
| 25-30 m. | 14 | 4 |
| 31-40 m. | 0.4% (pernai) / ? (šiemet) | - |
| 41-50 m. | 6 | 5.9 |
| virš 60 m. | 7 | 5.9 |
Jaunesniojo mokyklinio amžiaus moksleivių vidinės darnos ypatumai. Vilnius, 2001. 135 lap. Jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų, netekusių tėvų globos, vidinės darnos ypatumai. Ugdymo psichologija 2004, 13, 29-33. Savimonė psichologo požiūriu. Vilnius : Vaga, 2009. 319 p. Šeima ir tėvų globos netekusio vaiko raida. Vilnius : Vaga, 2007. 104 p. Vaikų ir jaunimo globos namų auklėtinių ir vaikų, gyvenančių su abiem tėvais, emocinių ir elgesio problemų ypatumai.
Jaunuolių palydėjimo paslauga
Jaunuolių palydėjimo paslauga - skirta padėti jaunuoliams, kurie palieka globos įstaigas ar patiria socialinę riziką. Ši paslauga padeda sėkmingai integruotis į visuomenę ir savarankiškai gyventi. Pagrindinės problemos, su kuriomis susiduria jaunuoliai palikę institucinę globą: trūksta gyvenimo įgūdžių, emocinės paramos, finansinio saugumo ar socialinių ryšių.
„Maltos“ ordinas bendradarbiaudamas su kitomis institucijomis ir įgyvendinant projektą „Jaunuolių palydėjimas į savarankišką gyvenimą“ padeda šias problemas spręsti ir startą į gyvenimą padaro lengvesniu. Bendradarbiaudamas su įvairiomis įstaigomis ir organizacijomis, „Maltos“ ordinas įgyvendina projektą „Jaunuolių palydėjimas į savarankišką gyvenimą“. Tai pagalba jauniems žmonėms, kurie išeina iš globos namų ar susiduria su socialinės rizikos veiksniais. Jeigu jaunuolis neturi ryšio su savo biologiniais tėvais, jis neturi ir atramos gyvenime, neturi žmogaus į kurį galėtų kreiptis pagalbos iškilus menkiausiai problemai, jis išeina į visišką vienatvę.
