Jau pirmadienį minėsime Sausio 13-ąją. Istoriniai 1990-1991 metų įvykiai, sukrėtę visus Lietuvos gyventojus, paliko žymę ir mažųjų lietuvių širdyse. Vaikai, taip pat jautriai reagavę į susidariusią padėtį ir istorinius įvykius, naivius ir tyrus savo jausmus išreiškė piešiniais ir rašiniais. Lietuvos nacionalinio muziejaus Ikonografijos skyriuje saugomi 5772 vaikų piešiniai, skirti 1991-ųjų sausio įvykiams pažymėti. Visi darbai sukurti tais pačiais 1991 m. Istorinės 1991 m. Vilnius, 2018, 312 p., lietuvių k., santr. anglų k.
Vaikų piešinių kolekcijos svarba istorijos tyrimams
Vaikystės istoriją tyrinėjantis mokslininkas Lietuvoje analizuoja 1991 m. Sausio 13-ajai skirtų piešinių kolekciją. Pasak dr. A. Griffante, šie piešiniai yra vienas svarbiausių šaltinių, atskleidžiančių to laikotarpio vaikų išgyvenimus. Lietuvos nacionalinis muziejus saugo tūkstančius vaikų piešinių, nupieštų 1991 m., netrukus po Sausio 13-osios. Šie piešiniai yra vienas iš šaltinių, kuriais remdamiesi istorikai gali apie tai sužinoti daugiau. Tyrinėjimus tik pradėjęs, dr. Griffante yra dirbęs su dviem didelėmis vaikų piešinių kolekcijomis. Viena jų yra sukaupta Ženevoje (Šveicarija) organizuojant vaikų teisėms skirtą tarptautinį piešinių konkursą. Antroji kolekcija yra Lietuvoje, skirta Sausio 13-sios įvykiams.
Viena iš mano mokslinių tyrinėjimų krypčių yra vaikų ir vaikystės istorija. Šios srities istorikams dažnai iškyla tas pats klausimas: mes rašome apie vaikus, bet dažniausiai nežinome, ką vaikai apie save galvoja, kaip keičiasi jų savivoka. Piešiniai yra vienas iš šaltinių, kuriais remdamiesi istorikai gali apie tai sužinoti daugiau. Aš domiuosi piešiniais kaip šaltiniu, atspindinčiu vaikų balsą istorijoje. Esu dirbęs su dviem didelėmis vaikų piešinių kolekcijomis. Viena jų yra sukaupta Ženevoje (Šveicarija) organizuojant vaikų teisėms skirtą tarptautinį piešinių konkursą. Antroji kolekcija yra Lietuvoje, skirta Sausio 13-sios įvykiams.
Apskritai gausių vaikų piešinių kolekcijų pasaulyje yra labai nedaug, jau nekalbant apie kokybiškai susistemintus piešinių archyvus. Atsakymas labai paprastas: todėl, kad labai ilgai į vaikus žvelgėme šiek tiek kitaip nei dabar. Daugybę metų į vaikus žiūrėjome kaip į „nepilnus“ suaugusiuosius. Tarsi tikslas yra tapti suaugusiuoju, o vaikystė - tik pereinamasis laikotarpis, neturintis savo ontologinio statuso. Maždaug nuo XIX a. antrosios pusės toks požiūris pamažu ėmė keistis. XX a. į vaikų teises ir asmenybę jau pradėta žiūrėti rimčiau. Jei iki tol vaikystės nevertinome kaip svarbaus gyvenimo etapo, mums nebuvo įdomu ir tai, ką vaikai kuria. Pirmieji kaupti piešinių archyvus pradėjo žmonės, susiję su vaikų teisių įgalinimu. Kaupti piešinius reiškė liudyti apie tą gyvenimo etapą, patirtis, požiūrius, taip pat tai buvo būdas įtvirtinti vaikų asmenybes. Pavyzdžiui, Ciuriche didelį archyvą pradėjo kaupti garsaus pedagogo Johanno Heinricho Pestalozzi vardo fondas. Didžiausias piešinių archyvas yra Švedijoje, tačiau ir ten jų sukaupta mažiau nei milijonas. Vidurio ir Rytų Europoje tokios įstaigos, kuri sistemiškai kauptų vaikų piešinius, neturime. Būtų labai įdomu Lietuvoje sukurti kokybišką archyvą, kurį galėtų tyrinėti ateities istorikai. Šioje srityje iškyla visa metodologinė problematika, kuri dar neišgvildenta. Apie piešinius rašo psichologai, antropologai, sociologai, bet ne istorikai. Mums reikėtų patiems sukurti metodologinį karkasą, kuris padėtų ateities istorikams naudotis tais piešiniais.
Jeigu šiandien suaugusieji vaikų piešinius suvoktų kaip dokumentą, o ne kaip nereikšmingą smulkmeną, ateities istorikus ir plačiąją visuomenę galėtų pasiekti labai įdomi informacija. Taip teigia Lietuvos istorijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Andrea Griffante. Tik gaila, kad vis dar trūksta suvokimo, jog piešiniai yra dokumentas. Dažniausiai jie arba visi atiduodami šeimoms, arba tiesiog išmetami. To nebūtų, jei mes, suaugusieji, būtume sukūrę ką nors tokio gražaus kaip piešinių kolekcija.
Vaikų piešinių turinys ir simbolika
Turbūt daugelis mūsų, tą 1991-ųjų sausį piešusių piešinius, vaizdavome tuos pačius objektus: televizijos bokštą, Trispalvę, tankus. Ne vienas piešėjas galėtų prisiminti, kad idėjas ar net konkrečius vaizdus pasufleruodavo mokytojai. Dažnai įsivaizduojame, kad vaiko piešinys yra visiška jo interpretacija, kažkas, ką jis sugalvojo. Bet neretai vaikas yra pokalbio su suaugusiuoju pašnekovas, o piešinys - to pokalbio rezultatas. Atskirti originalų vaiko indėlį nuo konteksto nėra paprasta. Pradėjęs žiūrėti piešinius dr. Griffante iškart pasidomėjo, kokie pagrindiniai vaizdai tuo metu buvo spaudoje ir televizijoje. Medžiagos yra labai daug, bet ir dabar artėjant Sausio 13-ajai dažniausiai rodomi vis tie patys kadrai ar nuotraukos, ir tai užsifiksuoja. 1991 m. piešiniuose galime matyti įvairaus pobūdžio siužetus, atkartojančius žiniasklaidos turinį: televizijos bokštas, jį apsupę už rankų susikibę žmonės, šalia stovintys tankai. Yra ir simbolinių figūrų, pavyzdžiui, taikos balandis su alyvmedžio šakele. Mane tai apstulbino, bet tokių piešinių nemažai. Taip pat nemažai piešinių vaizduojama Rūpintojėlis, verkiančios moterys prie aukų kapų ar karsto. Yra ir piešinių, intymiau reflektuojančių Sausio 13-ąją. Pavyzdžiui, vaizduojama namų aplinka. Piešinyje vaikas sėdi savo kambaryje ir per televizorių žiūri įvykius. Be abejo, interpretuoti piešinius sudėtinga. Kartais galima remtis psichologų, sociologų naudojama metodologija. Pavyzdžiui, kai kurie tyrimai analizuoja nupieštų žmonių dydį. Žmonės, kuriuos vaikas priskiria savo grupei, nupiešiami didesni nei tie, kuriems priskiria kitoniškumą.
Milicininkai piešiniuose dažniausiai mažesni. Nors, aišku, būna ir priešingai. Bet turint metodologinius įrankius galima išgvildenti vaiko piešinyje tai, ko kitaip neįžvelgtum. Tam tikri užrašai, pavyzdžiui, sovietus vadinantys fašistais, nustebino. Sunku suprasti, kas tai pasufleravo. Bet, tikėtina, taip perkeltas ir adaptuotas dar sovietinis diskursas. Taip pat nustebino tai, kaip vaizduojama mirtis. Matome labai mažai kraujo, jis daugiau simbolinis. Stebina ir tai, kad laisvės šūkiai atkartojantys bendrąjį diskursą. Sunku patikėti, kad šešiametis galėtų rašyti „Laisvę Lietuvai“, turėdamas omenyje politinę laisvę. Beje, yra tokių ypatingų piešinių, kur vaikas nevaizduoja televizijos bokšto. Jis piešia save su draugais žaidžiantį pievoje. Gal sunku įsivaizduoti, ką tai turi bendro su Sausio 13-ąja. Bet dr. Griffante tai mato kaip nuoširdų laisvės jausmo interpretavimą.
Vaikų piešinių kontekstas ir lyginamoji analizė
Kiek, dr. Griffante žiniomis, praktika vaikams piešti politinių, pilietinių įvykių atspindžius yra dažna kitose šalyse? Galiu kalbėti apie savo patirtį, kadangi esu kilęs iš Italijos. Sakyčiau, kad mano aplinka šiuo klausimu skyrėsi. Be abejo, mano vaikystė Italijoje buvo jau prieš kelis dešimtmečius. Bet manyčiau, kad nacionaliniai simboliai niekada nebuvo piešinių tema. Vargu ar koks nors mokytojas būtų paraginęs piešti vaikus, pavyzdžiui, Italijos susivienijimą. Manau, kad gana neseniai atkurta nepriklausomybė, taip pat geografinis ir politinis jausmas Lietuvoje skatina skatinti vaikus piešti tam tikromis progomis ir tam tikromis temomis. Ir tas pavojaus jausmas, be abejo, tampa akstinu bandyti įpilietinti vaikus būtent tokiu būdu. Piešiniai istorinės atminties temomis gali tapti įrankiu vaikams įpilietinti. Manau, Lietuvoje tai vis dar gana dažna praktika.
Jei, neduokdie, įvykiai kartotųsi, jei šiandieniams vaikams tektų piešti jų Sausio 13-osios įvykius, ar tie piešiniai galėtų kažkuo skirtis nuo 1991 m.? Ar galėtume iš jų atpažinti, kad karta pasikeitė? Manau, suveiktų du veiksniai. 1991 m. piešę vaikai buvo nematę karo. Mūsų vaikai su karu jau pažįstami iš arčiau. Kone visi susipažinę su pabėgėliais iš Ukrainos. Karas jiems nėra tik svetimas įvykis, matomas vien per televiziją, bet kažkas apčiuopiamo. Nežinau, ar įvykius jie nupieštų kitaip, bet išgyvenimas būtų kitoks. Kitas dalykas - pasikeitė raiškos galimybės. Prieš 30-40 metų iš esmės buvo tik pasakojimas ir piešinys. Vienas kitas žmogus gal dar turėjo vaizdo kamerą. Dabar yra kitaip.
Vaikų piešiniai kaip saviraiškos forma
Bet, nepaisant daugybės šiuolaikinių technologijų, vaikai vis tiek piešia? Taip, vaikai vis tiek piešia. Kodėl jie tai daro - neturiu atsakymo. Vis dėlto piešinys yra saviraiškos forma, turbūt mažiausiai nukentėjusi nuo naujųjų medijų. Vaikai šiandien labiau užsisklendę, mažiau bendrauja tarpusavyje, bet piešinys kaip jų saviraiškos forma išlieka. Turbūt taip yra dėl konkretumo. Piešinys - labai konkretus dalykas. O vaiko psichologinei ir fizinei raidai konkretumas yra labai svarbus.
Knygos „Sausio 13-osios byla ir įvykiai: tarp teisės, kriminologijos ir istorijos" pristatymas
Apie muziejinę vertybę
Visi Sausio 13-ajai skirti vaikų piešiniai sukurti tais pačiais 1991 metais vykusių įvairių konkursų ir edukacinių užsiėmimų metu. Piešiniai surinkti iš visos Lietuvos, be to, yra penki darbai, atsiųsti iš Vasario 16-osios gimnazijos Vokietijoje. Piešusių vaikų amžius - nuo lopšelių-darželių auklėtinių iki abiturientų. Kūriniai atlikti įvairiomis technikomis, vyrauja flomasteriai, spalvoti pieštukai, guašas, kreidelės. Muziejuje taip pat saugomi artefaktai, atkeliavę nuo Aukščiausiosios Tarybos barikadų - spygliuota viela, skulptūros, plakatai, transparantai ir kt. Ikonografijos kolekciją sudaro per 600 tūkstančių vaizdinės dokumentikos muziejinių vertybių, atspindinčių Lietuvos valstybės ir kultūros istoriją nuo seniausių laikų iki šių dienų. Medžiaga kaupiama ir sisteminama formuojant filokartijos, filatelijos, grafikos, klišių, ekslibrisų, plakatų, tapybos, ikonų, skulptūros, architektūrinių brėžinių ir dizaino projektų rinkinius. Ikonografijos rinkiniai išaugo iš senųjų Vilniaus kolekcijų - Vilniaus senienų muziejaus, Lietuvių mokslo draugijos, Vilniaus mokslo bičiulių draugijos ir kitų. Grafikos rinkinį sudaro per 27 tūkstančius įvairia technika atliktų estampų ir piešinių. Vertingiausi jame - senosios grafikos pavyzdžiai: Lietuvos didžiųjų kunigaikščių ir didikų ortretai, Vilniaus ir kitų LDK miestų vaizdai, šventųjų atvaizdai. Išskirtini Luko Kiliano, Hiršo Leibovičiaus, Pranciškaus Balcevičiaus atlikti raižiniai. Ypač reikšmingas XIX a. litografijų rinkinys, žymintis naujos knygų iliustravimo eros pradžią ir reprezentuojantis Vilniuje veikusių Motiejaus Šeiboko, Juozapo Ozemblovskio, Antano Kliukovskio litografijos spaustuvių produkciją. Sukauptos Jono Kazimiero Vilčinskio (1806-1885) leidinių - „Vilniaus albumo“ ir „Vilniaus archeologijos muziejaus“ albumo - kolekcijos yra vienos didžiausių Lietuvoje. Vertingas pilnas Napoleono Ordos (1807-1883) piešinių pagrindu litografijos technika išleistas „Lenkijos istorinių vaizdų albumas“, romantizmui būdingu stiliumi perteikiantis idealizuotą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės praeitį. Nemažą rinkinio dalį sudaro XX a. autorių - Sofijos Romerienės, Jurgio Hoppeno, Vinco Kisarausko, Albinos Makūnaitės, Arvydo Stanislavo Každailio, Algimanto Švažo - kūriniai. Rinkinys nuolat pildomas šiandienos dailininkų darbais: pastaraisiais metais praturtėjo Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Kęstučio Grigaliūno „Mirties dienoraščių“ ciklo atspaudais, Viktorijos Daniliauskaitės ir kitų autorių kūriniais. Greta estampų saugoma gana didelė įvairių laikotarpių piešinių kolekcija, kurioje - garsių Lietuvos dailininkų pieštuku ar plunksnele sukurti darbai. Čia paminėtini gausūs Jazepo Drazdovičiaus, Gerardo Bagdonavičiaus, Kazio Šimonio, Adomo Varno darbų pluoštai.
Daugiausia darbų anuomet sulaukta iš Alytaus ir Vilniaus rajono (po 500 vaikų piešinių). Virtualios piešinių galerijos statistika rodo, kad, be lankytojų iš Lietuvos, į galeriją užsukama iš tų šalių, kuriose gyvena didžiausios lietuvių bendruomenės - Jungtinių Amerikos Valstijų, Norvegijos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Airijos, Danijos. „Mano piešinį rado buvusi klasiokė, - iš Pietryčių Azijos laiške Lietuvos nacionaliniam muziejui rašo Ilona. - Labai įdomu pamatyti savo vaikystės piešinį. Šiuo metu dirbu Jungtinių Tautų būstinėje Bankoke, Tailande. „Labai nustebau radęs savo piešinį. Labai graži idėja. Buvau pirmokas, stebėjau įvykius per televiziją. Buvo baisu. Negalvojau, kad po 13 metų tapsiu kariu. Pasirinkau kario kelią. Tarnauju Lietuvos kariuomenės Karo policijoje Kauno įguloje.“ Tuo metu Dovilė, kuri 1991-aisiais dar tik ėjo į pradinę klasę Kauno Dainavos mokykloje, buvo itin paveikta Sausio 13-osios įvykių: „Atsimenu tą baisų laikotarpį, tada buvau trečiokė ir per televiziją sekiau visus įvykius. Atsimenu, kaip paskui sapnavau, kad tie baisūs žvėriški kareiviai mus užpuolė, o aš būdama Televizijos bokšte jiems daviau kambarinių gėlių salotų su grietine. Kažkoks absurdiškas sapnas.“ Dabar JAV gyvenanti Dovilė sako, kad jos šeima visada buvo labai patriotiška: „Tais metais, 1991-aisiais, gimė mano brolis. Tėvai jį pavadino Ignu.“ Deja, kelių šimtų piešinių autoriai vis dar nėra žinomi, jie ant savo darbo nenurodė vardo ir pavardės arba pasirašė nepilnai. Kaip jį rasti? Visi galerijoje esantys piešiniai suskirstyti pagal Lietuvos rajonus ir juose tuo metu veikusias mokyklas. Tereikia prisiminti, kuriame rajone ir kokią mokyklą lankėte 1991 metais.
