Kartais atrodo, kad knygos ir gyvenimo patirtys susipina nepastebimai, atverdamos naujus suvokimo kampelius. Šiandien panagrinėsime dvi skirtingas, bet vienodai intriguojančias temas: populiariosios literatūros ir realaus gyvenimo iššūkių, susijusių su santykiais ir smurtu.
"Kryžiaus paėmimas": knygos apžvalga ir patirtys
Ką tik baigiau skaityti E. L. James knygą. Sunku net pradėti jos aprašymą. Anastasia, 22 metų studentė, vieną dieną susipažįsta su tuo fantastišku Christian Grey, ir jis jai pasiūlo BDSM santykius. Žodžiu, tas Christian Grey yra siaubingai kontroliuojantis tipas, sekantis Anastasijos kiekvieną žingsnį, o ji į tai žiūri visai atlaidžiai, na maždaug “jei kontroliuoja, tai reiškia, jog jam rūpiu”.
Yra toks švediškas išsireiškimas “skämskudde” - gėdos pagalvė. Įsivaizduok, kad sėdi ant sofos, žiūri kokią nors laidą, kur dalyviai elgiasi taip, kad norisi slėptis, kad tau kaip žiūrovei/-ui yra gėda, kad jauti poreikį paslėpti veidą pagalvėje tokiu momentu. Pažįstama situacija? Tai va. Aš didžiąją dalį knygos taip skaičiau su tokia gėdos pagalve. Labai jau juokinga tarpais buvo, kartais taip nevykusiai aprašyta, kad akių nebuvo kur dėti. Garsiai skaičiau ištraukas.
K. E. L. James seksą aprašo tiesiai šviesiai, daugiau pornografiškai nei erotiškai, tad jokių metaforų apie sprogstančius pumpurus, slaptus sodus, gazeles ir vynuogynus, čia nėra. Kai kurios scenos labai jau tokios nuvalkiotos ir stereotipinės: Christian vienu rankos mostu nušveičia visus popierius nuo rašomojo stalo, ir ant to stalo “paima” Anastasią. Šita scena egzistuoja kas antrame filme, kur herojus ir pinigingas verslininkas.
Literatūriniu požiūriu knyga yra siaubinga. Joje pilna pasikartojimų: herojė vis prikanda lūpą, varto akis, jos vidinė deivė (inner godess) yra minėta kokius 50 kartų: “mano vidinė deivė šokinėja iš džiaugsmo bla bla bla.”
Kai kurie dalykai man knygoje atrodė visai neįtikėtini. Pavyzdžiui tai, kad Anastasia neturi elektroninio pašto, savo kompiuterio. Nereikia čia lialia. Be to, ji sugalvoja pagooglinti Christian Grey tik praėjus kokiam mėnesiui po jų susipažinimo. Really? Bet Anastasia tokį jo elgesį romantizuoja. Ji žiūri į Chrstian kaip į projektą, t.y. Žodžiu, tipinis “Gražuolės ir Pabaisos variantas”: nesvarbu, kad Pabaisa Disnėjaus filme šaukia ant Belle, išmeta jos tėvą, ją pačią laiko užrakinęs kambaryje, o kai ji nesutinka vakarieniauti su juo, palieka ją be maisto.
“Does this mean you’re going to make love to me tonight, Christian?” Holy shit. Did I just say that? “No, Anastasia it doesn’t. Firstly, I don’t make love. I fuck… hard. Secondly, there’s a lot more paperwork to do, and thirdly, you don’t yet know what you’re in for. You could still run for the hills. My mouth drops open. Fuck hard! Holy shit, that sounds so… hot. But why are we looking at a playroom? “You want to play on your Xbox?” I ask. “No, Anastasia, no Xbox, no Playstation. “You can leave anytime. The helicopter is on stand-by to take you whenever you want to go, you can stay the night and go home in the morning. He opens the door and stands back to let me in. I gaze at him once more. I so want to know what’s in here. “I had no idea giving pleasure could be such a turn-on, watching him writhe subtly with carnal longing. “Look at me,” he breathes, and I stare up into his smoldering gray gaze.
Kai santykiai tampa pavojingi: smurto patirtis
Kartais gyvenimas pateikia netikėtų ir skaudžių išbandymų. Viena moteris pasidalino savo patirtimi, kai smagus vakaras baigėsi smurtu:
Negalvojau, kad man gyvenime kada taip nutiks. Bet... tai įvyko šeštadienio vakaras, buvome pas "šeimos draugą" svečiuose - (mes nesusituokę, bet būname kartu 5 metus) smagus vakaras, viskas tvarkoje. Vėlų vakarą savo draugui sakau, važiuojam namo. Mano vyras sako: "važiuok, aš liksiu" (vyras gerai įkaušęs). Sakau: "gerai, važiuoju namo". Apsirengiau ir einu per duris. Vyras atsistojo ant durų, sako: "ką tu man pasakei?". Sakau: "važiuoju namo". Jis man vėl: "ką tu man pasakei?". Važiuoju namo. Jis man vėl: "ką tu man pasakei?". Sakau: "išsiplauk ausis, jeigu negirdi". Tas vėl: "ką tu man sakei?". Sakau: "ką girdėjai...". Stvėrė už gerklės, trenkė į sieną, vėliau išsikėlė virš savęs už gerklės ir sviedė ant lovos, užgulęs pradėjo dusint, pradėjo klykt: "Aš tave užmušiu, pribr...". Tuo metu draugas buvo tualete. Pradėjau šauktis draugo. Draugas atlėkė, nustūmė jį, bet vėl mane puolė, vėl pradėjo smaugti, dusinti. Draugas jį nuplėšė nuo manęs, trenkė draugui. Pradėjo klykt, kad aš jam gyvenimą sugrioviau, įvairiausiais epitetais vadino. Šiaip ne taip pabėgau. Aš tuo metu nuvažiavau į priėmimą: prispausta miego arterija, kraujosruvos ant kaklo, sumušta mentė, sumuštas skruostas.
Gyvenime tokių cirkų nėra nutikę, niekada nieko panašaus. Konflikto prieš tai nebuvo, kuris galėjo iššaukti tokį elgesį. Kas keisčiausia, kad jis nėra toks žmogus, kuris buvo tą duotąją minutę, esu sumišusi ir savęs klausiu, kodėl viskas taip buvo. Mes kartu negyvename. Artintis jis pats nesiartina. Esame abu suaugę žmonės su aukštaisiais išsilavinimais, gyvenime jokių problemų su policija neturėjome. Jis pats nesupranta, ką padarė, sako: "neatsimenu, atsitokėjau, kad tave smaugiu", bet ir vėl puolė, šaukė, klykė. Po pusvalandžio skambina, atsiprašinėja. Jis sako: "esu savimi pasibaisėjęs". Kas keisčiausia, kad jis nėra toks žmogus, kuris buvo tą duotąją minutę, esu sumišusi ir savęs klausiu, kodėl viskas taip buvo. Mes kartu negyvename. Svarbu, kad jis pats susijaudinęs dėl to suvokia, kad blogai padarė. Gali būti, kad per daug pergėrė ir sukilo kažkas, alkoholis nėra draugas žmogaus, ypač pergėrimas.
Patarimai tokiais atvejais dažniausiai būna vienodi: nutraukti bet kokius santykius ir laukti policijos nurodymų. Smurto netoleravimas yra esminis principas. Moteris, kuri patyrė smurtą, turėtų nedelsdama kreiptis pagalbos į specialistus ir teisėsaugos institucijas.
Tinklaraščių pasaulis: bendruomenė ir dalijimasis patirtimi
Tinklaraščiai tapo svarbia erdve, kurioje žmonės dalijasi savo patirtimi, idėjomis ir netgi receptais. Štai keletas pavyzdžių iš tinklaraštininkės Beatos virtuvės:
Kartais gal ir gali pasirodyti, kad čia buvo grynai komplimentų žvejyba, na, tikrai taip gali pasirodyt, skaitant komentarus po tuo mano blogo įrašu… Nes gavau jų daugiau, nei tikėjausi. Į juos sureaguosiu ir vėl atgaivinsiu karolius, nes ir man pačiai jie yra super smagus dalykas. Tai o dabar knygų dalybos! Pradėsiu nuo Auksės, kuri rašė: „Beata, labai džiugu, kad rašote, nesustokite. O aš norėčiau tekstų apie jūsų gyvenimo vadybą, kada jūs viską spėjate (kūrybiškumas gaminant, rašant ir ta pozityvi energija)? Taip pat šiuo metu esu kelionėje link sveikesnės savęs ir labai įdomu, ko jūs tikitės iš knygos „Viskas suskaičiuota”, ar tai galėtų būti sveikesnis gidas ir visos šeimos mitybai, kuri neturi jokio valgymo ritmo? Ačiū Jums, esate puikus pavyzdys! Beje, ar pamenate tą dieną, kai nusprendėte rašyti tinklaraštį?” - Taip, miela Aukse, tikrai prisimenu, galvoju, pabandysiu, pažiūrėsiu, ar man patinka apie maistą rašyti ir ar kitiems įdomu, ir dabar galvoju, kad tai buvo vienas geriausių ir svarbiausių mano gyvenimo sprendimų.
„Mamų knyga” keliaus pas Ingridą, gruodį į jos šeimą atkeliaus vaikelis, kuris, tikiuosi, mielai viską iš knygos gamintą ragaus. Ingrida rašo: „Miela Beata, visų pirmiausia - su didele sukaktim!!! Aš per tą dešimtmetį irgi baby steps pamėgau gaminti… Pamenu, prieš dešimt metų buvau pirmakursė, iš Žemaitijos atvažiavusi į Vilnių. Niekas nemokėjau, anei kotlečiuko dorai išsikept, buvau mamos gerokai palepinta… Ir pamažu, kai jau tapo madinga ieškoti visko internete, suradau šį blogą. Pastebėjau, kad laikui bėgant į google rašyt net pradėjau „patiekalo pavadinimas + Beatos virtuvė“ :))) Todėl tikrai galiu drąsiai dėkot už tai, kad kotleto nemokėjęs iškepti žmogus šiandien myli virtuvę, ieško skonių įvairovės, šiuo metu maistas man - saviraiškos forma. Man šitas puslapis - labai patinka, noris kuo daugiau spalvingo maisto, bet tokio paprasto, lengvai gaminamo, daug šeimos vakarienių. Mielai Vikai atiteks norėta „Daugiau daržovių” knyga: „Nieko čia keisti nereikia, kas liečia išdėstymą ir panašiai, tik gal daugiau rašykit. Pamenu tą periodą, kai beveik nebeliko įrašų, tai kaip kokia narkomanė kiekvieną dieną ėjau tikrinti ar nėra naujo įrašo. Mano didžioji, solidžioji „Prie stalo Lietuva” keliaus pas Aušrą, kuri (kaip džiaugiuosi!) turi daugybę receptų knygų, bet vis tiek mėgsta jų paieškoti mano bloge: „Beata, jūs man esate labai veiklios, sėkmingos ir kartu labai moteriškos, šeimyniškos moters pavyzdys. O kiekvienas jūsų receptas pripildytas tikro gyvenimo, tikrų žmonių, tikrų įvykių ir istorijų. Dalinatės viskuo ir kartais toks atvirumas netgi priverčia jaustis įsibrovėliu į asmeninį gyvenimą, kaip pavyzdžiui paskutinio žurnalo numerio viršelis su mažyliu, nes tai taip asmeniška, taip intymu, taip jautru, pakylėta, netgi šventa. Kaip Dievo motina su kūdikiu. Na, o grąžinant mintis prie Beatos virtuvės blogo, tai viskas su juo gerai. Nors turiu visą kalną maisto ruošos knygų, dažnai neturiu laiko jų vartyti, o ir nelabai neprisimenu, kurioje koks receptas, tad greičiau surandu reikalingus receptus Beatos bloge. Kodėl būtent čia ieškau receptų? Nes pasitikiu šiais receptais! Nes jie išbandyti ir patikrinti, o ne surašyti iš oro. Labiausiai būna gaila sugaišto laiko ir sugadintų produktų, kai taupydama laiką pasičiumpu kokį internetinį niekalą. Todėl dabar tikrai dažnai naudojuosi Beatos blogu, suvedu raktinį žodį į paieškos laukelį ir pliumt išsirikiuoja visas sąrašiukas puikių receptų. Galiausiai pridedu norų raštelį, į kurį įtraukiau „Daugiau daržovių“ ir „Prie stalo Lietuva“. Ir va va, labai mane nudžiuginęs Ievos komentaras, nes žinote, dabar visur vis pakalbama, kaip feisbukas suvalgė blogus ir daug kas moja ranka, kad et, nebelabai verta juos rašyti, nes gi visi skaito tik FB. O man tada visuomet truputį liūdna būna, nes tinklaraštis yra kaip koks augintinis - įsigyji, prisiriši, puoselėji ir nori, kad visada būtų šalia. Tai va, Ievos mintys man buvo patvirtinimas, kad aš ne viena tokia, ir kad skaito skaito žmonės „tuos blogus”. Man asmeniškai labiau patinka skaityti blogą. Bloge norėčiau daugiau rubrikų su įdomiais žmonėmis, jų kasdieninės laimės paslaptimis. Tavo interviu būna tokie kitokie, šilti ir gyvi! Maistas yra labai svarbus dalykas, bet nuostabu, jei galima greitai, skaniai ir sveikai pasigaminti. Ir neužmirškit rubrikos lengva kasdienybė, tegul būna daugiau įrašų apie tai, kaip palengvinti kasdienybę, kaip suteikti sielai ir kūnui lengvumo. Linkiu blogui dar daug daug spalvingų, gaivių, gyvų, įkvepiančių įrašų, tegul jis praplečia mūsų žinias apie Lietuvą, pozityvius žmones, nukelia į naujas kultūras ir skonius, taip pat vėl sugražina ant žemės, paskatina sukišti rankas į ridikėlių lysvę! Tegul įrašai būna pilni jausmų ir gyvybės! Su blogo gimimo diena miela Beata! AČIŪ!!!!!!!!!!!”. Štai tokia laiminga sėdėjau savo pirmąją knygą apsikabinusi, iš tikrųjų senokai, o atrodo, kad gal užvakar. O jau naujai išleistą (nes aną pirmąją tiek kartų išpirkot, kad ji jau seniai tapo bestseleriu) knygą „Beatos virtuvė” noriu išsiųsti Justinai. Ji taip pat turi tinklaraštį: „Visų pirma, sveikinu su profesine švente, kadangi ir pati rašau blogą, tai tikrai galima blog’inimą vadinti profesija - įdomia ir naudinga. Į Jūsų blogą ateinu atsikvėpti ir sugrįžti į tikrą gyvenimą, nes visi įrašai tokie atviri ir nuoširdūs, kad skaitant gali pasijusti kaip kokia tolima giminaitė jūsų šeimos. Smagiausiai susiskaito tekstai iš kasdienybės - labai laukiu jūsų tekstų apie baby H, nes jūs mažo kukulio auginimo procesą pateikiate taip paprastai ir lengvai, kad nejučia gimsta poreikis turėti tokį savo kukulį.
Kūdikių pasaulis: nuo pirmųjų garsų iki vystymosi etapų
Tinklaraščių temų įvairovė neapsiriboją vien tik knygomis ar santykiais. Daugybė tėvų dalinasi patirtimi apie vaikų auginimą, o tai apima ir kūdikių vystymosi ypatumus.
Klyksmas ir verksmas yra svarbūs kūdikių bendravimo būdai. Verksmas - vienintelis naujagimiui ir mažam kūdikiui duotas būdas susikalbėti su tėvais. Ypač naujagimis neturi jokio kito būdo pasakyti, kad jam kažkas negerai. Kiekvieno žinduolio kūdikis rėkia be galo garsiai, kad atkreiptų į save dėmesį, ir per visą evoliuciją naujagimio riksmas netapo tylesnis. Naujagimio riksmas kitoks nei ūgtelėjusio kūdikio ir, palyginti su mažulyčiu kūneliu, kuris tą garsą išleidžia, yra labai garsus. Suaugęs žmogus tokio garso išleisti nesugeba, na nebent operos solistai, ilgai treniravę balsą.
Pagal stiprumą naujagimio riksmas gali siekti iki 90 decibelų, tuo tarpu lėktuvo reaktyvinis variklis - 110 decibelų. Šiuos skaičius palyginus naujagimio verksmas atrodo tarsi stebuklas. Kad ir kaip garsiai klykia naujagimis, ne pats garsas gąsdina tėvus arba vaikų neturinčius žmones, o šaižumas, nes garsas, kurį išleidžia rėkiantis naujagimis, yra be galo nemalonus suaugusio žmogaus ausiai. Net ir mamos ausis jis dirgina. Tokiu garsu vėlgi pasirūpino pati gamta, kad mama, išgirdusi rėkiantį kūdikį, visus darbus mestų į šalį ir bėgtų pas jį.
Sveiko kūdikio, kuris gerai priauga svorio, riksmas po mėnesio kito tampa vis retesnis ir vis tylesnis, balsas tarsi švelnėja, mažiau dirgina tėvų ausis. Gerai besivystantis kūdikis „atranda” vis daugiau būdų bendrauti su aplinka: išmoksta šypsotis, guguoti, „susikalbėti” rankomis, mimika, todėl verksmas vis mažiau reikalingas siekiant prisikviesti tėvus. Na, o ką tik gimęs naujagimis negali nieko daugiau - tik verkti.
Ilgainiui, kūdikio verksmo priežastis perprasite iš verkimo garsumo, tono, garsinių niuansų ir kitų subtilių ženklų. Ilgainiui vaikas išmoksta verksmu naudotis. Patyrę tėvai ir pediatrai labai nesunkiai atskiria, ar naujagimis rėkia iš piktumo, ar dėl to, kad jam skauda, neramu, nori mamos. Priėjus arčiau iš mimikos galima suprasti riksmo prasmę, nes verksmas turi intonacijas. Gerai įsiklausius galima išgirsti, kad skiriasi verksmas, kai kūdikis alkanas, kai nori mamos ar jam šalta. Aišku, visada reikia pagalvoti, ar kūdikiukas neverkia iš skausmo, tačiau labai dažnai verkia todėl, kad mama jaudinasi ir yra nerami.
Maždaug nuo trečio gyvenimo mėnesio verksmo garsas pasikeičia. Balsas jau nėra toks šaižus ir dažniausiai net pirmagimio tėvai nesunkiai susigaudo, kodėl pravirksta jų kūdikis.
Ką rodo kūdikio verksmas?
- Kiekvieno sveiko naujagimio riksmas pirmiausia rodo, kad nepatenkinami jo fiziniai ir psichiniai poreikiai arba ką nors skauda.
- Dažnai net nesusimąstome, kad ir naujagimis turi psichologinių poreikių, kurie jam patys svarbiausi. Pirmiausia tai saugumas, tad nenuostabu, kad paimtas ant rankų ir girdėdamas, kaip plaka mamos širdis, nurimsta.
- Antras poreikis yra maistas.
- Sveikas naujagimis apskritai verkia dėl kelių priežasčių: kai jam per šalta, per karšta, kai alkanas ar ką nors suskauda. Tad išgirdus veriantį ausis klyksmą pirmiausia apie tai reikėtų pagalvoti.
Kaip verkia naujagimis, kai ko nors nori, priklauso nuo jo temperamento, kuris yra įgimtas. Tačiau yra tam tikrų verksmui būdingų bruožų:
- Alkanas kūdikis, kol neužgesę jo prisitaikymo refleksai, verkdamas suka galvytę ir ieško krūties, žiojasi, čepsi lūpytėmis.
- Jei kūdikiui kas nors nepatinka arba mama nesupranta, ko jis nori, kartais rėkia, kol pamėlynuoja, gali riesti kojytes.
- Kai šalta, gali verkti veriamu balsu, kuris pamažu pereina į tylų (jei palygintume su riksmo pradžia) ir pratisą zirzimą. Daugelis kūdikių dar ir žagsi, smarkiai mojuoja rankutėmis ir kojytėmis.
- Jeigu verkia, nes perkaito, jam karšta, dažnai ant kūnelio atsiranda raudonos spalvos spuogelių.
- Sušalęs naujagimis gali verkti tai silpnėjančiu, tai stiprėjančiu balsu, niurzgėti ir kartu žagsėti.
- Mažas kūdikis gali pravirkti ir dėl to, kad išsigąsta, kai yra staiga sudirginamas.
- Jeigu skauda pilvą, kamuoja diegliai, pučia vidurius, sklinda šaižūs, veriantys garsai.
- Stengdamasis atkreipti į save dėmesį kūdikis ima kūkčioti ar knirksėti.
- Spiegimą primenantis, trumpam, kol kūdikis įkvepia, nutrūkstantis ir vėl atsinaujinantis riksmas gali būti ligos ar aštraus skausmo, pavyzdžiui, pilvuko dieglių, požymis. Tačiau tokiu rėkimu mažylis gali norėti pasakyti, kad jis jaučia didelį diskomfortą: pavyzdžiui, jam duria šiurkšti drabužėlių etiketė.
- Jeigu kambaryje per daug triukšminga, per daug ryški šviesa arba per daug žmonių spiečiasi prie mažylio, jis gali reaguoti į per stiprius dirgiklius suirzdamas, verkdamas.
- Ūgtelėję kūdikiai verkimu reikalauja ne tik pagrindinių poreikių patenkinimo (nori būti sotūs, švarūs, sveiki, pailsėję), bet ir prašo bendravimo, stimuliacijos, prasiblaškymo. Pasaulį labai norintis mažylis gali pravirkti dėl savo nerangumo ir bejėgiškumo, pavyzdžiui, negalėdamas pasiekti žaisliuko, įsipainiojęs į susisukusius šliaužtinukus, norėdamas išlipti iš lovelės.
Kūdikio verksmas - tai jo bandymas bendrauti, pranešti apie savo poreikius. Kai kurie kūdikiai išlieka ramūs ir tada, kai vystyklas šlapias. Kiti iškart protestuoja ir duoda ženklą. Verksmas yra vienas iš būdų pasakyti, kad mažylis pavargo ir nori miego. Nelaukite, kol jis ims rėkti visa gerkle, nes pervargusį kūdikį užmigdyti itin sunku.
Dažniausiai jaunos mamos galvoja, kad vos suverkęs naujagimis nori valgyti. Ir, aišku, reikia jam pasiūlyti krūtį. Beje, prie krūties priglaustas dažniausiai nurimsta, nes šia padėtimi yra patenkinami visi jo poreikiai: šilumos, saugumo ir sotumo. Naujagimis ir kūdikis turi būti prie mamos krūties, nes tai fiziologinis poreikis. Iki metukų arba pusantrų jis turi būti glaudžiamas, nešiojamas, imamas ant rankų, čiūčiuojamas. Jam reikia jausti mamos odą, jos kvapą, švelnumą, girdėti balsą, kaip plaka širdis. Jeigu to trūksta, kūdikis vystosi nevisavertis ir kaip tik dėl to mamos reikalauja rėkdamos garsiau už gaisrinės sireną. Taip visomis išgalėmis bando išgyventi.
Jeigu mažiukas kūdikis labai smarkiai ir ilgai rėkia, būtina kreiptis į gydytoją, kad šis patikrintų sveikatą.
