Gebėjimas jausti žmogui yra įgimtas, o suprasti ir atpažinti tai, ką jaučiame, išmokstame vaikystėje. Vaiko emocinė gerovė yra labai svarbi jo socialinei ir intelektinei raidai. Emociškai bręsti vaikui padeda tėvai, bendraamžiai, draugai. Vaikai, kurie išmoksta atpažinti ir konstruktyviai išreikšti savo jausmus, įgyja vertingų gyvenimiškų įgūdžių.

Moksliniai tyrimai parodė, kad dažnai kalbant su vaiku apie tai, ką jaučia šeimos nariai, vaikai dar iki 3 metų ima dažniau kreipti dėmesį į savo ir kitų jausmus. 3-6 metų amžiaus jie jau ima suprasti, ką jaučia patys, o paaugliai tampa jautresni aplinkiniams.

Sparčiausiai vaiko emocinė sfera vystosi tarp 3-6 metų amžiaus. Šiame tarpsnyje patirtos emocijos ir įgyti gebėjimai jas kontroliuoti vėliau lemia, kaip vaikui seksis prisitaikyti gyvenime, bendrauti, rasti draugų. Deja, dažnai sakome vaikams: „Neliūdėk. Viskas bus gerai, pamiršk“ - ir taip menkiname jų išgyvenamus jausmus.

Kai vaikas nuolat užgniaužia nemalonias emocijas, vėliau jos grįžta ir sukelia rimtesnius sunkumus: atsirasti baimių, atsiskyrimo nuo tėvų nerimas, perdėtas drovumas ar, priešingai, priešgyniavimas, agresija. Augdamas vaikas sužino, kokie jausmai tam tikroje situacijoje yra tinkami („nieko keista, kad tau taip liūdna, kai mama išeina“), įgunda valdyti savo emocijas („matau, kad labai pyksti, bet muštis nedera“).

Ikimokyklinuko emocinei raidai didelę reikšmę turi tai, kad jis pradeda save suvokti kaip atskirą asmenį ir dėl to patiria sudėtingesnes emocijas. Prie pagrindinių emocijų priskiriamas pyktis, liūdesys, baimė. Ikimokykliniame amžiuje atsiranda pasididžiavimas, gėda, kaltė. Norint patirti šias sudėtingas emocijas, reikia tam tikrų pažintinių procesų brandumo - loginio mąstymo, geresnės atminties, supratimo apie socialinius žmonių santykius.

Svarbi ikimokyklinukų emocinės raidos ypatybė yra ta, kad vaikai ima geriau įsisąmoninti savo emocijas. 5-6 metų amžiaus vaikai jau gali emocijas įvardinti ir pasakyti jų priežastis. Kaip emocijas pavadinti, ką jos reiškia ir kodėl kyla, vaikai išmoksta iš aplinkinių, paprastai - iš tėvų. Maži vaikai patys nelabai supranta, kodėl jie patiria vienokius ar kitokius išgyvenimus - tiesiog tiki tuo, ką jiems paaiškina suaugusieji.

Pirmiausia vaikas iš tėvų turėtų išmokti įvertinti jį užplūdusias emocijas: ar jos svarbios, vertos dėmesio. Jei tėvai ignoruoja nemalonius vaiko išgyvenimus (pavyzdžiui, vaikui, bijančiam tamsos, sakoma: „nesimaivyk, jokių baubų tavo kambaryje nėra, miegok“), jis derinsis prie tėvų reakcijos ir išmoks atvirai neberodyti jausmų. Tai nereiškia, kad vaikas išmoks nebijoti, nes jis net nesuvokia, kad tamsoje užplūdęs jausmas yra baimė. Tuo tarpu tinkama tėvų reakcija į vaiko baimę ilgainiui išmoko jį suvaldyti emocijų antplūdį ir susiklosčiusią problemą spręsti iš esmės. Kuo daugiau su vaiku kalbamasi apie emocijas, tuo greičiau tobulėja supratimas apie jas.

Tėvai jau turi gyvenimo patirties ir gali paaiškinti verkiančiam dėl sulaužyto žaislo vaikui, ką jis jaučia („tu liūdi, tau jis labai patiko“) ir kaip elgtis toliau („pataisykime: imkim ir suklijuokim“). Svarbu, kad tėvai kalbėtų su vaiku apie tai, ką šis jaučia, iš kur jausmai atsiranda ir kokius jausmus kitiems sukelia paties vaiko elgesys(„brolis nuliūs, kai pamatys subraižytą savo mašinėlę“, „sesė apsidžiaugs, kai padovanosi jai saldainį“). Taip vaikas mokosi atpažinti ir įvardinti emocijas.

Ikimokyklinukai turėtų mokėti pavadinti skirtingus jausmus, kad galėtų apie juos kalbėti su suaugusiaisiais. Vienas svarbiausių dalykų, kuriuos turėtų padaryti tėvai, tai tiesiog leisti vaikams kalbėti apie savo savijautą.

Vaikui emociškai bręsti tėvai padės, jei įteigs mintį, kad jausti įvairias emocijas (džiaugsmą, pasididžiavimą, baimę, pyktį, kaltę) yra normalu, jei mokys atpažinti ir įvardinti savo jausmus, suprasti, ką jaučia kiti vaikai ir suaugusieji.

Pasitelkus žaidimus, galima vaiką išmokyti kūno kalbos. Pavyzdžiui, galima paprašyti suvaidinti įvairius jausmus (pyktį, liūdesį), parodyti tam tikram jausmui būdingą veido išraišką, apibūdinti savo savijautą, prisiminti, kokioje situacijoje jautėsi panašiai. Galima mokyti mažylį atpažinti žmonių emocijas iš paveikslėlių, aptarti su juo, ką reikėtų daryti, jei pamatytų vienaip ar kitaip besijaučiantį žmogų.

Emocijų supratimui padeda įvairūs piešimo pratimai, pavyzdžiui, paprašyti vaiko nupiešti, kaip jis jaučiasi, tada aptarti piešinį. Svarbu atkreipti vaiko dėmesį, kokie ženklai (jo veido išraiška, povyza, žaidimo elementai, piešimo detalės) rodo, kad jis išgyvena stiprias neigiamas emocijas. Galite pasiūlyti konstruktyvų sprendimą - pasikalbėti, piešti arba padaryti pertraukėlę ir užsiimti kita veikla.

Bręsti tėvai padės ir pripažindami vaiko emocijas, net jei jo elgesys nėra tinkamas. Pavyzdžiui, kai vaikas suduoda jums, jis pyksta. Leiskite pykti, bet neleiskite muštis. Sustabdykite jį: „Tu pyksti, bet muštis negalima. Pasikalbėkime, kodėl taip jautiesi“. Parodykite, kad suprantate, atpažįstate vaiko jausmus: „atrodai liūdnas, nusiminęs“. Jei vaikas sutiks, kad iš tiesų taip ir jaučiasi, kantriai išklausykite.

Visuomet vaikui palikime galimybę atvirai pasikalbėti. Galite sakyti: „Gerai, kad pasakei, kas nutiko. Man rūpi, kaip tu jautiesi, ir jei norėsi pasikalbėti, gali drąsiai į mane kreiptis“. Taip vaikas mokysis atpažinti, kontroliuoti emocijas ir jausis saugus.

Ikimokyklinio ugdymo(si) procesui būdinga ugdymo(si) ir priežiūros vienovė. Kiekviena suplanuota ir nesuplanuota sąveika bei kasdienė rutina yra ugdanti, turtinanti vaiko patirtį. Ugdymo(si) principai apima:

• Vaiko raidos ir ugdymo(si) dermės principas.
• Žaismės principas.
• Sociokultūrinio kryptingumo principas.
• Integralumo principas.
• Įtraukties principas.
• Kontekstualumo principas.
• Vaiko ir mokytojo bendro veikimo principas.
• Lėtojo ugdymo(si), užtikrinančio gilų įsitraukimą, principas.
• Reflektyvaus ugdymo(si) principas: mokytojas drauge su vaiku emocijomis ir veiksmais atspindi vaiko veikimo patirtis. Su vaikais drauge pagal jų gebėjimus apmąstomos vaikų emocijos, veiklos ir jų rezultatai, numatomas tolesnis veikimas.
• Šeimos ir mokyklos partnerystės principas: mokykla ir šeima (globėjai) bendradarbiauja rengiant Programą, užtikrinant ugdymo(si) tęstinumą ir dermę, kuriant susitelkusią, kartu besimokančią bendruomenę.

Gairėse pateikiama kuriamai ar atnaujinamai Programai aktuali nauja ugdymo(si) aplinkos modeliavimo kryptis - vaikų ugdymo(si) kontekstų kūrimas.

Gairėse rekomenduojamos penkios ikimokyklinio ugdymosi sritys: „Mūsų sveikata ir gerovė“, „Aš ir bendruomenė“, „Aš kalbų pasaulyje“, „Tyrinėju ir pažįstu aplinką“, „Kuriu ir išreiškiu“. Ugdymosi sritys yra ikidalykinės, orientuotos į Programoje numatytų vaikų pasiekimų plėtotę, apima vaikų ugdymo(si) turinį ir veiklas. Siekiant įtraukaus, visiems vaikams prieinamo ir sėkmingo ugdymosi, Gairėse įtvirtinamas Programos, grindžiamos universalaus dizaino mokymuisi prieiga, rengimas.

Ikimokyklinio ugdymo rezultatai yra vaikų raidos ir ugdymosi procese nuosekliai įgyjami bei plėtojami jų pasiekimai: vertybinės nuostatos, žinios bei supratimas ir gebėjimai. Vaikų ugdymas(is) vyksta mokyklos vidaus ir lauko aplinkose, taip pat aplinkose už mokyklos ribų (parkai, muziejai, gamtos ir kultūriniai objektai ir kt.).

Kuriant ugdymo(si) kontekstus dėmesio centre yra vaikams aktuali, dėmesį patraukianti, skatinanti veikti, vaikų iniciatyvoms atvira, estetiškai patraukli aplinka. Kontekstams būdinga kryptinga vaikų veiklą inicijuojanti idėja ar iššūkis, mokytojui tikslingai parenkant ir tam tikru būdu išdėliojant priemones, sukuriančias netikėtumo momentą. Kontekstai skatina autentiškus vaikų sumanymus, palaiko ilgalaikį domėjimąsi ir gilina supratimą.

Kuriant ugdymo(si) kontekstus vaikams sudaromos galimybės pasirinkti veiklą, medžiagas, priemones, veikimo vietas, laiką, veikti vienam ar bendradarbiaujant, skirtingais būdais pristatyti veiklos rezultatus. Kuriant ugdymo(si) kontekstus modeliuojama dialoginė vaikų, mokytojų ir kitų suaugusiųjų sąveika: iš anksto numatomi galimi komunikavimo su vaikais būdai ir priemonės vaikų aktyvumui paskatinti ir palaikyti. Mokytojai stebi, kuo vaikai domisi, ką geba, ir pritaiko kontekstą plėtoti pastebėtus vaikų interesus ir gebėjimus. Mokytojai ir švietimo pagalbos specialistai iš anksto numato galimas vaikų veiklos kliūtis arba jos tampa matomos vaikams veikiant sukurtame kontekste. Kuriant kontekstus naudojamos esamos kultūrinės, socialinės ir gamtinės aplinkos, iš anksto tikslingai sumodeliuotos ugdymosi aplinkos ir ugdymosi situacijos, susikuriančios čia ir dabar.

Universalaus dizaino mokymuisi kontekstas - tai lanksti, visiems vaikams prieinama ugdymo(si) aplinka ir veiksmingas procesas, kuriame, nepriklausomai nuo amžiaus, socialinių, kultūrinių, lingvistinių, sveikatos skirtumų, visiems vaikams sudaromos sąlygos žaisti, patirti ir ugdytis. Ugdymo aplinka žadina vaikų emocijas, pagauna dėmesį, panardina į prasmingą vyksmą. Galėdami rinktis alternatyvius tyrinėjimo, pažinimo ir dalyvavimo būdus, vaikai veikia savo tempu, pagal savo galias ir mokosi vieni iš kitų. Galimybė pasirinkti veiklas ir priemones, siekiant numatyto rezultato, skatina turėti savo ketinimą, idėjų, sumanymų, jų kryptingai ieškoti ir pamažu suprasti savo žaidimo ar mokymosi būdus.

Žaismės konteksto paskirtis - palaikyti kasdienių veiklų žaismingumą, kuriant džiaugsmo bei nuostabos tyrinėjant, išbandant, eksperimentuojant, dalinantis potyrius. Kontekstas atliepia vaiko žaismingą savęs ir pasaulio pajautimą, skatina žaisti judesiais, pojūčiais, emocijomis, kalba, vaizduote, mintimis. Eksperimentuojama veikimu tuščioje ir daiktinėje erdvėje, atrandant, kad žaidimas gali gimti „iš nieko“, mintyse. Palaikomi netikėti vaikų būdai suprasti, tyrinėti, improvizuoti, priimamos „neteisingos“ jų teorijos apie pasaulį, įkvepiančios pratęsti „tiesos“ paieškas.

Judraus patirtinio ugdymosi konteksto paskirtis - skatinti vaikų judėjimo džiaugsmą ir kasdienį judrumą, didinti judraus mokymosi galimybes. Įdomias, prasmingas ugdymosi situacijas kuria dialogiška vidaus ir lauko aplinkų jungtis, įrangos mobilumas, pritaikymas tyrinėti judesį, judriais būdais dalyvauti visų ugdymosi sričių veiklose.

Kultūrinių dialogų kontekstas - kai vaikai ugdymo įstaigoje dalyvauja daugialypiuose kultūriniuose kontekstuose, kurių paskirtis - padėti kiekvienam kurti savo individualų tapatumą, tuo pačiu metu dalyvaujant tiek vaikų subkultūros, tiek artimiausios ir tolimesnių aplinkų kultūrų kūrime. Mokyklos aplinka yra erdvė nuolatinėms socialinėms ir kultūrinėms sąveikoms bei reiškiniams patirti, pažįstant šeimos, mokyklos grupės, kaimynystės, regiono, etninės grupės ir šalies bei globalaus pasaulio kultūrinius ypatumus ir vertybes.

Kalbų įvairovės konteksto paskirtis - kurti ir palaikyti aplinkos sąlygas, palankias rastis ir plėtotis skirtingiems vaikų komunikavimo būdams, įvairiai žodinei ir nežodinei raiškai, kalbų pažinimui, teigiamoms nuostatoms, susijusioms su kalbų ir jos formų įvairove.

Tyrinėjimo ir gilaus mokymosi konteksto paskirtis - atliepti prigimtinį vaikų smalsumą, įtraukti juos į aplinkos tyrinėjimą, skatinantį giliau suprasti aplinkos objektus, reiškinius ir jų ryšius, atrasti įvairius pažinimo ir mokymosi būdus. Kuriamas kontekstas kupinas žaismės, atviras iššūkiams, jame daug laisvės vaiko spėliojimams, atsakymų į savo keliamus klausimus paieškoms, tyrinėjimu grindžiamiems sprendimams.

Realių ir virtualių aplinkų konteksto paskirtis - papildyti ir praplėsti realybės kontekstus alternatyviomis skaitmeninėmis galimybėmis patirti ir pažinti, plėtoti vaikų skaitmeninį sumanumą, informatinį mąstymą. Kuriami realios ir virtualios aplinkos sąveikomis grindžiami kontekstai, aplinkas saikingai ir saugiai papildant skaitmeninėmis priemonėmis bei įranga, prioritetą teikiant patirtiniam realių objektų ir reiškinių tyrinėjimui, kūrybiškumui, socialinėms sąveikoms.

Kūrybinių dialogų kontekstas - modeliuojant kūrybinių dialogų kontekstą kuriama vaizduotę, smalsumą, nuostabą kelianti aplinka, akcentuojanti patį kūrybos procesą. Vaikai patiria kūrybos laisvę, išgyvena netikėtumą, kūrybos džiaugsmą ir pasididžiavimą įveikus kūrybinius iššūkius. Aplinkų estetika ir įvairovė kuria prielaidas vaikams tyrinėti kūrybinės raiškos galimybes, išbandyti daugiau nei vieną būdą įgyvendinti kūrybinę idėją ar išspręsti problemą, pasirinkti alternatyvias raiškos priemones, improvizuoti, kurti ir perkurti.

Gebėjimas atpažinti ir valdyti savo emocijas yra sėkmingos vaiko raidos požymis. Nors tradicinio intelekto svarbos niekas neneigia, norint tapti sėkmingu lyderiu, vien aštraus proto ir žinių nepakanka. Kaip ir IQ, taip ir emocinis intelektas (EQ) skiriasi. EQ - tai įgūdis, kurį galima išsiugdyti. Kuo daugiau praktikos, tuo stipresnį EQ išsiugdysite. Reikia mėginti keisti šias savybes. Kiekvieną dieną įtraukite į savo planus kuo daugiau veiksmų, kurie padėtų norimas savybes išsiugdyti.

Žaidimas yra vaikų darbas ir labai geras būdas mokyti vaikus EQ įgūdžių, nes vaikai mėgsta nuolat žaisti. Žaidimo metu galima suteikti vaikui galimybę išmokti ir išbandyti naujų galvojimų, jausenų ir elgsenos būsenų.

Terminą „Emocinis intelektas“ 1990 m. pirmą kartą paminėjo Peter Salovey iš Harvardo universiteto ir Johnas Mayeris iš Niuhemšyro universiteto. Terminas buvo vartojamas emocinėms savybėms įvardinti ar apibūdinti. Peter Salovey ir Johnas Mayeris apibrėžė emocinį intelektą kaip „visuomeninio intelekto porūšį, apimantį gebėjimą tikrinti savo paties ir kitų žmonių jausmus bei emocijas, juos atskirti ir naudoti šią informaciją, nukreipiant savo mintis ir veiksmus“. Nors nelengva išmatuoti daugumą asmenybės bruožų, tokių kaip gerumas, pasitikėjimas savimi ar pagarba kitiems, galime atpažinti juos vaikuose ir sutikti, kad jie yra svarbūs.

Vaiko mokymas būti empatiškiems atpildas yra didžiulis. Pasižymintys ryškiomis empatinėmis savybėmis paprastai būna ne tokie agresyvūs ir yra linkę imtis visuomeniškų veiksmų - padėti ir dalytis. Empatija yra visuomeninių įgūdžių pamatas ir susideda iš 2 dalių: emocinės reakcijos į kitus, kurios atsiranda iki 6 metų amžiaus; pažintinės reakcijos, kai vyresni vaikai gali suvokti kieno nors kito požiūrį.

Vaiko emocinės raidos spartai turi įtakos ir tai, kokioje aplinkoje vaikas auga. Nuo 3 iki 6 metų vaiko gyvenime įvyksta itin daug pokyčių, susijusių su emocine raida, todėl, svarbu suprasti, kiekvieno raidos tarpsnio ypatumus. Kiekvieno vaiko emocinė raida yra individuali. Vaiko vystymasis emocinėje srityje stipriai priklauso nuo to, kiek su vaiku yra kalbama apie jo emocijas, kaip skatinamas jo savarankiškumas, kiek jam leidžiama būti iniciatyviam.

3 metų vaikai jau mokosi, kaip būti iniciatyviems, savarankiškiems, priimti sprendimus. Šiame amžiaus tarpsnyje jie linkę daug klausinėti, gilinti savo žinias. Gavę neigiamą reakciją, greitai pasijaučia kalti. Dėl šių priežasčių labai svarbu vaikų iniciatyvumą stabdyti tik tada, kai tai yra būtina. Pavyzdžiui, kai vaikas gali sau pakenkti arba bando vadovauti tose srityse, kur sprendimą paprastai priima tėvai.

Maždaug 4 metų amžiaus vaikai pradeda intensyviai klausinėti apie juos supantį pasaulį. Šiuo laikotarpiu ypač svarbu neslopinti šio vaiko susidomėjimo. Nuolat drausminami vaikai, jausdami per daug kaltės, pradeda slopinti savo domėjimąsi, gali norėti atsiskirti nuo bendraamžių. Todėl šiame amžiaus tarpsnyje ypatingai svarbu leisti vaikui rinktis ir padėti pasijausti svarbiam. Remiantis Eriko Eriksono psichosocialinės raidos stadijomis, kaltės jausmas atsiranda tuomet, kai vaiko noras padėti ir būti savarankiškam yra ignoruojamas, nepalaikomas. Pavyzdžiui, kai vaikas rodo norą išsirinkti rūbelius, pats apsirengti, o tėvai skubėdami į darbą neleidžia jam to padaryti, tokiu būdu slopinamas vaiko savarankiškumas. Todėl ypač svarbu, vaikui rodant iniciatyvą, leisti jam tai padaryti ir pagirti už tai, kad stengiasi, motyvuoti.

Antraisiais gyvenimo metais vaikas pradeda suprasti ir vykdyti nurodymus: paimti, padėti ar atnešti daiktą, pažįsta artimuosius - brolius, seseris, žino jų vardus. Jie lengvai atlieka judesius, geba patys valgyti. Mažieji jau gali pasakyti apie 20 žodžių (pavadinti aplinkos daiktus ir pan.). Antraisiais gyvenimo metais vaikai domisi aplinkos daiktais, klausinėja apie juos. Reaguoja į kitų žmonių jausmus, gali tuos jausmus išreikšti žodžiais. Palaipsniui vaikai tampa vis labiau ir labiau savarankiški ir nepriklausomi. Jūsų vaiko norai gali dažnai keistis: vienu metu jis gali norėti laisvės ir drąsiai leistis tyrinėti nepažįstamą teritoriją, o kitu bėgti pas jus nusiraminimo ar pritarimo. Tad pirmiausia suteikite vaikui laisvę tyrinėti ir paskatinkite, tačiau būkite netoliese, kai vaikui jūsų prireiks.

Apie antrus metus vaikai dažnai pradeda mokytis atlikti gamtinius reikalus į puoduką. Tai svarbus įvykis vaiko savarankiškumui. Šiuo metu svarbu nedaryti vaikui spaudimo ir nereikalauti iš jo to, kam jis pats dar nesijaučia pasiruošęs, tačiau labai svarbu draugiškai paskatinti, padrąsinti ir padėti vaikui atlikti „reikalus“ pačiam. Tai stiprina vaiko pasitikėjimą savimi ir jūsų tarpusavio ryšį. Kai jam pavyksta, pastebėkite ir pagirkite. Svarbu nepamiršti, kad nėra jokių terminų, iki kurių vaikas turėtų išmokti. Nėra reikalo rungtyniauti su kitais vaikais - kiekvienas turi savo tempą, kuriuo mokosi. Tai labai svarbu ugdant vaiko emocinį stabilumą bei savivertę.

Šiuo metu vaikui svarbu judėti - judėjimas teikia daug džiaugsmo ir padeda lavinti ir pažinti savo kūną. Mažyliai lipa aukštai, vartosi, šoka nuo laiptų, ir šokinėja per balas ar ant lovos. Dviejų metų vaikai pajaučia savo galias, savo autonomiškumą ir nepriklausomybę nuo suaugusio žmogaus. Jie jaučiasi galintis patys nuspręsti ir įgyvendinti savo sprendimus. Sprendimai dažnai būna, suaugusiojo akimis žiūrint, neteisingi, bet vaikui jie labai svarbūs, nes yra jo. Štai mama sako „rengsimės į lauką“, jis drąsiai sako „ne“ ir nubėga įgyvendinti savo sprendimo, mama sako „eikime valgyti“, jis vėl sako „ne“. Nustatykite vaikui aiškias taisykles ir jų laikykitės. Taip pat, šiuo metu vaikai dažnai išgyvena įvairias baimes, ir jūs negalite tam užkirsti kelio. Leisdami vaikui susidurti su savo baimėmis, padėsite greičiau jas įveikti ir ugdysite jo pasitikėjimą savimi bei jumis.

Mokymasis kalbėti trečiaisiais gyvenimo metais vaikui suteikia galimybę bendrauti su suaugusiaisiais, įgyti žinių apie jį supančią aplinką, išreikšti savo poreikius, mintis ir jausmus. Vaikai gali atskirti liūdnus ir linksmus žmones. Girdėdamas suaugusiųjų kalbą, žaisdamas ir stebėdamas vaikas sužino žodžių reikšmes, išmoksta tarti gimtosios kalbos garsus.

Ketvirtaisiais gyvenimo metais vaikai daug kuria, fantazuoja, intensyviai bendrauja su aplinkiniais. Jau geba būti atskirai nuo tėvų. Šio amžiaus vaikai daug klausinėja ir taip plečia savo žodyną, tad nuo aplinkos, kurioje vaikas auga labai priklauso jo žodyno turtingumas. Ketverių metų vaikai geba komentuoti savo piešinius, mėgsta klausytis sekamų ir skaitomų pasakų, domisi knygelių iliustracijomis.

Penkerių metų vaikai noriai mokosi eilėraštukų, skaičiuočių, eiliuotų mįslių, ypač tokių, kurios lengvai rimuojasi ir jas nesunku įsiminti. Jie patys apsirengia ir nusirengia, geba laikytis taisyklių.

Būdami šešerių vaikai jau moka planuoti, kai žaidžia, geba sugalvoti siužetus, įvertinti, komentuoti veiklos žingsnius. Šiuo gyvenimo laikotarpiu būtina palaikyti vaikų iniciatyvą, žaisti siužetinius vaidmeninius žaidimus, pamokyti, kaip tai daryti. Taip lavinama vaikų vaizduotė, atmintis, mąstymas, plėtojama kalba, todėl svarbu su vaikais bendrauti taisyklinga, aiškia ir turtinga kalba.

Ikimokyklinio amžiaus vaikų elgesio keitimas apima pozityvaus elgesio skatinimą grupėje, vaikų agresijos valdymą ir elgesio keitimo strategijas.

Visame pasaulyje tėvai ir pedagogai pastebi vaikų, kuriems kasdienybės pažinimas yra ribotas. Šiems vaikams dažnai yra nustatomi intelekto ir/ar fiziniai sutrikimai. Tėvams šią žinią dažnai sunku pripažinti, o pedagogams tenka tokiems vaikams skirti didesnį dėmesį. Specialusis poreikis - tai specialiosios pagalbos poreikis vaikui ar žmogui, kuris atsiranda dėl įgimtų ar įgytų ilgalaikių sveikatos sutrikimų bei nepalankių aplinkos veiksnių.

Tėvams arba pedagogams pastebėjus, jog vaikui yra sunku mokytis, kyla elgesio, emocijų ar dėmesio sutelkimo sunkumų, reikia kreiptis į ugdymo įstaigos specialistus. Pirminį vaiko specialiųjų poreikių įvertinimą atlieka ugdymo įstaigos vaiko gerovės komisija. Svarbu, jog specialistai, prieš atliekant pirminį vaiko įvertinimą, turi gauti tėvų sutikimą.

Gavus vaiko tėvų sutikimą, ugdymo įstaigos specialistai aprašo vaiko pasiekimus, elgesį, gebėjimus bei sunkumus, kurie yra pastebėti. Ugdymo įstaigos specialistams gavus tėvų sutikimą dėl vaiko specialiųjų poreikių įvertinimo, atliekamas vaiko raidos vertinimas. Vaikui pateikiama medžiaga, o specialistai stebi ir fiksuoja, kaip atliekamos užduotys.

Tėvai, pasirašydami šias pažymas pažymi, jog sutinka su specialistų išvadomis. Norėdami bendradarbiauti su pedagogais ir ugdymo įstaigoje gauti specialistų pagalbą, tėvai turi šias pažymas pristatyti į ugdymo įstaigą. Pristačius pažymą apie vaiko specialiuosius poreikius, pedagogas gauna rekomendacijas apie šio vaiko ugdymą.

Nuo 2024 m. rugsėjo mėnesio, pagal įtraukiojo ugdymo reformą, visi ugdytiniai ugdomi bendrai, atsižvelgiant į kiekvieno individualius poreikius.

Mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, ugdymo paskirtis - padėti mokiniui lavintis, mokytis pagal gebėjimus, įgyti išsilavinimą ir kvalifikaciją, pripažįstant ir plėtojant jų gebėjimus ir galias.

Mokinio ugdymosi poreikių pirminį vertinimą atlieka mokyklos Vaiko gerovės komisija ir esant poreikiui mokyklos vadovas skiria švietimo pagalbą. Mokinio specialiuosius ugdymosi poreikius pedagoginiu, psichologiniu, medicininiu ir socialiniu pedagoginiu aspektais vertina pedagoginė psichologinė tarnyba. Pedagoginės psichologinės tarnybos vadovas skiria švietimo pagalbą ir ugdymo pritaikymą.

Mokiniai, turintys specialiųjų ugdymosi poreikių, formaliojo švietimo programas gali baigti per trumpesnį ar ilgesnį negu nustatytą laiką, gali mokytis su pertraukomis, šias programas gali baigti atskirais moduliais. Mokiniai, turintys labai didelių ir didelių specialiųjų ugdymosi poreikių, bendrojo ugdymo mokyklose (klasėse), skirtose mokiniams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių, gali mokytis iki mokslo metų, kuriais jiems sueina 21 metai, pabaigos.

Mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, ugdymą įgyvendina visos privalomąjį ir visuotinį švietimą teikiančios mokyklos, kiti švietimo teikėjai. Ugdymo procesą, kuriame dalyvauja mokiniai, turintys nedidelių ir vidutinių specialiųjų ugdymosi poreikių, gali vykdyti vienas mokytojas arba mokytojas, ugdymo procese dalyvaujant švietimo pagalbą teikiančiam asmeniui, arba daugiau kaip vienas mokytojas, o ugdymo procesą, kuriame dalyvauja mokiniai, turintys didelių ar labai didelių specialiųjų ugdymosi poreikių, vykdo mokytojas, ugdymo procese dalyvaujant švietimo pagalbą teikiančiam asmeniui, arba daugiau kaip vienas mokytojas.

Tėvams pasirašius sutikimą dėl vaiko specialiųjų ugdymosi poreikių įvertinimo, atliekamas vaiko raidos vertinimas. Vaikui pateikiama stimulinė medžiaga, o specialistai stebi ir fiksuoja, kaip jis atlieka užduotis. nuo 6 metų vaikas į specialistų kabinetus dažniausiai eina vienas. Psichologas vertina jo intelektą, raidą, elgesio ir emocijų sunkumus, logopedas - kalbos ir kalbėjimo ypatumus, specialusis pedagogas - mokymosi pasiekimų lygį, socialinis pedagogas - socialinę pedagoginę aplinką, gydytojas neurologas - neurologinę sveikatą.

Vaiko SUP vertinimo rezultatus ir parengtas pažymas tarnybos specialistai aptaria su tėvais. Tėvai pažymų pristatyti į ugdymo įstaigą neprivalo. Tėvai gali tikėtis, kad jų vaikas bus ugdomas vadovaujantis rekomendacijomis, pateiktomis PPT / ŠPT išduotose pažymose.

Ugdymo įstaiga, gavusi PPT / ŠPT pažymas, organizuoja Vaiko gerovės komisijos (VGK) posėdį, kuriame turi dalyvauti ugdymo įstaigos specialistai, vaikas, jo tėvai bei PPT / ŠPT specialistai. Posėdyje aptariamas vaiko ugdymo organizavimas, pagalbos poreikis ir priimamas sprendimas dėl individualaus pagalbos vaikui plano sudarymo, vadovaujantis pažymomis. Rengdami pagalbos planą ugdymo įstaigos specialistai turi atsižvelgti į individualius vaiko poreikius, mokytojo padėjėjo reikalingumą, tėvų lūkesčius. Plane numatoma, kaip bus teikiama švietimo pagalba, ugdomi vaiko socialiniai įgūdžiai, kokie bus taikomi elgesio prevencijos ir intervencijos būdai.

Specialiojo ugdymo tikslas - padėti specialiųjų poreikių asmenims suvokti bendrąsias vertybes, rengti juos savarankiškam gyvenimui, teikti kvalifikuotą specialiąją pedagoginę ir psichologinę pagalbą, garantuoti lygias teises įgyti išsilavinimą, profesiją, sudaryti tęstinio švietimo galimybes, sąlygas lavintis bendrojo ugdymo įstaigose.

Specialiųjų poreikių asmenys ugdomi valstybinėse, savivaldybių ir privačiose visų tipų bendrojo ir specialiojo ugdymo, globos įstaigose ir specializuotuose suaugusiųjų centruose.

Ugdymosi specialieji poreikiai (pagalbos ir paslaugų reikmė) skirstomi į nedidelius, vidutinius, didelius ir labai didelius. Specialiųjų poreikių asmenų ugdymo formos - visiška ar dalinė integracija, ugdymas specialiojo ugdymo įstaigose arba namuose.

Specialiojo ugdymo įstaigos priima turinčius didelių ar labai didelių specialiųjų ugdymosi poreikių ir negalinčius lankyti bendrojo ugdymo...

2015 metų lapkričio 4 dieną vyko ketvirtoji mokymų „Pozityvioji tėvystė” paskaita. Tėveliams buvo įdomu ir naudinga įvardinti vaikų emocijas, kurių dažnai nepavyksta atpažinti jiems patiems. Vaikams būna sunku suprasti, kodėl vienoje ar kitoje situacijoje jie jaučiasi būtent taip, todėl mūsų tėvų pareiga mokyti savo vaikus atpažinti ir kontroliuoti emocijas. Ikimokykliniame amžiuje patirtos emocijos ir įgyti gebėjimai jas kontroliuoti vėliau lemia, kaip vaikui seksis bendrauti mokykloje, rasti draugų ir net apskritai prisitaikyti tolimesniame gyvenime.

Užimtumo specialistė Asta Dindaitė Ikimokyklinis amžius - besiformuojančios asmenybės pamatas. Išgyventos emocijos turi įtakos vaiko ateities gyvenimo kokybei.

Emocijos - tai būsena, kurią sukelia išoriniai veiksniai. Jos gali būti neigiamos pagal tai, kokį poveikį jos sukelia. Emocijų perteikimas išorei - veiksmai, elgesio ypatybės, veido ar kūno išraiškos elementai. Žmogus emocijas linkęs reikšti skirtingais būdais ir intensyvumu.

Vaikai išgyvena tokias emocijas kaip laimė, džiaugsmas, pyktis, baimė ir liūdesys. Ikimokykliniame amžiuje berniukai yra emociškai labiau pažeidžiami, negu mergaitės. Jų emocijų raida yra reikšmingesnė.

Muzika gali padėti vaikams įveikti emocines baimes ir sėkmingiau įsisavinti muzikines žinias.

Pedagogų, kurie itin ugdo emocijų raišką, veiklų rezultatai tampa žymiai kokybiškesni.

tags: #ikimokyklinio #amziaus #vaiku #emociniai #ypatumai

• Daugiau apie ikimokyklinio ugdymo teorijos ir praktikos aspektus
• Kaip pasakos padeda įveikti vaikų baimes
• Populiariausi vardai darželiuose
• Veiksmingi metodai prieš celiulitą
• Tekstų skaitymo lavinimas