Igorio Piekuro gimimo data yra 1935 metų kovo 18 diena. Jis gimė Minske, o nuo 1945-ųjų gyveno Vilniuje. 1959 metais baigė tapybos fakultetą tuometiniame Valstybiniame dailės institute. Daugiau kaip 40 metų dirbo Vilniaus J. Vienožinskio dailės mokyklos mokytoju. Nuo 1966 m. buvo Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Pagrindinės I. Piekuro kūrybos kryptys - teminiai paveikslai, portretai ir peizažai, kurie ne kartą buvo įvertinti garbingais apdovanojimais.

Per sovietines Baltijos respublikas XX a. 7 dešimtmetyje nusiritusi dailės modernizavimo banga Lietuvoje „lūžo“ visai kitaip nei Latvijoje ar Estijoje. Dėl istoriškai susiklosčiusio šių šalių artumo Rusijos, Vokietijos meno centrams, gal ir dėl racionalesnio, „žemiškesnio“ protestantiškų kraštų pasaulėvaizdžio pas mus atgimė dar tarpukariu skiepyta ekspresyvios tapybos tradicija, o kaimynai paniro į vakarietiškam avangardui artimesnius hiperrealizmo, fotorealizmo ieškojimus. Būtent latvių ir estų modernistų pasaulėvaizdžiui antrina Piekuro, taip pat jo žmonos, bendražygės Rožanskaitės bei jaunesnės kartos tapytojo Algimanto Švėgždos kūriniai.

Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dėmesys I. Piekuro kūrybai buvo gerokai sumenkęs. Tik 2014 m. VDA „Titanike“ surengta I. Piekuro jubiliejinė paroda grąžino dailininką į akiratį. Dėl to matyt „kaltas“ trikdantis, kartu ir pats įdomiausias Piekuro tapybos klodas - ideologijos ir vaizdo sandaros santykis. Šio dailininko kūryba akivaizdžiai patvirtina, kad propagandinius užsakomųjų paveikslų siužetus sovietmečiu gebėta paversti sau parankiu eksperimentų lauku.

Šio tapytojo kūrinių motyvai dažniausiai globalūs, „visuotiniai“, o herojai - monumentalūs, didingi ir svarbūs. Ar taip pataikauta sovietinei ideologijai? Ir taip, ir ne. Tikėtina, kad būta Piekuro kartos dailininkų nuoširdaus tikėjimo kai kuriais anuomet visuotinai eskaluojamais įvaizdžiais, kuriuos šiandien kartais pernelyg skubotai tapatiname su sovietine ideologija. Tai Antrojo pasaulinio karo įvykių atgarsiai, atominio karo grėsmė, branduolinio ginklavimosi varžybos, Šaltasis karas ir kiti XX amžiaus nesaugumo vaiduokliai.

Piekuro kurti vaizdai ne tokie sodrūs ir spalvingi kaip Švažo „pramoninė romantika“. Jie tarsi išlaiko emocinį ir fizinį atstumą, žiūrovą nuteikia ne intymiai meditacijai ar emocijų proveržiui, o mąstymui. Daugiaplaniai, skirtingas laiko ir erdvės dimensijas susiejantys dailininko kūriniai neretai interpretuoja ir klasikinius vaizdo sandaros principus. Tai ritmiškas, kartais - simetriškas masių komponavimas, tarsi kosminės raketos veržliai aukštyn šaunančios figūrų ir pramoninių konstrukcijų vertikalės. Motyvo kartojimas kai kuriose kompozicijose tiria „medijuotą“ pasaulio vaizdą, perkoštą per dirbtines aparatų, optinių prietaisų „akis“.

Įdomu Piekuro kūrybą gretinti su Rožanskaitės darbais. Abiem dailininkams rūpėjo plastiniai eksperimentai - erdvinės konstrukcijos, koliažo, asambliažo technika. Tačiau ir per didingą kompoziciją Rožanskaitė dažniausiai kalba apie intymiai skausmingus dalykus, - o Piekuras dažniau imdavosi spręsti „globalius“ uždavinius. Nuo jo kūrybos, kad ir kaip žiūrėtum, tįsta ir ideologinės tematikos „šleifas“.

Palyginkime karo temos interpretaciją abiejų dailininkų kūryboje. Ji ypač originaliai ir įvairiai išsiplėtojo Piekuro paveiksluose. Vieni įtaigiausių jo pasakojimų apie karą - 7-8 dešimtmečiais asambliažo technika sukurti darbai, kuriuose dailininkas naudojo tikras apdegusias lentas, surūdijusios skardos lakštus, šiurpias gipsines kaukes. Karo, tiksliau, Lietuvos pokario kovų metafora Rožanskaitės kūryboje - paveikslas Partizanė (2004), kuriame matome šventąją su automatu žėrinčiuose bizantiškuose aptaisuose, labai primena Piekuro Kareivį ir madoną (1969) panašiu artimos realybės ir senųjų meistrų tapybos sugretinimu.

Kūrybinė branda ir vėlesni metai

1985 m. I. Piekurui suteiktas Lietuvos nusipelniusio meno veikėjo vardas. 2005-2006 m. paskirta Lietuvos kultūros ministerijos valstybės stipendija. Tapytojas mirė 2006 m. lapkričio 11 d. Nuo jo kūrybos, kad ir kaip žiūrėtum, tįsta ir ideologinės tematikos „šleifas“.

Jubiliejinei parodai Radvilų rūmuose I. Piekuras iš Lietuvos dailės muziejaus fondų, Kauno M. K. Čiurlionio muziejaus rinkinių, asmeninės kolekcijos atrinko apie 100 įvairių laikotarpių paveikslų. Tai tapybos drobės - portretai, figūrinės kompozicijos, karo metų prisiminimų atšvaitai, natiurmortai bei akvarelės su nuostabiais Dzūkijos ir jos Kuršų kaimo peizažais.

Paskutiniaisiais metais jis tapė tik gamtą, liejo akvareles. Siekė, kad nebūtų jokios civilizacijos - vien gamta. Tiesa, jis per daug neaiškindavo, ką ir kodėl daro, ko nori iš gamtos. Yra sakęs, kad jos nereikia išnaudoti - tereikia gėrėtis, mėgautis, pagal rusišką žodį „sozercat“. Tapydamas, matyt, turėjo savo uždavinių. Yra sakęs, kad jam svarbu, kaip virpa oras. Panašūs klausimai domino ir impresionistus”.

Taip, plačioji visuomenė jį daugiau žino kaip peizažistą. Tai paskutinio kūrybinio dvidešimtmečio I. Piekuro peizažai, kurie daugelio jo gerbėjų mintyse iškyla, kaip autoriaus tapybinės savasties ženklai. Juose maištinga, dramatiška I. Piekuro jaunystės peizažų dvasia tarsi atslūgsta. Gal tai atokvėpis po sunkių nepriklausomybės kovų, paskutiniame praeito amžiaus dešimtmetyje? Tapytojo I. Piekuro kūrybinės brandos kulminacijoje - mirgintis mėnesienos takas, iš paveikslo į paveikslą keliaujantis tas pats pavasarėjančios gamtos motyvas, belapės gamtos žaluma skaidrėjančio dangaus fone, plikų medžių kamienų ritmas, kuriuose tarsi įtemtose stygose girdėti tylūs, ataidintys Čiurlionio muzikos garsai, pranašaujantys amžinąjį pavasarį.

Menininkų Piekurų šeima ir palikimas

Menininkų Piekurų šeima - Igoris Piekuras (1935-2006), Marija Teresė Rožanskaitė (1933-2007), jų sūnūs Gediminas ir Marijus su žmonomis turi nusipirkę sodybą Varėnos rajono Kuršių kaime, prie Brastos upelio. Ten šeima praleisdavo visas vasaras. Ten užaugo du sūnūs, keturi anūkai, ten radosi reikšmingiausioji I. Piekuro palikimo dalis ir garsiausios Marijos Teresės Rožanskaitės instaliacijos.

Pakviesta dviejų Igorio Piekuro sūnų - tapytojo Marijaus Piekuro ir skulptoriaus Gedimino Piekuro, netikėtai atsidūriau Vilniaus priemiestyje, kur kruopščiai saugomi šeimyninio menininkų dueto Marijos Teresės Rožanskaitės ir Igorio Piekuro darbai, nustebau, kad jų tiek daug, tarsi prašosi atskiro muziejaus. Akivaizdu, kad tais laikais menininkai kūrė sau ir parodoms, diena iš dienos gludindami techniką, ieškodami savitų raiškos būdų ir retai galvojo apie paveikslų pardavimą. Gal todėl, toks gausus kūrybinis I. Piekuro ir M. T. Rožanskaitės palikimas mus pasiekė iki šių dienų.

Kaip liudija sūnūs, tėvai buvo ,,prapuolę“ menuose, kiekvieną dieną tapydavo, kūryba okupuodavo jų mintis ir laiką, neretai atimdami jį iš augančių vaikų. Taip diena po dienos, teptuko pagalba, drobėse buvo rašoma gyvenimo knyga, jautriai reaguojama į kasdienio gyvenimo įvykius. Paveikslų siužetai tapo charakteringais praeito laiko ženklais, kiekvienai tyrėjų ar meno mylėtojų kartai atskleidžiantys vis naujas patirtis, moderniais tapybiniais sprendimais pralenkiantys laiką ir neretai tampantys dailėtyrininkams netikėtais meniniais atradimais.

Kaip teigia sūnus Marijus, šiandien tėvų palikimas vis labiau aktualizuojamas, naujai leidžiami albumai, monografijos, laukia parodinės kelionės po Baltijos šalis. Dėkoju sūnams, leidusiems nedidelę I.Piekuro kūrybos dalelę eksponuoti galerijoje “Kauno langas“. Tai paskutinio kūrybinio dvidešimtmečio I. Piekuro peizažai, kurie daugelio jo gerbėjų mintyse iškyla, kaip autoriaus tapybinės savasties ženklai.

Tapytojo I. Piekuro kūrybinės brandos kulminacijoje - mirgintis mėnesienos takas, iš paveikslo į paveikslą keliaujantis tas pats pavasarėjančios gamtos motyvas, belapės gamtos žaluma skaidrėjančio dangaus fone, plikų medžių kamienų ritmas, kuriuose tarsi įtemtose stygose girdėti tylūs, ataidintys Čiurlionio muzikos garsai, pranašaujantys amžinąjį pavasarį.

I. Piekuras anksti ėmėsi grupinių portretų žanro, tapė muzikus, medikus, architektus. Iki šiol dailininką žavi gamta, ypač pamilo medžius. "Stovi paveiksluose medžiai, tarytum žmonės, didžiąją gyvybės prasmę supratę", - rašė apie kolegą dailininkas Vincas Kisarauskas. Perstatydamas erdves, perspektyvas, gaudydamas šviesos blyksnius, į savuosius paveikslus menininkas įliedavo neramios vidinės energijos, paslaptingumo ir kartu vidinio teisingumo. Kai kuriuose paveiksluose dailėtyrininkai įžvelgdavo kontrastų montažą, fotografinius negatyvo-pozityvo efektus, vaizdo keitimą į publicistinį ženklą.

Iš studijų laikų Igorio Piekuro kūryba nutolo nuo tradicinės lietuvių kolorizmo mokyklos ir pasuko autonominiu keliu. Jo drobėse išryškėja ekspresyvus kolorito naudojimas, lyrinis dramatizmas, jis teikė ypatingą dėmesį linijų plastiškumui. Grynindamas savo meną, I. Piekuras nuolatos eksperimentavo su naujomis medžiagomis, vis kitaip montavo ir komponavo, taip jo kūryba pasižymėjo nepaprastomis novatoriškumo paieškomis, netapo monotoniška. Vienas pirmųjų Lietuvoje pritaikė fotorealizmo estetiką, pats atrado fumažo techniką.

Jo kūrybos temos yra pakankamai natūralios, tai - pačiam tapytojui ir žmonijai aktualūs klausimai. Kūrybingumo, dvasinių išgyvenimų išraiška kontrastavo su gyvenimo negandomis: drastiškomis karo pasekmėmis, gyvenimu totalitariniame režime. Komponuodamas autorius didelę reikšmę skyrė asociatyviam vaizdavimui: jo darbuose išryškėja laiko ir erdvės paralelės, meno ir istorijos kontekstai. Kitoniški jo portretai buvo derinami su alegoriniais vaizdiniais, naudodavo asambliažo techniką, vaizdą komponuodavo fotonegatyvo montažo principu.

Dalį jo kūrybos sudaro ir peizažai, kurie liudija kūrėjo romantiškąjį polinkį (,,Ruduo” 1967 m.). Jis praplėtė šio žanro ribas, suteikė papildamo dramatiškumo savitai komponuodamas vaizdus: plėšydavo, perkirsdavo ir deformuodavo gamtos vaizdinius. Dailininko kūryba yra konceptuali, išryškino I. Piekuro meninę poziciją ir nuostatą.

Menininkų Piekurų iniciatyva 2004 m. pusšimtis Kuršių, Čebatorių, Daržininkų ir Senųjų Naniškių kaimų gyventojų nutapytų paveikslų buvo eksponuojami Varėnos kultūros centro parodų salėje. Straipsnius apie Piekurų šeimos projektus Kuršių kaime bei menininkų darbų parodas spausdino respublikos periodiniai leidiniai („Valstiečių laikraštis“, „Respublika“, „Veidas“, „7 meno dienos“, „Kultūros barai“, „Lietuvos rytas“, „Literatūra ir menas“, „Dienovidis“, „Mokslo Lietuva “ ir kt.) bei rajono laikraščiai „Giružis“ ir „Merkio kraštas“.

tags: #igoris #piekuras #gimimo #data

• Ikimokyklinio ugdymo naujovės gamtoje
• Sužinokite viską apie budinčio globotojo atlygį
• Sužinokite apie vyrų nevaisingumo priežastis
• 17 dantukų žvaigždutė
• Saugumas ir komfortas vaikui