Dvasingumas yra sudėtingas, daugialypis reiškinys, kuriam nėra vieningo apibrėžimo, tačiau galima išskirti bendrus kintamuosius, analizuojant skirtingas šio konstruoto sampratas. Sukurtas Humanistinio dvasingumo modelis geriausiai atspindi šiuolaikinę sekuliarizuotą tikrovę ir apima esmines dvasingumo dimensijas per tris komponentus: 1) savęs aktualizavimą, kuris apima brandų tikrovės suvokimą, spontaniškumą, kūrybiškumą, aukščiausias patirtis, asmeninį augimą, atsiribojimą, bendrumo jausmą ir gilius tarpasmeninius santykius; 2) transcendavimą, kuris apima tikėjimą Aukštesniąja Jėga, savęs transcendavimą ir holistinį Buvimo suvokimą; 3) galutinę gyvenimo prasmę, kuri numato tikėjimu grindžiamo kryptingumo ir ontologinės gyvenimo reikšmės suvokimą.
Šis modelis tapo pagrindu kuriant Humanistinio dvasingumo inventorių - 40 klausimų metodiką, kurią sudaro trys su modelio komponentais susijusios skalės ir pasižymi geromis psichometrinėmis savybėmis, t. y. tinkamu turinio ir konstruktų validumu bei patenkinamu vidiniu suderinamumu ir pakartotinio testavimo patikimumu (Kontrimienė, 2019).
Šiuo metu atliktas tyrimas (N = 514) nagrinėja humanistinio dvasingumo ir auklėjimo šeimoje patirčių, kaip jo etiologinių determinantų, sąsajas. Šios patirtys apibrėžiamos kaip autoritetingasis, valdingasis ir leidžiantysis auklėjimo stiliai, tėvų psichologinė ir elgesio kontrolė bei saugaus ir nesaugaus prieraišumo prie tėvų ir Kito suaugystėje stiliai. Tyrimas atliktas su studentų, pasirinktų iš penkių Lietuvos universitetų, imtimi.
Auklėjimo stilių sampratos
Pagal Baumrind (2005) autoritetingasis auklėjimo stilius apibūdinamas kaip kontroliuojantis, bet lankstus, numatantis tėvų priėmimą ir reagavimą, taip pat vaiko amžiui tinkamos nepriklausomybės palaikymą. Valdingasis auklėjimas apima mažą reagavimą, mažą rūpestingumą, žalingų galios panaudojimo formų taikymą, meilės atėmimą ir daugelio taisyklių nustatymą, siekiant paklusnumo. Pagaliau, leidžiantysis auklėjimas laikomas priimtinų, reagavimo, bet laisvu auklėjimo modeliu, kuriame tėvai atsisako savo tėvų autoriteto, kelia santykinai mažai reikalavimų ir retai taiko tvirtą elgesio kontrolę.
Tėvų kontrolės ir prieraišumo stiliai
Tėvų elgesio kontrolė apibrėžiama kaip tėvų vaikų elgesio reguliavimas ir apima tėvų žinojimą bei stebėjimą (Barber, 2005). Tėvų psichologinė kontrolė apriboja, neigia ir manipuliuoja vaiko psichologine bei emocine patirtimi, įtraukdama tokius matmenis kaip žodinių išraiškų ribojimas, jausmų neigimas, asmeniniai puolimai, kaltės sukėlimas ir meilės atėmimas (Barber, 1996).
Prieraišumo stiliai (pagal Ainsworth (1989) teoriją) apima tris skirtingus modelius: saugų, nesaugų vengiantį ir nesaugų nerimastingą. Saugus stilius vystosi vaikams, kurie naudojasi prieraišumo figūra kaip saugia baze streso metu. Nesaugus vengiantis stilius būdingas vaikams, kurie nesiorientuoja į prieraišumo figūrą. Nesaugus nerimastingas stilius reiškia vaikus, kurie demonstruoja dviprasmišką elgesio stilių prieraišumo figūros atžvilgiu, rodo prisirišimą ir priklausomumą, bet linkę atstumti prieraišumo figūrą bendraujant.
Šie trys prieraišumo modeliai yra lemiami vidinių darbo modelių (arba schemų) vystymuisi, kurie valdo elgesį suaugusįjį. Saugus suaugusiojo prieraišumo stilius (Bartholomew, Horowitz, 1991) numato teigiamą savęs ir kitų vertinimą, kas dažnai lemia brandžių, pasitikinčių santykių kūrimą. Nerimastingas stilius siejamas su neigiamu savęs ir teigiamu kitų vertinimu, kas didina tikimybę susirūpinti santykiais. Atstumiantis-vengiantis stilius apima teigiamą savęs ir neigiamą kitų vertinimą, todėl artimi santykiai yra vengiami. Galiausiai, baimingas-vengiantis stilius numato neigiamą ir savęs, ir kitų vertinimą, todėl gali kilti poreikis ieškoti artumo, bet likti atskirtam nuo svarbių asmenų, siekiant apsaugoti emocijas.
Prisirišimo teorija yra meilės mokslas | Anne Power | TEDxWaldegrave Road
Pagrindiniai tyrimo rezultatai
Pagrindiniai mūsų tyrimo rezultatai rodo, kad iš trijų auklėjimo stilių tik autoritetingasis stilius yra reikšmingas teigiamas dvasingumo prediktorius, nors saugus prieraišumas suaugusiojo amžiuje ir du demografiniai kintamieji - amžius ir moteriška lytis - yra dar svarbesni veiksniai. Tiek tėvų elgesio, tiek psichologinės kontrolės formos neprognozuoja humanistinio dvasingumo, o saugus prieraišumas prie motinos dvasingumą skatina netiesiogiai, nes yra vieno svarbiausių dvasingumo etiopatogenezės veiksnių, saugaus prieraišumo prie Kito suaugystėje, reikšmingas prediktorius.
Mūsų sukurtas teorinis-empirinis Humanistinio dvasingumo modelis apima svarbiausius dvasingumo komponentus, modelyje įvardijamus kaip savęs aktualizavimas, transcendavimas ir gyvenimo prasmės (iš)gryninimas. Humanistinio dvasingumo modelio pagrindu sukurtas ir atskiru tyrimu (N = 331) validuotas 40-ies teiginių Humanistinio dvasingumo aprašas, kurį sudaro trys modelio komponentus atitinkančios skalės, pasižymi tinkamomis psichometrinėmis savybėmis - turinio ir konstruktų validumu bei teiginių vidinio suderinamumo ir pakartotinio testavimo patikimumu.
Pagrindinis tyrimo tikslas buvo nustatyti sąsajas tarp humanistinio dvasingumo, autoritetingo, valdingo ir leidžiančio auklėjimo šeimoje stilių, tėvų psichologinės bei elgesio kontrolės ir saugaus bei nesaugaus prieraišumo prie tėvų ir prie Kito suaugystėje stilių. Tyrimo (N = 514) nustatyta, kad iš trijų auklėjimo šeimoje stilių tik autoritetingas yra svarbus teigiamas dvasingumo prediktorius, tačiau dar svarbesnis veiksnys už autoritetingą auklėjimą yra saugus prieraišumas suaugystėje. Tėvų taikytos elgesio ir psichologinės kontrolės dimensijos nėra reikšmingi dvasingumo prediktoriai, o saugus prieraišumas prie motinos dvasingumą prognozuoja tik netiesiogiai, nes yra reikšmingas vieno svarbiausių dvasingumo etiologijos veiksnių, saugaus prieraišumo prie Kito suaugystėje, prediktorius.
Dvasingumas yra pagrindinis žmogaus poreikis, turintis įvairias išraiškos formas, kurios lemia unikalų mąstymą ir kaip toks turėtų persmelkti kiekvieną ugdymo pastangą. Nagrinėjant humaniškumo ugdymo klausimus, būtina pažvelgti į dorinės minties raidą. Čia sąlygiškai, atsižvelgiant į socialinius, politinius bei kultūri nius ypatumus, veikusius tyrinėjimų pobūdį, galima išskirti kelis etapus. Pirmajam, kuris trunka nuo XVI iki XIX amžiaus pabaigos, reikėtų apibūdinti kaip krikščioniškojo humaniškumo propagavimo tarpsnį. Antrame etape (nuo XIX a. pabaigos iki XX a. vidurio) formuojamas teorinis dorinio ugdymo, humaniškumo modelis. Trečiasis pasižymi empiriniais tyrinėjimais visoje dorinio ugdymo, o kartu ir humaniškumo sferoje bei tolesniais teoriniais ieškojimais.
Turėdamas laisvę paneigti prigimtinę gyvenimo duotybę - jungtuvinį žmogaus ir gyvenimo ryšį - individas ir visuomenė patiria nuobodulį - egzistencinę tuštumą. Ši problema tiksliau aprašoma kognityvaus, ne moralinio trūkumo terminu: gyvename gyvenimo vertės eklipsės laikais. Šis pasaulio spalvos pritemimas nulemtas daugelio priežasčių, tačiau viena iš svarbiausių yra savęs bei vyro ir moters santykio nuskurdinimas iki seksualumo - termino, kuriame vyrauja utilitarinė dimensija. Kad vyro ir moters galią pradėti gyvybę tiksliau yra vadinti „generatyvumu“ (arba „gimtiškumu“), sutaria tokios palyginti skirtingos pažiūrų sistemos, kaip antai klasikinė tomistinė antropologija, Rytų žmogaus supratimas (Vydūnas) ir psichoanalizė (Erikias Eriksonas). Kad tokia antropologija yra adekvati - Jono Pauliaus II - terminas, parodo ir skaitlingi pastarųjų dešimtmečių neurobiologiniai tyrimai...
tags: #humanistinio #dvasingumo #rysys #su #auklejimo #seimoje
