Mūsų svetainė naudoja slapukus (angl. cookies). Kad veiktų užklausos forma, naudojame sistemą „Google ReCaptcha“, kuri padeda atskirti jus nuo interneto robotų, kurie siunčia brukalus (angl. Jūs galite pasirinkti, kuriuos slapukus leidžiate naudoti. Šie slapukai yra būtini, kad veiktų svetainė, ir negali būti išjungti. Šie slapukai leidžia apskaičiuoti, kaip dažnai lankomasi svetainėje, ir nustatyti duomenų srauto šaltinius - tik turėdami tokią informaciją galėsime patobulinti svetainės veikimą. Jie padeda mums atskirti, kurie puslapiai yra populiariausi, ir matyti, kaip vartotojai naudojasi svetaine. Tam mes naudojamės „Google Analytics“ statistikos sistema. Surinktos informacijos neplatiname. Šie slapukai yra naudojami trečiųjų šalių, kad būtų galima pateikti reklamą, atitinkančią jūsų poreikius. Mes naudojame slapukus, kurie padeda rinkti informaciją apie jūsų veiksmus internete ir leidžia sužinoti, kuo jūs domitės, taigi galime pateikti tik Jus dominančią reklamą.
Šiame straipsnyje pateikiama statistinė informacija apie naujagimių gimimus ir mirčių atvejus Klaipėdoje. Naujagimių skyriuje per statistinę parą pagimdė keturiolika moterų.
Mirusiųjų metrikų apžvalga
Metrikacijos skyriuje šeštadienį buvo užregistruotos septynių klaipėdiečių mirtys. Mirė Stanislava Sakalauskienė (g. 1912 m.), Timofejus Selezniovas (g. 1916 m.), Etia Bitiukova (g. 1918 m.), Albertas Zaveckas (g. 1928 m.), Antanas Brasas (g. 1929 m.), Petras Mikalauskas (g. 1938 m.) ir Stanislovas Burba (g. 1965 m.).
Metrikacijos skyriuje vakar buvo užregistruotos keturiolikos klaipėdiečių mirtys. Mirė Adelė Karbonskienė (g. 1920 m.), Ona Šideikienė (g. 1922 m.), Lidija Pylskaja (g. 1926 m.), Pranė Gylytė (g. 1926 m.), Justinas Norvidas (g. 1929 m.), Feliksas Monstavičius (g. 1930 m.), Aldona Mozūraitienė (g. 1930 m.), Apolinarija Ivanauskienė (g. 1931 m.), Vytautas Jukilaitis (g. 1935 m.), Stasys Pocevičius (g. 1941 m.), Zigmas Plečkaitis (g. 1951 m.), Vladimiras Samochinas (g. 1952 m.), Juozapas Raguckas (g. 1955 m.) ir Audronė Šidlauskaitė (g.
Paminėtos kapinės yra Joniškės kapinės ir Lėbartų kapinės.
Greitosios medicinos pagalbos iškvietimai
Iki 16 valandos vakar greitoji pagal iškvietimus vyko 80 kartų. Klaipėdiečiai skundėsi sutrikusiu širdies ritmu, galvos skausmais, pakilusia temperatūra.
Literatūros apžvalga: Gvido Latako eilėraščių rinkinys „Salos“
Poeto ir dailininko Gvido Latako eilėraščių rinkinys „Salos“ (2022) pragulėjo ant stalo kone metus, kol pasiryžau apie jį parašyti. Anot Janinos Zvonkuvienės, ši knyga lyg koks meno kūrinys „veikia jos net neatskleidus“1. Per tą laiką šiam eilėraščių rinkiniui buvo surengta meninių įrišimų paroda bei pelnyta Dionizo Poškos literatūrinė premija už poezijoje puoselėjamus etninius motyvus ir istorinę tautos atmintį.
Mūsų poezijos kontekste šis poezijos rinkinys vertas tikriausiai visų įmanomų literatūrinių premijų, bent jau neabejodama atiduočiau visus laurus už kūrybiškiausią metų knygą. O knyga parašyta tikrojo savo srities meistro, ir ne tik parašyta, bet ir dailiai apipavidalinta, iliustruota paties autoriaus piešiniais, kuriuos papildo tekstiniai įrašai, dalį jų net galima perskaityti kaip konkrečiosios poezijos pavyzdžius ar bent jau poetiškai interpretuoti.
G. Latakas yra iš tų negausių autorių, kurių kiekvienas išrašytas ar išpaišytas žodis turi kūrybinę dingstį ir mintį. Skaitytojui atveriamos plačios interpretacijų galimybės, gausios nuorodos į kultūrinius ir konkrečius literatūrinius bei tautosakinius intertekstus. Stebina toks laisvas autoriaus žongliravimas, nuo lietuviškų pasakų personažų ir situacijų iki, pavyzdžiui, rytiečių poeto Bašio Macuo laidotuvių aprašymo. Viskas šioje knygoje įtaigiai ir smagiai sudėliota. Jei pamanytume, kad esama nesusiejamų dalykų, autorius geba skaitytoją sumaniai apžaisti, įtikinti, apgauti: „miela ponia jūs anaip nesuprasit / aš nesuprasiu kitaip“ (p. 102). Net įpintas haiku žanras dera su epiniu pasakojimu (pvz., eil. „Žvirblis ir vanagas“, „Žiedas netikras“), teksto minties rokiruotė nuo pradžios iki galo atrodo išbaigta.
Ketvirtajame eilėraščių rinkinyje poetas lyg koks kalbos kalvis sumaniai varto ir kala žodžius: „Dangaus dangčiai / dangaus dangaičiai / ak tie dangaus dangaičėliai“ (p. 13). Žodžiakalvystės, kosmogoninių reikšmių požiūriu, taip pat ir tarmiškos kalbos ar savitų naujadarų vartojimu G. Latako kūryba įsirašo į mitopoetinės poezijos gretas. Jis priklauso dabartinei penkiasdešimtmečių kartai, laimei, dar turinčiai įgimtą poetinės, tarmiškos kalbos jauseną - kurią jau vargu ar beturės jaunesnės kartos rašytojai. Ne tik tarmybės, bet ir visokie senovinės sandaros žodelyčiai, lyg atklydę iš Simono Daukanto pasakų, sukuria unikalią poetinę kalbą, savitą sintaksę ir morfologiją („ans yr mušamas buvęs“, p. 39).
Pagrindiniu autoriaus kūrimo principu būtų galima įvardyti žaismę, diskursyvų teatrą ar tiesiog pokštą, tačiau žaidimas diskursu nėra tik dekoratyvus ženklų kūrimas ar mėgavimasis pačiu rašymo aktu. bet ši istorija ne apie tai o priešingai <…> („Skausmulys“, p. Eilėraščių pasakotojas - tai išmanus pasakorius, pats visur buvęs ir savo kailiu patyręs arba gebantis įtikinamai meluoti: „nabaštikas sau grabe klast - / ir besėdįs ir besakąs man“ (p. 21). Siužeto viražai, kai naratorius nusikelia į praeitį (pvz., pasakoja iš 1926 metų retrospektyvos, p. 23), dažnas reiškinys prozoje, tačiau retas poetiniame tekste, tad bene įdomiausias G. Latako eilėraščiuose ir yra pasakotojo personažas, jo gebėjimai pasakoti istorijas, kartais susitapatinimas su aprašomuoju („nežinai kas ką / šiam pasauly laiko / ką remia ir kur atsispiria / jeigu kartais būtum tenai / žvakę uždek už mane“, eil. „Sargybinis“, p. 19). Dažnai realybė persipina ar persidengia su fikciniu pasauliu, panaikindama realybės ir fantazijos ribas: „užeinu redakcijon o ten / pririštas vilkas prie ėdžių“ (p. 27). Toks kūrimo principas primena magiškojo realizmo bruožus, pritaikytus poetinei sąmonei, kai visai netikėtai sukuriama stebuklinga tikrovė.
Į eilėraščius atklysta įvairūs įdomūs ne šio šimtmečio personažai, koks nors altarista, juokdarys, skardininkas, žabų rišėjas ar kitas amatininkas. Sutiksime Čičinską, Žemaitės Katrę, Friedrichą Nietzschę ar Niko Pirosmanį. Autorius savitai perkuria ar dekonstruoja mitus bei legendas, suteikia jiems satyrišką atspalvį (pvz., apie Jūratę ir Kastytį: „vardu Lalatė (nes r neištarė) / toliau jums jau viską išklojo / Mačiulis jambais nepriekaištingais / Stankevičius Rimvis chorėjais / tiktai tų įvykių šviesa dar protų mūs / neperkeitė kaip reikiant“, eil. „Lalatė ir Kastytis“, p. 26). Viename eilėraštyje gali susitikti Carlas Gustavas Jungas ir Wolfgangas Amadeus Mozartas - tokie susidūrimai neatrodo eklektiški, nes jų sąsajas pagrindžia, pavyzdžiui, sapno onirinė patirtis (eil. Knygos polifoniškumą atskleidžia ir jos pavadinimas - „Salos“. Aptakus ir nieko konkrečiai nepasakantis pavadinimas gali nuskambėti banaliai ir nuvalkiotai. Kita vertus, „sala“ slepia gausybę metaforų („kuomet tu užeisi paporinsiu / kad žmonės tai salos“, p. 107), o autoriaus sumanymas, matyt, yra nupiešti savitą vaizduotės žemėlapį, kuriame salas įprasmina ir skyrių pavadinimai („Kaulo sala“, „Veidų sala“, „Pelėdų sala“, „Spragtuko sala“, „Mėnulio sala“). Šis nutinkantis kultūrinės mitologijos chaosas neatrodo dirbtinai, jis natūraliai gyvybingas, nes kupinas gyvasties yra pasakoto personažas: „eini pilnas gyvatos - jėgos / būti gyvu ir ką tu / ir nė permier daugiautaus“ (p. 30). Be to, Gvido Latako kuriamas poetinis pasaulis stebina ne tik kūrybiniu išradingumu, aliuzijomis, bet ir subtiliais filosofiškai lyriniais pastebėjimais: „kai iš žaislo išeina vaiko siela / galima tuomet jau žaislą išmesti?“ (p. 50).
GVIDAS LATAKAS
tags: #sandra #ivanauskaite #pagimde
