Pastaruoju metu mane stebina vienas keistas fenomenas. Kai tik kam nors papasakoju apie savo planus kurti didelį sodą ir gėlynus, sulaukiu ne entuziastingo palaikymo, o užuojautų. Po to dažnai seka koks nors liūdnas pasakojimas apie tai, kaip vaikystėje tėvai vietoj futbolo su draugais vertė dirbti kolektyviniame sode ar senelių ūkyje. Aš užaugau tikroje miestiečių šeimoje, kurioje galima suskaičiuoti penkias kartas „nuo žagrės“ (bent jau iš mamos pusės). Mano tėvai neturėjo kolektyvinio sodo, o seneliai gyveno miestuose, todėl pradinėje mokykloje po vasaros atostogų jausdavausi gana nepatogiai - buvau bene vienintelis vaikas klasėje, kuris neturėjo kaimo. Viskas, kas susiję su žeme, mūsų šeimai buvo svetima.
Emociniai ryšiai su gamta ir sodininkavimu
Į mano vaikiškus klausimus, kodėl mes neturime sodo, man būdavo atsakoma istorija, kaip mano Babytė, kaimynių įkalbinta pabandyti kažką užsiauginti pati, susodino svogūnus aukštyn šaknimis. Šio bandymo užteko dar dvi kartas atgrasyti nuo žemės ūkio. Kita vertus, nors buvau mokoma, kad sodininkavimas yra kažkas nepaprastai sunkaus, augdama mačiau daug pavyzdžių, kai žmonės ramiai ir su meile kūrė savo aplinką.
Kiekvieną vasarą mes eidavome vakaroti į seną sodą pas senelių draugę, švelniai vadinamą ponia Danguolyte. Jos sode gėlės nebuvo auginamos, bet buvo nuostabūs seni vaismedžiai, pilni paslaptingų vakarinių šešėlių ir pačios skaniausios slyvos pasaulyje. Ponia Danguolytė prisėsdavo prie atviro lango stovinčio pianino ir kartu su mano Babyte užtraukdavo vokiškus tarpukario šlagerius dviem balsais.
Tėčio tėvai turėjo kolektyvinį sodą. Gyvenom toli nuo jų, todėl jame atsidurdavau retai. Bet iš jo atsimenu gražiai lauke raustančius pomidorus, traškias morkytes, nuplautas vandens bačkoje, aitriai kvepiančius nasturtų bortelius ir tamsiai raudonais žiedais apsipylusias vijoklines rožes. Gal buvau prasta stebėtoja, bet neatsimenu, jog Močiutė dirbtų jame nugaros neatitiesdama. Atsimenu pietų miegą sodonamelyje, Močiutės skaitomas knygutes, mano vaikiškai sąmonei stebuklingas sidabrines liūtpėdes iš Močiutės gėlyno ir šabalbonus, be kurių vasara nebūtų tikra vasara.
Buvo dar daug kitų pavyzdžių: visada besišypsanti, tvirta ir didelė teta Šura, iš kurios mano seneliai pirkdavo tobulus mažus agurkėlius rauginimui; gretimuose namuose gyvenančios dvi gėlininkės, kurios kasmet konkuruodavo dėl gražiausiai tvarkomos sodybos titulo; mano auklė Ledžienė, su kuria keliaudavome į jos dukros sodą tiesiog pabūti, ir daugelis kitų. Taip pat būdavo smagūs serbentų skynimo ir obuolių rinkimo ritualai šeimos draugų soduose, kelionės po Žemaitijos dvarų parkus, pavasarinės ir rudeninės gėlių parodos, botanikos sodai ir kelios gražiai iliustruotos knygos apie augalus senelių bibliotekoje, kurias turbūt tik aš ir tevartydavau.
Keista, kad visa ši patirtis suveikė žymiai efektyviau, nei iš kartos į kartą perduodami sodininkavimo įgūdžiai. Gal tai pavyzdys, kokia reikšmę mūsų nuostatoms ir elgesiui turi emocijos?
Vaikų įtraukimas į sodininkystę
Visa tai rašau dėl to, kad man labai nesinori, jog mano dukros užaugtų su žemės fobija. Nebūtina, kad jos norėtų pačios turėti sodus, bet būtų gerai, kad jos neišsiugdytų tokios stiprios atmetimo reakcijos, kurią taip dažnai paskutiniu metu sutinku. Nežinau, kaip man sekasi ugdyti jų domėjimąsi aplinka, reikėtų paklausti jų pačių.
Darželis ant palangės
Su Marta vazonėliuose sėjome pipirines, gražgarstes, sodinome svogūnus. Smagu, nes šios žolytės buvo tikrai valgomos. Marta net ąžuolą vazone pora metų augino, kol galiausiai išvežėme jį pasodinti į mišką, nes mūsų kiemui užaugęs toks medis būtų per didelis. Šiuo metu ant palangės žiemoja tik stevijos.
Vazoninis daržas terasoje
Man atrodo, kad labai svarbu, jog dalykai, kuriais nori vaiką sudominti, būtų „po akimi“. Tam gerai gali pasitarnauti didesnis vazoninis daržas. Terasos daržą labiausiai mėgo Stela, kuri stabiliai jį apskabydavo. Ypač populiarūs buvo pomidorai.
Valgomi dalykėliai gėlyne
Žoleles ir žemuoges gėlyne auginu ne tiek dėl vaikų, kiek dėl vietos stokos, bet tai veikia ugdančiai. Be to, jie tiesiog gražiai atrodo. Pasilenkę nuskinti raudonuojančias žemuoges, vaikai kartais pastebi ir šalia esančius augalus.
Asmeninis vaiko kampelis
Vaikų sodelio idėją bandžiau įgyvendinti su Marta. Prieš dvejus metus paskyrėm nedidelį žemės gabalėlį, kuriame Marta sodino savo gėles. Širdelės formos gėlynas, dekoruotas akriliniais dažais išmargintais akmenimis, man buvo gana sunkiai ištveriamo grožio, bet į jo kūrimo procesą labai noriai įsitraukė ne tik mano, bet ir kaimynų vaikai. Į Martos gėlyną sėjome kosmėjas, karpytalapius kermėkus, labuliarijas ir lubinus. Kosmėjos įspūdingos savo prieaugiu. Smagu stebėti, kaip vaiko pasėta sėklelė per vasarą praauga jį patį. Sudžiovintus kermėkus Marta išdidžiai laikė dvejus metus. Tik neseniai juos išmečiau, nes buvo jau gerokai sudulkėję.
Maisto gaminimas iš sode surinktų augalų
Kas gali būti geriau nei pieniška sriuba su vaiko užaugintais šviežiais žirniais ir morkytėmis? Čia ne mano, o mano sumanios anytos pamokėlės. Kol neturiu rimto daržo, žaidžiam su uogytėmis ir arbatomis. Kadangi Marta labai mėgsta levandas, pernai vasarą kartu gaminome levandų ledus. Nežinau, kam patiko labiau. Turbūt man, nes pats levandų rinkimo ir paruošimo procesas yra nuostabiai kvapnus.
Vieta teigiamoms emocijoms
Sode turi būti vietos išdykauti, juk vaikai turi tiek daug energijos. Gal nebūtina kurti prabangių žaidimo aikštelių, bet vieta lakstyti, supynės ar namelis medyje gali padėti vaikams prisijaukinti sodo erdvę.
Tėvų pavyzdys
Neieškojau mokslinių įrodymų šiam teiginiui, bet manau, kad jei tėvai su meile ir užsidegimu kurs savo sodą, anksčiau ar vėliau vaikams kils noras prisijungti. Svarbu tik, kad tėvai nepamirštų vaikams padėkoti už pagalbą, ir pasakyti, kaip jiems smagu dirbti kartu su vaikais. Vaikai nieko mums neskolingi ir NEPRIVALO mums padėti, todėl verta pasidžiaugti, kai jie mums padėti NORI.
Sodininkystė su vaikais | Dinozaurų sodas | Mokykime vaikus sodininkystės džiaugsmo
Sodo realybė: džiaugsmai ir iššūkiai
Aš nelabai mėgstu skųstis savo sodu. Sodas yra hobis, jo esmė teikti poilsį mintims ir kelti geras emocijas. Į nesėkmes stengiuosi žiūrėti ramiai ir su šypsena.
Jau senokai supratau, kad mano sodas per didelis, kad galėtų būti prižiūrimas tobulai - paskutiniu metu aš jį labiau vejuosi, nei valdau. Galbūt kada nors aš jam galėsiu skirti tiek laiko, kiek reikia, tačiau tikrai ne dabar, todėl mano kartelė šiuo metu nuleista gana žemai. Kai reikia rinktis, ar valandą skirti ravėjimui, ar slampinėti po sodą su fotoaparatu, renkuosi slampinėjimą. Kartais, tiesa, tikrai išgyvenu didžiulį pasitenkinimą, kai imu ir iš esmės sutvarkau kokį kampą. Ir planų, ką ir kaip keisti sode, turiu keleriems metams į priekį, bet jei jie liks neįgyvendinti, labai neliūdėsiu. Juk sodas visada galiausiai yra pralaimėjimas. Jis egzistuoja tik tol, kol egzistuoja sodininkas. Nors daugelis sodą apibūdina kaip rojaus kampelį, saugią asmeninę erdvę, man sodas visada yra apie realybę ir apie žmogiškųjų ribų pajutimą. Apsnigtos tulpės ir vyšnios šiais metais man buvo kaip tik apie tai. Gali planuoti, įsivaizduoti, kad valdai ir kontroliuoji situaciją, o tada gamta ramiai parodo tau tavo vietą.
Beržo želdynas ir jo paslaptys
Beržo želdynas neabejotinai yra pats sėkmingiausias visame sode. Tai ne mano nuopelnas - augalų asortimentas jame sudėliotas profesionalų. Mano indėlis tik svogūniniai ir savo sprendimais šiame želdyne aš esu labai patenkinta. Tulpės šiais metais grįžo tobulai, nors gėlynas visiškai nebuvo papildytas naujais svogūnėliais. Labai ilgą dekoratyvumą užtikrina skirtingo vėlyvumo tulpės. Pavasaris prasideda nuo Tulipa turkestanica, tuomet seka ‘Purissima’ ir ‘Hakuun’, o sezoną užbaigia ‘White triumphator’. Gėlynas susodintas tankiai, mulčiuotas grikių mulčiu, tad ravėjimo nėra daug.
Augalai, kuriems nepasisekė
Iš viso planuoto asortimento visiškai nepasiteisino tik karpažolės, Euphorbia amygdaloides var. Robbiae, kurios jokiu metu laiku neatrodo gerai. Nesuprantu, ar jos apšąla, ar iškepa, ar ir tai, ir tai. Kitas augalas, kuris šiais metais keistai nustebino, yra viksvos, Carex oshimensis ‘JS Greenwell’.
Juodojo beržo iššūkiai
Vienas iš didžiausių nerimų praėjusiais metais buvo džiūstančios beržo šakos. Juodasis beržas gėlyne buvo sodintas jau didelis, tad turbūt natūralu, kad dėl ribotos šaknų sistemos medis nepajėgė išmaitinti visų šakų. Medis buvo gerokai išgenėtas, patręštas, laistytas, tačiau panašu, kad po žiemos dar kelios šakos buvo atmestos.
Mažosios bėdos sode
Na, ir apie mažas bėdas - kažkas šiais metais beveik visiškai suvalgė mano sinavadus.
Sunkios augimo sąlygos ir pelėsis
Gėlynas prie įvažiavimo yra labai sudėtingas savo augimo sąlygomis, nes iš esmės yra pietinis šlaitas su molio dirvožemiu, taigi tikra kepykla. Tiek šis, tiek terasos gėlynai nė iš tolo savo vešlumu neprilygsta beržo želdynui, kuris yra pavėsinis. Šiuose gėlynuose daug tuščių tarpų, nes augalai nesiplečia taip, kaip turėtų, arba apskritai nyksta. Greta nedėkingų augimo sąlygų dar turiu bėdą su pelėnais, kurie turbūt labai gerai jaučiasi po terasa. Jie apniokojo tulpes, nugraužė krokų lapus ir žiedus. Kol kas aš nieko nedarau, bet turiu šiokios tokios pagalbos - žiemą terasoje mačiau lapę.
Melvenių ir tulpių ateitis
Šiais metais lėtokai budo melvenių masyvas, todėl pradėjau galvoti, ar nereikėtų ir jame sodinti svogūninių. Tačiau plotas didelis, būtų tikrai nemažos ir finansinės, ir darbo investicijos. Dar nenusprendžiau, ar tai turėtų būti šių, o gal kitų metų projektas. Kitose vietose tulpes pildau pamažu - pradėjau nuo plotų prie terasos, pernai papildžiau plotą prie įvažiavimo. Prie terasos tulpės spalvotos, dominuoja oranžiniai, violetiniai ir šiek tiek rausvų tonų. Tačiau pernai rinkdama tulpes papildymui šiek tiek nepataikiau su atspalviais - tulpės ryškesnės nei tikėjausi. Ką su tuo darysiu? Greičiausiai nieko. Tulpės žydi geriausiu atveju apie porą savaičių, netobula dermė nieko baisaus.
Stirnos ir magnolijos
Sodą vis dar niokoja stirnos. Kol kas nepadeda jokios priemonės, nei baidantys davikliai, nei kraujo miltai. Šios dienos radinys - nulaužta magnolija, sodinta prieš savaitę. Jei ką, magnolijos buvo rekomenduojamos kaip stirnų nedominantis augalas.
Kova su asiūkliais ir nendrėmis
Šis sodas taip pat yra nesibaigianti kova su asiūkliais ir nendrėmis, nes sodas kuriamas buvusiame pelkyne. Šeštadienį norėjosi verkti ravint braškes, nes beveik negalėjau jų rasti. Nei nendrės, nei asiūkliai nėra išravimi, gali tik „galvas kapoti“ ir tai daryti reikia nuolat. Todėl, kad ir kaip norėčiau gražių pakrantės gėlynų šalia prūdo, turiu susitaikyti, kad ten gali būti tik arba nendrės, arba šienaujama pieva. Visa kita anksčiau ar vėliau bus nustelbta. Nuotraukoje miskanto keras, augantis pietiniame šlaite prie pat namo, tikrai toli nuo vandens. Jame pakankamai gerai jaučiasi tiek nendrės, tiek asiūkliai.
Erškėtrožių gyvatvorės iššūkis
Vienas iš tikrai sudėtingų ir daug jėgų pareikalavusių darbų šiais metais buvo erškėtrožių gyvatvorės tvarkymas. Mano erškėtrožės labai stipriai nukentėjo nuo rožes ir avietes pažeidžiančio vabzdžio Agrilus cuprescens. Ačiū Sibirkos rožynui už informaciją, nes iki šiol būčiau maniusi, kad erškėtrožės pas mane neauga ir džiovina šakas dėl grybinių ligų. Dalį gyvatvorės apskirtai išrovėm, kitą dalį labai stipriai apgenėjome. Artimiausius metus erškėtrožės bus labai stipriai prižiūrimos ir žemai genimos, kad apskritai jų neprarasčiau. Va taip kažkoks vabaliukas gali imti ir nubraukti vieną iš pagrindinių svajonių sodo elementų.
Reljefo ir drėgmės problemos
Kas dar blogai? Mūsų sklypas turi pakankamai ryškų reljefą, vejos robotas šlapiuose, šaltiniuotuose ir slidžiuose šlaituose nuolat išrausia duobes. Molis nuolat yra arba per šlapias, arba per sausas, ir tuomet augalai ir žolė tiesiog išdega.
Ekologiniai įsitikinimai ir laistymo sistema
Sode nėra patogios laistymo sistemos - tai buvo sąmoningas pasirinkimas, susijęs su ekologiniais įsitikimais, kad turėtume tausoti vandenį ir kurti tokius sodus, kurie gali išgyventi esamomis sąlygomis. Tačiau tai turi savo kainą, kuri yra netobulumas. Kiekvieną gegužę, kai užeina kelios sausos savaitės, kurios dažniausiai sutampa su laiku, kai daug sodinama ir persodinama, suabejoju, ar tikrai nusprendžiau teisingai.
Tadžiško sodo grožis ir patirtis
Šiandien pražydo pirmosios rožės, taigi netobulas ciklas vėl prasideda. Visgi džiaugtis yra žymiai smagiau, nei galvoti apie tai, kas blogai. Šie metai dosnūs uogų. Pirmą kartą turėjom šiokį tokį trešnių derlių, atsivalgėm vyšnių, noksta šilauogės, o seni geri serbentai virto rožėmis paskanintu džemu. Dar viena uoga, kurios mano sode nemažai, yra agrastai. Agrastus aš labai mėgstu. Atsimenu, vaikystėje būdavo labai nekantru laukti, kol jie prinoks.
Šiandien jaučiuosi žvėriškai pavargusi, tad vietoj to, kad dirbčiau kokius nors svarbius, protingus ir degančius darbus, vėl žiūrinėju Anglijos sodų nuotraukas. Už lango kaukia vėjas, tamsu ir plaka šlapdriba, pasaulėlis susitraukęs iki šilto kambario ir dar šiltesnio kompiuterio ant mano kelių. Ir nors ant vilnonio kilimo jauku, ilgiuosi tolių, kuriais žvilgsnis gali šuoliuoti nevaržomas.
Angliškos vejos stereotipai ir realybė
Angliška veja - žodžių junginys pažįstamas net ir visiškai sodais nesidominčiam žmogui. Tobula aksominė veja daugeliui reprezentuoja Angliją taip pat, kaip laikrodžiai Šveicariją ar ryžių laukai Kiniją. Tačiau laikai ir mados keičiasi ir šiandien Anglijoje didžiulius vejos plotus po truputėlį keičia vėjyje siūruojančios pievos. Priežasčių tam ne viena.
Kelionės po sodus: Olandija ir Anglija
Prieš dvejus metus, keliaudama po Olandijos sodus, buvau sau pažadėjusi kiekvieną jų aprašyti. Pažadas, nors ir pareikalavo gerokai laiko ir pastangų, buvo ištesėtas, tačiau pernai, važiuodama į kelionę po Anglijos sodus, su pažadais sau jau buvau gerokai atsargesnė.
“Maža pilis dideliame sode” - taip Kasteel Geldrop, arba tiesiog Geldrop pilį radau apibūdintą kažkur internete. Šios pilies gėlių sodas, Baron’s Hof, buvo paskutinė mūsų stotelė kelionėje po Olandijos sodus. Visai nedaug beliko iki vasaros ir naujo kelionių po sodus sezono, o dar ne visi praėjusių metų kelionės sodai aprašyti ir parodyti. Reikia susiimti 😊
Po nuo lankytojų ūžiančio Hummelo, ramūs ir jaukūs pietūs asmeniniame žinomo Olandijos dizainerio Nico Wissing sode buvo tikra atgaiva. Nico puikus olandiško kuklumo ir paprastumo pavyzdys. Kelionė į Hummelo, asmeninį turbūt garsiausio šių laikų kraštovaizdžio dizainerio Piet Oudolf sodą, buvo pristatoma kaip pagrindinė kelionės po Olandijos sodus vinis. 2018 m. buvo paskutinis sezonas, kai šis sodas buvo atviras lankytojams.
Apie Mien Ruys sodą buvo girdėjusi ir skaičiusi visokių atsiliepimų, nuo labai įkvepiančių iki šiek nusivylusių, teigiančių, kad nuotraukose sodas atrodo gražiau nei iš tikrųjų. Taip pat buvau mačiusi gana daug šio sodo nuotraukų, ypač atskirų jo detalių.
Trumpos kalėdinės atostogos baigėsi, o kartu su jomis ir laikas rašiniams. Jaučiu, kaip su naujais metais vėl pradeda kapsėti nauja darbų, lėkimo ir nuovargio dozė. Šiek tiek gaila, kad to laiko trūksta, nes apie sodus pradėjau pasakoti chronologine kelionės tvarka, o ne pagal tai, kiek jie man patiko.
Jacobstuin - dar vienas privatus sodas. Pagrindinis šio sodo išskirtinumas - grandiozinio dydžio gėlynai. Gėlynų plotai užima apie 30 arų. Kai atsistoji gėlynų gale, tolumoje stovintis gyvenamasis namas atrodo tarsi žaislinis. Iš tikrųjų, Jacobstuin (lietuviškai būtų “Jokūbo sodas”) yra didesnės 1.5 ha sodybos de Coulisse, kuriamos ir prižiūrimos Jaap de Vries ir jo žmonos Maria, dalis.
Sezono spalvos ir nuotaikos
Ši žiema slegia savo pilkumomis. Labai pasiilgau skaidraus, žandus gnaibančio šaltuko, sniego ir traškančios giedros. Griuvėsiuose, sienų ir medžių užuovėjoje, jau radau pirmąsias snieguoles. Bet tokia niūri, kad net nekyla rankos išsitraukti fotoaparatą. O ir to pavasarinio džiaugsmo, kai pirmųjų žiedų lauki, dar nėra. Oranžerijoje taip pat dar nieko nevyksta.
Šiuo metu sode karaliauja geltona spalva. Žydi barškės, geltonieji vilkdalgiai, gelsvi škotiškųjų rožių ir erškėčių hibridai, vis daugiau geltonio įgauna rasakilų žiedai, už tvoros auksiniais vėdrynų taškeliais nutaškytos pievos, griuvėsių sode pomedžiuose galvas kelia geltonosios žiognagės. Geltona spalva turi daug atspalvių.
Aš nelabai mėgstu skųstis savo sodu. Sodas yra hobis, jo esmė teikti poilsį mintims ir kelti geras emocijas. Į nesėkmes stengiuosi žiūrėti ramiai ir su šypsena.
Anglišką terminą „comfort food“ į lietuvių kalbą išversti nėra lengva. Oksfordo žodynas šį terminą apibrėžia kaip „maistas, kuris teikia paguodą ar gerovės jausmą, dažniausiai sudėtyje turi daug cukraus ar angliavandenių ir asocijuojasi su vaikyste bei namie gamintais patiekalais“.
Praėjo metai, būtų laikas metų apžvalgai, bet nesinori, nors tu ką. Nėra jausmo, kad kažkas būtų pasibaigę - gal per daug neaiškių ir „pakabintų“ dalykų tiek pasaulyje, tiek ir asmeniniame gyvenime. Sodo pažadai irgi liko neužbaigti: sodo istorijos užstrigo spalį, rožės taip pat liko iki galo nesuskaičiuotos.
Net nespėjau apsižiūrėti kaip prašuoliavo dar vienas mėnuo. Vis sunkiau pamatyti, kaip gyvena sodas - į darbą išvažiuoju su tamsa, grįžtu taip pat dažnai jau sutemus, o savaitgalius pavagia visokie įsipareigojimai, renginiai ar tiesiog lietus. Į sodą nubėgu tik trumpam, tačiau kas kartą nustembu.
Pagaliau palijo. Sunku patikėti, kad rašau tokį sakinį rugsėjo pabaigoje. Keisti šie metai. Vasara atrodo begalinė. Darže lauke vis dar noksta pomidorai ir paprikos, žydi agurkai, o kompostinėje pražydo antrasis bulvių derlius. Šiek tiek pasiilgau megztinukų ir drabužių ilgomis rankovėmis, neįprastai lengvi man šio rugsėjo drabužiai. Bet sodas kenčia.
Šį rytą langai tarsi užpilti pienu. Kol išvedžiau šunį, rūkas atrodo dar labiau sutirštėjo. Jaukus šis rūkas, dar be rudeniškos žvarbos, šiltas, sunkus. Pasivaikščiojimas po tokias rugpjūčio miglas puiki pradžia neskubriai dienai. Tokiam rytui labai tinka ir lėti pusryčiai, pavyzdžiui, Jorkšyro pudingas. Receptą radau knygoje, kurią parsivežiau iš kelionės po Anglijos sodus.
Taip jau nutiko, kad šių metų kelionės maršrutas po Anglijos sodus vingiavo per du istoriškai Anglijai svarbius miestus - Lankasterį ir Jorką. Šiuos vardus net ir ne britai dažniausiai žino, nes būna girdėję kažką apie Rožių karus.
Šiek tiek užmečiau rožių skaičiavimą. Liepą su sodų entuziastų ir profesionalų grupe keliavome po Anglijos sodus, todėl galvoju, kad pats metas susiskaičiuoti vadinamąsias angliškas rožes. Sunku įsivaizduoti anglišką sodą, kuriame nebūtų rožių. Rožės Anglijos soduose kopia ant sienų ir pergolių, ropščiasi į medžius, sodinamos masiškai kaip monokultūra ar kartu su kitais augalais mišriuose želdynuose.
Po profesionalų kuriamų ir prižiūrimų Appeltern sodų, privatus de Villa sodas (Tuin de Villa), kuriamas pensininkų poros, buvo įdomus kontrastas. Fried ir Lily Frederix, finansininkas ir medicinos biologė, beveik dviejų hektarų sodybą nusipirko tik 2004 m., ir per mažiau nei penkiolika metų, vedami didžiulio entuziazmo, savo rankomis sukūrė didelį, jaukų, gyvenamą sodą.
Sodas pasitinka įspūdinga plačialapių hortenzijų alėja, priešais namą puikuojasi sudėtingas ornamentų sodas (angl. knot garden), šalia namo glaudžiasi nedidelis jaukus daržas, įspūdingi gėlynai, vaismedžių sodas, už jo pieva, kurioje ganosi Islandijos poniai, ir, galiausiai, didelis smilginių augalų sodas su tvenkiniu.
Lankant sodus neišvengiamai lygini juos su savuoju. Tuin de Villa savo gamtinėmis sąlygomis labai panašus į manąjį. Sodas įsikūręs šalia gluosniais apaugusio tvenkinio, kuris susiformavo iš buvusio molio karjero. Žemė čia sunki, todėl Lily ir Fried atvežė nemažai smėlio, kurį paskirstė ant molingos dirvos paviršiaus. Kiekvienais metais, po pavasarinio gėlynų valymo, susmukintais augalų stiebais jie storai mulčiuoja gėlynus, kad po truputį gerintų dirvos struktūrą. Gluosniai gražiai įkomponuoti į sodybos augalynus. Mano sodas taip pat glaudžiasi šalio molio karjero, dažnai keikiuosi dėl sunkios dirvos, todėl Tuin de Villa man tapo gražiu pavyzdžiu, ką galima sukurti net ir tokiomis sąlygomis.
De Villa sodyba pastatyta maždaug trisdešimtaisiais praėjusio amžiaus metais. Dabartiniai savininkai išsaugojo sodybos pastatus ir seną sodą. Po šimtametėmis obelimis smagu pasėdėti. Tuo labiau, kad esi saugomas žavios undinės.
Daržo erdvės gražios ir struktūruotos. Namą juosia išpuoselėti gėlynai, į kuriuos struktūros įneša griežtai suformuotos gyvatvorės intarpai. Skrendančios žąsys - jau turbūt ikona tapęs šios sodybos simbolis. Priešais namą puikuojasi sudėtingas ornamentinis “mazgų” sodas, supintas iš žalių ir margalapių gyvatvorių. Pieva arba prerija, kaip ją pristato šeimininkai, rugpjūčio mėnesį jau truputį užgesus, tačiau matosi, kad turėjo įspūdingai žydėti prieš kelias savaites. Išskirtinis šios sodo dalies elementas - šimtametė, bangomis nugenėta mišrių lapuočių krūmų gyvatvorė, kuri buvo išsaugota naikinant netoliese esantį ūkį, ir perkelta į Tuin de Villa.
Dar vienas daugeliui lietuvių turbūt gana sunkiai įsivaizduojamas sprendimas - įkurti didžiulę gėlynų zoną toli nuo gyvenamojo namo. Čia turi ateiti specialiai. Tiesa, atėjus išeiti nebesinori 🙂 Nuo tvenkinio kasimo likęs gruntas leido šioje sklypo dalyje suformuoti nedidelį reljefą, kas Olandijoje yra pakankamai didelė vertybė.
Augalų vešlumas šiame sode neįtikėtinas. Net ir labai sausą vasarą, kai Olandijoje nuo kelis mėnesius besitęsiančios sausros buvo nukentėjusi ne tik žolė, bet net ir medžiai, Tuin de Villa gėlynai plyšo nuo žiedų gausos. Žiūrint į atsipalaidavusius ir gerai nusiteikusius šeimininkus atrodė, kad tokio sodo priežiūra vieni juokai. Visgi mielai užsukčiau pas juos ne tik pasivaikščioti, arbatos su pyragu išgerti, bet ir kartu padirbėti, šio bei to apie priežiūrą išmokti.
Ši žiema slegia savo pilkumomis. Labai pasiilgau skaidraus, žandus gnaibančio šaltuko, sniego ir traškančios giedros. Griuvėsiuose, sienų ir medžių užuovėjoje, jau radau pirmąsias snieguoles. Bet tokia niūri, kad net nekyla rankos išsitraukti fotoaparatą. O ir to pavasarinio džiaugsmo, kai pirmųjų žiedų lauki, dar nėra. Oranžerijoje taip pat dar nieko nevyksta. Šiuo metu sode karaliauja geltona spalva. Žydi barškės, geltonieji vilkdalgiai, gelsvi škotiškųjų rožių ir erškėčių hibridai, vis daugiau geltonio įgauna rasakilų žiedai, už tvoros auksiniais vėdrynų taškeliais nutaškytos pievos, griuvėsių sode pomedžiuose galvas kelia geltonosios žiognagės. Geltona spalva turi daug atspalvių.
Aš nelabai mėgstu skųstis savo sodu. Sodas yra hobis, jo esmė teikti poilsį mintims ir kelti geras emocijas. Į nesėkmes stengiuosi žiūrėti ramiai ir su šypsena. Praėjo metai, būtų laikas metų apžvalgai, bet nesinori, nors tu ką. Nėra jausmo, kad kažkas būtų pasibaigę - gal per daug neaiškių ir „pakabintų“ dalykų tiek pasaulyje, tiek ir asmeniniame gyvenime. Sodo pažadai irgi liko neužbaigti: sodo istorijos užstrigo spalį, rožės taip pat liko iki galo nesuskaičiuotos.
Šiandien turbūt paskutinį kartą nufotografavau tulpes. Siaura baltų tulpių ‘White triumphator’ juosta dar iš paskutiniųjų laikosi daugiausia šešėlio gaunančioje gėlyno dalyje. Visur kitur tulpės jau nubarstė žiedlapius ir po siautulingo ir įspūdingo žydėjimo po truputėlį įsivyrauja ramybė. Terasos želdyne degančias oranžines tulpes keičia šaltai geltonos barškių žvakės ir blyškios amerikinio dirkto žvaigždelės.
Sodo mokymosi procesas ir patirtis
Sodas visada yra mokymasis per patirtį, kad ir kiek tos patirties jau turėtum. Puikiai viename sode veikiantys dalykai nebūtinai pasiteisina kitame. Būtent tokia yra mūsų mulčiavimo grikių lukštais istorija. Pats geriausias mulčias yra žaliasis, t.y. kai augalai yra sluoksniuojami ir suželia taip tankiai, kad tarp jų beveik nebelieka vietos piktžolėms.
Turbūt esate girdėję apie mėlynąsias zonas - tokias vietoves, kuriose gyvenantys žmonės išsiskiria savo ilgaamžiškumu. Tokios magiškos vietos yra Okinavos sala Japonijoje, Ikarijos sala Graikijoje, kalnų regionas Sardinijos saloje Italijoje, Nikojos pusiasalis Kosta Rikoje ir Loma Linda Kalifornijoje.
Nežinau, kaip jūs, bet aš šiandien tiesiog gėriau saulės šviesą ir džiaugiausi kiekviena giedra akimirka. Tiesiog negalėjau atsidžiaugti, kad šiandien turėjau laisvą dieną. Pasiilgau saulės. Ši žiema, bent jau subjektyviai, man viena pilkiausių, kokią prisimenu.
Kiekvieni metai į sodinį gyvenimą atneša kažką naujo. Kaip taisyklė - kokias nors naujas aistras 😊 Tiesa, mano aistros dažniausiai būna gana santūrios, bet visgi paskutinius metus aš pavadinčiau kvapiųjų pelargonijų metais ir kol kas viskas dėliojasi į visai įdomų nuotykį, apie kurį noriu jums papasakoti. Kvapiosios pelargonijos (angl. Sodai, sodai, leliumoj. Sodeliai žalieji, leliumoj. Jau jūs nesprogsit, leliumoj. Jau jūs nežaliuosit, leliumoj. Užeis žiema, leliumoj. Gili, gili žiema, leliumoj… Pernai mano mažoji dukra mane išmokė šios senovėninės Advento laikotarpio dainos, taigi vaikštau dabar ir niūniuoju. Argi ne nuostabi ta žiema. Jau seniai buvo tokia tikra žiema per Kalėdas.
Sodininkystė su vaikais | Dinozaurų sodas | Mokykime vaikus sodininkystės džiaugsmo
tags: #geleta #smeliadeze #darzas #sodas
