Kaip ir kiekvieno žmogaus teisės, vaiko teisės yra nedalomos, visuotinės ir neatimamos. Pagarba vaiko, kaip teises turinčio asmens, orumui, gyvybei, išlikimui, gerovei, sveikatai, vystymuisi, dalyvavimui visuomenės gyvenime ir nediskriminavimui privalo būti įtvirtinta ir puoselėjama kaip pagrindinis Jungtinių Tautų vaiko teisių konvenciją ratifikavusių šalių politikos vaikų atžvilgiu tikslas. Geriausias būdas realizuoti šį tikslą yra gerbti, saugoti ir įgyvendinti visas teises, įvardytas Vaiko teisių konvencijoje bei papildomuose (fakultatyviniuose) protokoluose. Būtina atsisakyti tokio požiūrio į vaikų apsaugą, pagal kurį vaikai traktuojami vien kaip pagalbos reikalingi objektai ar aukos, ir skatinti Konvenciją atitinkantį požiūrį, kad vaikas yra savo teisių subjektas ir savininkas ir kad jis turi visas žmogaus teises, kurios privalo būti apsaugotos.
Vaiko teisių konvencijoje įtvirtintas įpareigojimas visiems asmenims ir institucijoms, imantis bet kokių su vaiku susijusių veiksmų, pirmiausia vadovautis vaiko interesais. Vaiko teisėmis grindžiamu požiūriu Konvencijoje laikomas toks požiūris, kuriuo padedama užtikrinti visų vaikų teises didinant atsakomybę prisiimančiųjų subjektų pajėgumą įvykdyti savo įsipareigojimus gerbti, apsaugoti ir užtikrinti teises ir teisių turėtojų pajėgumą reikalauti savo teisių, visuomet vadovaujantis teisėmis į nediskriminavimą, vaiko interesais, teise gyventi, išgyventi bei vystytis ir atsižvelgimu į vaiko nuomonę.
Naudodamiesi savo teisėmis vaikai taip pat turi teisę į tai, kad jiems patartų ir juos orientuotų tėvai, globėjai (globa) ir bendruomenės nariai, atsižvelgiant į vaikų gebėjimų raidą.
Lietuvoje 1995 07 03 ratifikuota (įsigaliojo 1995 07 21) Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija yra sudedamoji Lietuvos teisinės sistemos dalis. Detaliau vaiko teises reglamentuojantis nacionalinis teisės aktas yra Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas (1996), įtvirtinantis ne tik vaiko teisių katalogą, bet ir vaiko apsaugą nuo neigiamos socialinės aplinkos, reglamentuojantis visų rūšių smurtą, nustatantis vaiko atstovų pagal įstatymą (tėvų, globėjų) teises, pareigas ir atsakomybę, pagalbą vaikui ir šeimai.
Vaiko samprata ir jo teisinis statusas
Vaikystė - tai socialinė kategorija, skirianti vaikus nuo suaugusiųjų. Pasak J. Čiukauskienės ir A. Širinskienės, biologine prasme kiekvienas asmuo yra kažkieno vaikas. Socialine prasme vaikas - tai asmuo, turintis tam tikrus socialinius ryšius su savo tėvais. Psichologų nuomone, vaiko sampratos apibrėžimo pagrindas - žmogaus amžiaus ir jo raidos bei dingų požymiais susijęs. Apie raidos stadijas, kurias kiekvienas vaikas pereina vaikystėje, kalbėjo daug garsūs psichologai savo teorijose. Vienas garsiausių - Z. Froidas savo sukurtoje psichoanalitinėje žmogaus raidos teorijoje išskyrė 5 stadijas (oralinė, analinė, falinė, latentinė ir genitalinė), kur kiekviena asmens psichologinės raidos stadija apibūdinama pagal tai, į kurią kūno vietą fokusuojamas seksualinis susidomėjimas ir patiriamas malonumas, t.y. šis šaltinis ir yra stipriai sužadinamos. Tuo tarpu kognityvinės teorijos atstovas J. Piaget sudarė raidos stadijas, kuri apibūdina vaiko intelekto raidą. Jis išskyrė sensoromotorinę, priešoperacinę, konkrečių operacijų ir formalį operacijų stadijas. Psichosocialinės teorijos atstovas E.H. Eriksonas praplėtė Z. Froido teoriją, pasikliaudamas nauja psichosocialinės viso gyvenimo raidos samprata ir pabrėžė, kad kiekvienoje gyvenimo stadijoje individas susiduria su nauja augimo krize, kuri turi būti įveikta. Eriksonas raidą į stadijas skirstė ne pagal kūno dalis ir su jomis susijusį malonumo jausmą, o pagal kiekvieno asmens ryšius su socialine aplinka. Trys pagrindiniai aspektai išskiriami žmogaus raidoje ir jos tyrimuose: somatinis (fizinis raida), asmeninis (žmogaus gyvenimo istorija), socialinis (kultūrinis, istorinis ir kt.). Taigi, raidos psichologija sukuria psichologinį vaiką, kuris keliauja apibrėžtais raidos etapais link visiško subrendimo.
Remiantis psichologų atliktais tyrimais ir padarytomis išvadomis, kuomet analizuojamas vaikystės periodas, galime teigti, kad žmogaus - vaiko tarpsnis apima laikotarpį nuo naujagimystės iki pirmojo brandos tarpsnio, t.y. nuo gimimo iki 12 - 15 metų.
Sampratą "vaikas" galime pažvelgti ir iš sociologinės perspektyvos, nes dauguma sociologijos atstovų kritikavo psichologus, dėl tokio riboto vaiko raidos (kaip proceso, kurio tikslas - nuo nesubrendimo iki suaugusiojo kompetencijos) suvokimo. Jie pasisakė ir dėl vaiko, kaip tarpasmeninių ryšių dalyvio, neįvertinimo, nes vaikai raidos psichologijoje buvo matomi kaip negalintys turėti indėlio į vaikų-suaugusiųjų santykius bei negalintys sukurti savo kultūros. Sociologijos mokslas pirmasis ėmėsi tikslo apibrėžti vaiko bei vaikystės sampratą, išskirti bei dingusius požymius, nustatyti vaiko padėtį visuomenėje.
Vaiko teisinis statusas - tai vaiko teisių ir pareigų vienovė. Jis keičiasi kartu su visuomenės išsivystymo lygiu, kultūra, tradicijomis bei socialine struktūra. Pripažįstant, jog vaikystės samprata priklauso nuo skirtingų laikų, vietų bei socialinių dimensijų, svarbu apibrėžti požymius, pagal kuriuos galima atskirti vaiką nuo suaugusio asmens. Labiausiai išsamus požiūriu, priimtina N. Vuckovič-Šahovič suformuluota teorija, kuria remiasi ir G. Imbrasiene. Pirmasis, amžiaus kriterijus, atspindi laiką, kada vaikystė prasideda ir kada ji baigiasi. Šie klausimai paprastai yra reguliuojami kiekvienos valstybės įstatymuose. Šio vaiko nuo suaugusiojo, nustatymas atspindi vaiko fizinės ir psichologinės brandos trūkumą bei poreikį apsaugoti vaiką nuo išnaudojimo bei žalingos aplinkos poveikio.
Paprastai valstybės nustato žemutinę ir aukščiausią vaiko teisių ribas, t.y. įstatymuose tvirtina, koks žmogaus vystymosi momentas yra laikomas gyvybės pradžia ir iki kada valstybė pripažįsta žmogui vaiko statusą. Gyvybės pradžia įvairių teorijų šalininkai pripažįsta skirtingus momentus: pirmuosius vaisiaus judesius (jie fiksuojami jau 14 nėštumo savaitę), smegenų impulso atsiradimą (fiksuojami 6 savaitę), pirmąją širdies dūžį, pirmąjį savarankiška kvėpavimą (10-oji savaitė), vaiko atskyrimą nuo moters kūno, virkštelės nukirpimą ir pan. Kaip matyti, teoriniame lygyje visuotinio susitarimo dėl to, ką laikyti gyvybės pradžia, o kartu ir žemutine vaiko teisių riba, nėra. Nustatant aukščiausią vaiko teisių ribą vėl susiduriame su skirtingais jos vertinimais, nors šiuo atveju daugelis valstybių sutaria, kad vaiku laikomas asmuo iki 18 metų.
Žvelgiant tarptautiniu mastu, pirmą kartą vaiko samprata ir amžiaus kriterijus, atribojantys vaiką nuo suaugusiojo buvo įtvirtinti Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 1989m. priimtoje Vaiko teisių konvencijoje. Bet kuriuo atveju prie Konvencijos prisijungusios valstybės turi garantuoti joje įtvirtintas teises visiems asmenims bent iki 18 metų.
Vaiko amžiaus samprata ir teisnumas Lietuvos Respublikos Civiliniame kodekse
Vaiko amžiaus kriterijus apibrėžtas ir Lietuvos Respublikos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme. Vaikystė skirstoma į atskiras kategorijas. Taigi vaikystės skirstymas į stadijas yra išlikęs iki šių dienų ir bei dingas daugeliui nacionalinės teisės aktų, ir yra pagrįstas asmens veiksnumu, t.y. galėjimu savo veiksmais įgyti teises ir susikurti pareigas. Tačiau jie skirstomi į dvi grupes: iki 14 metų (neturintys veiksnumo) ir nuo 14 iki 18 metų (turintys dalinį veiksnumą).
Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau - CK) yra numatytos ir kelios išimtys, kada asmuo gali tapti visiškai veiksniu dar nebūdamas reikiamo amžiaus. Vis dėlto, nei sueis aštuoniolika metų, asmuo, kuriam nėra suėjęs amžius, įgyja visišką civilinį veiksnumą nuo santuokos sudarymo momento - teigiama CK 2.5 straipsnio 2 dalyje. Kitas būdas tapti visiškai veiksniu iki pilnametystės - emancipacija.
Šiame įstatyme dažniausiai yra nurodomas konkretus vaiko amžius. Kitais atvejais vaiko amžius nurodomas įstatymo komentaruose arba yra remiamasi nusistovėjusiomis teismų praktikos normomis. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse (toliau - BK), kalbant apie vaikus, vartojamos tokios sąvokos kaip „kaltininkas“, „mažametis“, „nepilnametis“. Šios sąvokos yra apibrėžtos tik amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, ribos. Šiais laikais vadinami asmenys nuo 14 iki 18 metų. Šiais laikais asmenys iki 18 metų taip pat yra vadinami ir Lietuvos Respublikos darbo kodekse.
Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekse vaiko samprata išreiškiama tokiomis sąvokomis kaip „vaikas“, „paauglys“, „nepilnametis“. Terminas „paauglys“ dažniausiai vartojamas apibūdinant asmenis nuo 14 iki 16 metų amžiaus (175 str., 178 str. 4 d., 183 str. 3 d.), „vaikas“ - asmenis nuo 5-7 iki 16 metų amžiaus (138 str., 140 str., 142 str.), „nepilnametis“ - asmenis nuo 16 iki 18 metų amžiaus (13 str., 21 str.). Pagal Lietuvos Respublikos švietimo įstatymą vaikai iki 6 metų vadinami „ikimokyklinio amžiaus vaikais“, o vaikai nuo 6 iki 18 metų vadinami „mokyklinio amžiaus vaikais“. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 41 straipsnyje yra nustatyta: „Mokslas yra privalomas asmenims iki 16 metų“.
Vaiko teisių apsaugos principai
Pagrindinis skiriamuoju požymiu dažniausiai yra nurodoma asmens branda. Suaugęs asmuo savaime yra brandus, tuo tarpu vaikas toks dar nėra arba yra tik iš dalies. Socialinės brandos sąvoka minima ir BK 81 ir 91 straipsniuose. Šis straipsnis komentare, socialinė branda aiškinama fizinio, psichinio asmens brandumo pakopa, kurią skirtingi asmenys pasiekia skirtingo amžiaus. Šioje aplinkoje, gebėjimas numatyti savo veikos padarinius ir juos planuoti, kritikuoti ir būti savikritišku, atkaklus užsibrėžtas tikslų siekis, galėjimas kontroliuoti savo emocijas ir veiksmus kritinėse situacijose. Dėl to, kad vaikas dar nėra visiškai subrendęs, jis gali elgtis lengvabūdiškai, nekritiškai, neatsakingai. Tad pagal BK subjektu gali būti brandus asmuo, suvokiantis savo padėtį visuomenėje ir turintis tam tikrą intelektą. Šiuo subjektu asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės arba jam skiriama švelnesnė bausmė.
Taigi analizuojant literatūrą pastebėta, jog asmens branda yra sunkiai apibrėžiama tiek psichologiniu, tiek sociologiniu, tiek ir teisiniu požiūriu, nes, pasak V. Vaiko teisės apima: vaiko kaip individo apsaugą, ir aplinkos, kurioje visiems vaikams užtikrinamas pilnavertis vystymasis, kūrimą. Vaiko teisės rodo universalią bei ypatingą vaikystės statusą. Specifinė vaiko padėtis visuomenėje lemia būtinybę aiškiai nustatyti jo teisių turinį, bei sukurti teisines prielaidas vaiko teisių įgyvendinimui.
Vaiko teisių skyrimas į ypatingą žmogiškumo pažinimo ir visuomeninės veiklos sritį prasidėjo praėjus keliems aistims metams.
Interesų konflikto sprendimas
Civilinio kodekso 3.163 straipsnio 3 dalis numato, kad jeigu priimant su nepilnamečiu vaiku susijusius sprendimus kyla vaiko ir jo tėvų (globėjo, rūpintojo) interesų konfliktas arba vaiko tėvų tarpusavio interesų konfliktas, teismas ex officio arba bet kurio iš vaiko tėvų (globėjo, rūpintojo) ar valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos prašymu gali skirti ad hoc globėją, kuris atstovautų vaikui sprendžiant konkretų ginčą. Ad hoc globėjo parinkimo tvarką nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.
Remiantis analizuotų autorių teorijomis, galime teigti, jog „vaiko samprata negali būti radikaliai atskirta nuo bendrosios žmogaus sampratos. Nors tarp jų egzistuoja akivaizdūs skirtumai, susiję su psichologinėmis, socialinėmis, biologinėmis bei teisinėmis aplinkybėmis, vaikystė reikėtų suvokti kaip tam tikrą žmogaus vystymosi stadiją.
