Vienalyčių porų noras gyventi visavertį šeimyninį gyvenimą ir auginti atžalas mūsų visuomenėje vis dar sulaukia skaudžių replikų. Vis dėlto neseniai pirmą kartą Lietuvoje atliktas tyrimas apie tos pačios lyties šeimų gyvenimą atskleidė, jog vaikai nėra retenybė vienodos lyties porų gyvenime, o meilė, rūpestis ir pagarbūs tarpusavio santykiai nesuteikia jokių prielaidų jiems augti kitaip nei heteroseksualiose šeimose.
Bendradarbiaujant su Lietuvos žmogaus teisių centru (LŽTC), sociologo dr. Trys iš 10 tyrime dalyvavusių porų turėjo vaikų: augino savo šeimoje pagalbinio apvaisinimo būdu gimusius nepilnamečius vaikus arba rūpinosi ir augino vaikus iš ankstesnės vieno iš partnerių santuokos. Kalbintos poros tikino, kad visuomet palaikė gražius ir draugiškus santykius su biologiniais vaikų tėvais ar motinomis.
Dauguma porų tikina, kad vaikus auginti homofobiškoje visuomenėje yra rimtas iššūkis, mat daugelis ne tik tėvus, bet ir vaikus mato kaip „kitokius“. Pasak „Vaikų linijos“ psichologės dr. Jurgitos Smiltės Jasiulionės, jei visuomenėje vyrauja neigiamas požiūris į „netradicines“ šeimas, mitais pagrįstas tokių šeimų vertinimas ir požiūris į jose augančius vaikus, suprantama, kad tokios aplinkos jaučiamos nuostatos ir vertinimai kels šiose šeimose augantiems vaikams įtampą ir neleis jaustis priimtiems bei vertinamiems.
„Vaikai augdami ir vystydamiesi pasižymi individualiais skirtumais, nepriklausomai nuo jų šeimos sudėties. Sklandžiai ir sveikai vaiko emocinei, psichologinei, socialinei raidai yra svarbu ne tėvų seksualinė orientacija, o jų turimi ir taikomi tėvystės įgūdžiai. Savo tapatybės atskleisti nenorėjusi vyrų pora nuo mažens iki pilnametystės savo šeimoje rūpinosi vieno iš partnerių anksčiau heteroseksualioje santuokoje susilauktu vaiku. „Mes dvilypio gyvenimo kaip ir neturėjome, nes savo artimoje aplinkoje jau buvome „išlipę iš spintos“, tačiau plačioje visuomenėje apie savo santykius nekalbėjome. Vaikui augant, biologinė mama pilnavertiškai dalyvavo visuose raidos etapuose, tad kartu - visi tėvai ir seneliai - stengėmės suteikti kuo daugiau meilės vaikui, rūpinomės visais kylančiais klausimais, drauge lygiaverčiai sprendėme problemas. „Visas iškilusias problemas ir dabar, vaikui esant savarankiškam, esame linkę spręsti padėdami vieni kitiems. Manau, ne kiekvienoje tradicinėje šeimoje rasi tiek daug artimo ryšio, meilės ir rūpestingumo. Su atžala dažnai susitinkame, nors ir gyvename skirtinguose miestuose, per dieną susiskambiname net po kelis kartus. Šis žmogus jau turi savo šeimą, beje, tradicinę, ir mes visi palaikome nuostabų ryšį.“
Vienalytė Julianos ir Laimos pora, taip pat auginanti vaiką, pasakoja, jog Lietuvoje, ypač vaikui bręstant ir tampant labiau sąmoningu, aplinka sunkino gyvenimą. „Nuolat jutome, kad dėl mūsų teisių vyksta karštas politinis karas. Mes ir kitos LGBTQ+ šeimos Lietuvoje šnekėdavomės, kad gana sunku ramiai gyventi, nes visi apie mus turi nuomonę. Vis kažkokia kova ir diskusija, ar leisti mums būti, ar neleisti. Tačiau mes gi jau esame. Ir mes nesikišame į kitų šeimų gyvenimus, kaip kišamasi į mūsų. Kišamasi teisiniais draudimais susituokti, amžinai nebaigtais partnerystės projektais, nuolatinėmis diskusijomis apie mus, tarsi būtume problema. Ir diskusijomis apie mūsų vaikus, tarsi jų nebūtų.“
Moterys pasakoja, kad gyvendamos Lietuvoje nesislapstė, tačiau nuolatinis dvilypumas erzindavo. „Tarsi mes būtume iš Mėnulio nusileidę ateiviai, o ne žmonės, gimę ir augę Lietuvoje. Nesinori vardinti kažkokių konkrečių skriaudų, savo ar vaiko, tai gana privatu. Bet tikrai esame jų patyrę. Tai gana nesąžininga. Tiek LGBT žmonės, tiek LGBT žmonių vaikai ir tėvai nėra kalti dėl tokio politizavimo. Būtų sąžiningiau, jei mes gautume visas žmogaus teises, įskaitant ir teisę susituokti ir turėti vaikų. Nes tie vaikai jau egzistuoja.“
„Švedijoje tos pačios lyties santuoka įteisinta jau nuo 2009 m., o iki to laiko galiojo partnerystė. Mes galime dalyvauti visur kaip šeima - mokykloje, poliklinikoje, šventėse darbe ar mieste. Supratome, kad čia nutikus kokiai problemai mokykloje ar kitoje viešoje vietoje, niekas nekeltų hipotezių, jog pagrindinė priežastis yra tai, kad vaikas juodaodis, musulmonas, ar LGBTQ šeimos dalis. Apskritai, savo vaiką laikome kitokiu tiek, kiek ir kiekviena šeima - tėvams jų atžalos visuomet ypatingos. Tačiau, ar jis kuo skiriasi, nes auga vienalytėje šeimoje? Na, gal turi daugiau tolerancijos ir supratimo kitoniškumams, nes su jais susiduria nuo mažens“, - įsitikinusi Julianos ir Laimos pora, kuri kaip ir likusi LGBTQ+ bendruomenės dalis, pasisako, jog partnerystės įstatymas galėtų palengvinti daugelį vienalyčių porų gyvenimo aspektų.
Mokslinis požiūris į homoseksualumą ir šeimos modelius
„BNS Spaudos centre“ skelbiami įvairių organizacijų pranešimai žiniasklaidai. Pasak klinikinės psichologės, analitinės krypties psichoterapeutės ir psichoanalitikės, Vilniaus universiteto (VU) Psichologijos instituto dėstytojos dr. Ievos Bieliauskienės, vis daugiau žmonių adekvačiai vertina homoseksualumą, tačiau iki šiol visuomenės supratimas ir tolerancija LGBT asmenų atžvilgiu išsiskiria į konservatyvųjį ir liberalųjį laukus, tarp kurių skirtumai išties dideli. Socialinių mokslų daktarė beveik 20 metų domisi lyčių psichologija ir LGBT bendruomenės asmenų patirtimi.
Ką mokslas sako apie homoseksualumo priežastis?
Iš tiesų mokslas kol kas nėra radęs tikslaus atsakymo, kodėl kai kurie žmonės yra homoseksualūs ar biseksualūs. Pastaruoju metu daugiausia tyrimų, ieškant šio atsakymo, atliekami biomedicinos srity. Mokslininkai bando išsiaiškinti, ar yra genetinės priežastys, galbūt lemiančios homoseksualią orientaciją. Taip pat nemažai tyrimų atliekama tiriant, ar yra veiksnių, turinčių įtakos vaisiui nėštumo metu, dėl ko žmogus gimsta homoseksualus. Taip pat nors ilgą laiką buvo ieškoma psichologinių homoseksualumo priežasčių - tam tikrų auklėjimo ar bendravimo su vaiku modelių, kurie galbūt paskatintų homoseksualią orientaciją, - nerasta tam jokio pagrindo. Nėra nė vieno šeimos ar auklėjimo tipo, kuris lemtų vaiko homoseksualumą. Kitaip tariant, toje pačioje šeimoje gali užaugti ir heteroseksualus, ir homoseksualus žmogus. Beje, tai buvo viena priežasčių, kodėl yra visiškai atsisakyta manymo, kad galima pakeisti lytinę orientaciją kokiais nors psichologiniais poveikio būdais.
Kokie mitai yra būdingi iki šių dienų?
Vienas mitų, kad homoseksualumas vos ne užkrečiamas. Kaip ir minėjau, lytinė orientacija nėra perduodama auklėjimo ar išmokimo keliu - kaip homoseksualus žmogus netampa heteroseksualiu tarp tokių gyvendamas, taip ir heteroseksualus asmuo, bendraudamas su homoseksualiu, staiga nepakeičia lytinės orientacijos. Yra dar toks mitas, kad homoseksualiu tampama patyrus prievartą. Kad ir kaip pažvelgsi, nežinau, kaip būtų galima tai moksliškai pagrįsti - nėra nustatyta ryšio tarp seksualinės prievartos ir seksualinės orientacijos. Nėra nustatyta ryšio tarp seksualinės prievartos ir seksualinės orientacijos. Taip pat nemažai žmonių homoseksualumą vis dar tapatina su pedofilija - šis mitas yra vienas skaudžiausių. Visų pirma, tokia nuostata rodo žinių ir įsigilinimo trūkumą. Pedofilija yra absoliučiai nesusijusi su seksualine orientacija - yra daugybė pedofilų, kurie jaučia trauką priešingos lyties vaikams. Antra, kartais netgi sąmoningai bandoma supainioti skirtingus dalykus ir tokiu būdu apjuodinti homoseksualius asmenis.
Kalbant apie statistinius duomenis, vienas iš dešimties žmonių nėra heteroseksualus. Vadinasi, apytiksliai vienoje iš keturių šeimų vienas artimiausių šeimos narių gali būti biseksualus ar homoseksualus, o kiekvienoje išplėstinėje šeimoje turėsime homoseksualių ar biseksualių giminaičių. Nėra jokių įrodymų, kad homoseksualų šeimoje užaugę vaikai taip pat bus homoseksualūs. Iš esmės, tikimybė, kad užkietėjusio homofobo sūnus paauglystėje suvoks esąs gėjus yra lygi tikimybei, jog lesbiečių auklėta mergaitė užaugusi mylės moteris. Kitaip tariant, homoseksualai savo orientacijos, lyg kokios užkrečiamos ligos, savo vaikams neperduoda.
Faktas, kad homoseksualumas neturi nieko bendra su pedofilija, civilizuotoje šalyje neturėtų būti kartojamas, nes tai yra savaime aišku. Už 95 proc. vaikų prievartavimo ir tvirkinimo atvejų yra atsakingi heteroseksualūs vyrai. Gėjų pora, auginanti paauglę dukrą, turi visas teises nepasitikėti kaimynystėje gyvenančio vidutinio amžiaus vyriškio mergaitei rodomais „draugiškais“ jausmais. Ir, priešingai, remiantis paprasčiausia statistika, mažiausiai, ko turėtų bijoti darželio auklėtojos, - tai aplink vaikštančių gėjų porelių.
Istoriniai ir socialiniai homofobijos aspektai
Kaip istoriškai kito mūsų visuomenės požiūris į homoseksualumą?
Kadangi nuo seno mūsų visuomenėje pagrindinė vertybinė sistema buvo krikščioniška moralė, kurioje homoseksualūs santykiai yra laikomi nuodėme, ilgą laiką tolerancijos, atvirumo ir priėmimo nebuvo. Sovietiniu periodu požiūris tapo dar priešiškesnis - vyrams netgi grėsė baudžiamoji atsakomybė už homoseksualius santykius. Kalbant apie laikotarpį po Nepriklausomybės atkūrimo, mano nuomone, tolerancija pamažu didėja. Ypač jauni žmonės, kurie yra užaugę labiau vakarietiškų vertybių pasaulyje, homoseksualumą priima kaip vieną gyvenimo reiškinių. O vyresni arba žemesnį išsilavinimą turintys žmonės vis dėlto labai dažnai išlieka priešiški, nepasitikintys, įtarūs homoseksualumo atžvilgiu.
Kokie veiksniai lemia, kad dalis žmonių vis dar nepriima homoseksualių asmenų kaip lygiateisių?
Manau, kad yra žmonių, kurie apskritai nori, kad visuomenė gyventų pagal tam tikras aiškias taisykles, kurios yra kaip ir daugumos nustatytos - jeigu šiuo atveju dauguma yra heteroseksualūs žmonės, kurie tuokiasi ir gimdo vaikus, vadinasi, taip ir turi būti. Tokia yra „teisinga tvarka“. Sovietinis mąstymas, kad, „jei tu ne pagal esamą tvarką - turi būti nubaustas“, yra vis dar labai įsigėręs mūsų smegenyse. Paprastai stipriausią neapykantą LGBT asmenims jaučia vyrai, ir ta neapykanta labiausiai nukreipta būtent į homoseksualius vyrus. Taip pat yra žmonių, kuriems būdinga stipri katalikiška pasaulėžiūra, kurie vadovaujasi tuo, kuo vadovaujausi Bažnyčia - jie ne visada apmąsto savo nepriėmimo priežastis ar turi asmeninę nuomonę tuo klausimu. Kitas dalykas, paprastai stipriausią neapykantą LGBT asmenims jaučia vyrai, ir ta neapykanta labiausiai nukreipta būtent į homoseksualius vyrus. Moterys tikrai yra labiau toleruojamos - lesbietiškas ryšys kartais netgi seksualizuojamas. Iš esmės pagal vieną psichologijos teorijų, heteroseksualūs vyrai priskiria homoseksualiems vyrams labai tokių tradiciškai „nevyriškų“ savybių kaip silpnumą, pasyvumą ar kad ir tas pačias manieringumo išraiškas. Tokiu būdu nesąmoningai sukuriama atskirtis, tarsi jie tai „ne vyrai“, o mes tai „vyrai“. Toks projekcijos mechanizmas leidžia nematyti savy kažko, bet pamatyti kažką kituose, ir taip save tarsi pateisinti. Apskritai, visaip kaip žeminti ir smerkti kitus, kurie neva „ne tokie“, norisi tada, kai matau kitame tai, kas man nepriimtina ir ko savyje negaliu priimti. Priskirdami kokias nors nepalankias savybes kitiems, tarsi pasijaučiame „geresni“, „švaresni“.
Vienas tiesioginių netolerancijos ir nepriėmimo visuomenėje padarinių yra didelė LGBT bendruomenės žmonių, jaunų žmonių, kurie nenori gyventi patyčių ir tam tikro slapstymosi sąlygomis, emigracija. Žmonės renkasi išvažiuoti į šalis, kurios yra tolerantiškesnės, atviresnės, kuriose galbūt yra partnerystės, santuokos galimybė arba bent jau kur galima mažiau slepiantis gyventi savo gyvenimą su partneriu ar partnere, turėti pakankamai atvirą bendruomenę šalia. Ir tai yra didelis nuostolis Lietuvai - daug tų žmonių yra labai gabūs, išsilavinę ar siekiantys išsilavinimo, sėkmingai dirbantys. Manau, jei Lietuvoje aplinka būtų kitokia, tikrai kai kuriais atvejais žmonės svarstytų čia pasilikti ir dirbti Lietuvos labui.
Kalbant apie tuos, kurie lieka - vėlgi, pastaruoju metu daug kalbama, kiek svarbi yra gera emocinė sveikata tam, kad būtum aktyvus, darbingas, kūrybingas, socialiai atsakingas. Tai įsivaizduokime LGBT žmonių patirtį, tai, kad didelė dalis jų nuo pat vaikystės auga patyčių atmosferoje. Kai kurie daug patyčių patiria mokykloje, o jei ir ne, neapykanta nuolat skleidžiama per žiniasklaidos kanalus, matoma internetiniuose komentaruose. Ir nors tie komentarai daugeliui jau net nepastebimi - kažką pavadinti bjauriu žodžiu tampa įprasta - žmogui, į kurį nutaikyta neapykanta, tai gali smigti kaip peiliu į širdį. To dažniausias padarinys būna slėpimasis; bandymas kuo labiau susikurti saugią aplinką, nelįsti į viešumą, politiką ar kitus matomus postus, nors žmogus ir gali turėti tam gebėjimų.
Psichologiniai sunkumai ir visuomenės pokyčiai
Su kokiais psichologiniais sunkumais susiduria homoseksualūs asmenys?
Kaip žinome, patyčios sukelia labai daug psichologinių sutrikimų - tokių kaip nerimas ir depresija, ar netgi priveda iki suicidinių minčių. Tų frazių - „iškrypėliai, bjaurybės, reikia visus juos naikinti“ - girdėjimas neretai tampa kaip ir paties žmogaus vidiniu balsu. Imama galvoti, kad „aš esu blogas, aš esu ne toks“. Priskirdami kokias nors nepalankias savybes kitiems, tarsi pasijaučiame „geresni“, „švaresni“. Dažnai net ir psichoterapijoje užtrunkame, kol prieiname prie to, kad tai nėra apie mane, o apie tai, ką apie mane kalbėjo kiti; kad nevisavertiškumo, menkavertiškumo jausmas yra įdiegtas kitų. Tokiais atvejais žmogui reikia daug pastangų, kad atsitiestų, sustiprėtų ir, nepaisydamas aplinkinių priešiškumo, gyventų savo gyvenimą, būtų savimi. Ir jei kalbame apie tai, kaip patyčios mokykloje sužaloja žmones, tai homoseksualių asmenų atveju galime kalbėti apie patyčias šalies, visuomenės mastu, kurios yra nuolatinės. Ir tik dabar pradedamas atkreipti dėmesys, kad taip negali ir neturi būti. Dar viena problema, kurią išgyvena žmonės, atradę homoseksualią ar kitą ne heteroseksualią orientaciją, - nutolimą nuo savo tėvų šeimos, giminės. Labai dažnai žmonės bijo, kad bus nepriimti, o kartais ir patiria tą atstūmimą. Tai taip pat sukelia daug įtampos.
Kokie pokyčiai pastebimi per praktiką, kalbant apie LGBT asmenų padėtį Lietuvoje?
Manau, kad po truputį mažėja baimės pasakyti ir parodyti, kad esu homoseksualus. Prieš
LGBT renginys „Baltic Pride“ ir eitynės „Už lygybę“ sulaukia skirtingų vertinimų. Ką jūs pasakytumėte, dėl ko tai svarbu LGBT bendruomenei?
Manau, kad „Baltic Pride“ idėja yra atsisakymas priimti nuvertinimą ir požiūrį, kad LGBT bendruomenė yra mažiau vertinga visuomenės dalis. Tai tarsi pasakymas, kad esame lygiai tokie pat žmonės, kaip ir jūs visi, kad galime savimi didžiuotis tokie, kokie esame, ir neheteroseksuali seksualinė orientacija nėra koks nors trūkumas. Taip pat tai yra būdas pasakyti, kokie yra mūsų poreikiai ir problemos. Kitas dalykas, renginys svarbus tuo, kad parodoma, kiek daug yra žmonių, kuriems tai aktualu, ir kad LGBT yra didžiulė žmonių bendruomenė, kuri visuomenei yra reikšminga ir svari. Kartais sakoma, kad homoseksualių žmonių nuolat daugėja, tačiau visai nebūtinai tai tiesa - jų tiesiog daugiau atsiskleidžia. Statistiškai, 2-10 proc. žmonių per įvairias apklausas pasisako esantys homoseksualūs ar biseksualūs. O tai reiškia, kad iš esmės praktiškai kiekvieno mūsų aplinkoje yra bent vienas žmogus, kuris yra ne heteroseksualus. Džiugu, kad „Baltic Pride“ pritraukia ir vis daugiau heteroseksualių žmonių, kurie palaiko lygiavertiškumo idėją ir suvokia, kad mes negalime „nematyti“ ar nuvertinti LGBT žmonių bendruomenės, nes tai yra neteisinga ir nesąžininga.
Veiksmai siekiant didesnės tolerancijos
Kokių veiksmų trūksta, kad visuomenė taptų tolerantiškesnė LGBT asmenų atžvilgiu, gerėtų jų padėtis šalyje?
Manau, kad vienas svarbiausių žingsnių turėtų būti partnerystės tarp tos pačios lyties asmenų įteisinimas. Taip būtų garantuotos minimalios teisės žmonėms, kurie nusprendžia būti kartu ir įsipareigoti vienas kitam. Kitas dalykas, labai svarbi yra valdžios žmonių atsakomybė, tai, kad jie nedalyvautų patyčiose ir nereikštų mitais ar prietarais grindžiamų įsitikinimų. Taip pat valdžia turėtų adekvačiai reaguoti, kai yra šaipomasi, tyčiojamasi - jie turėtų pasakyti, kad tai yra nederama ir to neturėtų būti. Kartais sakoma, kad homoseksualių žmonių nuolat daugėja, tačiau visai nebūtinai tai tiesa - jų tiesiog daugiau atsiskleidžia. Nors ir yra įstatymai, kurie taiko administracinę atsakomybę už neapykantą kurstančius komentarus, - visų neišgaudysime. Tačiau, jei svarbiausi valstybės žmonės pradės vieningai sakyti, kad neturi būti patyčių, netolerancijos ir neapykantos LGBT asmenų atžvilgiu, tai tikrai turės teigiamos įtakos. Taip pat ir žiniasklaida - jei laikytųsi etinių principų, kalbėtų faktais ir realistiškai vaizduotų homoseksualius asmenis, galėtų labai prisidėti prie to, kad vis daugiau žmonių susimąstytų apie lygiateisiškumo svarbą. Manau, kad jei išmoktume nedalyti žmonių į „juos“ ir „mus“ ir nepriskirtume kitiems savybių, kurių ten tikrai nesama, visiems būtų tik geriau.
Suvokti ir pripažinti savo seksualinę orientaciją ne visuomet yra paprasta. Juo labiau, kad didžioji dalis visuomenės tikisi, jog būsite heteroseksualus žmogus. Nepaisant to, vienintelis kas iš tiesų gali pasakyti kokia yra jūsų orientacija esi tik tu. Suprasti save ir savo poreikius paprastai užtrunka laiko. Vieni jau nuo mažumės jaučia trauką tam tikros lyties atstovams, kitiems reikia laiko save pažinti. Sapnai ar pasvajojimas apie seksą su tos pačios lyties asmenimis nebūtinai nurodo kokia yra jūsų seksualinė orientacija. Vyro svajonė apie santykius su kitu vyru nepadaro jo gėjumi. Paprastas pavyzdys - su retomis išimtimis kalbant apie aseksualius asmenis, heteroseksualus žmogus jaučia romantinius jausmus ir seksualinį potraukį priešingos lyties atstovui. Homoseksualumo atveju - jausmai ir potraukis jaučiamas tos pačios lyties žmogaus atžvilgiu. Tiesa, kai kalbame apie seksualinę orientaciją viskas nėra taip paprasta. Yra įvairiausių variantų. Pavyzdžiui vyras jaučia romantinius jausmus tik vyrams, tačiau jį seksualiai traukia tiek vyrai, tiek moterys, tiek nedvinarės tapatybės žmonės. Kiekvienas individas yra unikalus, todėl nereikėtų stebėtis, kad turime tiek daug įvairių variantų visuomenėje. Norint tai pasiekti - turime analizuoti savo jausmus, jų neslopinti. Visuomenės neigiama nuomonė LGBTQ+ asmenų atžvilgiu neretai vaidiną esminį vaidmenį šioje srityje. Norėdami atitikti stereotipus - daugelis žmonių neigia save pačius, ignoruoja kylančius jausmus ar save gniuždo. Nagrinėjant kam jūs jaučiate romantinius jausmus, kas jus seksualiai atraukia ar netraukia, galima surasti tikruosius atsakymus. Nėra universalaus testo, kurį atlikus jums būtų patiektas atsakymas. Svarbu pabrėžti, kad bėgant metams orientacija gali keistis. Ir tai nėra kažkoks fenomenas. Taip pat jūsų seksualinė orientacija yra tik jūsų reikalas. Ar apie tai norite pasakyti kitiems - sprendžiate tik jūs. Tiesa, atsiskleidę žmonės dažnai teigia, kad tai palengvina jų gyvenimą, pagerina jo kokybę.
Kai kuriems tėvams atrodo, kad jie būtų laimingesni nesužinoję apie savo vaiko homoseksualumą ar biseksualumą. Visgi, jeigu nežinotumėte tiesos apie savo vaiko seksualinę orientaciją, niekada negalėtumėte pažinti savo vaiko. Svarbu priimti ir suvokti savo vaiko seksualinę orientaciją, nes homoseksualumas ir biseksualumas nėra praeinantis gyvenimo tarpsnis. Nors žmonės dažnai eksperimentuoja su savo potraukiais ir seksualumu, žmogus, kuris nusprendė atskleisti tėvams savo seksualinę orientaciją ir (ar) tapatybę, tikriausiai jau nebeišgyvena šio eksperimentų laikotarpio. Jis/ji jau praleido nemažai laiko mąstydamas(-a), kad tai suprastų ir priimtų. Kelias link pasisakymo tėvams, kad esi homoseksualus ar biseksualus, apima daugelio neigiamų stereotipų nugalėjimą. Taip pat šis žingsnis yra pernelyg rizikingas, kad būtų žengtas per anksti ar neapgalvotai. Tam, kad jūsų sūnus ar dukra atsiskleistų, pirmiausia, reikėjo daug drąsos. Gali būti sudėtinga suvokti, kad vaikas apie tai turbūt mąstė mėnesius ar metus ir tik dabar pasakė. Čia atsiranda pavojus suklysti manant, kad tai reiškia pasitikėjimo ir meilės trūkumą, abejonę jumis. Iš vienos pusės tai yra tiesa visų tėvų ir vaikų santykiuose, nepaisant to, ar jie yra neheteroseksualūs ar heteroseksualūs. Tai yra būtina vaikų atsiskyrimo nuo tėvų proceso dalis, kai jie juda link suaugusiųjų gyvenimo. Kitaip tariant, homoseksualūs ir biseksualūs jaunuoliai gali pradėti jaustis „kitokiais“ būdami labai jauno amžiaus, bet praeis daug laiko, kol jie ras žodžius šioms būsenoms apibūdinti. Dėl to, kad mes vis dar gyvename visuomenėje, kuri nesupranta ir bijo neheteroseksualių žmonių, jiems patiems užtrunka laiko suvokti savo seksualumą. Homoseksualūs ir biseksualūs žmonės dažnai jaučia internalizuotą neapykantą sau ir nesaugumą dėl seksualinės orientacijos. Net jei ir galvojate, kad vaikas jums turėtų galėti pasakyti bet ką, reikia prisiminti, kad mūsų visuomenėje homoseksualumas ir biseksualumas yra tabu temos. Taigi, net jei gailitės, kad negalėjote padėti savo vaikui sunkiu gyvenimo tarpsniu, ar net jei manote, kad jūsų įtraukimas būtų padėjęs vaikui priimti kitokį sprendimą, turite suprasti, kad tikriausiai jūsų vaikas negalėjo pasakyti to anksčiau.
Mes galvojame, kad pažįstame ir suprantame savo vaikus nuo jų gimimo dienos. Esame įsitikinę, kad žinome, kas vyskta jų galvose. Todėl, kai vaikas praneša: „aš - homoseksualus“, o mes to neįtarėm (arba žinojome, bet tai neigėme), būname šokiruoti ir pasimetę. Dažnai turime svajonių ir viziją, koks bus ar turėtų būti mūsų vaikas. Lietuviška (ir apskritai globali) visuomenė mus formuoja su heteroseksistiniais planais ir svajonėmis savo vaikams. Todėl šokas ir praradimas, kuriuos galime jausti sužinoję, kad mūsų vaikas nėra heteroseksualus yra natūrali gedulo proceso dalis. Mes išties kažką prarandame - svajonę apie savo vaiką. Žinoma, geriau pagalvojus, tai tiesa apie visus vaikus, heteroseksualius ar homoseksualius. Jie nuolat mus stebina. Jie nestudijuoja, ko mes norime, kad studijuotų; nesirenka darbų, kurie, mes manome, būtų puikios ateities garantas; negyvena, kur mes jiems siūlome; nedraugauja su tais, su kurie mums patinka ir t. t. Neužmirškite, kad jūsų vaikas nepasikeitė. Kad jis - toks pat žmogus, koks buvo prieš jums sužinant apie jo/jos lytinę orientaciją. Nejaukumas, kurį galite jausti, yra mūsų kultūros padarinys. Homofobija yra pernelyg išplitusi šioje visuomenėje, kad galėtume ja nesunkiai nusikratyti. Daug tėvų gali susidurti ir su kitokiomis kaltės priežastimis. Žmonės, kurie laiko save „liberaliais“, kurie tiki, kad paliko išankstinius nusistatymus apie lytinę orientaciją praeityje - net tokie, kurie turi homoseksualių draugų - gali jaustis priblokšti, suvokę, kad nesijaučia patogiai dėl to, kad jų pačių vaikas yra homoseksualus. Svarbiau susikoncentruoti ties tikrais rūpesčiais: ko jūsų vaikui labiausiai iš jūsų reikia. Tartis su psichiatrais ar psichologais, tikintis, kad vaiko lytinė orientacija pasikeis yra beprasmiška ir žalinga. Tam tikrais atvejais kreiptis į emocinės paramos teikėjus gali būti naudinga, jei norite pasikalbėti su profesionalais apie savo išgyvenimus ir kaip gyventi sunkiu laikotarpiu. Taip pat, jei manote, kad jums ir vaikui reikalinga pagalba bendrauti šiuo laikotarpiu.
Darsyk, neheteroseksualūs žmonės dažnai patiria sunkumų priimdami save ir savo lytinę orientaciją tokią, kokia ji yra. Tokiais atvejais emocinis savęs atmetimas gali būti itin pavojinga būsena. Tuomet reikėtų ieškoti pagalbos. Emocinė terapija gali būti viena iš erdvių, kur bus garantuota parama ir konfidencialumas.
Pasaulyje, kuriame vis dar galvojama, kad visi žmonės heteroseksualūs, atsiskleidimas yra vienintelis būdas, kuriuo LGB žmonės gali pranešti apie savo lytinę orientaciją. Geriau pagalvojus, ar jus erzina ir heteroseksualai, rodantys savo meilę viešai? Skirtingų lyčių poros, einančios gatve susikabinusios rankomis, „šeimyninės“ nuotraukos žurnaluose, galiausiai - vestuviniai žiedai? Dalyvavimas Pride eitynėse ar kitame viešame renginyje yra politinis pareiškimas. Ypač visuomenėse, kur neheteroseksualumas yra nepripažįstamas ir žeminamas. Jei jums neramu dėl galimų neigiamų reakcijų iš aplinkos, turėkite omenyje, kad kai kurie homoseksualūs ir biseksualūs žmonės riboja savo elgesį, nes ir jie bijo to paties. Ar mano vaikas bus atstumtas? Ar turės sunkumų mokymosi įstaigose, darbo vietose? Visi šie pavojai yra įmanomi, tačiau priklauso, kur jūsų vaikai gyvena ar mokosi, kokius darbus dirba. Požiūriai į homoseksualumą ir biseksualumą po truputį pradėjo keistis. Visgi, kad įvyktų ryškesnis pokytis Lietuvoje, turės praeiti daugiau laiko. Deja, visuomenė keičiasi lėtai, o progresas dažnai sutinkamas su pasipriešinimu.
Priklausomai nuo to, ką laikysime šeima. LGBT+ žmonės tiek anksčiau, tiek šiais laikais augina vaikus, gyvena su mylimaisiais ir partneriais. Tačiau praktinis ir teisinis santykių legalizavimas Lietuvoje kol kas yra neįmanomas. Nors kai kur Europoje ir pasaulyje LGBT+ aktyvizmo dėka pasiektas nemažas pokytis - tos pačios lyties partneriai pripažįstami teisiškai, pripažįstama tėvystė ir vaikų globa. Tos pačios lyties poros tampa tėvais - kai kurie su dabartiniais partneriais augina vaikus iš prieš tai buvusių santykių, moterų poros susilaukia vaikų dirbtinio apvaisinimo pagalba.
Lygiai kaip „atsiskleidimo“ procesas yra sudėtingas LGBT+ žmonėms, taip pat sudėtinga yra ir tėvams. Daugelis tik sužinoję, kad jų vaikai homoseksualūs ar biseksualūs, iškart užsisklendžia. Iššūkiu tampa tokie klausimai kaip: „Ar jis jau turi draugę?“ ir „Kada ji ruošiasi tuoktis?“. Daug tėvų atrado, kad jų baimės buvo daug didesnės nei realybė. Tiek vaikų, tiek jūsų atsiskleidimas yra procesas, kuriam gali prireikti laiko. Pirmiausiai patys turite jaustis patogiai dėl savo vaiko lytinės orientacijos ir (ar) tapatybės, stengtis suprasti ir sužinoti daugiau. Pokalbiai su vaikais gali padėti išgirsti, kada ir kam jie norėtų atsiskleisti patys ar būti atskleisti. Visgi jie gali jaustis nepatogiai, atlikdami švietėjų pareigą, taigi reikia visų jautrumo ir supratimo.
Jei visuomenėje neegzistuotų heteronormatyvumas ir „privalomas heteroseksualumas“, šio klausimo nereikėtų užduoti, kaip ir nereikalingas būtų atsiskleidimas. Būtų savaime suprantama, kad kai kurie žmonės yra heteroseksualūs, kai kurie - homoseksualūs, biseksualūs ar neapibrėžiantys savo seksualinės orientacijos šiais terminais. Išties - tikriausiai jokie terminai nebūtų reikalingi. Suprantama, kad teorija skamba lengviau nei praktika ir (galbūt) netikėta žinia apie vaikų neįtilpimą į įprastas tapatybės ir (ar) seksualinės orientacijos normas gali išmušti iš vėžių. Tačiau po truputį išmokstame suvokti realybę ir netrukus visiškai naujas pasaulis atsiveria prieš mus. Pirmiausia, esame supažindinami su tomis vaikų pusėmis, apie kurias nieko nežinojome, esame įtraukiami į jų gyvenimą ir dažnai jie priartėja prie mūsų.
Užfiksuotas konfliktas LGBT eitynėse: vyras užsipuolė Lietuvos Šeimų sąjūdžio atstovus
tags: #heteroseksualas #susilauks #vaiko
