Stuburo kanalo susiaurėjimas, dar vadinamas stuburo stenoze, yra būklė, kuriai būdingas stuburo kanalo susiaurėjimas, sukeliantis spaudimą nugaros smegenims ir nervams, einantiems per stuburą. Stuburas sudarytas iš slankstelių, kurie sudaro stuburo kanalą, ir šis kanalas yra atsakingas už nugaros smegenų apsaugą. Stuburo stenozė gali būti įgimta (gimimo metu) arba įgyta, dažniausiai dėl degeneracinių pokyčių, tokių kaip osteoartritas. Kai kiekvienas žingsnis tampa vis sunkesnis, o nugarą ar galūnes nuolat vargina skausmas ar tirpimas, verta sunerimti - tai gali būti ne tiesiog nuovargis ar raumenų įtampa, o rimtesnis sutrikimas - stuburo stenozė. Ši būklė reiškia stuburo kanalo susiaurėjimą, dėl kurio spaudžiamos nugaros smegenys ar nervų šaknelės. Nors dažniausiai ji išsivysto dėl amžinių pokyčių, pasitaiko ir jaunesniame amžiuje.
Stuburo kanalo susiaurėjimo priežastys
Pagrindinės stuburo stenozės priežastys gali būti įvairios. Stuburo kanalo susiaurėjimas dažniausiai vystosi palaipsniui, ilgą laiką nesukeldamas ryškių simptomų. Stuburo kanalo susiaurėjimas dažniausiai vystosi palaipsniui, ilgą laiką nesukeldamas ryškių simptomų. Degeneraciniai pokyčiai stuburo diskuose gali sukelti išorinio skaidulinio žiedo plyšimą ir branduolio išsiveržimą į stuburo kanalą, suspaudžiant nugaros smegenis, ar nervus. Spondilolistezė reiškia vieno slankstelio pasislinkimą santykyje su žemiau esančiu. Dažniausiai tai būna L4-L5 arba L5-S1 slankstelių segmente, taip susiaurinant stuburo kanalą ir galimai suspaudžiant nervines šaknelės. Dėl degeneracijos stuburo sąnarių pakraščiuose, formuojasi specifinės kaulinės išaugos (osteofitai). Ypač geltonojo raiščio hipertrofija yra dar vienas svarbus stuburo stenozės veiksnys. Fasetinių sąnarių, esančių tarp slankstelių, kapsulių padidėjimas yra susijęs su šių sąnarių degeneracija. Juosmens sritis (liumbalinė) yra labiausiai linkusi į degeneracinius pokyčius dėl didžiausios jai tenkančios biomechaninės apkrovos, kurią sukelia žmogaus vertikali laikysena ir judėjimas. Liumbalinė stenozė dažniausiai pasireiškia L4-L5 arba L5-S1 slankstelių tarpuose, kurie yra paskutiniai du juosmeninės srities slanksteliai, atsakingi už didelę dalį svorio ir judesių absorbcijos. Šioje srityje tarpšonkaulinio disko degeneracija, fasetinių sąnarių artritas, geltonojo raiščio hipertrofija ir osteofitų formavimasis yra pagrindinės tokios stenozės atsiradimo priežastys. Kaklo sritis (cervikalinė) yra antra pagal dažnumą stenozės vieta. Kaklinė stenozė dažnai susijusi su didesne rizika neurologinėms komplikacijoms dėl savo artimesnės nugaros smegenų buvimo vietos. Krūtininės stuburo dalies (torakalinės) stenozė yra rečiausia, nes ši stuburo dalis yra mažiau judri ir patiria mažesnę mechaninę apkrovą dėl krūtinės ląstos stabilizavimo ir jos ribų. Torakalinė stenozė gali atsirasti dėl tų pačių degeneracinių procesų, kaip ir kitose stuburo dalyse, tačiau dėl mažesnio judrumo ir nugaros smegenų mažesnio spaudimo, simptomai gali būti ne tokie ryškūs. Senstant, stuburo diskai pamažu praranda savo elastingumą, dėl ko jie suplonėja ir negali efektyviai atlaikyti kasdienių, įprastų stuburo apkrovų. Tokie pokyčiai padidina spaudimą ant sąnarių ir raiščių, sukeldami jų nusidėvėjimą ir sustorėjimą. Degeneraciniai procesai taip pat skatina kaulų ataugų (osteofitų) formavimąsi aplink sąnarius ir slankstelius. Paget'o liga: Ši kaulų liga sutrikdo normalų kaulų atsinaujinimo procesą, dėl ko kaulai tampa silpni, deformuoti ir linkę į lūžius. Be to, stuburo ligų išsivystymą skatina ir sėslus gyvenimo būdas (hipodinamija), antsvoris ar nutukimas ir sveikos mitybos principų nesilaikymas. Anatominių priežasčių, dažniausiai trumpų slankstelių kojyčių, diagnozuojamas įgimtas siauras stuburo kanalas. Be to, šią degeneracinę ligą sukelia sustorėję raiščiai, padidėjusios ir sustorėjusios kaulų struktūros, susiformavusios išaugos - osteofitai, dažnai tiesiog vadinami „ataugomis“, padidėję ir sustorėję facetiniai sąnariai, tarpslankstelinių diskų išsigaubimai ar išvaržos. Dėl visų šių pakitimų spaudžiamos nervinės šaknelės, sutrinka jų kraujotaka ir funkcija, o dėl to atsiranda stuburo stenozės simptomai. Sergant kai kuriomis genetinėmis, endokrininėmis, pavyzdžiui, akromegalija, Pedžeto liga, ar sutrikusios medžiagų apykaitos ligomis, pavyzdžiui, achondroplazija, įvairiomis mukopolisacharidozėmis, taip pat gali išsivystyti stuburo stenozė, neretai pasireiškianti daugelio jo segmentų susiaurėjimu. Be to, žinoma, kad viena šios degeneracinės ligos formų - epidurinė lipomatozė - neretai išsivysto dėl pagausėjusio riebalinio audinio kiekio stuburo kanale. Ši ligos forma, sukelianti stuburo kanalo stenozę, tiesiogiai susijusi su antsvoriu ir nutukimu.
Stuburo kanalo susiaurėjimo tipai
Stuburo stenozė gali būti lokalizuota kaklo, krūtininėje ar juosmens srityje. Spinalinė stenozė - bendras terminas, reiškiantis stuburo kanalo susiaurėjimą. Foraminalinė stenozė - tarpslankstelinių angų, pro kurias išeina nervų šaknelės, susiaurėjimas. Liumbalinė stenozė - tai stuburo stenozė juosmens srityje, kuri dažniausiai pasitaiko vyresniame amžiuje. Kaklo stenozė - dar vadinama stuburo stenoze kaklo srityje, gali paveikti ne tik rankų, bet ir kojų nervus. Kritinė stuburo kanalo stenozė - tai stiprus stuburo kanalo susiaurėjimas, kai nervinės struktūros yra stipriai spaudžiamos. Tokiu atveju dažnai atsiranda rimti neurologiniai simptomai: raumenų silpnumas, šlapinimosi ar tuštinimosi sutrikimai. Absoliuti stuburo kanalo stenozė yra terminas, naudojamas apibūdinti ekstremalų spinalinio kanalo susiaurėjimą, kuris yra toks stiprus, kad praktiškai neleidžia jokių nervinių struktūrų praeiti pro susiaurėjusią sritį. Tai yra labai rimta būklė, kuri gali sukelti stiprų skausmą, paralyžių ar kitus sunkius neurologinius sutrikimus.
Stuburo kanalo susiaurėjimo simptomai
Stuburo stenozės simptomai priklauso nuo susiaurėjimo vietos stuburo kanale bei nuo to, kiek stipriai spaudžiamos nugaros smegenys ar nervų šaknelės. Stuburo stenozės pasekmės gali būti itin rimtos, jei liga progresuoja be gydymo - spaudimas nervinėms struktūroms gali sukelti nuolatinį raumenų silpnumą, eisenos sutrikimus, jautrumo praradimą ar net negrįžtamą neįgalumą. Dažniausiai pasitaikantys simptomai yra nuolatinis ar protarpinis skausmas apatinėje nugaros dalyje, kuris gali plisti į sėdmenis, šlaunis ir blauzdas. Be skausmo, pacientai taip pat gali jausti galūnių tirpimą, dilgčiojimą ar silpnumą, ypatingai vaikštant ar stovint ilgesnį laiką. Skauda apatinę nugaros dalį? Galbūt Jums susiformavo stenozė juosmens srityje? Nugaros skausmą: Vienas dažniausių simptomų yra nuolatinis ar protarpinis apatinės nugaros dalies skausmas. Skausmo plitimą į galūnes: Skausmas dažnai plinta iš nugaros į sėdmenis, šlaunis ir blauzdas, kartais net iki pėdų. Tirpimą ar dilgčiojimą: Pacientai neretai jaučia kojų ar pėdų tirpimą, dilgčiojimą ar "skruzdėlių bėgiojimo" pojūtį. Kojų silpnumą: Suspausti nervai gali sutrikdyti raumenų funkcijas, todėl pacientai gali jausti kojų silpnumą, sunkumą ar greitą nuovargį. Eisenos ir ištvermės pokyčius: Dėl skausmo ir silpnumo kojose pacientams gali būti sunku ilgesnį laiką vaikščioti ar stovėti. Jie gali pastebėti, kad tenka dažniau sustoti pailsėti ar ieškoti atramų. Pozicinio palengvėjimo fenomeną: Daugelis žmonių, sergančių stuburo stenoze, pastebi, kad pasilenkimas į priekį ar sėdėjimas palengvina skausmą ir kitus simptomus. Tai įvyksta dėl to, kad šios padėtys šiek tiek praplečia stuburo kanalą ir sumažina nervų suspaudimą. Stuburo stenozės pasekmės gali būti itin rimtos, jei liga progresuoja be gydymo - spaudimas nervinėms struktūroms gali sukelti nuolatinį raumenų silpnumą, eisenos sutrikimus, jautrumo praradimą ar net negrįžtamą neįgalumą. Neurogeninė kliaudikacija - šlubčiojimas, atsirandantis, kai ilgiau pavaikščiojus aptirpsta ir pavargsta kojos, atsiranda jų skausmai, o kartais nueinamas atstumas gali tapti fiksuotas, pavyzdžiui, nuėjus 50 ar 100 metrų, teks sustoti ir pailsėti. Sergantieji šia degeneracine liga išsiskiria savo specifine eisena: jie eina susikūprinę, šiek tiek palinkę į priekį, lyg stumtų pirkinių vežimėlį - dėl tokios kūno pozicijos prasiplečia stuburo kanalas ir sumažėja jaučiamas diskomfortas. Stuburo stenozė taip pat sukelia nuovargį, skausmą einant, aptirpimo jausmą ir skruzdėlyčių bėgiojimo pojūčius kojose, tačiau šie simptomai praeina pacientui sustojus ir atsisėdus. Dėl išsivysčiusių degeneracinių pakitimų vargina nugaros skausmai, intensyvėjantys judesių metu, o kai kuriems, ypač vyresnio amžiaus žmonėms, gali pasireikšti ir šlapinimosi sutrikimai. Be to, stuburo stenozei pasiekus pažengusią stadiją, gali išsivystyti ir dalinis raumenų nusilpimas. Šlapinimosi ir tuštinimosi sutrikimai - viena iš sunkiausių galimų komplikacijų, atsirandančių dėl nugaros smegenų suspaudimo, sutrikdančio žarnyno ir šlapimo pūslės valdymą.
Stuburo kanalo susiaurėjimo diagnostika
Stuburo stenozės diagnozė dažniausiai prasideda nuo klinikinio paciento įvertinimo, kur gydytojas atlieka fizinį tyrimą ir renka anamnezę. Stuburo stenozės juosmens srityje diagnozė visada turi būti pradedama nuo išsamios medicininės apklausos, kurios metu gydytojas išklauso paciento nusiskundimus, ligos istoriją ir įvertina bendrą sveikatos būklę. Kompiuterinė tomografija (KT) - naudinga įvertinti kaulines stuburo struktūras, osteofitų dydį, išmatuoti stuburo kanalo ir tarpslankstelinių angų plotį. Mielografija - kontrastinės medžiagos įleidimas į nugaros smegenų kanalą rentgenogramavimui. Elektromiografija - raumenų ir nervų laidumo tyrimas.
Stuburo kanalo susiaurėjimo gydymo būdai
Stuburo stenozės gydymas gali būti tiek medicininis, tiek nemedicininis. Nemedicininiai sprendimai gali apimti gyvenimo būdo pokyčius, tokius kaip svorio mažinimas, fizinė veikla ir ergonomiškų pozicijų laikymasis. Jei konservatyvus gydymas nesuteikia palengvėjimo, gali prireikti chirurginės intervencijos, kad būtų išplėstas stuburo kanalas ir sumažintas nervų spaudimas. Naujausios terapijos galimybės apima minimally invazines procedūras, kurios gali sumažinti atsigavimo laiką ir komplikacijų riziką. Gydymo strategijos yra parenkamos atsižvelgiant į simptomų sunkumą, paciento amžių, gretutines ligas ir kitus veiksnius. Kineziterapiją: Viena svarbiausių konservatyvaus gydymo dalių yra kineziterapija, skirta raumenų stiprinimui, lankstumo didinimui ir skausmo mažinimui. Reguliarūs pratimai, pritaikyti individualiai pagal paciento poreikius ir galimybes, gali ženkliai pagerinti stuburo stabilumą, raumenų balansą ir bendrą fizinę funkciją. Medikamentinį gydymą: Vaistai, tokie kaip nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo, raumenų relaksantai ir nuskausminamieji, gali padėti kontroliuoti skausmą ir uždegimą. Epidūrines steroidų injekcijas: Į epidūrinį tarpą suleidžiami kortikosteroidai mažina nervų šaknelių ir aplinkinių audinių uždegimą. Chirurginį gydymą: Kai konservatyvios priemonės neduoda rezultatų arba stenozė yra jau labai ryški, gali būti rekomenduojama chirurginė intervencija. Dažniausiai atliekama dekompresinė laminektomija - operacija, kurios metu pašalinami kaulai ir raiščiai, spaudžiantys stuburo nervus. Kitos galimos operacijos apima foraminotomiją, diskektomiją ar spondilodezę. Medicinos tyrėjai, norėdami palyginti operacijų ir kineziterapijos gydymo efektyvumą, surado 169 žmones, kuriems pasireiškė stenozė. Abiejų grupių dalyviai pastebėjo gydymo naudą jau po 10 savaičių. Apatinės nugaros dalies skausmas dingo per 4 mėnesius, jų fizinė būklė toliau gerėjo. Pirmiausia, skausmui numalšinti žmonės renkasi nuskausminamuosius, priešuždegiminius vaistus ar netgi steroidines injekcijas į stuburą. Jei situacija negerėja, reikėtų apsvarstyti kineziterapijos gydymo būdą. Jei net ir po kineziterapeuto paskirto gydymo skausmas nemažėja, reikėtų rinktis operaciją. Yra nemažai nechirurginių gydymo būdų, kurie gydo stenozės simptomus. Mankštos - individualiai parinkta kineziterapijos programa ir mankštos yra vienas pagrindinių stenozės gydymo būdų. Susidūrus su stenoze pacientai dažnai vengia judėti, tačiau tai yra būtina, kad nenusilptų raumenys ir kūnas. Kineziterapeuto konsultacijos metu ne tik sukuriama individuali pratimų programa, tačiau specialistas parodo, kaip atlikti kiekvieną iš jų taisyklingai. Kasdienės veiklos ribojimas - kenčiantys nuo stenozės turėtų vengti veiklų, kurios gali paaštrinti ligos simptomus. Epidurinės injekcijos - laikinas skausmo numalšinimas. Vaistai - priešuždegiminiai vaistai padeda suvaldyti stenozės simptomus. Kai kurie gydytojai išrašo ir raumenis atpalaiduojančių vaistų ar antidepresantų, kurie padeda mažinti skausmą. Stenozės gydymo operacija - laminektomija. Jos metu chirurgas atveria stuburo kanalą, išpjauna keterines ataugas ir slankstelių lankus. Tokia procedūra atlaisvina daugiau vietos spaudžiamiems nervams. Kartais susiaurėjimas toks stiprus, kad paprasta laminektomija neišspręs bėdos. Tokiais atvejais yra atliekama laminektomija su stuburo įtvirtinimu. Taigi, stenozė gali būti išgydoma tiek operuojant, tiek pasitelkiant kineziterapiją. Gydytojas teigia, kad į neurochirurgą dėl stuburo stenozės reikėtų kreiptis tada, kai nugaros ir kojų skausmai yra labai stiprūs, vargina ir esant ramybės būsenos, naktį, o įprastiniai nuskausminamieji vaistai nepadeda ar pasireiškia kiti ligai būdingi simptomai, kurie pablogina gyvenimo kokybę, riboja galimybę dirbti ir užsiimti mėgstamomis laisvalaikio veiklomis. Jeigu ima varginti šlapinimosi sutrikimai, skausmai ir silpnumas abiejose kojose ar atsiranda odos, esančios aplink išeinamąją angą, aptirpimas, pagalbos reikėtų kreiptis nedelsiant. Atsižvelgiant į tai, kad ši degeneracinė liga sukelia mechaninį nervinių šaknelių suspaudimą kietomis jungiamojo audinio struktūromis (kaulu, raiščiais, kremzle), taip sutrikdydama nervinių šaknelių kraujotaką ir jų funkciją, chirurginis gydymas, leidžiantis pašalinti spaudimo priežastį, yra pats efektyviausias. Šiuolaikiškai atliekamos stuburo stenozės operacijos yra saugios ir 80-90 proc. atvejų efektyvios, o jas atliekant naudojamas mikroskopas, specialūs mikroinstrumentai bei neurochirurginis grąžtas. Be to, operacijų metu stengiamasi išsaugoti vidurio struktūras - slankstelių keterines ataugas, viršketerinį ir tarpketerinį raiščius - bei atlikti abipuses laminotomijas, pašalinant tik dalį slankstelių lankų, padidėjusių facetinių sąnarių ir sustorėjusį geltonąjį raištį. Dėl to operacijos metu minkštųjų audinių trauma minimali, gijimo procesas greitesnis, reabilitacijos laikas trumpesnis, pooperaciniai skausmai mažesni, o, tyrimų duomenimis, apie 60 proc. vyresnio amžiaus pacientų išnyksta ar sumažėja šlapinimosi sutrikimai. Be to, išsivysčius kritinei stenozei, kai stuburo kanalo diametras yra mažesnis nei 5 mm, vertinga ir šiuo metu rečiau atliekama klasikinė laminektomijos operacija. Jeigu stuburo stenozės pakitimai yra pradiniai ar minimalūs, o simptomai mažai išreikšti, praeinantys, gali būti taikomas konservatyvus gydymas medikamentais, atliekant stuburo blokadas ar skiriant kineziterapiją. Šie gydymo būdai gali būti skiriami ir tiems pacientams, kurie serga sunkiomis gretutinėmis ligomis ar jų bendra somatinė būklė neleidžia atlikti sudėtingesnės ir didesnės apimties operacijos. Labai svarbu pabrėžti tai, kad atskirai paėmus vyresnis amžius nėra chirurginio gydymo kontraindikacija, jeigu paciento sveikatos būklė yra gera. Konservatyvus gydymas apima vaistų terapiją, kineziterapiją, ir gyvenimo būdo pakeitimus. Nesteroidiniai priešuždegiminiai vaistai yra dažnai skiriami skausmui ir uždegimui malšinti. Kartu su vaistais, kai kuriems pacientams gali būti naudojamos epidūrinės steroidų injekcijos, kurios sumažina uždegimą ir skausmą tiesiogiai suspaudimo vietoje. Chirurgija yra svarstytina, kai konservatyvus gydymas nesuteikia pakankamo palengvėjimo arba kai pacientas patiria sunkius neurologinius deficitus. Dažniausiai atliekamos procedūros yra dekompresinė laminektomija, kurios metu pašalinama dalis slankstelio ar kitų struktūrų, siekiant padidinti spinalinio kanalo plotą ir sumažinti nervų suspaudimą. Foraminotomija - praplatinama tarpslankstelinė anga (foramen), pro kurią išeina nervų šaknelės. Chirurginės procedūros padeda pašalinti spaudimą nervams, sumažinti skausmą bei atkurti sutrikusią neurologinę funkciją.
Ką svarbu žinoti po stuburo operacijos?
Stuburo kanalo susiaurėjimo prevencija ir savipagalba
Kiekvienas gali modifikuoti kai kuriuos rizikos veiksnius, turinčius įtaką stuburo stenozės progresavimui, todėl svarbu vengti sunkaus fizinio darbo ir nekilnoti daug sveriančių daiktų, o jeigu tai neišvengiama, būtina laikytis taisyklingos jų kėlimo technikos. Be to, rekomenduoju vengti antsvorio ir nutukimo, laikytis sveiko gyvenimo būdo principų, praktikuoti reguliarų fizinį aktyvumą, atlikti pratimus, kuriais stiprinami pilvo preso ir nugaros raumenys bei plaukioti. Jei įsivaizduotumėt stuburą kaip tunelį, kuris eina per patį jūsų nugaros vidurį, o per tą tunelį eina labai svarbus kelias - visa jūsų nervų sistema. Šis kelias yra būtinas signalams keliauti tarp galvos smegenų ir kūno. Sveika mityba - dietoje turi būti pakankamai maistinių medžiagų, ypač kalcio ir vitamino D stipriems kaulams palaikyti. Nerūkyti - rūkymas didina diskų degeneracijos riziką, nes prastėja jų aprūpinimas įvairiomis medžiagomis. Fizinis aktyvumas - reguliarūs atitinkami fiziniai pratimai didina raumenų jėgą, padeda išlaikyti taisyklingą laikyseną, gerina kraujotaką. Streso kontrolė - stresas didina raumenų įtampą, kas gali pabloginti stenozės simptomus. Plaukimas - tai idealus užsiėmimas stenozės atveju, nes vanduo sumažina kūno svorį ir apkrovą stuburui. Vaikščiojimas - sistemingas ėjimas gerina bendrą ištvermę, padeda kontroliuoti svorį. Lengvi jogos pratimai - tai tempimo pratimai, pilvo preso stiprinimas, įvairūs atsigulimai ant nugaros. Važinėjimas dviračiu - tai dar viena tinkama veikla esant stuburo stenozei, nes važiuojant apkrova tolygiai paskirstoma. Sėdėjimo pozicija - sureguliuoti kėdės aukštį taip, kad blauzdos būtų 90 laipsnių kampu, o pėdos visu paviršiumi remtųsi į grindis. Stalas turi būti tokio aukščio, kad dirbant pečiai būtų atsipalaidavę. Vengti ilgai sėdėti vienoje pozoje.
Stuburo stenozės prognozė ir gydymo būdų pasirinkimas reikalauja individualizuoto požiūrio, remiantis kiekvieno paciento specifiniais patologiniais pokyčiais, simptomų intensyvumu ir bendra sveikata. Gydymo pradžios laikas - ankstyvas gydymas, ypač esant progresuojantiems simptomams, gali sulėtinti tokios būklės progresavimą ir padėti išvengti ilgalaikių neurologinių pažeidimų.
