Gražina Balandytė (1937 m. birželio 27 d. - 2020 m. liepos 27 d.) - viena ryškiausių Lietuvos teatro ir kino legendų, kurios gyvenimo kelias buvo ne mažiau dramatiškas ir įdomus nei scenoje atliekami vaidmenys. Jos talentas, grožis ir stipri asmenybė paliko neišdildomą pėdsaką Lietuvos kultūroje.
Vaikystė ir jaunystė: iš dvarininkiškų šaknų į sunkų laikmetį
Gražina Balandytė gimė 1937 m. birželio 27 d. Tučių kaime, Telšių rajone, iš dvarininkiškos kilmės šeimoje. Jos motina, Stanislava Mikuckaitė, buvo kilusi iš turtingos bajorų šeimos, o tėvas, Antanas Balandis, - tiltų statybos inžinierius. Aktorės vaikystę lydėjo ne tik šeimos meilės istorijos, bet ir istorinės audros. Kilus karui ir vėliau sovietams užėmus Klaipėdos kraštą, šeima buvo priversta palikti savo namus. Po tėvo ankstyvos mirties 1948 m. ir motinos, kuri sunkiai dirbo fabrike, kad išlaikytų šeimą, vėlesnės mirties nuo vėžio, Gražinai ir jos broliui teko patirti didelius sunkumus.
„Tėvelis buvo tiltų statybos inžinierius ir statė tiltą Klaipėdoje. 1948 metų žiema buvo labai atšiauri, atvažiavo komisija priimti statybos, o jis buvo peršalęs ir sirgo, bet negalėjo neiti. Grįžo turėdamas 40 laipsnių karščio, penicilino nebuvo ir netrukus mirė. Mama liko našlė būdama vos 35-erių. Dvarininkaitė motina įsidarbino baterijų fabrike ir burna per žarnelę turėdavo traukti nuodingus chemikalus iš statinių, kad skystis imtų bėgti. Kai ji mirė vėžiu, gydytojai sakė, kad organizmas apnuodytas nuo jaunystės“, - pasakojo aktorė.
Nors mama norėjo, kad dukra taptų medike, o Gražina nuo 1954 iki 1956 m. studijavo Klaipėdos aukštesniojoje medicinos mokykloje ir netgi metus dirbo medicinos seserimi, jos širdis visada traukė prie teatro. Jau mokykloje, būdama trečioje klasėje, dailininko Romualdo Lukšo, G. Lukšo tėvo, dėka susidomėjo teatru. Tai buvo jos pašaukimas.
Asmeninis gyvenimas: du kartus santuokoje, be vaikų
Gražinos Balandytės gyvenimo kelias neapsėjo be meilės ir santuokų. Pirmą kartą ji ištekėjo už kino režisieriaus Raimondo Vabalo, tačiau santuoka truko neilgai. Vėliau jos gyvenimo partneriu tapo inžinierius Andrius Čygas, su kuriuo ji praleido beveik penkiasdešimt šešerius metus - iki pat savo gyvenimo pabaigos.
„Pora buvome ketverius metus. Priskaičiuoju juos prie mūsų santuokinio gyvenimo - juk jau tada buvau jos gyvenimo palydovu, tad kartu praleidome penkiasdešimt šešerius metus. Taip susiklostė aplinkybės. Dabar madinga gyventi nesusituokus, tuomet buvo kiek neįprasta - sulaukdavau klausimų, kodėl nevedu. Viena priežasčių - gyvenau su mama ir seserų šeimomis, neturėjau kur žmonos parsivesti. Gražina gyveno teatro skirtame dviejų kambarių bute: viename kambaryje ji su mama, kitame - kolegė. Su pirmuoju vyru ji nespėjo kartu įsikurti, iš pradžių Vabalas studijavo Maskvoje, vėliau dirbo Vilniuje. Kai jis atvykdavo į Kauną, apsistodavo viešbučiuose, pas draugus ar įsitaisydavo virtuvėje ant sudedamosios lovos“, - pasakojo A. Čygas.
Nors Gražina Balandytė mylėjo savo artimuosius, ji nesusilaukė vaikų. Tačiau ji turėjo dukterėčią Rasą, kurią laikė kaip savo dukrą, ir du jos sūnus, kurie aktorę vadino močiute.
Karjera teatre ir kine: šimtai vaidmenų ir pripažinimas
Gražinos Balandytės karjera teatre ir kine buvo ilga ir vaisinga. Nuo 1956 m. ji vaidino Klaipėdos dramos teatre, o nuo 1958 m. tapo Nacionalinio Kauno dramos teatro aktore. Per savo ilgą karjerą ji sukūrė beveik šimtą vaidmenų scenoje ir daugiau nei dvidešimt - kine bei televizijoje. Jos talentas buvo įvertintas daugybe prestižinių apdovanojimų, tarp jų - Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžius, Vyriausybės kultūros ir meno premija, du „Auksiniai scenos kryžiai“ ir „Auksinė gervė“ už viso gyvenimo nuopelnus.
Aktorės kolegai prisimena jos išskirtinį talentą ir profesionalumą. Teatrologė Daiva Šabasevičienė pažymėjo, kad G. Balandytė priklausė paskutinei aktorių dinastijai, kuriai grožis ir aktoriaus kūnas buvo neatsiejami nuo įvaizdžio.
„G. Balandytė buvo reikli sau ir talentinga aktorė, - sako D. Šabasevičienė, - gerai atliekanti vaidmenis, tačiau kalbant apie ją reikėtų pasakyti, kad ji pirmiausia išsiskyrė savo grožiu ir jos didžiausias gyvenimo vaidmuo buvo moteris. Tiek scenoje, tiek gyvenime ji norėjo išlaikyti moters, kaip grožio ir meilės deivės, statusą, kas Lietuvai gal ne visai ir būdinga.“
„Ponios Gražinos virtuvė“: meilė maistui ir bendravimui
Be savo teatro ir kino vaidmenų, Gražina Balandytė prisimenama ir kaip populiarios Lietuvos televizijos laidos „Ponios Gražinos virtuvė“ (1997-2001 m.) vedėja. Šioje laidoje ji ne tik dalijosi kulinariniais receptais, bet ir kalbėjo apie gyvenimą, meną ir bendravo su įvairiais įdomiais pašnekovais.
„Šią laidą perėjo kone visi teatro žmonės, - prisimena Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorius Liubomiras Laucevičius, - joje ne tik buvo gaminami patiekalai, bet ir kalbama apie kilnesnius dalykus. - Gražina mokėjo bendrauti, buvo komunikabili. Ji buvo labai gera šeimininkė, per teatro šventes pirmoji imdavo gaminti maistą ir ruošti stalą poilsio kambariuke, vadinamame „Pinčiuke“, arba teatro bufete, ir noriai dalijosi receptais ir patarimais.“
GEROS ŽINIOS- I.Vegėlės užkurta telktis spartėja ir plečiasi! Santykiai su Baltarusiją šiltėja.
Asmenybės bruožai: stiprybė, elegancija ir geraširdiškumas
Gražina Balandytė buvo žinoma dėl savo stiprybės, elegancijos ir neeilinio charakterio. Nors gyvenimas jai metė nemažai išbandymų, ji visada išlikdavo pozityvi ir atkakli. Jos vyras Andrius Čygas pasakojo, kad jis visuomet jautėsi ramiai ir saugiai šalia jos, nes žinojo, kad ji jį apgins.
„Su juo visą gyvenimą buvo ramu ir saugu. Žinodavau, kad Andrius mane apgins ir visus praktinius reikalus sutvarkys, kas beatsitiktų“, - sakė aktorė.
Kolegos ir draugai prisimena jos geranoriškumą, gebėjimą džiuginti aplinkinius ir dosnumą. Net ir sunkiausiais gyvenimo momentais ji stengėsi išlaikyti optimizmą ir perduoti jį kitiems.
„Ji verta tik pačių geriausių minčių ir gražiausių žodžių. Išoriškai ji buvo lyg ir linksma, bet viduje, matyt, turėjo sunkių išgyvenimų, tačiau nei jų, nei savo ligų neafišuodavo, nevaizdavo kenčiančios, likimo nuskriaustos moters. Ji mokėjo labai gražiai pajuokaut, kartais perleisti per dantį, bet būdama malonaus būdo nieko neįžeisdavo. Gražina vaidmenims suteikdavo įdomių spalvų, rasdavo netikėtų ėjimų. Be kita ko, ji buvo žavi moteris, labai graži moteris“, - prisimena aktorius Liubomiras Laucevičius.
Knygos „Mūsų brangioji Gražina“ autorė Jurgita Lieponė apie savo darbą su aktorės archyvu pasakojo: „Pradėjusi rašyti Gražinos Balandytės gyvenimo istoriją, kelis mėnesius praleidau jos namuose vartydama archyvus. Atrodė, kad basomis žengiu į kito žmogaus gyvenimą - einu nekviesta, braunuosi į paslaptis. Esu ten, kur ji manęs nelaukė. Tarsi įėjusi pro atsargines duris. Skaitydama laiškus, tarp jų - ir meilės, ir juokiausi, ir graudinausi. Tai buvo intymiausios mano pažinties su Gražina akimirkos. Ši knyga - ne tik biografija, bet ir bandymas suprasti moterį, kuri mokėjo būti stipri net beviltiškose situacijose. Tarsi pokalbis su Gražina - vidinis dialogas, gimęs iš jos laiškų, vaidmenų, prisiminimų. Apie teatrą, kiną ir gyvenimą, kuris, kaip ir scena, kartais reikalauja repeticijos. Su moterimi, kurios šypsenoje tilpo visos ašaros, visos pergalės ir visi vaidmenys.“
Gražina Balandytė mus paliko 2020 m. liepos 27 d., tačiau jos atminimas gyvuos amžinai per jos vaidmenis, filmus ir prisiminimus apie šią išskirtinę asmenybę.
