Gydytoja Gitana Acutė, pelniusi Lietuvos nusipelniusios gydytojos vardą ir Lietuvos nusipelniusios gydytojos garbės ženklą, nuoširdžiai pasveikinta kolegų ir draugų, sako: „Aš dirbu ne tam, kad būčiau kažkam nominuota ar apdovanota.“ Lietuvos nusipelniusios gydytojos vardo ir Nusipelniusios gydytojo garbės ženklo apdovanojimo reikšmingumą ir svarbą lengviau supranta ne pats žmogus, pelnęs apdovanojimą, bet jo aplinka. Tuo įsitikino ir Respublikinės Šiaulių ligoninės Gastroenterologijos-endokrinologijos skyriaus vedėja, gydytoja gastroenterologė Gitana Acutė, kai Medicinos darbuotojų dienos proga sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys jai įteikė šį garbingą apdovanojimą. Grįžusi iš apdovanojimo ceremonijos Vilniaus Rotušėje gydytoja nusprendė, kad niekas nesikeičia - ji ir toliau dirbs kaip dirbusi savo darbą.
Į mediciną - nuo vaikystės
Šiauliuose gimusi ir užaugusi Gitana Acutė visada save laiko Pietinio rajono žmogumi. Šiame rajone gyvenantys tėvai Stasė ir Vytautas Kazys Acai dviem dukterims neieškojo prestižinių ugdymo įstaigų - jos lankė šalia namų esantį lopšelį-darželį, o vėliau ir mokyklą. Pirmas dvi klases anuometinėje Šiaulių 14-oje vidurinėje mokykloje baigusiai Gitanai einant į trečią klasę teko keisti mokyklą, nes čia pirmoje klasėse neatsirado vietos jos jaunesniajai sesutei. Abi seses priėmė netoliese esanti Saulėtekio vidurinė mokykla. Mokslas Gitanai sekėsi ir mokyklą ji baigė atestatu su aukso medaliu. Aukščiausi atestato rezultatai dažnam abiturientui nutiesia kelią į mediciną. Gitanos pasirinkimą lėmė kitkas. „Kad būsiu gydytoja, žinojau jau darželyje“, - dalinasi gydytoja prisiminimais, susijusiais su lėlių gydymu, neatsiejamu nuo detalių klausimų „pacientui“ apie savijautą, tablečių girdymo, vaistų leidimo. Mokykloje nuo pat rašinėliuose „Kuo būsi užaugęs?“, būdavo aprašoma vienintelė svajonė - būti gydytoja ir niekuo kitu. Ir ne keista - abu Gitanos tėveliai gydytojai, abu baigę Kauno medicinos institutą, abu dirbo Šiauliuose. Mama Stasė Acienė - pediatrė, pirmiausia dirbo apylinkės vaikų ligų gydytoja. Vėliau, vadovaujant pediatrei Liudai Gražinai Bekerienei, dirbo Vaikų ligų skyriaus gydytoja pediatre Šiaulių ligoninėje. Vėliau ji pasirinko vaikų plaučių ligas ir ftiziatriją ir dar daugelį metų dirbo Tuberkuliozės ir plaučių ligų ligoninės, kuriai anuomet vadovavo ftiziatrė Vita Globytė, Vaikų skyriaus vedėja. Išskirtiniai santykiai ir su tėčiu, šviesios atminties onkoginekologu V. K. Acumi. Tuomet kai Gitana gimė, tėtis dirbo akušeriu - ginekologu Senuosiuose gimdymo namuose.
Neslepia Gitana Acutė, kad tėvų darbas įtakojo ir dukterų gyvenimą, nes neišvengiamai teko suktis ligoninės ritmu. Tačiau kai reikėjo rinktis būsimą profesiją, jaunėlė sesutė pasirinko visai kitą kelią. O ji, Gitana, pasirinko mediciną. Gitanos nuostabai, ši žinia nepradžiugino tėvų. „Jie, gydytojai, suprantantys to darbo sunkumą ir svarbą, kvietė šeimos tarybą ir klausė manęs: „Ar tikrai nori būti gydytoja?“ - su nuoskauda prisimena Gitana tėvų reakciją, kuri jai buvo tarsi orumo įžeidimas. „O kas kitas, jei ne gydytoja“?- klausė tėvų duktė, pasiryžusi eiti jų keliu ir nesitikėjusi, kad abu tėvai su dideliu rūpesčiu akyse stengsis atkalbėti ir pakeisti sprendimą pasirinkti šią sunkią profesiją. Tačiau jos sprendimas buvo galutinis ir iki šiol Gitana neįsivaizduoja savęs kitoje specialybėje, nei gydytoja.
1988 metais G. Acutė įstojo į Kauno medicinos institutą, vėliau, Lietuvai išsikovojus nepriklausomybę, perorganizuotą į Lietuvos sveikatos apsaugos mokslų universitetą. Studijuojant trečiame kurse kilo klausimas: „Kaip tapti gera gydytoja“. „Galvojau, jei jau esi gydytojas, turi būti geras gydytojas ir padėti žmogui nuo-iki. Savo tėvus mačiau kaip atsakingus, gerus gydytojus, tai jų ir klausiau: „Kaip man tapti geru gydytoju? Mama labai paprastai paaiškino: „Gerai mokysies - būsi gera gydytoja“. Ir Gitana stengėsi, universiteto diplome buvo tik vienas ketvertas (penkiabalėje sistemoje). Ketvertas buvo ne už klinikinę discipliną, tad tikrai nesutrukdė darbo sėkmei.
Nelengvas buvo ir savo specialybės pasirinkimo etapas. Gitanai labai norėjosi būti pediatre, bet ir vėl teko patirti tėvų prieštaravimus. Mama sakė: „Ne - labai sunki ši specialybė“. Tada nusprendė rinktis akušeriją-ginekologiją, bet tėtis sakė: „Ne - labai sunki ši specialybė“. Ir tada teko pasirinkti vidurio kelią - terapijos specialybę. Ir vėl netruko ateiti laikas galvosūkiui - kokią specializaciją rinktis. Galvoje skenavosi ir kardiologija, ir neurologija, ir vis apsistodavo mintis ties gastroenterologija. Tiesa, tais laikais gastroenterologija nebuvo tokia kaip yra šiandien, buvo lyg ir lengvesnė darbui specialybė.
Galvojo apie Šiaulius
Būsimųjų gydytojų studijos susideda iš keleto etapų. Kai studijavo G. Acutė, pirmiausia teko baigti šešis metus trukusias bendrosios medicinos studijas. Tada - vienerių metų bendroji internatūra, kurią keitė dvejų metų terapinė rezidentūra. Po terapinės rezidentūros - dar dveji metai specialybinės rezidentūros, kuriai G. Acutė ir pasirinko gastroenterologiją. „Taip mes judėjome į priekį, nes labai svarbu - neapsirikti“, - pasakoje gydytoja nelengvą pasirinkimo kelią, nes medicinoje pasirinkti teisingai - labai svarbu. Būnant terapinėje rezidentūroje eina būsimieji medikai per visus padalinius: kardiologiją, neurologiją, nefrologiją, gastroenterologiją - visus vidaus ligų profilius. „Tada ir supratau, kad mano sprendimas - gastroenterologija ir yra tai, kas man labiausiai leis save realizuoti“, - prisimena gydytoja laikus, kai vėl teko spręsti, kur tęsti medicinos mokslus. Jos pasirinkimas buvo Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas, rezidentūros bazė - Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikos. Labai daug įtakos šiame etape turėjo rezidentūros vadovas profesorius Algimantas Irnius. Tai jis pirmiausia ir paklausė, kur Gitana atliko terapinę rezidentūrą. „Atsakiau, kad Šiaulių ligoninėje. „Tai gerai - dabar Santaros klinikose turėsi ir terapijos, ir gastroenterologijos rezidentūrą, nes matysi visus pacientus. Jei nebūsi geras terapeutas, tai niekada nebūsi geru gastroenterologu. Tai specialybei būtina labai rimta terapijos bazė“, - paaiškino profesorius. G. Acutė išgirdo profesoriaus žodžius ir Santaros klinikose rieškučiomis sėmėsi visą informaciją ir visose grandyse.
1999-ieji - baigiamieji rezidentūros metai, sutapo su didžiule gastroenterologų konferencija Šiauliuose. Profesorius A. Irnius dalyvavo kaip kviestinis lektorius. Buvo suvažiavę medikai iš visos Lietuvos, svečiai iš Latvijos. Šioje konferencijoje dalyvavusi anuometinė Šiaulių ligoninės direktoriaus pavaduotoja medicinai Vaiva Makštutienė bendravo su A. Irniumi ir jis pasakė: „Būtų mano valia - Gitana neišvažiuotų iš Santaros klinikų“. „Daktarė Vaiva, suprasdama šio teiginio svarumą, nebedelsė, iš karto manęs paklausė: „Gitana, baigiasi tavo rezidentūra, ką tu galvoji?“ Aš iš karto atsakiau, kad galvoju apie Šiaulius ir kad nežinau, ką profesorius yra sugalvojęs,“ - pasirinkimo kryžkelės prisiminimais dalinasi Gitana Acutė. 1999 kovas ir buvo tas mėnuo, kai G. Acutė įsidarbino Šiaulių ligoninėje. Čia ji atvažiuodavo dirbti budėjimais kaip terapinio profilio gydytoja į visus terapinio profilio skyrius. Nuo rugpjūčio 1-osios dienos įsidarbino ligoninėje pagal profesiją, kaip gydytoja gastroenterologė Gastroenterologijos-endokrinologijos skyriuje, kuriam vadovavo patyręs gastroenterologas Valdimaras Svalbonas.
Baimė - netapti provincijos gydytoja
Išvažiuojant iš Santaros klinikų ir atsisveikindama su profesoriumi A. Irniumi Gitana prasitarė: „Dabar bijau, kad netapčiau provincijos gydytoja“. Profesorius jauną gydytoją nuramino: „Jeigu tokia nenorėsi būti, tai niekada ir nebūsi“. Darbo pradžia sutapo su dideliu pakilimu ne tik šalyje, išsikovojusioje nepriklausomybę, bet ir medicinoje. Su nepriklausomybe prasidėjo labai didelės galimybės vykti į stažuotes, seminarus, kongresus šalyje ir užsienyje. Tai jaunai specialistei leido laikyti ranką ant šiuolaikinės gastroenterologijos pulso, kaupti ir nuolat atnaujinti žinias, taikyti naujoves kasdieninėje savo praktikoje. Ir šis stimulas - neužsistovėti vietoje, tapo pagrindu, neleidžiančiu tapti provincijos gydytoja. Jauna gydytoja gastroenterologė, pradėjusi darbą Šiaulių ligoninėje, jautėsi ypač saugiai, nes bendrauti ir tartis, iškilus neaiškumams, galėjo su daugeliu vyresniųjų kolegų. Ypač dideliu autoritetu tapo Vidaus ligų skyriuje dirbusi šviesios atminties gydytoja terapeutė Rita Ruškytė, kurios visada galėjai paklausti, kaip nepasiklysti terapijos labirintuose. „Labai jaučiau šiltą, žmogišką profesinį santykį su visais Šiaulių gydytojais, tai leido augti ir tobulėti“, - sako Gitana Acutė.
Nepamirštami ir 2016 metai, kai skyriaus vedėjas išėjo į užtarnautą poilsį ir skyrius liko be vadovo. Direktoriaus pavaduotoja medicinai V. Makštutienė vieno pokalbio metu atsargiai paklausė jau patirties sukaupusios gydytojos G. Acutės: „Ar kandidatuotum, jei vyktų konkursas į skyriaus vedėjo postą?“ Skyrius tuomet buvo labai kritinėje situacijoje: gydytojų mažai, slaugos personalas išsibarstęs. „Jūs siūlote subyrėjusį skyrių, žmonių nėra“, atsakiusi tuomet gydytoja, nes puikiai žinojo, kaip sunku dirbti, kai stinga ne tik gydytojų, bet ir slaugos personalo. „Gautum vietą, kur galėtum kurtis taip, kaip tau atrodytų geriausiai“, - paguodė ligoninės vadovė. Ir G. Acutė pasiryžo. Laimėjusi skyriaus vedėjo konkursą, darbą pradėjo nuo personalo paieškos, nes šiame darbe posakis „vienas lauke - nesi karys“ - labai tinka. Nuo komandinio darbo priklauso ir atsakomybė prieš žmogų, darbo kokybė ir rezultatai. Nuo 2016 metų spalio mėnesio, kai pradėjo vykdyti skyriaus vedėjo pareigas, praėjo šešeri metai. Vedėja G. Acutė turi kuo pasidžiaugti: kūrėsi kolektyvas, pildėsi jaunais, perspektyviais žmonėmis. Nepamirštama, kaip iš motinystės atostogų grįžo kelios slaugytojos, sužinojusios, kas laimėjo konkursą.
Nestinga ir naujovių, ir streso
Dabar dažnas į skyrių ateina neseniai diplomą įgijęs specialistas. G. Acutė iš patirties žino, kad rinkdamiesi būsimąją darbovietę rezidentai klausė savo mokytojų: „Kaip tie Šiauliai?“. Dažnas išgirdo atsakymą: „Bus gerai“. Toks atsakymas - puikus pasitikėjimo garantas ir įvertinimas. Dabar atėjo toks metas, kai dauguma gydytojų - jaunimas, kai vedėjos patarimo prireikia dažnam. Bet G. Acutė tuo nesimėgauja, nes puikiai mato, kad žmonės, kurie dabar ateina į skyrių, ateina iš akademinio sluoksnio, parengti rezidentūroje. Ir mokosi ne tik jie iš vedėjos, bet ir vedėja mokosi iš jaunimo. „Darbas ligoninėje - tęstinis procesas. Niekada negali pasakyti, kad jau dabar žinai viską ir gali mokyti kitus“, - teigia G. Acutė, prisimindama didžiules šiuolaikinės medicinos galimybes ir potencialą padėti žmogui. Didžiulė pažanga - minimaliai intervencinės procedūros, kai nebereikia žmogui gydyti atverti pilvo, gali įeiti į organizmą per natūralias angas ir atlikti ne tik diagnostines, bet ir gydomąsias procedūras. Gastroenterologija - labai tobulėjanti sritis, ir ją pasirinkęs medikas negali sustoti tobulėti. Todėl su tais žmonėmis, kurie ateina į skyrių, mokytis tenka kartu.
Dvejus metus skyriaus veiklą koregavo COVID-19 pandemija. Ir šiuo sunkiu laikmečiu, kai skyriuje buvo gydomi sergantieji COVID-19, gydytoja G. Acutė stojo priekinėse barikadų pozicijose. Tad ir nuopelnai, už kuriuos suteiktas Lietuvos nusipelniusio gydytojo vardas ir Lietuvos nusipelniusio gydytojo garbės ženklas, susiję su pasiaukojimu ir drąsa, kurių prireikė medikams, gelbstintiems žmonių gyvybes, prisidedant prie COVID-19 pandemijos suvaldymo. Prasidėjus karui Ukrainoje ir karo pabėgėliams atvykus į Šiaulių regioną, gydytoja G.
Akivaizdu, kad darbas gydytojos Gitanos Acutės gyvenimui suteikia pačias ryškiausias spalvas. Džiugina bendravimas su kolegomis, priimtas teisingas, nelengvose diskusijose išieškotas sprendimas, džiugina rezultatas po atliktos procedūros, džiugina sėkmingai pasibaigęs gydymo etapas ir akivaizdžiai matomas rezultatas. „Kiekvienam gydytojui džiaugsmas, kad pacientas, į skyrių atvežtas sunkios būklės, neįgaliojo vežimėlyje ar gulimuose ratuose, gal nesąmoningas ar kenčiantis skausmą ir nieko nematantis aplinkui, išeina iš skyriaus geros nuotaikos ir dar pasako: „Ačiū, gydytoja, už jūsų darbą“. Tai ir yra ta energetinė kapsulė, kuri užveda darbui, nes jauti, kad esi padaręs žmogui viską, ką galėjai geriausio,“ - neslepia G. Acutė nei džiaugsmų, nei liūdesio, kuris taip pat dažniausiai užklumpa dėl pacientų, kurie netvardo pykčio, neslepia pagiežos, nes mano, kad gydytojas kažko nepadarė. „Pacientas nemato juodo darbo, kurį darome iki ateinant į palatą, arba išėję iš palatos. Ir graudžiausia, kai personalas sulaukia priekaištų, kad nieko neveikia, tik kavą geria. Bet ir kavos pertraukėlė poilsio kambaryje turi savo vertę, nes tada ramiai susėdę kalbame apie pacientus, aptariame sudėtingesnius atvejus, tyrimų rezultatus. Mintys apie pacientus visada yra svarbiausia“, - patikina Lietuvos nusipelniusi gydytoja Gitana Acutė.
Netikėtumo efektas - apdovanojimas
„Aš dar savyje iki galo nesuprantu, kokį apdovanojimą pelniau. Atrodytų, dirbau savo darbą, niekuo neišsiskyriau, todėl tas nominavimas - yra ir netikėtumo efektas. Manau, kad panašiai jaučiasi sportininkas, kai laimi olimpinių žaidynių medalį. Rezultato siekė, bet nesitikėjo ir niekada negalvojo apie aukščiausią įvertinimą. Ir aš dirbu ne tam, kad būčiau kažkam nominuota ar apdovanota“, - sako gydytoja, patyrusi pelnyto apdovanojimo džiugesį, nes įvertinimo reikšmingumą leido suprasti kolegos ir aplinka, patvirtino kolektyvo reakcija, visos Šiaulių ligoninės bendruomenės reakcija, apdovanojusi šypsenomis, gėlėmis, paskatinimais ir leidusi suprasti, kad vardas suteiktas pelnytai, kad tai ne tik įvertinimas, bet ir įpareigojimas tęsti savo misiją, kurią pradėjusi ikimokykliniame amžiuje - būti gydytoja. Pati gydytoja žada dirbti toliau kaip ir dirbo, nes niekas lyg ir nesikeičia.
| Apdovanojimas | Įteikimo data | Teikėjas |
|---|---|---|
| Lietuvos nusipelniusi gydytoja | Medicinos darbuotojų diena | Sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys |
| Lietuvos nusipelniusios gydytojos garbės ženklas | Medicinos darbuotojų diena | Sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys |
Gitanos vardas Lietuvoje buvo pradėtas teikti praėjusio amžiaus 5 dešimtmetyje. Labiausiai jis buvo mėgiamas praėjusio amžiaus 6 -8 dešimtmečiuose. Didžiausiu savo populiarumo laikotarpiu šis vardas buvo suteiktas 348 kartus per metus. Šiuo metu šis vardas teikiamas rečiau.
Pirmoji šalies ponia Diana Nausėdienė tv3.lt pasakoja, kad šis ketvirtadienis jai yra įprasta darbo diena. Kadangi šis pirmosios ponios gimtadienis nėra jubiliejus, jis bus kuklus, be jokių iškilmių. „Vaikystėje džiaugdavausi, jei Mama tortadieniui rasdavo pirmųjų braškių. Šiais metais ši diena kvepės ypatingai: ir žemuogėmis, ir braškėmis. Gimtadienių sau niekada neorganizuodavau pati. Tai visada būdavo šeimos improvizacija. Kaskart vis kitaip. Kartais tik šeimos apsuptyje, kartais būryje draugų. Branginu kiekvieną nuoširdų sveikinimą“, - atvirai kalba D. Nausėdienė.
Prieš metus, saulėtą liepos 12-ąją, Vilniuje buvo neeilinė proga - tądien D. Nausėdienės vyras G. Nausėda oficialiai buvo inauguruotas Lietuvos prezidentu. Todėl šiemet moteris pirmą kartą švenčia savo gimtadienį, turėdama pirmosios šalies ponios statusą. Pati D. Nausėdienė pasakoja, kad jos vyrui tapus prezidentu, pirmuoju šeimos prioritetu tapo valstybės reikalai. „Įgyju naują pareigą nesureikšminti asmeninio gimtadienio. Pažindama žmogų ir jo kūrybinę energiją, nujaučiu, kad ir kokias svarbias pirmaeiles pareigas ir atsakomybes visuomenei vyras turėtų, jis vis tiek sugebės sukurti tas ypatingas, nepakartojamas asmenines sekundes, kai jo dėmesio ženklai neišvengiamai žybtelės net labai įtemptoje dienotvarkėje“, - šiltai apie vyrą atsiliepia moteris.
Pasiteiravus, kaip pasikeitė moters gyvenimas, tapus pirmąja šalies ponia, G. Nausėdienė šypteli, kad šie metai jai yra didžiulė įpareigojimo būti kartu su žmonėmis ir vardan visų Lietuvos žmonių tąsa ir šio pažado pildymas: „Moderatorių ir konsolidatorių vaidmuo tampa labai reikšmingas, nes čia kiekvienas galime daug nuveikti. Jis apibrėžiamas esminiu siekiu surasti geriausius kompleksinių problemų sprendimus per sutarimą ir įvairių visuomenės grupių interesų derinimą, kad ir kurioje srityje veiktume. Asmenybinio dominavimo lyderystės forma yra per sekli, nes ji vienmatė ir vienpusė.“
Paklausus, ko gi sau gimtadienio proga palinkėtų pati D. Nausėdienė, moteris nedvejodama sako, kad ji labai norėtų kantriai vienyti Lietuvos piliečius. „Sau palinkėčiau kantriai vienyti piliečius, turint tikslą paversti visų mūsų skirtumus galinga kuriančiąja jėga, o kūrybingumą - galingu proveržiu. Šis darbas yra didžiulė garbė ir dovana, už kurią nuoširdžiai dėkoju visiems Lietuvos žmonėms. TV3 buvo puikus partneris, einant šiuo nelengvu keliu visus metus. Ypač dėkoju už labai svarbių iniciatyvų visuomenei palaikymą. Nuoširdžiausiai linkiu mums visiems judėjimo, džiaugsmo tiek siela, tiek kūnu, tiek darbais“, - sako ji. O 56-ojo gimtadienio proga pirmoji šalies ponia teigiamų emocijų linki ne tik sau ir šeimai, bet ir visiems Lietuvos žmonėms: „Gero vėjo visų mūsų sparnams. Gera skristi kartu su Jumis į didžiąsias visų mūsų svajones vienu vardu - Lietuva“, - šypteli D. Nausėdienė.
Vieną trumpiausių žiemos mėnesių vasarį, netrunka šventinių dienų. Vasario 21-25 dienomis Alytaus lopšelis-darželis „Pasaka“ šventė 55-ių metų sukaktį. Linksmai nuaidėjo Alytaus lopšelio-darželio „Pasaka“ gimtadienis! Norime pasidžiaugti bei padėkoti visiems, kurie prisijungė, reagavo ir pasveikino savo darželį su gimimo diena. O sveikintojų susibūrė didelis būrys! Savo darželį sveikino esami ir buvę ugdytiniai. Kūrybiniai darbai, atvirukai, nuoširdūs palinkėjimai, nuotraukos, malonūs prisiminimai ir net saldumynai į „Pasaką“ atkeliavo iš Alytaus miesto bei rajono, Vilniaus, Kauno ir kitų Lietuvos miestų bei miestelių, taip pat buvo siunčiami iš įvairių pasaulio kampelių: Prancūzijos, Anglijos, Airijos, Škotijos, Nyderlandų. Iš gausybės kūrybinių darbų buvo surengta paroda „Aš iš „Pasakos!““, kuri vyko Alytaus m. Dainavos bibliotekoje bei pačioje ugdymo įstaigoje. Žvelgiant į kūrybinius darbus, pastebima, kad prabėgę lopšelio-darželio „Pasaka“ 55-eri metai - tai ne tik data kalendoriaus lapelyje, bet - pamąstymai, prisiminimai apie žmones, įvykius, džiaugsmus bei liūdesius. Sakoma, kad mokytojai atveria duris, bet mokiniai įeina patys. Per šiuos metus darželio ugdytinių buvo daug ir prie kiekvieno jų prisilietė čia dirbęs Mokytojas, savo mintimis, žodžiais, rankomis. Šiemet, mūsų miestas Alytus - Lietuvos kultūros sostinė 2022, kurio meninė vizija susijusi su tiltais, o Alytaus lopšelis-darželis „Pasaka“, švęsdamas 55-ąjį gimtadienį, nutiesė simbolinį „Draugystės“ tiltą tarp esamų ir buvusių ugdytinių.
