Vaikai ir paaugliai yra itin jautri visuomenės dalis, o šiuolaikiniai pokyčiai daro didelę įtaką jaunajai kartai. Agresijos tendencijos, šeimų nestabilumas ir kiti socialiniai procesai lemia vaikų agresyvumą, nusikalstamumą ir normų pažeidimus. Elgesio problemos, prasidėjusios ankstyvoje vaikystėje, gali sunkėti, plisti ir galiausiai pasireikšti agresija, nusikalstamumu ar asocialiu elgesiu. Todėl svarbu atkreipti dėmesį į šią problemą, šviesti visuomenę ir laiku suteikti pagalbą.
Vaikai, pažeidžiantys elgesio normas, vadinami įvairiai: delinkventais, riziko grupės vaikais, problemiškais vaikais arba turinčiais elgesio sutrikimų. Elgesio sutrikimai gali būti nagrinėjami klinikiniu požiūriu, remiantis DSM - III - R kriterijais, atsižvelgiant į etiologiją. Esminis elgesio sutrikimo požymis yra nuolatinis elgesio modelis, kai pažeidžiamos kitų žmonių teisės ir socialinės normos. Šis elgesys pasireiškia namuose, mokykloje, su bendraamžiais ir bendruomenėje.
"Socialinės reabilitacijos organizaciniai aspektai" leidinyje elgesio sutrikimas apibūdinamas kaip santykinai pastovus, išsiskiriantis nukrypimas nuo normalaus elgesio. Pastebima, kad elgesio ir emocijų sutrikimų priežastis nėra intelekto sutrikimai. Leidinyje pateikiamas toks orientacinis skirstymas:
- Eksteriorizuota agresija;
- Interiorizuota agresija;
- Motyvacijų sutrikimai;
- Alkoholizmas ir narkomanija;
- Depresija;
- Nerimas;
- Valios ir kontrolės sutrikimai;
- Delinkventiškas elgesys;
- Hiperaktyvumas;
- Kiti elgesio sutrikimai.
Vaikų su elgesio sutrikimais IQ vidutiniškai yra žemesnis nei nedelinkventų. Įvertinant vaikus, kurie gali turėti elgesio sutrikimų, naudojamas psichologinių testų rinkinys, apimantis intelekto, asmenybės, vizualinių-motorinių gebėjimų ir akademinių pasiekimų duomenis. Elgesio sutrikimai taip pat gali būti nagrinėjami socialiniu požiūriu. Netinkamai besielgiantys vaikai priskiriami rizikos grupėms: beglobiai (gatvės) vaikai, vaikai iš asocialių šeimų, patiriantys prievartą, depresyvūs, atstumti vaikai ir vaikai, padarę smulkių prasižengimų.
Asocialiu laikomas vaikas, kurio elgesys neatitinka visuomenėje nusistovėjusių normų ir traktuojamas kaip baustina veikla, nusikaltimas. Pagrindiniai tokio elgesio bruožai - agresyvumas, nesąžiningumas ir amoralumas.
Visuomenė, susidurdama su jos normas pažeidžiančiu reiškiniu, dažniausiai linkusi vertinti jį neigiamai. Tačiau "TLK - 10 psichikos ir elgesio sutrikimai: klinika ir diagnostika" išreiškia humanišką požiūrį į žmogų ir siekia formuoti ne tokią kategorišką visuomenės nuomonę. Elgesio sutrikimai, nors ir galintys būti psichikos sutrikimų išraiška, yra išskiriami ir į juos žiūrima kaip į reiškinį, kurį galima paveikti gydymu ir korekcija.
Šiame leidinyje elgesio sutrikimai apibūdinami kaip pasikartojantis ir nuolatinis disocialus, agresyvus ir iššaukiantis elgesys. Elgesio sutrikimai (F91) TLK - 10 žinyne yra skiriami į šias kategorijas:
- Elgesio sutrikimas, pasireiškiantis tik šeimoje (F91.0), kai disocialus ar agresyvus elgesys yra apribotas namų aplinka.
- Nesocializuotas elgesio sutrikimas (F91.1) - nuolatinis disocialaus ar agresyvaus elgesio derinys su individo santykių su kitais vaikais sutrikimu.
- Socializuotas elgesio sutrikimas (F91.2) - disocialus ir agresyvus elgesys, pasireiškiantis asmenims, kurie paprastai yra sėkmingai įsijungę į bendraamžių grupę.
- Prieštaraujančio neklusnumo sutrikimas (F91.3) - iššaukiantis, nepaklusnus, provokuojantis elgesys, tačiau nėra žymių disocialių ar agresyvių poelgių.
- Kiti elgesio sutrikimai (F91.8).
- Nepatikslintas elgesio sutrikimas (F91.9).
Alfredo Adlerio indėlis į vaiko elgesio supratimą
Individualiosios psichologijos praktikė atkreipia dėmesį, kad apie menkavertiškumą, kaip žmogaus pažinimo atspirties tašką, daugiausiai kalbėjo garsus austrų psichologas Alfredas Adleris. Jo sukurtos ir išvystytos asmenybės teorijos požiūriu žmogaus pažinimas prasideda nuo labai ankstyvų, neigiamų, sunkiai ištveriamų jausmų (baimės, liūdesio, gėdos, kaltės, vienišumo), suteikiančių vaikui patirtį, jog kažkas su juo yra nelabai gerai ir turėtų būti „pataisyta“, atskleidimo.
Pasak A. Adlerio, šie jausmai „sukelia visas galias, ištisą psichologinį judėjimą ieškoti kompensacijų“, t. y. būdų, kaip vidinį minuso jausmą paversti pliusu.
Individualiosios psichologijos teorijos rėmuose galima kalbėti ir apie tam tikrą tautinį menkavertiškumą. Prisiminus dar visai nesenus įvykius Lietuvos istorijoje, galima kelti prielaidą, jog egzistavo labai daug aplinkybių, palietusių žmones ne tik individualiai, bet ir bendrai kaip šeimas, bendruomenes, valstybę ar tautą. Tokios patirtys kaip tremtis, okupacija, brutali politinė santvarka didelę dalį Lietuvoje gyvenančių žmonių vertė jaustis menkais, bejėgiais, išsigandusiais. Pasak psichologės, galima sakyti, jog tuomet buvo jaučiama grėsmė ne tik asmeniniam, bet ir tautiniam identitetui. Todėl galime kalbėti ir apie visuotinį poreikį kompensuoti šias sunkias patirtis puoselėjant aukštas tautines ambicijas. Iš čia galimai kyla aukšti reikalavimai sau, baimė daryti klaidas ar nenoras priimti kitų netobulumą. Tai, ką matome kaip sėkmės vaikymąsi ar didelį konkurencingumą, galima suvokti kaip pastangą kompensuoti jausmą, kad „kažkas su manim yra nelabai gerai“. Tokia kompensacija pasireiškia iškeliant save ir nuvertinant kitą, sako psichologė.
Įsivaizduokite, kaip jautėsi tėvas, kurio vaikas mokykloje turėjo deklamuoti Staliną šlovinantį eilėraštį. Šeima nepritarė santvarkai, tačiau nieko negalėjo padaryti. Šiame emociniame kontekste žmonės susiduria su sunkumais kurti demokratiškus santykius. Demokratija yra gebėjimas susitarti, pripažinti visų pusių lygiavertiškumą ir iš šio lygiavertiškumo kylančias teises bei pareigas, teigia G. Jurgelytė. Su žmonėmis dirbant mokymuose, savęs pažinimo grupėse ar padedant jiems siekti asmeninio savo gyvenimo stiliaus pažinimo, atsiveria bendros visiškai skirtingų individų patirtys, išeinančios už šeimos istorijos ribų. Visų pirma, daugelyje vaikiškų prisiminimų figūruoja emocinis ir fizinis smurtas, dažnai kylantis iš tuometinės smurtu pagrįstos santvarkos, kai vaiko netinkamas elgesys (pvz., viešas nepaklusnumas, plepumas, maištavimas mokykloje) galėjo sukelti neigiamų padarinių visai šeimai. Iš čia dažnai ir tėvų baimė, o iš jos - pyktis bei bausmės vaikams ar kitokie emociniai padariniai.
Santvarkose, kurias galima prilyginti traumuojančiai aplinkai, ilgai gyvenantys žmonės patiria vidinį susiskaldymą ir atsiribojimą nuo kai kurių jausmų. Tuomet greta augantys vaikai gauna dvigubą žinutę, pvz., žodžiais sakoma, kad reikia mokytis ir gerbti mokytojus, bet kartu jausmas toks, tarsi tėvai nepritaria tam, ką mokykla simbolizuoja. Tai kelia vidinę sumaištį ir nesaugumą. Gali būti, kad būtent dėl šio palikimo dar ir šiandien į mokyklą, o dažnai ir į valdžią ar verslą žiūrima nepatikliai.
Mokykla vaidino ypatingą vaidmenį įtvirtinant okupacinį režimą, o šeima su savo vertybine sistema buvo tapusi nereikšminga ląstele. Mokykla buvo valdžios, o ne visuomenės ar bendruomenės dalis. Iš čia galimai kyla ir dabartinis požiūris į mokyklą kaip nedemokratišką, individualumo ir autentiškumo nepriimančią instituciją. Šis nepasitikėjimas (mokykla, valdžia ar verslu) nesąmoningai gali būti perduotas iš kartos į kartą.
Išgirdus klausimą, „ką daryti?“, psichologės mėgstamiausias atsakymas paprastai yra „o kaip išbūti nieko nedarant?“ Specialistė siūlo toliau kelti klausimus: kaip išbūti su tuo, kas mumyse vyksta, ir pažinti, kokie motyvai, impulsai, potraukiai skatina mus veikti? Ar mes kartais nesiekiame įveikti kitą, pranokti, pasirodyti vien tam, kad kompensuotumėme savo menkavertiškumo patyrimą? Ar netrokštame nuvertinti kito tam, kad patys galėtume pasijusti „pakankamai“ geri?
Tokie klausimai, pasak G. Jurgelytės, galėtų būti keliami ne tik individualiu, bet ir visuomenės lygiu. Tačiau galima žvelgti ir optimistiškai - mus vienijanti istorinė patirtis kuria ir bendrystės jausmą. Tai, jog mūsų tėvai išgyveno tą pačią santvarką, kad mūsų vaikystėje buvo panašių sunkumų, reiškia, jog šiandienos mūsų uždaviniai ir iššūkiai yra panašūs, ir mes galime atsiremti vieni į kitus.
G. Jurgelytė apibendrina, kad užuot slėpę savo menkavertiškumo jausmus ir bandę juos kompensuoti pranokstant kitus, galima pripažinti savo netobulumą ir patirti, kad šis jausmas nesvetimas daugeliui žmonių. Šis bendrumo patyrimas iš tiesų drąsina ir skatina kurti realią demokratiją.
Vaiko elgesio tikslai pagal Rudolfą Dreikursą
Individualioji psichologija sunkumų turintiems vaikams bei jų tėveliams pagalbos kelią bando nutiesti per netinkamų vaikų elgesio tikslų pažinimą ir koregavimą. Keturis netinkamus vaikų elgesio tikslus suformavo žymiausias Alfredo Adlerio mokinys Rudolfas Dreikursas (lietuviškai yra jo knyga „Laimingi vaikai. Iššūkis tėvams“). Šie tikslai pagrįsti esminiais vaiko poreikiais, kurių nepatenkinęs socialiais, bendradarbiavimu grįstais būdais, vaikas pradeda elgtis netinkamai. Anot Dreikurso, yra keturi netinkamo elgesio tikslai: dėmesio siekis, jėgos kova, kerštas ir pasitraukimas ar prisiimtas nesugebėjimas.
1. Dėmesio siekimas
Pirmasis vaiko elgesio tikslas gerai pažįstamas daugeliui tėvelių yra dėmesys. Šio tikslo vaikas siekia, kai nepatenkinamas vienas iš bazinio poreikių priklausyti, jaustis susijusiu. Dėmesio vaikai gali siekti milijonais skirtingų būdų - tai ir mielos mergaitės, nešančios pradinių klasių mokytojai šimtąjį piešinį, ir paauglys, pavogęs pinigus iš tėčio kelnių kišenės, ir trimetis, krentantis ant grindų prekybos centre. Priemonės nėra svarbios, vaikų vaizduotė beribė, įrankių arsenalas visiems tikslams - taip pat. Norėdami atpažinti vaiko elgesio tikslą pirmiausiai vadovaujamės savo jausmu. Dėmesio siekiantis elgesys suaugusiems paprastai kelia susierzinimą. Kitas signalas yra, kaip vaikas reaguoja į suaugusiojo įsikišimą: subarimą ar pagyrimą. Vaikas, kuris siekia dėmesio paprastai jaučiasi to dėmesio gavęs ir jo netinkamas elgesys baigiasi.
Kaip atpažinti, kad vaikas reikalauja dėmesio? Tėvai gali atpažinti iš kylančio susierzinimo jausmo ir vaiko reakcijos į subarimą - gavęs dėmesio, jis kuriam laikui nustoja netinkamai elgtis, bet dėmesio siekimas greitai atsinaujina. Tokiais atvejais tėvai turėtų stengtis atkreipti dėmesį į tinkamą vaiko veiklą, jo pastangas ar atliktus darbus, kadangi tai jam nėra savaime suprantama. Tėvų džiaugsmas vaikui siunčia svarbią žinią: tu esi reikšmingas ir mūsų šeimos dalis, mes tave matome ir girdime. Labai svarbus ir vaiko minčių, nuomonės, norų, siūlomų sprendimų išklausymas. Be to, vaikas turi periodiškai gauti nedalomo tėvų dėmesio, pvz., vieną savaitę pasirinktą dieną praleisti porą valandų su mama, kitą savaitę - su tėčiu. Būnant kartu ir veikiant abiem malonius dalykus atsiras teigiamos, ryšį stiprinančios emocijos. Svarbiausi du dalykai: kad tai vyktų periodiškai, t. y. kad vaikas žinotų, jog tikrai ateis jo ir tėčio arba jo ir mamos laikas, bet ne mažiau svarbu, kad tai teiktų džiaugsmą abiem: ir vaikui, ir suaugusiam.
Kaip elgtis su vaiku, kuris siekia dėmesio? Ignoruokite netinkamą elgesį ir atkreipkite dėmesį į tinkamą elgesį. Skirkite vaikui dėmesio, kai jis elgiasi tinkamai, ir parodykite jam, kad jis yra svarbus ir reikalingas.
2. Jėgos siekimas
Jeigu netinkamas vaiko elgesys nesibaigia po suaugusiojo dėmesio, o tik dar labiau suaktyvėja - į subarimus atsikirtinėjama, draudimai ignoruojami, o suaugusieji šalia jaučiasi įpykę, išprovokuoti - susiduriame su jėgos siekimu [antras tikslas]. Už šio tikslo paprastai slypi kompetencijos jausmo trūkumas. Vaikas stokoja tikėjimo tuo, kad gali sugeba, moka ar išmano. Čia kiekvienam suaugusiam labai svarbu nepasiduoti kylančiom emocijom, nekaltinti dėl jų vaikų ir tiesiog atsitraukti.
Kai vaikui trūksta dėmesio ir jis ilgai negauna padrąsinimo, prasideda galios kovos. Tokį elgesį gali provokuoti autoritariškas tėvų elgesys, kai jie liepia ką nors daryti, nes tiesiog yra stipresni. Tada vaikas pasijunta nuvertintas, menkavertis. R. Dreikursas sakė, kad jei vaikas jaučiasi nuvertintas, tai jo kūrybinė galia ieškos būdo pakilti nuvertindama kitus. Vaiko vidinė logika jam sako, kad jis taps stipresnis, kai bus jo viršus. „Tai svarstyklės - vienai lėkštelei leidžiantis, kita kyla“, - sako R. Bieliauskaitė. Vaiko vidinė logika jam sako, kad jis taps stipresnis, kai bus jo viršus. Mokykloje tokie vaikai plepa per pamokas, sudrausminti ne nutyla, o atsikerta, gali įžeisti, namie neklauso tėvų ir pan. Svarbu suprasti, kad kai vaikas jaučiasi nuvertintas, nekompetentingas, nepasitiki tuo, ką daro, jis bandys kompensuoti savo menkavertiškumą.
Apie prasidėjusią galios kovą suaugusiam asmeniui signalizuoja kylantis pyktis. Tačiau R. Bieliauskaitė įspėja jam nepasiduoti ir verčiau kuriam laikui atsitraukti. „Veltis į kovą su vaiku yra automatiškas pralaimėjimas, tuo metu atsitraukimas yra atsakomybės sugrąžinimas vaikui“, - sako specialistė. Norint, kad vaikas būtų atsakingas, reikia ramioje situacijoje su juo tartis ir aptarti neigiamo dalyko pasekmes. Svarbu, kad tai vyktų dialoge su vaiku, lygiavertiškai bendraujant, tačiau taip pat ir tvirtai pateikiant savo reikalavimus. Naudingi tokie susitarimai, kai tėvai nubrėžia ribas, bet kaip elgtis pasirenka pats vaikas. Tėvams tenka nelengva užduotis - sugalvoti nei per sunkius, nei per lengvus pasirinkimus ir, negana to, atsispirti impulsui manipuliuoti vaiku. Vaiko pasirinkimus būtina gerbti. Svarbu domėtis vaiku, jo savijauta, suteikti atgalinį ryšį, normalizuoti patiriamas nesėkmes, lyginti su juo pačiu, bet ne su kitais, iš anksto susitarti (pvz., kad gavus blogą pažymį teks mažiau laiko skirti kompiuteriui ir pan.).
Kaip elgtis su vaiku, kuris siekia jėgos? Atsisakykite kovos ir pasiūlykite vaikui pasirinkimą. Leiskite jam priimti sprendimus ir parodykite, kad gerbiate jo nuomonę.
3. Kerštas
Kai vaikams nepavyksta pasiekti to, ko jie trokšta, kai nepaisant viso plataus priemonių arsenalo jie negauna dėmesio, ar visų pasigalynėjimų, jėgos vis tiek negana, jie gali įklimpti dar giliau. Pasak R. Dreikurso, trečiasis vaiko tikslas yra kerštas. Tai labai nusivylusių, įsitikinusių, kad pasaulis yra neteisingas, vaikų jausmas. Jis dažniau pasitaiko tarp išlepintų vaikų, kurie ateina į darželį ar mokyklą ir staiga susiduria su realybe, kurioje niekas aplink juos asmeniškai nešokinėja. Taip pat tarp vyresnėlių, kurie gimus jaunesniam broliukui ar sesutei labai daug ir staigiai prarado. Kai vaikai siekia keršto, suaugę gali pasijusti įskaudinti vaiko elgesio, tarsi nujaustų jame slypintį piktybiškumą. Toks elgesys gali įžeisti ir sukelti norą bausti. Taip besielgiančiam vaikui trūksta svarbos, savo vertės pajautimo. Į suaugusiojo reakciją, tarkim bausmę, jis reaguos dar didesniu nusidrąsinimu ir pasitvirtinimu apie savo menką vertę.
Kerštauja nusivylę, pasaulio neteisingumu įsitikinę, nudrąsinti ir priekaištais, draudimais auklėjami vaikai. Jie yra patyrę nemažai įskaudinimo. Svarbu suprasti, sako psichologė, kad tokie vaikai reikšmingi pasijunta tik skaudindami kitus taip, kaip patys jaučiasi įskaudinti. Tai vaikai, patiriantys didelį vidinį skausmą. Savo ruožtu vaikai geba labai „taikliai“ įskaudinti. Pvz., labai griežtų ir reikalaujančių gerai mokytis tėvų vaikai neretai priveda juos iki isterijos visiškai nesimokydami.
Kaip elgtis su vaiku, kuris siekia keršto? Svarbu suprasti, kad vaikas jaučiasi įskaudintas ir jam trūksta svarbos. Stenkitės suprasti jo jausmus ir parodykite, kad jis jums rūpi. Padrąsinkite jį ir padėkite jam atrasti jo stipriąsias puses.
4. Pasidavimas (prisiimtas nesugebėjimas)
Ketvirtasis vaiko tikslas - tai pasidavimas. „Nieko neišėjo, nieko aš negaliu pasiekti, taigi atsiribosiu ir lauksiu kol visi paliks mane ramybėje“. Vaikas yra netekęs drąsos bandyti ir klysti. Suaugę šalia šių vaikų jaučiasi sumišę ir bejėgiai. Jie tarsi užsikrečia vaiko bejėgiškumu. Todėl čia jau reikia išorinės pagalbos, kad pastiprintų visą šeimą.
Kaip elgtis su vaiku, kuris pasiduoda? Svarbu padėti jam atgauti drąsą. Padrąsinkite jį bandyti, net jei jam nepasisektų. Skirkite dėmesio jo pastangoms, o ne tik rezultatams. Galima kartu su vaiku ieškoti sprendimų, kaip įveikti sunkumus.
Hiperaktyvumas ir jo adlerietiškas supratimas
Hiperaktyvumas - dažnai pasitaikantis elgesio sutrikimas, pasireiškiantis dideliu aktyvumu, padidėjusiu judrumu, nesugebėjimu sukaupti dėmesio. Hiperaktyvus elgesys paprastai būna tikslingas. Hiperaktyvumas - tai ne tik medicininis, bet ir socialinis sutrikimas.
Diagnozuojant hiperaktyvumą, remiamasi tėvų, auklėtojų, mokytojų pranešimais. Svarbu atskirti tikrus požymių pasireiškimus. Hiperaktyvumas nustatomas iki septynerių metų. Toks elgesys yra daug dažnesnis negu daugumos to paties amžiaus vaikų.
Hiperaktyvumo požymiai:
- Dėmesio sutrikimas: Nesugebėjimas atidžiai klausytis ir susikaupti. Sunku išlaikyti dėmesį atliekant užduotis ar žaidžiant. Neišklauso iki galo užduodamų klausimų. Nesilaiko nurodymų ir neatlieka užduočių. Sunku organizuoti užduotis ir veiklą. Vengia užduočių, reikalaujančių protinio pastangų. Pameta daiktus, reikalingus užduotims atlikti. Lengvai išblaškomas pašalinių dirgiklių. Būna užmaršus kasdieninėse situacijose.
- Impulsyvumas: Atsako į klausimus nebaigus jų užduoti. Sunku laukti savo eilės. Pertraukia kitus ir trukdo.
- Hiperaktyvumas: Nerimastingai judina rankas ir kojas arba vartosi kėdėje. Palieka savo vietą klasėje ar kitose situacijose, kai reikia sėdėti. Bėgioja arba karstosi, kai tai nedera. Sunku ramiai žaisti ar užsiimti kita veikla. Nuolat juda. Daug kalba.
Hiperaktyvūs vaikai negali kontroliuoti savo norų, įgeidžių, troškimų, atlikti užduotis iki galo, nuosekliai mokytis. Jie dažnai pradeda netinkamai elgtis - garsiai šūkauti, plepėti, žaisti. Šie vaikai patiria sunkumų tiek socialinėje, tiek akademinėje srityse.
Hiperaktyvūs vaikai dažnai būna atstumtieji, nejautrūs kitiems, savimi nepasitikintys. Pradinėse klasėse dažnai pablogėja santykiai su mokytoju. Jiems "lipdomos" įvairios "etiketės". Nors šie vaikai turi normalų intelektą, bet nesugeba pasinaudoti savo intelekto galiomis.
Mergaičių ir berniukų santykis, sergančių hiperaktyvumu, yra nevienodas. Autoriai pateikia nevienodą berniukų ir mergaičių santykį - tarp 4:1 ir 9:1.
Dažniausia priežastis - organinis galvos smegenų pažeidimas. M.A. Stiuartas ir Dž. Morisonas (J. Stewart and J. Morrison) išskyrė tris pagrindinius (biologinius, psichologinius ir nesocialinius) faktorius. E.S. Betlo (E.S. Bethell) akcentuoja nepriimantį vaiko tokio, koks jis yra, emociškai šalto, kritiško.
Hiperaktyvumą galima pažvelgti kaip į išmoktą reagavimo būdą. Dėl socialinio pastiprinimo vaikas elgiasi taip, kaip jam naudinga. Vaikas gauna dėmesį, išvengia atsakomybės. Adlerio teorijos kontekste hiperaktyvumas gali būti suprantamas kaip vienas iš būdų kompensuoti menkavertiškumo jausmą arba kaip pasekmė netinkamai išreikštų siekių.
Agresyvumas: priežastys ir adlerietiškas požiūris
Agresyvumas kelia daug problemų. Agresija nėra vaiko charakterio dalimi. Agresija žeidžia abi konfliktuojančias puses. Agresyvumo aktas baigiasi nusikaltimu.
Agresyvumas - tai reiškinys, o agresija - elgesio forma. Agresija - tai priešiškas elgesys, kuriam būdinga įžūlus pranašumo demonstravimas ar net jėgos naudojimas kito žmogaus atžvilgiu. Agresija gali būti verbalinė (žodinė agresija) ir fiziniu smurtu (fizinė agresija). Agresija kyla kaip reakcija į konfliktą, frustraciją.
Biologinė agresyvumo teorija teigia, kad agresija yra įgimta, tai instinktyvios žmogaus prigimties dalis, kurios negalima slopinti. Tokia tikslinga iškrova yra vadinama katarsiu.
Frustracinė agresyvumo teorija teigia, kad agresiją sukelia kryptingo elgesio blokavimas. Stipresnė frustracija sukelia stipresnę agresiją. Meilės, saugumo blokavimas sukelia ypač didelį agresyvumą.
Socialinio išmokimo teorija teigia, kad vaikai mokosi agresyvaus elgesio stebėdami ir mėgdžiodami kitus. Nuolatinis fizinis smurtas prieš vaikus, kai vaikai, kurie buvo skriaudžiami tėvų, patys dažniau yra agresyvūs. Agresyvaus elgesio modeliavimas taip pat svarbus. Vaikai gali imituoti agresyvų elgesį, kurį jie mato aplinkoje.
Tėvų auklėjimo nenuoseklumas: nepakankama priežiūra, nuoseklios disciplinos stoka. Vaikai tarsi nepatiria neigiamų pasekmių dėl netinkamo elgesio, taigi jis pastiprinamas. Suvokimo klaidos - prieštaringi stimulai interpretuojami kaip agresyvūs. Elgdamiesi agresyviai vaikai vis daugiau agresijos susilaukia iš aplinkos ir taip tarsi patvirtina savo nuostatą, kad kiti žmonės yra agresyvūs. Didėja ir agresija, ir atstūmimas. Sutrikusi moralinė normų raida. Vaikai dažnai nesuvokia, jog jų elgesys yra žalingas, netinkamą elgesį suvokia kaip patrauklų ir naudingą geram įvaizdžiui. Draugų įtaka - bendravimas su netinkamo elgesio draugais didina paties vaiko netinkamo elgesio tikimybę. Bendraamžių atstūmimas dažnai sukelia agresiją.
Adlerio teorijoje agresyvumas gali būti suprantamas kaip bandymas kompensuoti menkavertiškumo jausmą per dominavimą ir kontrolę. Tai gali būti ir bandymas įrodyti savo jėgą, kai vaikas jaučiasi silpnas ar bejėgis.
Kaip padėti vaikui, linkusiam į agresyvumą? Padėti vaikui susiprasti savo jausmuose, suvokti savo emocijas. Sukurti vaikui tokias sąlygas, kurios leistų jam kontroliuoti savo elgesį. Mokyti atsipalaidavimo, susivaldymo technikų, kai, prieš ką nors pasielgiant, išmokstama nusiraminti. Kalbantis su vaiku, paaiškinti, kas yra "auka", kad kiti vaikai nenori bendrauti su tais, kurie juos skriaudžia. Tinkamai reaguojant situacijoje, kai vaikas elgiasi netinkamai (pvz., muša kitus vaikus), imtis ryžtingų priemonių - atskirti nuo kitų vaikų, kad pabūtų kurį laiką vienas. Užsiimti su vaiku bendra veikla, fiziniu aktyvumu. Kartu su vaiku išdykauti ir žaisti. Ugdyti vaiko pasitikėjimą savimi, pastiprinant jo geriausių savybių pasireiškimą. Svarbiausia parodyti vaikui, kad jis yra mylimas toks, koks jis yra.
Individualiosios psichologijos terapija vaikų elgesio problemoms spręsti
Individualioji psichologija sunkumų turintiems vaikams bei jų tėveliams pagalbos kelią bando nutiesti per netinkamų vaikų elgesio tikslų pažinimą ir koregavimą. Keturis netinkamus vaikų elgesio tikslus suformavo žymiausias Alfredo Adlerio mokinys Rudolfas Dreikursas. Šie tikslai pagrįsti esminiais vaiko poreikiais, kurių nepatenkinęs socialiais, bendradarbiavimu grįstais būdais, vaikas pradeda elgtis netinkamai.
Tyrimo tikslas - nustatyti vaikų emocinių ir elgesio sunkumų kitimo ypatumus, taikant individualią Adlerietišką žaidimų terapiją. Tyrime dalyvavo 22 šešerių - vienuolikos metų amžiaus vaikai (13 berniukų ir 9 mergaitės), kuriems buvo taikoma Adlerietiška žaidimų terapija dėl elgesio ar emocinių sunkumų, kuriuos nurodė tėvai. Trylikai vaikų (t.y. 59 proc. vaikų) žaidimų terapija buvo taikoma mokykloje, kurioje jie mokosi (mokytojų ar tėvų, globėjų prašymu), likusiems devyniems, t.y. 41 proc., - psichoterapiniame centre (visi interesantai, šiuo atveju, buvo tėvai). Tiriamieji dalyvavo individualios žaidimų terapijos užsiėmimuose, kurių trukmė variavo nuo 6 iki 42 užsiėmimų. Užsiėmimai vykdavo kartą per savaitę, sutartu laiku, neskaitant atostogų ar ypatingų atvejų, dėl kurių tiriamasis į terapinius užsiėmimus atvykti negalėdavo. Kiekvieno žaidimų terapijos užsiėmimo trukmė - 50 min. individualaus darbo su vaiku. Užsiėmimai buvo vedami remiantis A. Adler teoriniais principais: pagarba vaikui, šilti ir draugiški santykiai, vaiko jausmų pripažinimas ir jų atspindėjimas tokiu būdu, kad tai padėtų vaikui suprasti save ir aplinkinį pasaulį, vadovavimo žaidimui nebuvimas, apribojimų, kurie reikalingi susieti žaidimų kambarį su realiu pasauliu, sukūrimas.
Terapijos pradžioje ir pabaigoje vaikų tėvų buvo prašoma užpildyti klausimynus apie vaikų nusiskundimus. Terapijos metu terapeutas įvertindavo vaiko stipriąsias puses (bendrumo jausmą, savęs reikšmingumą, kompetencijos pojūtį bei drąsą).
Tyrimo rezultatai parodė, kad žaidimų terapija turėjo teigiamos įtakos vaikų emocinių bei elgesio problemų pokyčiui. Hiperaktyvumo / impulsyvumo problemos žaidimų terapijos metu nepakito, tačiau po užsiėmimų sumažėjo vaikų dėmesingumo, atsiskyrimo bei agresyvumo problemos. Taip pat nustatyta, kad po žaidimų terapijos vaikai jautėsi drąsesni, kompetentingesni, stipriau išreikštas buvo jų bendrumo jausmas, be to vaikai jautėsi labiau reikšmingais. Nustatyta, jog bendras vaikų psichologinės sveikatos pagerėjimas yra susijęs su žaidimų terapijos trukme. Detaliau išanalizavus turimus duomenis, rezultatai atskleidė, kad elgesio (atsiskyrimo, agresyvumo) problemų pokytis siejosi su žaidimų terapijos užsiėmimų skaičiumi, tuo tarpu emocinių bei dėmesio problemų kitimas nuo žaidimų terapijos užsiėmimų skaičiaus nepriklausė. Taip pat pastebėta, jog žaidimų terapijos trukmė neįtakojo vaikų drąsos, kompetencijos ir bendrumo jausmų pokyčių, bet turėjo teigiamos įtakos vaikų savęs reikšmingumui.
Tyrimas atskleidė, jog vaikų emocinių problemų kitimas žaidimų terapijos metu neturėjo įtakos vaikų elgesio problemų kitimui, ir atvirkščiai. Tačiau nustatyta, kad emocinių problemų kitimas turėjo neigiamos įtakos vaikų dėmesingumo problemų kitimui, bet nebuvo susijęs su vaikų atsiskyrimo bei agresyvumo problemų kitimu. Elgesio problemų kitimas nebuvo susijęs su dėmesingumo problemų kitimu. Nepatvirtinta prielaida, kad vaikų drąsos, kompetencijos, bendrumo bei savęs reikšmingumo jausmų kitimas yra tarpusavyje susiję. Taip pat minėtųjų stipriųjų pusių kitimas nebuvo susijęs su vaikų bendros psichologinės sveikatos pagerėjimu ir elgesio problemų kitimu. Vis dėlto, patvirtinta, kad stipriųjų pusių kitimas buvo susijęs su vaikų emocinių problemų kitimu. Pastebėta, kad yra neigiamas ryšys tarp vaikų emocinių problemų pokyčio bei vaikų drąsos jausmo kitimo. Nustatyta, kad vaikų bendram psichologinės sveikatos pagerėjimui bei emocinių ir dėmesingumo problemų kitimui žaidimų terapijos lankymo vieta įtakos neturi. Pastebėta, kad savęs reikšmingumo jausmas labiau padidėjo vaikams, lankiusiems žaidimų terapiją psichoterapijos centre, nei tiems, kurie terapiją lankė mokykloje. Žaidimų terapijos lankymo vieta turėjo įtakos vaikų elgesio problemų kitimui. Nors atsiskyrimo tendencijos pokytis skirtingose žaidimų terapijos lankymo vietose nesiskyrė, tačiau agresyvumo problemų kitimas skirtingose terapijos lankymo vietose skyrėsi.
Elgesio ir emocijų sutrikimai - tai grupė sutrikimų, kurie pasireiškia elgesio ir (ar) emocinėmis reakcijomis, kurios stipriai skiriasi nuo įprastų amžiaus ir kultūros normų, nėra laikina reakcija į stresą keliančias situacijas bei pasireiškia nuolat bent dviejose skirtingose gyvenimo srityse. Šią sutrikimų grupę sudaro tarpusavyje skirtingos smulkesnės sutrikimų grupės: elgesio sutrikimai; emocijų sutrikimai; aktyvumo ir (ar) dėmesio sutrikimai. Nepaisant to, kad visi šie sutrikimai tarpusavyje skiriasi, tačiau visi stipriai veikia vaiko prisitaikymą kasdienybėje.
Emocijų ir (ar) elgesio sunkumų pasitaiko daugumos žmonių kasdienybėje vienu ar kitu gyvenimo periodu. Dėl šios priežasties būna, kad vieno ar kito emocijų ir elgesio sutrikimo etiketė klijuojama vaikui net ir tada, kai vaiko patiriami simptomai neatitinka sutrikimo apibrėžimo. Svarbu suprasti, kad elgesio ir emocijų sutrikimai stipriai veikia vaiko prisitaikymą gyvenime, kelia nemažai iššūkių tiek jam, tiek aplinkiniams, todėl kalbėjimas apie šiuos sutrikimus ir žinojimas, kokiais požymiais jie pasižymi, gali padėti ne tik išvengti netinkamo etikečių klijavimo, tačiau ir rasti efektyvią pagalbą.
Vaikų elgesio sutrikimai: Jau iš pavadinimo galima suprasti, kad elgesio sutrikimų atveju daugiausiai iššūkių kyla būtent dėl vaiko elgesio - pasireiškia pasikartojantis ir nuolatinis agresyvus, provokuojantis, įžūlus elgesys. Tam, kad būtų nustatyti šie sutrikimai, simptomai turi trukti ilgiau nei 6 mėnesius bei jie turi skirtis nuo vaiko amžiui būdingų elgesio ypatumų. Išskiriami du pagrindiniai elgesio sutrikimai: prieštaraujančio neklusnumo sutrikimas ir elgesio sutrikimas (asocialus elgesys). Prieštaraujančio neklusnumo sutrikimas pasireiškia nepaklusnumu, pastoviais konfliktais su autoritetu, ginčais su suaugusiais, dažnais atsisakymais vykdyti suaugusių reikalavimus, taisyklių pažeidimais, kitų kaltinimu. Prieštaraujantis elgesys paprastai pasireiškia ir yra laikomas normaliu apie 3-4 vaiko gyvenimo metus, tačiau, jei toks elgesys išlieka ar net padažnėja vaikui augant, šis elgesys jau laikomas problema ir gali būti naudingas įvertinimas dėl galimo prieštaraujančio neklusnumo sutrikimo.
Elgesio sutrikimas (asocialus elgesys) pasireiškia nuolatiniu kitų teises ir amžių atitinkančias visuomenės nustatytas elgesio normas pažeidžiančiu elgesiu. Jam būdingas agresyvus elgesys (muštynių iniciavimas, žiaurus elgesys tiek su žmonėmis, tiek su gyvūnais, tyčinis skausmo kėlimas, žeminimas, kankinimas), kitų nuosavybės gadinimas, melavimas, vagystės, taisyklių pažeidimai, bėgimas iš namų.
Vaikų emociniai sutrikimai: Emociniai sutrikimai paprastai skiriasi nuo elgesio sutrikimų, nes dažniausiai vaikai, patiriantys emocinius sunkumus, kenčia viduje, todėl juos sunkiau pastebėti. Dažniausi emocinių sutrikimų požymiai yra nerimas, nuolatinė liūdna nuotaika, irzlumas, jautrumas, vienišumas, įprastos veiklos vengimas, susidomėjimo praradimas, įtampa, nuovargis. Emociniai sutrikimai yra skirstomi į dvi grupes - nerimo ir nuotaikos sutrikimus. Nerimo sutrikimai susiję su streso/baimės sistemos disfunkcija, pasireiškia stipriu nerimu, kuris trunka ilgą laiką, gali kilti be aiškios priežasties, gali tapti nekontroliuojamu ir stipriai trukdyti kasdienei veiklai. Nerimo sutrikimams priskiriami generalizuoto nerimo sutrikimas, obsesinis kompulsinis sutrikimas, panikos sutrikimas, specifinės fobijos, atsiskyrimo nerimo sutrikimas, selektyvus mutizmas, socialinė fobija, potrauminio streso sindromas. Nuotaikos sutrikimams būdingas pasitenkinimo jausmo praradimas, žema savivertė, užsisklendimas, dėmesio koncentracijos pablogėjimas. Dažniausiai pasitaikantis nuotaikos sutrikimas - depresija.
Aktyvumo ir (ar) dėmesio sutrikimai: Aktyvumo ir (ar) dėmesio sutrikimas - trečia grupė sutrikimų, sudarančių elgesio ir emocijų sutrikimus. Jam būdingas padidėjęs aktyvumas, impulsyvumas ir dėmesio trūkumas. Vaikams, kuriems būdingas aktyvumo ir (ar) dėmesio sutrikimas būdingas sunkumas sulaukti savo eilės, atidėti kažką malonaus, nuolatinis judėjimas, bėgiojimas, triukšmavimas, silpna dėmesio koncentracija, sunkumas užbaigti pradėtą darbą. Tam, kad būtų nustatytas šis sutrikimas, jo požymiai turi pasireikšti bent dviejose skirtingose aplinkose (pavyzdžiui, ir namie, ir mokykloje), dažniausiai išryškėja ikimokykliniame amžiuje. Priklausomai nuo pasireiškiančių požymių, šis sutrikimas skirstomas į dėmesio (būdinga silpna dėmesio koncentracija), aktyvumo (būdingas sunkumas sulaukti savo eilės, nuolatinis judėjimas) bei aktyvumo ir dėmesio sutrikimus (būdinga tiek silpna dėmesio koncentracija, tiek stipriai išreikštas aktyvumas).
Priežastys, rizikos veiksniai: Kadangi emocijų ir elgesio sutrikimų grupę sudaro tarpusavyje pakankamai skirtingi sutrikimai, tai ir jų priežastys ar rizikos veiksniai tarpusavyje gali skirtis. Pavyzdžiui, dažniausiai įvardijama svarbiausia aktyvumo ir (ar) elgesio sutrikimų priežastis - neurologinės kilmės smegenų veiklos pakitimai bei paveldimumas. Tuo tarpu, nors elgesio sutrikimai taip pat gali atsirasti dėl biologinio paveldimumo aspekto, tačiau rizikos veiksniais laikomi ir šeimos aplinka, priešiškas, šiukštus tėvų elgesys, smurtas, nepriežiūra, apleistumas, alkoholizmas ar kivirčai šeimoje, rizikinga kaimynystė. Emocinių sutrikimų atsiradimo priežastys taip pat gali būti paveldimumas, tačiau taip pat ir vaiko patiriami stresiniai įvykiai, konfliktai. Taip pat svarbu paminėti, kad kaip egzistuoja rizikos veiksniai, kurie gali prisidėti prie sutrikimo atsiradimo, taip pat egzistuoja ir apsauginiai veiksniai, kurie gali sumažinti sutrikimo atsiradimo riziką.
Diagnostika ir gydymo galimybės: Pastebint, kad vaikui būdingos anksčiau aptartos emocinės ar elgesio reakcijos, svarbu kreiptis profesionalios pagalbos ir pasikonsultuoti su vaikų - paauglių psichologu ir (arba) psichiatru. Kokios yra gydymo galimybės? Psichoterapija, elgesio terapija, vaistai. Kadangi elgesio ir emocijų sutrikimai tarpusavyje nėra vienodi, tai gali skirtis ir pagalbos būdai. Kai kurie iš elgesių ir emocijų sutrikimų turi medikamentinį gydymą, kurį gali paskirti gydytojas psichiatras įvertinęs vaikui būdingus simptomus. Taip pat, dažnai rekomenduojama ir kompleksinė pagalba - vaistai ir psichologo/psichoterapeuto konsultacijos kartu. Kartais gydymas vaistais nėra paskiriamas, tokiu atveju dažniausiai rekomenduojamos vaikų - paauglių psichologo/psichoteraeuto konsultacijos.
Kaip tėvai ir pedagogai gali padėti vaikams? Šalia specialistų pagalbos yra tikrai nemažai dalykų, kuriuos galima taikyti namuose. Svarbu žinoti, kad fizinis aktyvumas, tinkama mityba, miego įpročiai taip pat labai stipriai susiję su vaikų elgesiu ir kylančiomis emocijomis, tad šių dalykų užtikrinimas gali stipriai prisidėti prie geresnės vaikų savijautos. Taip pat, bet kurio sutrikimo atveju svarbus domėjimasis vaiku, kalbėjimas su juo, ryšio mezgimas ir stiprinimas - svarbu siųsti žinutę, kad jis rūpi ir Jūs visada būsite pasiruošę išklausyti, o išklausę nevertinti ar nekaltinti. Pomėgių skatinimas ir palaikymas gali prisidėti prie geresnė savijautos. Kai kalbame apie elgesio ir aktyvumo ir (ar) dėmesio sutrikimus, ypatingai svarbios tampa namie esančios ribos ir taisyklės - ribų svarbu laikytis nuosekliai, svarbu, kad jų nebūtų per daug, vaikas apie jas žinotų. Aiškios dienotvarkė, rutina būti labai naudinga. Galiausiai, labai svarbu pozityviai pastebėti vaiką - pasidžiaugti juo, įvardinti, kai jam pavyksta, jis stengiasi, pastebėti ir įvardinti jo stipriąsias savybes, padrąsinti.
tags: #adlerietiskas #vaiko #elgesio
