Ar kada nors radote savo seną dienoraštį? Skaitėte jį? Ir ką? Aš radau du tomus. Praėjus daugeliui metų. Buvau net parašius kiek. Ištryniau. Ufff. Graži beveik pirmos didelės meilės istorija - taip aš ją prisiminiau, kol neperskaičiau archyvų. Dvidešimtmetė studentė, aplankiusi močiutę Vilniaus ligoninėje, važiuoja namo liepos mėnesį… Tranzuoja. Sustoja 18 metų vyresnis žilstelėjęs architektas (kaip paaiškėja gerokai vėliau). Saugu - žmogus su šunimi. Užsukam pas jo draugą, grybaujam, pametam miške šunį, geriam kavą, paveža mane iki didesnio miestelio ir pasikeičiam telefonais. Ir prasideda 6 metų istorija verta rašytojo plunksnos - su fantastiškais sutapimais, kino kadrų vertais epizodais ir indiškų filmų aistromis. 6 metų istorija, kurią reikėjo pabaigt po poros savaičių ir visiems būtų buvę sveikiau. Skaitau dienoraštį ir kraupstu - naivi, jautri, užjaučianti, paslaugi, dėmesinga, pateisinanti. Be stuburo, kartais net atrodo - visai be lašo savigarbos, jauna, tyra manipuliacijų ir aplinkybių auka. Ir gėda, ir gera skaityti, nes matau ten save visai nepadailintą, tikrą.
Žiūriu į savo mažąją, kuri kaip tik panašaus amžiaus ir galvoju, kad ji niekada taip iš proto nesikraustytų, niekada taip nesielgtų, niekada tokia kvaiša nebūtų… Išaugo mergina, žinanti savo vertę. Kodėl nauja karta kitokia, labiau racionali? Nes jie daugiau mato ir daugiau supranta? Nes jiems lengva online rasti visokiausių istorijų ir sužinoti, kaip elgtis tam tikroj situacijoj? Šitą Linos Vėželienės straipsnį skaičiau šiemet sausio pabaigoje, balsu, draugei mašinoje kažkur tarp Kauno ir Kėdainių ir pamaniau, kad jį kaip poterius turi išmokt visos merginos dar mokykloje. Ir bent jau įskaitą kokią gaut. Privaloma tvarka. Kaip rašo Lina Vėželienė “Besistengdamos turėti nors kokį vyrą šalia savęs, moterys imasi saviapgaulės. Esmė ta, kad moterys visada pateisina vyrus. Po velnių, kad jie taip pateisintų mus, kaip mes esam linkusios pateisinti juos. • Jei jūs galite jį rasti, tai ir jis galės rasti jus. • Yra pasaulyje vienas vaikinas, kuris norės pranešti visiems ir visam pasauliui, kad jis jūsų vaikinas. • Žmonės pastoviai kalba apie tai, kokie jie yra iš tikrųjų. Skaitykit, šitos citatos iš straipsnio nevertos nė dalies jo. Skaitykite viską iš eilės. Ir pamatysit save, savo pateisinimus, savo klaidas ir saviapgaules. Mokykitės atmintinai, jei reikia. Čia visas straipsnis.
Dienoraščio rašymas yra viena nykstančių veiklų, kuri mus moko vienatvės meno - susitelkti į save. Ir nors dabar populiarūs vieši dienoraščiai (tinklaraščiai), tačiau jie yra kiek kitokios prigimties nei dienoraščiai, rašomi tik sau. Viešų dienoraščių pagrindinė prielaida - iš anksto suvokiamas santykis su išore ir su savo auditorija, todėl ir lūkesčiai rašant pasikeičia. Tokie dienoraščiai yra rašomi tam, kad būtų skaitomi, suvokiami, į juos būtų reaguojama. Daugelis menininkų, rašytojų, dailininkų dienoraštį rašydavo nuolat. Pavyzdžiui, amerikiečių žurnalistės ir rašytojos Joan Didion knygoje „Magiškojo mąstymo metai“ (angl. The Year of Magical Thinking), pasakojančioje apie vyro netektį, ji atseka įvykius iš dienoraščių (angl. journals), kuriuose visą laiką fiksuodavo paprasčiausias gyvenimo detales. Pavyzdžiui, ką jie kartu su vyru valgė, kokios muzikos klausėsi, kokį vyną gėrė, kokias knygas skaitė, likus vos kelioms dienoms iki mirties. Kodėl įvairūs menininkai apskritai rašo dienoraščius? Ką juose fiksuoja? Rašytoja, žurnalistė Joan Didion. Jau minėtoji amerikiečių žurnalistė ir rašytoja Joan Didion rašė tam, kad gyventų ir suprastų, apie ką, kaip ir kodėl rašo. Savo mintimis ji dalinosi viename iš ankstyvųjų esė „Apie dienoraščio rašymą“. Esė buvo išspausdinta 1968 m. knygoje „Gūrinant Betliejaus link“ (angl. „Kodėl aš užsirašau dalykus? Tam, kad prisiminčiau, žinoma. Bet kas buvo tai, ką tiksliai norėjau atsiminti? Kiek to iš tiesų įvyko? Ar apskritai vyko? Kodėl apskritai rašome dienoraščius? Labai lengva save apgauti dėl visų priežasčių. Postūmis užsirašinėti dalykus yra keistai įtraukiantis ir nepaaiškinamas tiems, kurie tokio postūmio neturi. Atrodytų, kad ši manija lyg ir prasideda, o lyg ir ne - lopšyje. Nors nuolat jaučiausi priversta užsirašyti dalykus nuo tada, kai buvau penkerių, abejoju, kad mano dukra kada nors turės [šią maniją]. Ji - palaimintas ir atviras vaikas, nuolat besidžiaugiantis gyvenimu tokiu, kaip jis pats save pateikia jai ir nebijantis eiti miegoti ir vėliau pabusti. J. Didion taip pat supranta terapinę dienoraščio galią - sudėtingais laikotarpiais jis primena apie tai, ką reiškia gyventi tada, kai viskas aplink buvo skaidriau ir šviesiau: „Prisiminti, ką reiškė būti manimi. Rašytojas Franzas Kafka. Prancūzų kilmės kolumbiečių rašytoja Anaïs Nin pati parašė daugybę dienoraščių tomų (16) ir iki pat mirties neatsisakė šio įpročio. Dažniausiai dienoraščiuose ji kalbėdavo apie meilę, džiaugsmą, gyvenimo prasmę, ieškodavo paaiškinimų, kodėl emocinė savijauta svarbi kūrybingumui. 1946 m. Dortmuto universitete Anaïs pasakojo apie tai, kodėl jai svarbu rašyti dienoraštį. „Rašydama dienoraštį supratau, kaip apčiuopti gyvas akimirkas. Dienoraščio rašymas padėjo man suvokti pagrindinius taškus, kurie yra esmingi rašymo gyvumui. Kai kalbu apie asmenišką dienoraščio ir paprasto rašymo ryšį, svarbą, nesistengiu pritaikyti šios patirties visiems, tiesiog noriu parodyti, kaip šio įpročio vaisiai gali būti „perkelti“ į kitas rašymo formas. Svarbiausi iš jų - natūralumas ir spontaniškumas. Šie dalykai išsiskleidė, kaip pastebėjau, iš mano laisvės pasirinkti: dienoraštyje rašiau tik apie tuos dalykus, kurie man iš tiesų rūpi, apie jausmus, kurie tuo metu buvo stipriausi. Supratau, kad ši aistra ir entuziazmas sukūrė gyvumą, kuris dažniausiai dingsta formaliuose darbuose. Britų rašytoja Virginia Woolf mąstė apie dienoraščio rašymą kaip apie tokį, kuris leidžia mums pasiekti pačias giliausias mąstymo kerteles, išvengti savęs stabdymo ir cenzūravimo. „Rašymas tik savo akiai - tikrai geras užsiėmimas. Atlaisvina raiščius. Nekreipi dėmesio į klaidas ir suklupimus. […] Taip pat pažymiu, kad dienoraščio rašymas nėra laikomas tikru rašymu: ką tik dar kartą perskaičiau metų dienoraštį ir buvau sukrėsta to, kaip jis atsitiktiniais sparčiais šuoliais supasi, kartkartėmis tikrai visiškai nepriimtinai mėšlungiškai krūpčioja ant akmenuoto grindinio. Tačiau vis tiek, jei nebūčiau rašiusi greičiau, nei pati greičiausia rašomoji mašinėlė gali pakelti, jei tik būčiau sustojusi ir pradėjusi regzti mintį, nebūčiau apskritai rašiusi. Šio metodo gerumas yra tas, kad jis atsitiktinai sušluoja keletą paklydėlių minčių, kurias, jei nuolat galvočiau, būčiau atmetusi. Virginia Woolf. V. Woolf pažymi, kad dienoraščio rašymas jungia mūsų dabarties, praeities ir ateities savastis. „Nepaisydama visų šių virpulių, manau, turėčiau ir toliau rašyti dienoraštį. Galvojau, kad jau sudėliojau dienoraščiui tinkamą stilių - tokį stilių, kuris tiko po arbatos, patogiai šviesiai valandai. Tačiau pasirodo, kad stilius, kurį pasiekiau, nebėra toks lankstus. Nesvarbu. Žaviuosi senąja Virginia, kuri užsideda savo skaitymo akinius 1920 m. kovą ir neabejodama siūlo man tęsti. Sveikinuosi su jumis, mano mielieji vaiduokliai! Mąstau, kad 50 metų nėra jau toks didis amžius. Būsimas Nobelio premijos laureatas, rašytojas Gide, būdamas vos 21-erių, galvojo apie dienoraščio rašymo prasmę. Vėliau iki pat mirties, 60 metų, rašytojas toliau rašė dienoraštį. Tai buvo vienas iš jo kasdienių įpročių. „Kai tik galiu į šį dienoraštį rašyti tikrai nuoširdžias mintis, turiu imtis užduoties išnarplioti visus siūlus mano užsikišusioje smegeninėje, sudrumsti visas dulkes. Po metų A. Gide’as toliau mąsto apie dienoraščio rašymą: „Dienoraštis naudingas per įvairias sąmoningas, intencionalias ir skausmingas dvasines pervartas. Tada nori geriau suprasti, kokioje vietoje esi. Jau seniai nebelaikomas tik vieno asmens individualia istorija yra Annos Frank Antrojo pasaulinio karo metais rašytas dienoraštis. Pati Anna dienoraštyje taip pat paliečia dienoraščio prasmės klausimus: „Tokiam žmogui kaip aš labai keista turėti įprotį rašyti dienoraštį. „Doriano Grėjaus“ autorius, rašytojas Oskaras Wilde’as, kaip būdinga jam, neslėpė susižavėjimo savo dienoraščių kokybe: „Niekada niekur nekeliauju be savo dienoraščių. 1957 m. viename iš dienoraščių įrašų rašytoja Susan Sontag taip pat aptarė asmeninio, slapto dienoraščio rašymo prasmę: „Paviršutiniška suprasti dienoraštį tik kaip privačių, slaptų minčių saugyklą - kaip kad patikėtinę, kuri yra kurčia, kvaila ir neraštinga. Dienoraštyje ne tik išreiškiu save atviriau, nei atsiverčiau kokiam kitam žmogui. Dienoraštyje aš kuriu save. Jis yra mano savasties kūrybos įrankis. Jis parodo mane kaip emociškai ir dvasiškai nepriklausomą. Rašytoja, filosofė, režisierė Susan Sontag. Kiek vėliau, 1966 m., S. Sontag esė apie Albert’o Camus dienoraščius rašė: „Žinoma, rašytojo dienoraštis neturi būti vertinamas paprasto dienoraščio kategorijomis. Rašytojų dienoraščiai turi ypatingą funkciją: jie po trupinėlį sukuria patį rašytoją, jo tapatybę. Dažniausiai rašytojų dienoraščiai yra pilni pasvarstymų apie valią: valią rašyti, valią mylėti, valia atsisakyti meilės, valią toliau gyventi. Dienoraštyje jie atsiskleidžia kaip savo pačių herojai.
Vaikams būtina pamatyti pasakų pasaulį tam, kad pažinęs beribes vaizduotės pasaulio galimybes jis niekuomet neatsimuštų į sieną - žinių, prasmės, smalsumo gyventi ir pažinti. Karantino ir vasaros laikotarpiu, kai vaikų klausimą „ką veikti?“ dažnai norime atremti filmukais ar naujais žaislais, „Raganiukės“ teatro kūrybinė grupė kviečia pagalvoti apie vaikams siūlomo turinio prasmę ir galimas alternatyvas. Ginti įprotį vaikus apstatyti išmaniaisiais žaislais, pramogine literatūra ir filmukais galėtumėte sakydami, kad jie „prifarširuoti“ naudingų pasaulio pažinimo faktų, o išmanūs žaislai vaiką supažindina su technologijomis ir jų galimybėmis. Bet kur įsiterpti ir išsikeroti taip svarbiai ir naudingai vaiko vaizduotei, jei dažno šiuolaikinio filmuko vaizdai keičiasi kas kelias sekundes, o išmanieji žaislai viską daro - eina, važiuoja, skrenda, kalba - patys? Vertingas, prasmę turintis kūrinys ar veikla turi ne tik sudominti, pralinksminti ir prikaustyti dėmesį, bet ir kurstyti vaizduotę, lavinti laisvąjį mąstymą bei, tuo pačiu, žmogaus laimei esminį emocinį intelektą. Tokią galimybę suteikia daugiasluoksnė kūryba - pasakos, vaikų teatrai, menas, lėti filmukai - užsiėmimai, kurie savo esybe yra ne iki galo užpildyti, tiksliau, užsipildo tada, kai turi auditoriją, žmogų, kurio vaizduotėje gali atgyti. Tik įjungęs savo fantaziją vaikas gali priversti paprastą popierinį lėktuvėlį skristi ir tik atkakliai siekiant tikslo bei patikėjus stebuklu pasakoje - ir gyvenime - pasiekiama laiminga pabaiga. Kviesdamas nepamiršti svajoti, „Raganiukės“ teatras karantino laikotarpiu laikinai savo veiklą perkėlė į ekranus. Teatro kūrybinė grupė ėmėsi kurti vaidybinius filmukus, kuriuose jau pamilti pasakų herojai leidžiasi į nuotykius ir vaikus kviečia keliauti kartu. Be ypatingų specialiųjų efektų, animacijos ir su gera doze vaizduotės kuriami iki 10 minučių trukmės filmukai, kuriuose lėtai, vaikams suprantama kalba ir simboliais narpliojamos draugystės, meilės, iššūkių, pasaulio pažinimo paslapčių kupinos temos. Tokie filmukai, panašiai, kaip skaitomos ar teatre vaidinamos pasakos, vaiką švelniai veda atradimo, supratimo ir pažinimo keliu - matydami pasaulį per sau suprantamą prizmę, vaikai ima atrasti naujas idėjas ir galimybes. Būtent tai, o ne faktų bagažas, vaikui vėliau leidžia drąsiai priimti jam metamus gyvenimo iššūkius ir rasti atsakymus net pačiose kebliausiose situacijose - juk jos, kitaip, nei faktai, niekada nebūna standartiškos. Sveikintina ir filmukų trukmė - teigiama, kad atsitraukti nuo ekrano ir pereiti prie kito užsiėmimo vaikui lengviau, kai pasakojimas ar jo etapas baigiasi. Kalbėdama apie naujus „Raganiukės“ teatro projektus režisierė R. Urbonavičiūtė sako, kad kurti vaikams - didelė atsakomybė, tam tikra misija. Pasakose, kaip ir gyvenime, dažnai nutinka ir skaudžių, net žiaurių įvykių, tačiau stengimosi to užmaskuoti ir teisinimosi „tu dar per mažas“ vaikų teatre nėra - ir negali būti. Juk būtent čia ir glūdi didžiulė pasakų nauda - vaikui leidžiama suprasti, kad gali būti visaip, tačiau beiselgiantys teisingai, kovojantys už gėrį galiausiai nugalės ir gyvens „ilgai ir laimingai“. Apie tai prieš porą metų išleistoje knygoje „Kodėl mums reikia stebuklo“ kalba ir vaikų pedagogas bei terapeutas B. Bettelheim. Specialistas pažymi, kad tvirtas vertybinis pagrindas ir gyvenimo prasmės atradimas žmogui neateina staiga, sulaukus tam tikro amžiaus. Tam, kad net ir sunkiomis akimirkomis neprarastume meilės savo gyvenimui (dėl ko ir vaikai bei suaugusieji atsiduria psichologų kabinetuose), turime kiekviename gyvenimo tarpsnyje ieškoti prasmės, atitinkančios „tuometinį mūsų dvasios ir proto raidos tarpsnį“. Gal tai ir turėjo galvoje genijus A. Einšteinas?
Lina Vėželienė straipsnyje „Besistengdamos turėti nors kokį vyrą šalia savęs, moterys imasi saviapgaulės“ teigia, kad moterys visada pateisina vyrus. Ji siūlo, kad vyrai taip pat pateisintų moteris. Pasaulyje yra vienas vaikinas, kuris norės pranešti visiems ir visam pasauliui, kad jis jūsų vaikinas. Žmonės pastoviai kalba apie tai, kokie jie yra iš tikrųjų. Skaitykite viską iš eilės. Ir pamatysite save, savo pateisinimus, savo klaidas ir saviapgaules. Mokykitės atmintinai, jei reikia.
Štai keletas citatų iš straipsnio, kurios gali padėti suprasti, kaip svarbu atpažinti ir vengti saviapgaulės:
- "Jei jūs galite jį rasti, tai ir jis galės rasti jus."
- "Yra pasaulyje vienas vaikinas, kuris norės pranešti visiems ir visam pasauliui, kad jis jūsų vaikinas."
- "Žmonės pastoviai kalba apie tai, kokie jie yra iš tikrųjų."
Knygų lentynoje dažnai atsiduria ir dienoraščiai, kaip svarbus literatūros žanras. Pavyzdžiui, Annos Frank dienoraštis, rašytas Antrojo pasaulinio karo metais, tapo ne tik asmeninės istorijos liudijimu, bet ir pasaulinio masto dokumentu. Jis rodo, kaip dienoraštis gali padėti suprasti istoriją ir žmogaus patirtis.
Knygos, kurios buvo paminėtos 2018 m. apklausoje tarp 7-12 kl. mokinių, daugiausia buvo grožinė literatūra (98%). Tarp populiariausių kūrinių - R. Sepetys „Tarp pilkų debesų“ ir J. Greeno knygos. Taip pat minimi lietuvių autorių kūriniai, kurie sudaro 18% visų skaitytų kūrinių. Tai rodo, kad jaunimas vis dar skaito ir vertina literatūrą.
Dienoraščio rašymas gali būti ne tik asmeninis, bet ir terapinis užsiėmimas. Jis padeda suprasti save, savo jausmus ir patirtis. Kaip teigia rašytoja Joan Didion, dienoraštis yra savasties kūrybos įrankis, kuris padeda atrasti ir suprasti save. Tai taip pat padeda nepamiršti svarbiausių gyvenimo akimirkų ir patirčių.
Kiekvienas žmogus, rašydamas dienoraštį, gali atrasti savo unikalų balsą ir stilių. Tai gali būti laisvas minčių srautas, kaip teigia Virginia Woolf, arba kruopštus detalių fiksavimas, kaip darė Joan Didion. Svarbiausia - rašyti nuoširdžiai ir atvirai, nes dienoraštis yra vieta, kur galime būti savimi be baimės būti sukritikuotiems.
Dienoraščio rašymas gali padėti ugdyti vaikų vaizduotę ir kūrybiškumą. Pasakos, kaip teigia Albertas Einšteinas, yra svarbus elementas vaiko vystymuisi, nes jos skatina vaizduotę ir padeda suprasti pasaulį. Teatras, menas ir lėti filmukai taip pat gali kurstyti vaizduotę ir lavinti laisvąjį mąstymą.
Dienoraščio rašymas padeda suprasti svarbiausius gyvenimo principus ir vertybes. Jis leidžia atrasti prasmę gyvenime ir ugdyti emocinį intelektą. Tai ypač svarbu vaikams, kurie mokosi suprasti pasaulį ir savo vietą jame.
Dienoraščio rašymas yra ne tik savęs pažinimo, bet ir pasaulio pažinimo procesas. Jis padeda suprasti istoriją, kultūrą ir žmogiškąsias vertybes. Tai gali būti svarbus įrankis ugdant asmenybę ir formuojant pasaulėžiūrą.
Galime pastebėti, kad dienoraštis tampa neatsiejama dalimi ne tik asmeninio, bet ir kultūrinio gyvenimo. Jis atspindi mūsų laikmetį, vertybes ir siekius. Todėl svarbu skatinti tiek vaikus, tiek suaugusius rašyti dienoraščius, kad jie galėtų geriau suprasti save ir pasaulį aplink save.
Kaip rašyti, kad tai turėtų terapinį poveikį?
Daugiau nei dešimtmetį Amerikoje praleidę lietuviai susiduria su iššūkiais, kaip išlaikyti savo kultūrinį identitetą. Tačiau net ir toli nuo Tėvynės, jie stengiasi išsaugoti lietuviškas tradicijas ir vertybes. Tai atsispindi ir jų kasdieniame gyvenime, įskaitant dienoraščių rašymą, kuriame jie gali išreikšti savo jausmus ir mintis apie gimtinę.
Tiek dienoraščio rašymas, tiek knygų skaitymas yra svarbus ugdant asmenybę. Vaikai, kurie skaito ir rašo dienoraščius, dažnai būna kūrybiškesni, geriau supranta save ir pasaulį. Tai padeda jiems tapti atsakingais ir sąmoningais piliečiais.
Dienoraščio rašymas yra vertingas įrankis, padedantis suprasti save ir pasaulį. Jis ugdo kūrybiškumą, savimonę ir empatiją. Tai ypač svarbu vaikams, kurie mokosi pažinti save ir aplinkinius.
Apibendrinant, dienoraščio rašymas yra svarbus ne tik asmeniniam, bet ir bendruomeniniam gyvenimui. Jis padeda suprasti save, savo vertybes ir siekius. Tai ypač svarbu vaikams, kurie mokosi pažinti pasaulį ir savo vietą jame.
Kaip rašyti, kad tai turėtų terapinį poveikį?
Dienoraščio rašymas gali būti naudingas įvairaus amžiaus žmonėms. Vaikams tai padeda lavinti vaizduotę, kūrybiškumą ir savimonę. Suaugusiems tai gali būti terapinis užsiėmimas, padedantis suprasti save ir savo patirtis.
Knygų skaitymas ir dienoraščio rašymas yra glaudžiai susiję. Skaitydami knygas, mes plečiame savo akiratį ir gauname naujų idėjų, kurias galime išreikšti dienoraštyje. Tai padeda mums geriau suprasti save ir pasaulį.
Tiek dienoraščio rašymas, tiek knygų skaitymas yra svarbus ugdant asmenybę. Vaikai, kurie skaito ir rašo dienoraščius, dažnai būna kūrybiškesni, geriau supranta save ir pasaulį. Tai padeda jiems tapti atsakingais ir sąmoningais piliečiais.
Galime pastebėti, kad dienoraštis tampa neatsiejama dalimi ne tik asmeninio, bet ir kultūrinio gyvenimo. Jis atspindi mūsų laikmetį, vertybes ir siekius. Todėl svarbu skatinti tiek vaikus, tiek suaugusius rašyti dienoraščius, kad jie galėtų geriau suprasti save ir pasaulį aplink save.
Dienoraščio rašymas yra vertingas įrankis, padedantis suprasti save ir pasaulį. Jis ugdo kūrybiškumą, savimonę ir empatiją. Tai ypač svarbu vaikams, kurie mokosi pažinti save ir aplinkinius.
Dienoraščio rašymas yra viena iš veiklų, kuri padeda mums susitelkti į save, suprasti savo jausmus ir mintis. Tai ypač svarbu šiandienos skubančiame pasaulyje, kai dažnai pamirštame skirti laiko sau. Dienoraštis gali tapti mūsų slaptu draugu, kuriuo galime pasitikėti.
tags: #citata #is #vaiko #dienorascio
