XX amžiuje menininkai vis atidžiau žvelgė į kitas civilizacijas, integruodami neeuropinių kultūrų meną į Vakarų kultūros akiratį ir prikeldami iš užmaršties seniausių laikų kultūrinį palikimą. Išgyvendama žmogiškųjų vertybių krizę ir jausdama dvasingumo stygių, Vakarų kultūra desperatiškai ieškojo transcendentinio pasaulio dvelksmo, žmogaus egzistencijos Esmės. Atrastas ir „užgrobtas“ vis naujas dvasines horizontas kūrė savąjį įsivaizduojamąjį muziejų.
Šį kultūros procesą apmąstęs prancūzų rašytojas ir meno filosofas André Malraux pripažino, kad XX a. kultūriniuose dialoguose ir jų paskatintose meninėse metamorfozėse slypi Vakarų kūrėją slegiantis nerimas. Šis nerimas skatino be paliovos ieškoti autentiškesnių, gilesnių žmogiškumo klodų, sakralumo apraiškų, dvasinės pilnatvės ir absoliuto kitų civilizacijų kūryboje, kurioje menas atliko sakralinę funkciją ir buvo tarsi tiltas tarp Dievo ir žmogaus.
Tyrinėdamas kitų kultūrų meninę kūrybą ir tai, kaip ji perkeliama į Vakarų kultūrą, A. Malraux mąstė apie meno prigimtį, kultūrinius dialogus ir kūrybines metamorfozes, kurios išreiškia gelmines metafizinių reiškinių esmės paieškas. Tai yra keletas svarbiausių aspektų, kuriuos reikia apžvelgti, gvildenant A. Malraux idėjas.
André Malraux: intelektualas ir egzistencinės prozos kūrėjas
André Malraux (Anri Malraux, 1901-1976) yra žinomas prancūzų intelektualas ir egzistencinės prozos kūrėjas, savo kūryboje ieškojęs atsakymų į esminius žmogaus būties klausimus. Jo proza, gretinama su Georges’o Bernanoso, Albert’o Camus ir Jeano Paule’io Sartre’o kūryba, susipynusi su meno filosofijos ir kūrybos psichologijos tyrinėjimais. Nors kai kurios A. Malraux suformuluotos estetikos sąvokos - „įsivaizduojamasis muziejus“, „meno pasaulis“, „kūrybinės metamorfozės“ - išpopuliarėjo, jo estetinių pažiūrų visuma liko didžiųjų estetinių mokyklų ir idėjų nuošalyje. Tik 2009 m. išleistoje knygoje „Menas ir žmogiškasis nuotykis. André Malraux meno teorija“ Derekas Allanas susiejo atskiras A. Malraux kūrybos sritis ir atvėrė vientisą jo idėjų paveikslą, kuris atskleidė literatūros kūriniuose ir meno teorijoje išdėstytų sąvokų sąryšį, meno kaip žmogiškojo nuotykio suvokimą. Tai, kad dažnai nepamatuota kritika buvo nenuoseklaus A. Malraux kūrybos suvokimo pasekmė, taip pat tapo akivaizdu.
Apskritai literatūrinei, teorinei, kultūrinei ir politinei A. Malraux veiklai skirtus veikalus dėl jų gausos ir įvairovės sunku apibendrinti. Vis dėlto derėtų paminėti, kad visapusišką A. Malraux portretą, spalvingą biografiją ir nepaprastai plačią veiklą paskutinėje savo knygoje „Pasirašyta Malraux“ aptarė prancūzų filosofas Jeanas François Lyotard’as.
Tad pradedant tyrinėti konceptualią A. Malraux mintį, negalima išvengti bent atskirų jo gyvenimo bruožų nupasakojimo.
Kelionės ir atradimai: Rytų ir Vakarų dialogas
Baigęs Rytų kalbų institutą Paryžiuje, A. Malraux 1923 m. leidosi į kelionę po prancūzų Indokiniją, kur buvo vykdomi archeologiniai kasinėjimai. Turėdamas polinkį į avantiūras, A. Malraux sumanė su bičiuliu pavogti keletą skulptūrų iš Banteay Srei indų šventyklos Kambodžoje. Šis sumanymas nepavyko ir nors A. Malraux buvo nuteistas kalėti, tačiau prancūzų intelektualų pastangomis išvengė skirtos bausmės. Šią prieštarų kupiną kelionę jis romantiškai pavaizdavo knygoje „Karališkasis kelias“ (La Voie Royale, 1930).
Kai 1925 m. A. Malraux vėl sugrįžo į Saigoną, jis atsidėjo antikolonijinei veiklai ir, užmezgęs glaudžius ryšius su kinų bendruomene, leido jos finansuojamą žurnalą „Indokinija“. Tada ir pradėjo domėtis kinų kultūra ir senovės Indokinijos civilizacijomis (khmerų, Chamo, Vietnamo ir nedidele Mua civilizacija). Taip pat gilinosi į daoizmą ir kitas filosofines sistemas, kurios nuo XIX a. darė didelę įtaką intelektualiniam Europos gyvenimui.
Galime prisiminti, kad jau Arthuras Schopenhaueris kritikavo europietišką individualizmą ir skelbė „valios“ (vitalinės galios) metafiziką, kurią buvo aptikęs Indijos ir Kinijos mąstymo tradicijose. Tolimųjų Rytų mąstymas buvo įsismelkęs į Friedricho Nietzsche’s „gyvenimo“ filosofiją. Šie du intelektualai darė didžiulę įtaką XX a. pradžios prancūzų rašytojams, į kurių gretas įstojęs A. Malraux.
Du pirmuosius „kiniškus“ romanus „Užkariautojai“ (Conquérants, 1928) ir „Žmogaus būtis“ (La Condition humaine, 1933) A. Malraux parašė apkeliavęs Tolimųjų Rytų kraštus. Vaizduodamas politinę ir socialinę kovą, vykusią Kantone ir Šanchajuje, A. Malraux svarstė ir apie tradicinį kinų mąstymą bei tradicijos sandūrą su dabartimi. Tačiau išsamiausiai kinų ir europiečių mąstymo tradicijų, pasaulėžiūrų skirtumus ir savitumą A. Malraux, pasitelkęs epistoliarinį žanrą, išdėstė filosofiniame romane „Vakarų pagunda“ (La Tentation de l’Occident, 1926). Susirašinėjančių kinų ir europiečio dialoguose A. Malraux atskleidžia Vakarų kultūros krizę ir dvasinės tuštumos problemas, kurias jis sieja su krikščioniškosios vertybių sistemos subyrėjimu, individo atsiribojimu ir desperatiška prasmių paieška.
Tad galima sakyti, kad A. Malraux meno prigimties tyrinėjimai, glaudžiai susiję su kelionėmis po Artimuosius ir Tolimuosius Rytus, yra skirtingų kultūrinių tradicijų apmąstymo išdava. Kita vertus, jo meno teorija, kuri daugiausia paremta vizualinių kūrinių analize, neatskiriama ir nuo jo paties literatūrinėje kūryboje keliamų esminių egzistencinių klausimų: kas yra žmogus? Kokia žmogaus būties prasmė? Iš kur ir kur link eina žmonija? Kokia kūrybos ir meno vertė? Kaip menas susijęs su žmogaus būtimi?
Egzistencinė krizė ir meno vaidmuo
Į klausimą, kaip menas susijęs su žmogaus būtimi, meno filosofas pradėjo ieškoti atsakymų po to, kai, 1934 m. skrisdamas į Jemeną ieškoti legendinių karalienės Sabos rūmų, pakliuvo į baisią audrą ir tik dėl laimingo atsitiktinumo liko gyvas. Šis įvykis paliko žymę jo mąstyme ir nepaliaujamai skatino kelti klausimus apie žmogaus lemtį ir būties prasmę. Atsakymų ieškojo ir meno filosofijoje - savo knygoje „Meno psichologija“ (Psychologie de l’art, 1947), kurią pradėjo rašyti dar prieš karą, o vėliau papildė ir perleido pavadinimu „Tylos balsai“ (Les voix du silence, 1965).
Kaip tik paskutinėje šios knygos dalyje „Absoliuto kaina“ A. Malraux svarstė, kodėl Vakarai prarado tikėjimą absoliutu, ir vylėsi, kad prasmės ieškančiam XX a. žmogui galėtų padėti Rytų kultūrų išmintis, kurioje menas atliko sakralinę funkciją.
Sekdamas F. Nietzsche’s mintimis, A. Malraux pripažino gilią Vakarų kultūros krizę ir fundamentalių vertybių sistemos subyrėjimą. Knygoje „Štai taip Zaratustra kalbėjo“ F. Nietzsche’s ištartus žodžius „Dievo nebėra“, „jis jau miręs“, A. Malraux suvokė ne kaip tikėjimo nyksmą, o kaip sugriuvimą krikščioniškos vertybių sistemos, kuri grindė Vakarų pasaulio suvokimą, teikė gyvenimui prasmės ir apibrėžė žmonių tarpusavio santykius. Nors krikščioniškoji bažnyčia ir tikėjimo formos išliko gyvuoti, tačiau krikščionybė prarado savo jėgą, vitališkumą ir integralumą, atitrūko nuo konkretaus žmogaus gyvenimo.
Kupinas optimizmo XIX amžius religinius idealus keitė humanistiniais idealais ir siekė aukštinamomis žmogaus galiomis užpildyti „po Kristaus mirties“ atsivėrusią tuštumą. Minėtame romane „Vakarų pagunda“, kurį A. Malraux parašė, apibendrindamas savo ilgos kelionės po Europą įspūdžius, šio filosofinio romano veikėjas kinas Lingas laiške rašo Vakarų bičiuliui: „Dievas buvo jūsų absoliuti tikrovė; paskui jį pakeitė žmogus.“
Aplankęs senosios Europos muziejus, dvarus ir kitus kultūros paminklus, Lingas griežtai vertino ir Vakarų meną. Jis teigė, kad Vakaruose meno kūrinys yra uždaras prasminis darinys, kuris atspindi menininko troškimą išsiskirti iš kitų, siekį įasmeninti vaizduojamus objektus ir būtybes, suteikti jiems individualių bruožų - išplėšti juos iš universalios gyvybinės tėkmės. Šio meno ištakos slypi krikščioniškoje kultūroje, kuri palieka savo tikinčiuosius asmeniniam baimės ir nerimo išgyvenimui. Daugybė kenčiančio Kristaus atvaizdų, kuriuos Lingas regi Vakaruose, yra persmelkti žmogiškosios kančios, kuri grindė įasmenintą ir kupiną nerimo estetiką. Todėl jis priešina šią Vakarų estetiką kinų meninei tradicijai, kurioje kūrinys yra atvira esybė, budinanti žmogaus kūrybines galias, leidžianti jam pajusti begalinę pasaulio gelmę ir tėkmę.
Kai kuriuose pasažuose A. Malraux žvelgia į Vakarų kultūrą tarsi per daoizmo ir budizmo prizmę. Po Kiniją keliaujančiam Lingo bičiuliui A. Malraux atsiveria akys ir jis žvelgia į Vakarų civilizaciją Kito akimis: „Štai beveik dveji metai, kai aš keliauju po Kiniją, kuri iš esmės pakeitė mano požiūrį į Vakarų žmogų. Nebegaliu atskirti Žmogaus gyvenimo nuo jo vidinio intensyvumo.“ Toliau jis plėtoja mintį apie nuolat mūsų viduje vykstančius intensyvius dvasinio gyvenimo virsmus.
Toks dėmesys vitališkai energijai nėra būdingas vien A. Malraux kūrybai. Jį galime aptikti Williamo Faulknerio, D. H. Lawrence’o ir kitų rašytojų kūriniuose, kurie atsisakė tradiciniam romanui būdingos psichologinės observacijos ir sutelkė dėmesį į paslaptingiausius žmogaus būties virsmus, subtiliausias būsenas ir giliausius jausmus.
A. Malraux nuolat domėjosi konfucianizmo, daoizmo ir budizmo mąstymo tradicijomis, kurios siūlo atsisakyti ego, depersonalizuoti save ir atrasti gilesnius žmogiškumo sluoksnius. Jam imponavo Tolimųjų Rytų filosofija, kuri teigia, kad gyvenimas tėra iliuzija, tarsi šydas dengianti Tikrąją Realybę. Ją pasiekti galima ne kovojant, bet ieškant harmoningų sąveikos su pasauliu būdų.
Meno samprata ir egzistencinės paieškos
Meną jis suvokė kaip žmogaus kovą su lemtimi, galinėjimąsi su žmogų slegiančiu laikinumo ir praeinamumo pojūčiu. Nuo seniausių laikų menas turėjo kultinę, sakralinę ar religinę funkciją ir siejo žmogų su Dievu, Absoliutu ar Amžinybe. Toks jis yra būtinas žmogui, ieškančiam dvasinės pilnatvės ir prasmingumo.
Žvelgdamas lyginamuoju aspektu, A. Malraux teigė, kad Rytų ir Vakarų keliai išsiskyrė būties paieškose. Rytų menas siekė atskleisti būtį efemeriškos akimirkos būsenose, o Vakarų menas - užvaldyti ir „įrėminti“ istorinio laiko atkarpą. Tolimųjų Rytų laikas yra neapibrėžiamas, kosminis, vitališkas, srūvantis tarsi vanduo, kuris užlieja žmogų ir visą pasaulį. Akimirka čia taip pat nėra tik vienas mirksnis, joje tvyro „metafizinė amžinybė“, kurią sunku suvokti prie chronologijos pratusiam Vakarų žmogui.
A. Malraux gilinosi ir į Oswaldo Spenglerio idėjas, kuriose jį domino ne filosofo apibrėžta Vakarų saulėlydžio samprata, o kitoks požiūris į istoriją ir pagaliau Vakaruose atsirandantis istorinio tęstinumo pojūtis, kuris skatino atsigręžti į seniausius žmonijos istorijos tarpsnius, formuoti pliuralistinį požiūrį į pasaulio kultūros istoriją ir atmesti progresinės raidos idėją.
Kai XX a. Europa atrado ir susidomėjo Šumero, Egipto, Indijos, Meksikos ir kitomis civilizacijomis, pradėjo keistis ir Europos kultūrinis pasaulėvaizdis. Pagaliau įsitvirtino antropologinis požiūris į žmonijos istoriją, siejančią daugybę kultūros grandžių, iš kurių tik viena yra europietiška. Tad sekdamas O. Spenglerio idėjomis A. Malraux pripažino kultūrų pliuralizmą ir istorijos ciklų sampratą.
Toks požiūris, A. Malraux įsitikinimu, gali padėti sukurti metafiziką, kurioje nėra fiksuoto požiūrio, kurioje prasmė išryškėja suvokimo ir kaitos procesuose ir kuri apima sudėtingą žmogaus vidinį gyvenimą (emocines ir mentalines būsenas). Šioji metafizika, dėmesinga žmogaus patirties ir išgyvenimo formoms, negali būti siejama su kokiais nors pragmatiniais siekiais ar naudinga veikla.
Jau pirmuose literatūros kūriniuose A. Malraux siekė atskleisti, kad atsivėrusią dvasinę tuštumą XX a. žmogus bandė užpildyti „veikla“, aktyviu veikimu, kuris teslėpė žmogiškąjį silpnumą. Neatsitiktinai A. Malraux romanų („Užkariautojai“, „Karališkasis kelias“, „Žmogaus būtis“) pagrindiniai veikėjai (Garinas, Kijo ir kiti) ieško gyvenimo prasmingumo veikloje, tačiau tuo pačiu atskleidžia ir „veiksmo“ ribas, kurių žmogus negali peržengti.
Pagaliau A. Malraux kūrinių veikėjai rodo, kad veiksmas susijęs tik su Čia ir Dabar tiesomis, konkrečiomis situacijomis, kurioms pasibaigus vėl atsiveria didžiulė egzistencinė tuštuma ir beprasmybė. A. Malraux romanuose išplėtota „veiksmo“ filosofija atskleidžia, kad veiksmas gali suteikti prasmės tik konkrečioms situacijoms, kartais asmeniniam gyvenimui, atskiroms akimirkoms, bet jis negali pagrįsti žmogaus gyvenimo prasmingumo ir egzistencinių žmogaus būties paieškų apskritai. Veiksmas nieko nepasako žmogui apie universalijas, apie metafizinius reiškinius, apie būties akistatoje iškylančius fundamentalius išgyvenimus ir žmogaus sampratą.
Vėlesniuose autobiografiniuose kūriniuose ir romanuose („Limbo veidrodis“, „Altenburgo riešutmedžiai“), parašytuose po lemtingos kelionės į Jemeną, A. Malraux dar intensyviau ieškojo atsakymų į metafizinius klausimus ir buvo įsitikinęs, kad tikėjimo nyksmą Vakarų kultūroje gali sušvelninti dvasines vertybes puoselėjantis meno pasaulis, kuris taip pat suteikia žmogui prasmės pojūtį ir neigia nebūtį. Galbūt todėl romane „Altenburgo riešutmedžiai“ jo herojus Valteris prabyla šiais A. Malraux žodžiais: „Meno pasaulis - tai pasaulis, kuriame šlykštus žmogaus likimas tampa menine vertybe.“
Neatsitiktinai autobiografinių esė rinkinyje „Obsidianinė galva“ (La Tête d’obsidienne, 1974), parašytame grįžus iš paskutinės kelionės po Japoniją, A. Malraux siekė aptikti ir nusakyti po įvairiomis regimybės kaukėmis slypinčią vidinę realybę. Tolimųjų Rytų filosofijos sąvoką (kinų ch’i, japonų ki), kuri gali būti verčiama kaip vitalinė energija, vidinis kvėpavimas, A. Malraux vadino vidine realybe, jungiančia imanentinį ir transcendentinį gyvenimo lygmenį.
Įvairiuose veikaluose A. Malraux teigė, kad menas taip pat yra religija. Menininkas turi „dievišką paskirtį iškelti iš savo gilumos ir mums atskleisti tai, kas mus išlaisvina iš erdvės, laiko ir mirties“, ir gali susieti žmogų su begalybe. Civilizacijų pliuralizmo epochoje atradęs šią žmoniją vienijančią meno funkciją, A. Malraux tikėjo, kad menas gali padėti atkurti dvasinį ryšį tarp žmonių ir suteikti jiems transcendentinį patyrimą.
Literatūros kūriniuose gimusią žmogiškojo nuotykio sampratą A. Malraux perkėlė ir į meno filosofiją. Rašytojui pirmiausia rūpėjo žmogaus išgyvenimai, kuriuos jis patiria išsilaisvinęs iš laiko gniaužtų, žemiškojo gyvenimo, kultūros apibrėžimų, kai atsiveria gyvenimo ir mirties paslaptys, vidinė realybė, žmogaus prigimtis, suvokimas, ką reiškia būti žmogumi. Sykiu tai išgyvenimai, kurie atskleidžia, kad žmogiškasis pasaulis stūkso ant beprasmio chaoso prarajos, kad žmogus yra tik pašalietis arba svetimšalis šiame pasaulyje.
Kaip tik šių minčių vedamas A. Malraux meną suvokė kaip vieną iš būdų patirti prasmės ir dvasinės pilnatvės pojūtį. Šios mintys atsispindėjo ir jo meno teorijoje, kurioje pabrėžiama, kad menas yra vienas iš būdų patirti prasmės ir dvasinės pilnatvės pojūtį. Vadinasi, menas įgyja fundamentalų vaidmenį naujajame žmogaus būties suvokime.
Meno svarba naujajame žmogaus būties suvokime
XX amžiaus menininkai įdėmiai žvelgė į kitas civilizacijas, įtraukdami neeuropinių kultūrų meną į Vakarų akiratį ir prikeldami iš užmaršties seniausių laikų kultūrinį palikimą. Išgyvendama žmogiškųjų vertybių krizę ir jausdama dvasingumo stygių, Vakarų kultūra desperatiškai ieškojo transcendentinio pasaulio dvelksmo, žmogaus egzistencijos Esmės. Atrastas ir „užgrobtas“ vis naujas dvasines horizontas kūrė savąjį įsivaizduojamąjį muziejų.
Šį kultūros procesą apmąstęs prancūzų rašytojas ir meno filosofas André Malraux pripažino, kad XX a. kultūriniuose dialoguose ir jų paskatintose meninėse metamorfozėse slypi Vakarų kūrėją slegiantis nerimas. Šis nerimas skatino be paliovos ieškoti autentiškesnių, gilesnių žmogiškumo klodų, sakralumo apraiškų, dvasinės pilnatvės ir absoliuto kitų civilizacijų kūryboje, kurioje menas atliko sakralinę funkciją ir buvo tarsi tiltas tarp Dievo ir žmogaus.
A. Malraux meno teorija ir literatūriniai darbai atskleidžia naują žmogaus būties suvokimą, kuriame menas tampa ne tik estetiniu objektu, bet ir egzistenciniu įrankiu. Jis padeda žmogui susidurti su būties trapumu, ieškoti prasmės chaotiškame pasaulyje ir atrasti dvasinę pilnatvę. Šis naujas suvokimas, įkvėptas Rytų filosofijos ir meno tradicijų, siūlo alternatyvą Vakarų kultūros krizei ir kviečia į gilesnį, autentiškesnį žmogiškumo supratimą.
