Vincas Krėvė (tikr. Mickevičius) (1882-1954) buvo reikšmingiausias XX a. pradžios lietuvių rašytojas, literatūros klasikas, kurio indėlis į lietuvių kultūrą yra neįkainojamas.
Vincas Mickevičius gimė 1882 m. spalio 19 d. Subartonyse, Merkinės valsčiuje, ūkininkų Juozo ir Marės Mickevičių šeimoje. Vėliau, norėdamas atskirti savo literatūrinę veiklą nuo šeimos, jis pasirinko Krėvės slapyvardį, kuris buvo kilęs iš senelio pavardės.
Pasimokęs Merkinės pradinėje mokykloje bei pasiruošęs privačiai, Peterburge išlaikė 4 klasių kurso egzaminą, 1898 m. įstojo į Vilniaus kunigų seminariją, kurioje mokėsi 2 metus, bet dėl nesutarimų su seminarijos vadovybe iš jos pasitraukė. Nors dvasininku netapo, visą gyvenimą domėjosi religija. Nuo 1907 m. iki gyvenimo pabaigos Krėvė rašė Biblijos motyvais pagrįstą veikalą „Dangaus ir žemės sūnūs“. 1904-1908 m. Kijevo, Lvovo, Vienos universitetuose Krėvė klausėsi filosofijos, literatūros, antikinių kalbų, sanskrito paskaitų, susižavėjo Rytų - Oriento kultūra, daug dėmesio skyrė Lietuvos istorijai, tautosakai.
Užrašų sąsiuvinyje, kurį būsimasis rašytojas rašė lenkiškai, 1900-1902 m. mokydamasis kunigų seminarijoje, ne vienas įrašas byloja apie aistringą norą būti rašytoju. Taip pat ir apie maištingą prigimtį, kuri nuolat skatina ieškoti kliūčių ir jas įveikti, pasipriešinti net žemės traukai. Ir apie natūralų polinkį į dialoginį kalbėjimą.
Krėvės asmenybės reikšmė lietuvių kultūroje apima daugelį sričių. Alberto Zalatoriaus žodžiais tariant, „nerastume mūsų dvidešimtajame amžiuje kitos tokios asmenybės, apie kurią sustoję galėtų įdomiai šnekėtis visokių profesijų žmonės: literatai ir tautosakininkai, istorikai ir politikai, pedagogai ir teatro mylėtojai, profesoriai ir paprasti sodiečiai. Ne tik kalbėtis, bet ir ginčytis. [...] Mes turime gerai įsiklausyti į jo žodį, kad galėtume pakelti akis nuo žemės, pamatyti praeities prasmę ir perspektyvą“.
Krėvė esmingai praplėtė ir pagilino lietuvių literatūros problematiką filosofiniu žmogaus būties traktavimu, praturtino literatūros stilistinę ir žanrinę raišką, susiejo lietuvių literatūrą su Europos literatūros kontekstais.
Domėjimasis Rytų kultūra paskatino Krėvę išvykti į Kaukazą. 1909-1920 m. mokytojavo Baku, dėstė rusų kalbą ir literatūrą, vasaromis parvykdavo į tėviškę Dzūkijoje rinkti liaudies dainų ir padavimų. 1913 m. rugpjūčio 24 d. Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje susituokė su Rebeka Karak. Krėvė aktyviai dalyvavo visuomeniniame ir politiniame gyvenime: 1911 m. prisidėjo prie Baku liaudies universiteto steigimo, nuo 1912 m. universitete dėstė persų Viduramžių poeziją, budizmą ir islamą, 1917-1918 m. buvo Baku miesto tarybos narys, 1919 m. paskirtas Lietuvos konsulu Azerbaidžane.
Baku parašė reikšmingiausius savo literatūros kūrinius, pelniusius jam lietuvių literatūros klasiko vardą: „Šarūną“ (išsp. 1910-1911), „Dainavos šalies senų žmonių padavimus“ (išsp. 1912), „Pratjekabudą“ (išsp. 1913), „Skirgailą“ (rus. 1916, išsp. 1922, liet. 1924), buitinę-psichologinę dramą „Žentas“, novelių rinkinį „Šiaudinėj pastogėj“ (išsp. 1922). Šie pirmaisiais amžiaus dešimtmečiais sukurti kūriniai lėmė Krėvei didžiulį literatūrinį autoritetą.
Krėvę amžininkai pripažino pasaulinio masto rašytoju. Apie tai byloja istorinis epizodas, užfiksuotas Vandos Daugirdaitės-Sruogienės prisiminimuose. 1917 m. lietuvių studentai Maskvoje skaito Šarūną, „kaip per miglas atsimenu apytuštį kambarį, stalą, prie kurio kažkas skaitė Krėvės veikalą. [...] Lietuviškai tada dar silpnai mokėjau, tai ne viską supratau, tačiau iš sekusių diskusijų suvokiau, kad autorius - pasaulinio masto rašytojas. Lietuvis - pasaulinio masto rašytojas! Tai man padarė tokį didelį įspūdį, kad Krėvės vardą įsidėmėjau.“
Grįžęs į Lietuvą, 1922 m. Krėvė tapo besikuriančio Lietuvos universiteto profesoriumi, buvo Humanitarinių mokslų fakulteto organizatorius ir dekanas (1925-1937). Redagavo mokslinius leidinius „Tauta ir žodis“, „Mūsų tautosaka“, „Darbai ir dienos“, literatūrinius žurnalus „Skaitymai“, „Literatūra“, „Dienovidis“ ir kt. Nuo pirmųjų Lietuvos nepriklausomybės metų Krėvė palaikė patriotines visuomenines organizacijas, dalyvavo tautinės vienybės draugijose bei partijose, buvo Šaulių sąjungos pirmininku, Tautininkų sąjungos pirmininku. Kaip Šaulių sąjungos pirmininkas, 1923‑iaisiais organizavo Klaipėdos sukilimą, kurio tikslas buvo prijungti prancūzų valdomą Klaipėdos kraštą prie Lietuvos.
1924-aisiais Krėvė perkūrė 1916 m. rusų kalba parašytą dramą „Skirgaila“. Valstybės teatre Boriso Dauguviečio režisuotas spektaklis sukėlė karštas diskusijas. Vaižgantas piktinosi, kad dramoje aukštinama pagonybė, o krikščionybė žeminama, kiti - kad riteriškasis vokietis Keleris yra patrauklus herojus, o lietuvis Skirgaila - atstumiantis. Dramą teatras cenzūravo, o aktoriai, nesilaikę cenzūruoto teksto, buvo baudžiami 100 litų bauda. Kostas Korsakas, Balys Sruoga, Vincas Mykolaitis-Putinas Krėvės „Skirgailą“ pripažino pasaulinio lygio dramos veikalu.
Po 1926 m. perversmo Krėvė nutraukė bičiulystę su Antanu Smetona, ėmė bendradarbiauti su kairiaisiais rašytojais, komunistiniu pogrindžiu (pasirašė žurnalo „Literatūra“ redaktoriumi, bendradarbiavo „Prošvaistėje“). 1935-aisiais išspausdino dramą „Mindaugo mirtis“, 1939 m. - apysaką „Raganius“. 1939-1940 m. buvo Rašytojų sąjungos pirmininkas.
1940 m. tapo okupuotos Lietuvos Liaudies vyriausybės vadovu. Rašytojas atsidūrė situacijoje, kurios sudėtingumas prilygo jo paties kūriniuose personažams sukurtoms dramatiškoms veikimo aplinkybėms. Vytauto Kubiliaus žodžiais tariant, sovietiniai emisarai pasirinko žymų rašytoją ir politiką kaip dekoraciją, kuria norėjo pridengti krašto okupavimą. Krėvė bandė dirbti su bolševikais, tačiau po derybų liepos 1-osios naktį su sovietų komisaru V. Molotovu patyręs, kad Lietuvos nepriklausomybės neišsaugos, grįžęs į Kauną atsistatydino iš marionetinės vyriausybės. Žymaus rašytojo autoritetas neleido bolševikams susidoroti su Krėve. 1940 m. spalio 1 d. Liaudies švietimo komisaras paskyrė jį Lituanistikos instituto direktoriumi, 1941 m. - pirmuoju Lietuvos mokslų akademijos prezidentu.
Hitlerininkams okupavus Lietuvą, buvusio Liaudies seimo nariai, tarp jų ir Krėvė pasirašė rezoliuciją, kuri atskleidė neteisėtus Sovietų Sąjungos veiksmus ir klastingą Stalino propagandą, okupuojant ir inkorporuojant Lietuvą į Sovietų imperiją 1940-ųjų vasarą. Krėvė profesoriavo Vilniaus universitete, bet 1943 m. buvo uždarytos visos Lietuvos aukštosios mokyklos. 1943-iaisiais vokiečių valdžia išvežė į koncentracijos stovyklas daugelį Lietuvos intelektualų. Krėvė, vengdamas suėmimo, slapstėsi nuo gestapo, rašė romaną apie nepriklausomos valstybės saulėlydį „Miglose: iš priešbolševikinių laikų reportažas“ (išsp. 1944). 1944 m. liepos mėnesį, vengdamas bolševikų represijų, su šeima pasitraukė į Austriją. DP (perkeltųjų asmenų) Glasenbacho stovykloje įkūrė lietuvių gimnaziją, buvo jos direktorius, redagavo žurnalą „Į Tėvynę“. 1946 m. Lietuvos TSR Liaudies komisarų taryba pašalino profesorius Vincą Krėvę-Mickevičių ir Mykolą Biržišką iš LTSR Mokslų akademijos tikrųjų narių ir paskelbė juos „tėvynės išdavikais“. Atgimimo laikais, 1988 m., Lietuvos TSR Mokslų akademijos prezidiumas sugrąžino prof. V. Krėvei-Mickevičiui ir prof. M. Biržiškai Akademijos tikrųjų narių vardus.
Pensilvanijos universitetui pakvietus dirbti slavų kalbų ir literatūrų profesoriumi, 1947 m. Krėvė išvyko į JAV. Universitete dėstė rusų, lenkų, lietuvių kalbas bei literatūras. Prieš mirtį Krėvė ketino baigti viso gyvenimo veikalą „Dangaus ir žemės sūnūs“, parašyti dramą apie Vytautą Didįjį. Mirė 1954 m. liepos 7 d. Springfilde (JAV).
Krėvės kūryba atspindi rūpestį dėl nepriklausomos tautinės valstybės atkūrimo, vėliau - valstybingumo išsaugojimo ir stiprinimo. 1912 m. išleidus „Dainavos šalies senų žmonių padavimus“, Krėvė aiškiai suvokia savo kūrybos tikslą - „parodyti, koki didvyriai buvo senovės lietuviai, sukelti mūsų tautiečiuose pasididžiavimą jais“. Krėvė padavimuose tęsia Daukanto, Maironio romantinę tradiciją, aukštindamas herojišką tėvynės praeitį, tačiau jis įsiklauso ir į amžininkų neoromantikų programas, kuriose, pasitelkus tautosaką, siekiama atskleisti tautos dvasią.
Iš tautosakos šaltinių Krėvė sukūrė dainišką stilių, - „melodingo poetinio pasakojimo kanoną, suteikdamas jam tautinio stiliaus statusą“ (V. Kubilius). Tautosakos stilių Krėvė susiejo su tragiškais siužetais, kurių veikėjai psichologizuoti, supoetinti.
Pagal senųjų epų tradiciją Krėvės atkurtoje Lietuvos senovėje iškeliama laisvos, riteriškai garbingos bendruomenės idėja, įtvirtinama narsios ir karingos, ugnyje susideginančios, bet nepasiduodančios tautos vizija. Vaizduodamas dramatiškose aplinkybėse atsidūrusius herojus, kurie atkakliai siekia savo tikslo, Krėvė žadino užguitos tautos žmonių pasitikėjimą savimi.
Krėvė lietuvių kultūroje užpildo herojinio tautos epo spragą. Neradęs tautosakoje medžiagos herojiniam tautiniam epui, kuriuo didžiuojasi kaimynai latviai, estai, suomiai, Krėvė sukuria literatūrinį lietuvių epą „Šarūnas“, kuriame atskleidžia „mitologinę žmonių galvoseną, senąją religiją, papročius, valstybingumo kilmę“ (V. Kubilius).
Tautosakos stiliaus dainiškumą „Šarūne“ Krėvė pertraukia aštriais svarstymais, konfliktiškais dialogais ir monologais. „Šarūnas“ - pirmasis lietuvių literatūroje dramatiškas herojus, prometėjiškas tipas, maištaujantis prieš dievus, jų sukurtą netobulą pasaulį. Daugiaplanis tautos būties paveikslas išreikštas pasitelkus „trilypę stilistiką - filosofinį disputą, buitinį pokalbį ir folklorinę saviraišką“ (A. Zalatorius). Krėvės kūrinio tema - vienišo maištininko sukilimas prieš žmones, dievus, visuomenę - atskleidžia lietuvių literatūros modernėjimą, kuris vyksta atsiremiant į ryškius anuometinės europinės literatūros autoritetus, - F. Nyčės filosofijos idėjas, H. Ibseno dramaturgijoje keliamas problemas.
Krėvė praturtino lietuvių literatūrą subtiliu rytietišku stiliumi, kuriam būdingos lakoniškos sentencijos, hiperboliškas laipsniavimas, Biblijos sintaksė, pamokomų palyginimų intarpai, filosofinis disputas („Rytų pasakos“, „Dangaus ir žemės sūnūs“). Rytų filosofijos idėjos buvo svarbios daugeliui XX a. pirmosios pusės lietuvių menininkų ir filosofų. Vydūnas, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Stasys Šalkauskis Rytuose ieškojo sąsajų su senąja lietuvių kultūra, svarstė apie lietuvių kultūros vietą tarp Rytų ir Vakarų, grindė nesmurtinio pasipriešinimo ir kovos už nepriklausomybę idėjas, surado harmoningos asmenybės ugdymo gaires.
Krėvės kūryboje Rytai sudramatinami. Į indų, persų, žydų religines ir filosofines sistemas Krėvė žvelgia Vakarų kultūros žmogaus žvilgsniu, atskleidžia aktyvios asmenybės nepasitenkinimą savimi, maištą, veržimąsi į naujas žinojimo sritis.
Neoromantinėje prozoje Krėvės sukurti kaimo išminčiai - Skerdžius, Vainorus, Jonas Gugis gerai jaučia ir supranta gamtos kalbą, pirmapradę kaimo žmogų supančių reiškinių prasmę.
Albertas Zalatorius kviečia pamąstyti apie Krėvės kūrybos įtaigumo paslaptį, - meistriškai tautosakos stiliumi parašyti padavimai nustotų didelės dalies įtaigumo, jeigu „po tais ritmingais, užburiančiais sakiniais nejaustume nuoširdaus susižavėjimo riteriška morale, maksimalistiniais žmogaus siekimais, nežabotos laisvės troškimo, meilės, ištikimybės, pasiaukojimo kėlimo į tokį aukštį, kad mums staiga ima darytis gėda dėl susmulkėjusios ir gyvybės instinktui pernelyg vergaujančios dvasios“.
Krėvės sukurtame meniniame pasaulyje veikia herojai, kurie sudrumsčia konservatyvią ramybę, iš nesąmoningumo kylantį pasitenkinimą savo nykia buitimi („Šarūnas“), išjuokia susmulkėjimą (aukščiausio rango dvasininkų paveikslai „Skirgailoje“), nugali „gyvybinį instinktą“, pasirinkdami mirtį, o ne prisitaikymą („Dainavos šalies senų žmonių padavimai“).
Pasak Vytauto Kavolio, „užsidegimas vadų problematika [...] yra galbūt iš šiaudinės pastogės kilusiems, tik prieš penkiasdešimt metų iš baudžiavos išlaisvintiems psichologiškai būtinas žingsnis į žmoguje glūdinčios, pasaulį sukrečiančios galios pajautimą. „Šarūnas“ - pirmas galingas įnašas į savosios istorijos su visu jos audringumu atgavimą, lietuvio, pajėgiančio valstybei vadovauti, atkūrimas“.
Krėvė neužgauna ir šiuolaikinių skaitytojų vertybinių nuostatų, nes dramatiškai gretina nesuderinamas vertybes, parodo, koks sudėtingas yra sprendimo ieškojimas.
Moderniai mąstantis tarpukario Lietuvos jaunimas, Alfonso Nykos-Niliūno tvirtinimu, į Krėvės kūrybą žiūrėjo kritiškai dėl „atsparumo intelektualinėms laiko revoliucijoms (dėl to jis daugeliu požiūrių taip ir neperžengė XIX amžiaus ribos), bet gerbė ir vertino jį kaip jau praėjusio laiko apraišką“.
2022-ieji - jubiliejiniai Vinco Krėvės-Mickevičiaus metai. Rudenį minėsime 140-ąsias lietuvių literatūros klasiko gimimo metines.
1882 m. spalio 19 d. gimė lietuvių literatūros klasikas, prozininkas, dramaturgas Vincas Krėvė-Mickevičius. Mirė 1954 m. liepos 7 d. Springfilde.
tags: #gimimo #metai #vinco #kreves #mickeviciaus
