Mikelandželas Buonarotis (it. Michelangelo Buonarroti, 1475 m. kovo 6 d. Kaprezė, Toskana, Italija - 1564 m. vasario 18 d. Roma, Italija) - tai vienas iškiliausių visų laikų menininkų ir žymiausių istorinių asmenybių.
Jis gimė 1475 m. kovo 6 d. Kaprezės miestelyje Italijoje, apie 100 km į rytus nuo Florencijos. Mikelandželas buvo antras Lodoviko ir Frančeskos Buonaroti šeimos sūnus iš penkių. Jo vaikystė ir ankstyvoji jaunystė buvo neatsiejamai susijusi su akmens apdirbimu, nes jo tėvas kurį laiką ėjo magistrato pareigas mažame Kaprezės miestelyje, o apylinkėse buvo daug akmens skaldyklų, tiekiusių statybines medžiagas Florencijai. Mikelandželas buvo atiduotas žindyti gretimai gyvenusio akmenskaldžio žmonai, ir vėliau pats menininkas teigė, kad nuo pat mažens su žindyvės pienu įgijo sugebėjimus valdyti skulptoriaus kaltą ir plaktuką.
Nors tėvas, Lodovikas Buonarotis, tikėjosi, kad sūnus sieks solidžios karjeros ir mokėsi gramatikos, Mikelandželą nuo pat mažens traukė dailė. Jis piešė ir siekė susipažinti su Florencijos menininkais. Tėvas, laikęs menininkus tik amatininkais, nepritarė sūnaus pomėgiams ir netgi jį mušdavo. Tačiau jaunojo Mikelandželo talentas buvo akivaizdus. Florencijoje jis susipažino su Francesco Granacci, Domeniko Girlandajo mokiniu, kuris jį nuvedė į Girlandajo dirbtuves. Ši vieta sužavėjo Mikelandželą, o 1488 m. jo tėvas pasirašė sutartį, pagal kurią Mikelandželas tapo Girlandajo mokiniu. Tai, kad Mikelandželas jau tuomet rodė išskirtinį talentą, liudija Girlandajo įsipareigojimas mokėti jam už darbus dirbtuvėse.
Girlandajo dirbtuvėse Mikelandželas išbuvo apie metus. Vėliau jis pradėjo mokytis pas skulptorių Giovanni di Bertoldo, kuris buvo Donatelos mokinys ir prižiūrėjo Lorenco Medičio skulptūrų sodą. Šiame sode Mikelandželas susižavėjo antikinėmis skulptūromis ir pradėjo piešti bei dirbti įvairius darbus. Jo dėmesį patraukė nebaigta antikinė fauno statula, kurią Mikelandželas meistriškai atkūrė. Šis jaunojo menininko talentas padarė didelį įspūdį Lorenui Medičiui, kuris susitarė su Mikelandželo tėvu ir priėmė berniuką į savo globą. Mikelandželas apsigyveno Medičių rūmuose, kur susipažino su Florencijos intelektualų elitu ir gilinosi į neoplatonikų filosofiją.
Florencijos Santo Spirito (Šv. Dvasios) bažnyčios ligoninėje Mikelandželas mokėsi anatomijos tyrinėdamas mirusiųjų kūnus. Šios žinios vėliau tapo neatsiejama jo kūrybos dalimi, leidžiančia vaizduoti žmogaus kūną su neprilygstamu tikslumu ir ekspresija.
1492 m. mirus Lorenui Medičiui Puikiajam, Florencijoje pasikeitė politinė situacija. Medičiai buvo išvaryti, o įtaką įgijo Džirolamas Savonarola. Ši politinė suirutė privertė Mikelandželą keliauti į Veneciją, vėliau į Boloniją. Apie 1495 m. jis grįžo į Florenciją ir sukūrė Amūro statulą, kurią, norint parduoti kaip antikinę, specialiai „pasendino“. Ši statula buvo nusiųsta į Romą kardinolui Raffaele Riario, kuris ją nupirko. Kai apgaulei išaiškėjo, kardinolas panoro, kad talentingas skulptorius dirbtų jam.
Pirmasis Mikelandželo darbas Romoje buvo „Bakcho“ statula, kuri, nors ir nevisiškai patiko kardinolui, buvo įsigyta Romos bankininko Jacopo Galli. Vėliau Prancūzijos ambasadorius Vatikane užsakė skulptūrą „Pieta“ (atlikta iki 1499 m.), kuri išgarsino Mikelandželą visoje Italijoje.
Po „Pietos“ sukūrimo Mikelandželas apie dvejus metus dirbo Romoje, atlikdamas užsakymą altorinei tapybai Sant Agostino bažnyčioje. Gali būti, kad būtent Romoje jis sukūrė „Briugės Madonos“ skulptūrą. Grįžęs į Florenciją 1501 m., jis ėmėsi darbo ties garsiąja „Dovydo“ statula, kurią pats laikė Florencijos nepriklausomybės simboliu. Šiam monumentiniam kūriniui, kurį Mikelandželas dirbo daugiau nei dvejus metus, nebuvo galima rasti tinkamos vietos ant katedros fasado.
Po „Dovydo“ sukūrimo Mikelandželas buvo pripažintas vienu geriausių italų menininkų. Florencijos valdžia užsakė jam freską Sinjoros rūmuose, kur konkurentu tapo pats Leonardas da Vinčis. Mikelandželas pasirinko Kašinos mūšio temą, kuri leido jam vaizduoti nuogas figūras, tačiau darbas liko nebaigtas. Apie 1506-1508 m. jis nutapė „Doni Tondo“ - apskritos formos paveikslą su Šv. Šeima.
Garsas apie Mikelandželo meistriškumą pasiekė popiežių Julijų II, kuris turėjo grandiozinių planų paversti Romą krikščioniškojo pasaulio centru. 1505 m. popiežius pakvietė Mikelandželą į Romą kurti savo paties kapo monumentą. Menininkas pasiūlė ambicingą projektą su daugiau nei 40 marmuro figūrų ir pats vyko į Kararos skaldyklas rinkti akmens luistų. Tačiau dėl techninių ir politinių kliūčių projektas buvo nutrauktas, o Mikelandželas, patyręs nesusipratimų su popiežiumi, grįžo į Florenciją.
Susitaikymas įvyko Bolonijoje, kur Mikelandželas sutiko Julijų II. Po susitaikymo menininkas priėmė naują popiežiaus pasiūlymą - sukurti bronzinę jo skulptūrą. Tačiau netrukus, 1508 m., Julijus II vėl iškvietė Mikelandželą į Romą, šįkart - sukurti freskas Siksto koplyčios lubose.
Nors Mikelandželas niekuomet nebuvo dirbęs freskos technika ir tokioje aukštyje, jis priėmė iššūkį. Nuo 1508 m. iki 1512 m. jis sukūrė vieną žymiausių dailės kūrinių istorijoje - apie 340 figūrų biblijinių istorijų motyvais, vaizduojančių Žmonijos išganymo temą. Visą milžinišką darbą Mikelandželas atliko vienas, kovodamas su sunkios darbo sąlygomis ir nuolatiniais konfliktais su popiežiumi Julijumi II, kuris reikalavo kuo greitesnės pabaigos.
Po Julijaus II mirties 1513 m., Mikelandželas trejus metus dirbo ties popiežiaus kapo projektu, sukūręs garsiąją „Mozės“ skulptūrą. Nuo 1515 m. popiežius Leonas X pradėjo spausti menininką dirbti jam, o 1518 m. Mikelandželas pasirašė kontraktą naujam projektui - Šv. Lauryno bazilikos fasado sukūrimui Florencijoje. Tačiau dėl lėšų trūkumo šis projektas nebuvo pradėtas, o popiežius pasiūlė kitus darbus - pomirtinę koplyčią ir Lauryno biblioteką Medičių šeimos nariams.
Nuo 1520 m. prasidėjo Naujosios zakristijos, o nuo 1523 m. - bibliotekos statybos. Šie projektai, tęsiami popiežiaus Klemmaus VII, nebuvo baigti dėl politinių aplinkybių ir 1527 m. Romos plėšikavimo.
1529 m., supratusi, kad teks atlaikyti imperinių jėgų puolimą, Florencijos valdžia pradėjo miesto įtvirtinimą. Mikelandželas buvo paskirtas atsakingu už gynybinių bastionų projektavimą ir įgyvendinimą, ypač svarbiausios tvirtovės San Miniato kalvoje. Tačiau 1530 m., spėdamas Florencijos užėmimą, Mikelandželas bėgo į Veneciją.
Vėliau Mikelandželas grįžo į Romą, kur tęsė savo kūrybinį kelią, daugiausia dėmesio skirdamas architektūrai. Jis vadovavo Šv. Petro bazilikos statybai ir Kapitolijaus aikštės Romoje rekonstrukcijai. Jo projektas Šv. Petro bazilikos kupolui tapo vienu svarbiausių jo architektūrinių darbų.
Mikelandželas – didžiausias visų laikų menininkas?
Mikelandželas Buonarotis paliko neišdildomą pėdsaką meno istorijoje. Jo kūryba, apimanti tapybą, skulptūrą ir architektūrą, laikoma Renesanso dailės viršūne. Jo darbai, tokie kaip „Pieta“, „Dovydas“, Siksto koplyčios freskos ir „Paskutinis teismas“, iki šiol žavi pasaulį savo didingumu, emociniu intensyvumu ir meistriškumu.
tags: #kur #gime #italu #tapytojas #mikelandzelas
