Loreta Stonkienė yra žinoma verslininkė, užimanti korporatyvinių reikalų vadovės pareigas vienoje didžiausių Lietuvoje maisto produktų gamybos kompanijų. Ji taip pat yra Kauno mero Visvaldo Matijošaičio gyvenimo draugė. Nors astrologija gali padėti surasti savo pašaukimą ir veiklą, kai darbas tampa malonumu, tačiau horoskopas dažniausia sufleruoja tik kryptį, o konkrečią veiklą žmogus turi atrasti pats. Kiekvienas turi rasti savo unikalų kelią, nes kol jis nerastas, jaučiama tuštuma.
Astrologijos mokytis savarankiškai iš knygų daugeliui yra sudėtinga, todėl Holistinių terapijų mokykloje siūlome unikalų 7 knygų apie astrologiją autorės, lektorės Loretos Stonkutės paskaitų ir praktinių seminarų ciklą. "Astrologija visada lydėjo protingą žmogų jo kelyje. Nežinau, ar neandertaliečiai žiūrėjo į žvaigždes, bet tikrai žinau, kad jau prieš 5 tūkstančius metų Babilone astrologija gyvavo. Iš čia ji plėtėsi po visą pasaulį, neaplenkdama nei vienos kultūringos ir protingos civilizacijos - Egipto, Graikų, Romėnų, Vidurio Rytų valstybių... Savitas astrologijos sistemas kūrė indai bei kinai. Net krikščionybėje astrologija ilgą laiką buvo pripažįstama, geriausi astrologai visada buvo pranciškonai, nes jie buvo arti gamtos ir negalėjo ignoruoti jos dėsnių. Šiuolaikinis žmogus dažnai sako, kad netiki astrologija, bet tai yra tik todėl, kad jis su ja nesusipažino, kad apie ją žino tik primityvią versiją..."
Karjeros Kelias ir Darbo Principai
Būti vadove nebuvo Loretos gyvenimo siekis. Kopimas karjeros laiptais vyksta savaime. Iki šios karjeros stotelės Loreta dirbo daugiau nei 20 metų, žemiausiose pozicijose ir net naktimis. „Niekada negalvojau, kad dirbu dėl to, kad pasiekčiau vadovo postą ar kažkokios karjerą. Aš dirbau darbą ir norėjau gero rezultato. Negalvokite, kad vadovės postas Loretai nukrito iš dangaus, arba kad jį parūpino Visvaldas Matijošaitis. Ponios Loretos pavyzdys patvirtina nerašytą taisyklę, kad vadovais nėra gimstama, o jais yra tampama.
„Pirmais metais būdavo emociškai sunkiau, sunkiau įrodyti, kad kažką nori padaryti gerai, o aš turiu tokią bėdą, kad noriu padaryti viską gerai. Ir buvo pradžia verslo, reikėdavo ir ilgiau pabūti. Atsakingos pareigos turi ir minusų. Tenka aukoti laiką, kuris turėtų būti skirtas brangiausiems žmonėms - šeimai. „Man teko prašyti pagalbos iš išorės, nes negalėjau atsitraukti nuo darbų ilgesniam laikui, turbūt ir nebuvo noro pačiai“. Ponios Loretos pavyzdys patvirtina nerašytą taisyklę, kad vadovais nėra gimstama, o jais yra tampama.
Nereikia per daug galvoti, kad aš čia bijau, nebijau. Paprasčiausiai natūraliai dirbti, daryti, nesistengiant lygintis su kažkuom, nesistengiant laukti kažkokių padėkų, o nuoširdžiai dirbti. Tas kiekvienas nuoširdus, paprastas darbas nesiekiant kažkokių milžiniškų tikslų ir duoda tą rezultatą“, - patarė L. Stonkienė.
Vadovo Savybės ir Santykiai Kolektyve
Moterys vadovės būna griežtos, bet šios savybės Loreta kratosi, nors yra buvę situacijų, kai neatlaikė iš pažiūros santūrios ponios Stonkienės nervai. „Teko ir pakelti balsą, ir dar kažką padaryti, bet po to pasakai, atsiprašai. Tai man atrodo, kad ta antra dalis to pykčio yra svarbesnė kolektyve bendraujant, negu ta emocija, kuri išeina į išorę“, - pasakojo L. Stonkienė.
Asmeninis Gyvenimas ir Pomėgiai
„Esu paprasta moteris, turinti dvi nuostabias dukras, gyvenanti labai įdomų gyvenimą ir dirbanti be galo įdomų darbą. Taip paprastai galiu save apibūdinti. Nieko ypatingo, nieko ko nors kitaip nei eilinių Lietuvos moterų. Man patinka aktyvus gyvenimas. Jeigu ir poilsiauju, negaliu gulėti paplūdimyje - man reikia veikti, eiti, daryti. Mėgstu slidinėti, gal jau 15-17 metų tai darau. Kartais net po du kartus per sezoną važiuodavome slidinėti. „Man reikia ir tos buities, labai gerai būti namie, išvirti vakarienę, sėdėti prie televizoriaus, pažiūrėti filmą. Man nepatiktų vien būti namie, bet jei reikėtų - aišku, kad būčiau“, - pasakojo L.
Mokykloje šoko tautinių šokių kolektyve, universitete dainavo chore. „Šalia turėdavau papildomos veiklos: mokykloje šokau tautinių šokių kolektyve, universitete dainavau nuostabiame chore. Dar ir šiandien su choro vadove bei kitais nariais susitinkame, pabendraujame, nuvažiuoju į universitetą pasiklausyti koncertų. Kartais ir ant scenos užlipu, padainuoju kokią nors dainą - „Lietuva brangi“ ar dar kokią iš gerai žinomų.“ Ji mėgsta aktyvų gyvenimą: sportuoja, važinėja dviračiu, plaukioja ir dalyvauja įvairiuose renginiuose.
Santykių Su Visvaldu Matijošaičiu Ypatumai
„Man nėra sunku būti kartu su Visvaldu, nes aš jį pažįstu nuo penkerių - taigi jau 42 metus. Tuomet jis buvo pirmo kurso studentas ir atvažiavo pas mus į namus. Mano brolis ir Visvaldas mokėsi tuometiniame VISI (dabartiniame VGTU), buvo grupiokai ir draugai. O dabar yra net verslo partneriai. Jie irgi gana aktyviai leisdavo laisvalaikį kartu, važiuodavo į užsienį. Ir aš kartais dalyvaudavau jų gyvenime.
„Vyksta diskusijos, bet pykčių nebūna jau. Visada einame prie kompromisų, jau ne tas amžius, kada reikėtų pyktis. Ir vadybinių patarimų duoda, kurie yra neįkainojama pamoka Visvaldo, ir tikrai viską imu į galvą ir bandau tai savo darbe taikyti“, - tikino V. Matijošaičio mylimoji.
„Mes ir patys pakalbame, kad keista. Iš pradžių vienokie santykiai, po to - kitokie. Kita vertus, čia ir yra lengvumas - kai tu pažįsti žmogų, žinai jo skausmingą istoriją, jis žino tavąją. Tos istorijos gal ir suvedė.
Kai pradėjome kaip mylimieji, jis man atsiskleidė kaip labai plačios, geros širdies žmogus. Visvaldas labai geras, sąžiningas, nemėgstantis melo. Man jis yra tikras vyras, už kurio stoviu kaip už sienos. Jeigu rūpinasi tavimi, tai daro besąlygiškai.
„Be galo“, - atsakė Loreta, paklausta, ar jaučiasi saugiai su Visvaldu Matijošaičiu.
„Nevaikštome už rankų susikibę, nesikalbame vien apie skaitytas knygas ar dar ką nors - yra ir stipresnis jausmas. Nebūtųme kartu, jeigu to nebūtų. Nebent tik susitiktume per mėnesį kartą kavos atsigerti ir toliau keliautume savo keliais. Matyt, yra kažkas.“
„Planuojame būti kartu tiek, kiek dabar būname. O kokių nors sprendimų imtis kol kas neplanuojame. Mums dabar yra gerai. Kita vertus, o ką mes blogai darom? Būname kartu. Mums patiems gerai, vaikai irgi patenkinti, laimingi, kad mums gerai.“
Loretos ir Visvaldo Matijošaičio pažintis siekia 42 metus, nuo tada, kai Visvaldas buvo pirmakursis studentas ir atvyko į Loretos namus. Tuomet jis buvo pirmo kurso studentas ir atvažiavo pas mus į namus. Mano brolis ir Visvaldas mokėsi tuometiniame VISI (dabartiniame VGTU), buvo grupiokai ir draugai. O dabar yra net verslo partneriai. Jie irgi gana aktyviai leisdavo laisvalaikį kartu, važiuodavo į užsienį. Ir aš kartais dalyvaudavau jų gyvenime.
Ji teigia, kad jai nėra sunku būti kartu su Visvaldu, nes jį pažįsta nuo penkerių metų. Gyvenimas bėgo toliau. Išvažiavau studijuoti į Kauną. Čia neturėjau giminių, draugų, tad kai iškildavo problemų, kreipdavausi į savo brolio draugą pagalbos.
Loretos teigimu, statusas pasikeitė, kai jiedu pradėjo bendrauti po Klaipėdos miesto šventės. Kad man būtų paprasčiau atskirti: ten buvo vienokia draugystė, darbo santykiai, o čia yra mūsų artimesnė draugystė. Man šiaip labiau patiko vardas Visvaldas negu Valdas - švelnesnis, mielesnis, ne toks oficialus. Aišku, dabar pasikeitė statusas. Prieš tai jį vadindavome Valdu, amžinatilsį žmoną Ireną vadindavome Irute. O kai mudu pradėjome bendrauti po Klaipėdos miesto šventės, tada jį pradėjau vadinti Visvaldu.
Santykiai iš bičiulių į mylimuosius iš pradžių atrodė keistai, tačiau tai palengvino bendra skausminga istorija. Mes ir patys pakalbame, kad keista. Iš pradžių vienokie santykiai, po to - kitokie. Kita vertus, čia ir yra lengvumas - kai tu pažįsti žmogų, žinai jo skausmingą istoriją, jis žino tavąją. Tos istorijos gal ir suvedė.
Artimiausios aplinkos reakcija buvo įvairi: vyresni žmonės stebėjosi, o darbuotojai džiaugėsi. Vyresni žmonės stebėjosi, klausinėjo, ar juokaujame, ar kažkas rimta. Bet darbuotojai, kurie daug metų dirba, kaip juokaujame, „nuo pirmos krabų lazdelės“, džiaugiasi. Mes labai gerai su visais sugyvename, aš nesu konfliktiškas žmogus. Visi buvo „už“, sako, kad vėl šypsena veide atsirado, akys blizga.
Loreta teigia, kad Visvaldas jai atsiskleidė kaip labai plačios, geros širdies žmogus. Kai pradėjome kaip mylimieji, jis man atsiskleidė kaip labai plačios, geros širdies žmogus. Visvaldas labai geras, sąžiningas, nemėgstantis melo. Man jis yra tikras vyras, už kurio stoviu kaip už sienos. Jeigu rūpinasi tavimi, tai daro besąlygiškai. Kai patyriau kojos traumą, pamačiau tikrąjį Matijošaitį, naminį Matijošaitį - labai rūpestingą ir plačios, šiltos, geros širdies.
Ji jaučiasi saugiai su juo. Be galo.
Santykiai su Visvaldu Matijošaičiu
Gegužės 31-ąją Kaune užregistruota nauja santuoka. Miesto meras Visvaldas Matijošaitis (66) susituokė su ilgamete širdies drauge Loreta Stonkiene (52). Oficialiai šeimą jiedu sukūrė po 7 metus trukusios artimos draugystės. Kauno mero vestuvių ceremonija buvo privati. Visvaldas Matijošaitis ir Loreta Stonkienė susituokė tik liudininkų akivaizdoje. Naujai iškepti jaunavedžiai trečiadienio pavakarę savo šventę mini Pažaislyje, svetingumo namuose „Monte Pacis“ - kukliame pokylyje su artimiausiais šeimos nariais ir bičiuliais.
Apie tai, kad žada tuoktis su 52-ejų širdies drauge Loreta Stonkiene, 66-erių V.Matijošaitis patvirtino gegužės pradžioje. „Praėjo dešimtmetis nuo žmonos Irenos (1957-2013) netekties. Jos atminimą labai branginu ir saugau iki šiol. Drauge su Loreta esame jau septintus metus, tad nutarėme įteisinti mūsų santykį. Esu tikras, kad taip turėtų elgtis kiekvienas save gerbiantis vyras, įsileidžiantis žmogų į savo gyvenimą“, - portalui 15min tuomet sakė V.Matijošaitis.
„Piršlybų nebuvo, nes vestuvės buvo tarsi logiška mūsų santykių tąsa. Juk, būdami kartu septynerius metus, vienas kitam jau lyg ir pasižadėjome. Tuomet mums buvo svarbesnis artimųjų pritarimas ir parama, dėl kurios taip pat neabejojome“, - patikino V.Matijošaitis.
Vieta oficialiai santuokos procedūrai, kuriai vadovavo skyriaus darbuotoja Agnė Augonė, pasirinkta be dvejonių - mero darbo kabinetas. Ceremonijai ir artimiausiųjų sveikinimams užteko pietų pertraukos. „Maloni procedūra mums artimoje vietoje su geru kolektyvu“, - savo ir vyro pasirinkimą pasirinkti netradicinę santuokos vietą komentavo mero žmona.
Pora užsiminė, gal būtų buvę kitaip, jei Rotušė, kurioje daug metų registruotos santuokos, nebūtų remontuojama. Kitą pirmadienį Matijošaičiai išvyksta į povestuvinę kelionę Turkijoje. Juokavo, kad tuoktuvėms todėl ir rinkosi trečiadienį: „Norėjome laisvo savaitgalio pasiruošti prieš kelionę.“
Sutuoktiniai nediskutavo ir dėl Loretos pavardės - trumpesnė pasirinkta, nes abiem gražiai skambėjo, be to, yra „patogesnė“ ir suprantamesnė užsienyje. Paklaustas, kodėl svarbiąją dieną nepasiėmė išeiginės, miesto vadovas patikino - šventei laiko užteks vakare, o jei jis yra Kaune, atsiriboti nuo darbo klausimų tiesiog nepavyktų.
Visvaldas ir Loreta dėl puotos vietos taip pat nedvejojo - jų nuomone, Pažaislio vienuolynas ir jame esantys svetingumo namai yra tai, kas tobulai tinka jų progai. Pora puikiai pažįsta viešbučio ir restorano savininkus Indrą bei Algį Ramanauskus, prieš keletą dienų dalyvavo „Monte Pacyje“ vykusiame renginyje. „Tad, jokių degustacijų ar vietos apžiūros nė neprireikė. Tiesiog žinome, kad viskas bus puiku“, - sakė jaunavedžiai.
Į šventę pora pakvietė tik kelias dešimtis jiems artimiausių žmonių. Kadangi giminaičiai atvyksta iš visos Lietuvos, jie liks nakvoti svetingumo namuose esančiame viešbutyje. Jaunieji, kartu su visais šventės dalyviais, ryte papusryčiaus ir vyks į darbus. Šventiniam vakarui nuotaka pasirinko dizainerio Juozo Statkevičiaus kurtą ansamblį, o ryte puošis Ramunės Piekautaitės parinktu deriniu. Abu kūrėjus jaunieji pažįsta asmeniškai, todėl svarstydami šventinės aprangos klausimą taip pat nesudvejojo. Nuotakai puokštė sukurta iš bijūnų - šiuo metu gausiai žydinčių gėlių.
Ir Loreta, ir Visvaldas, bendraudami su žurnalistais, geros nuotaikos neslėpė - pajuokavo, jog iškilmingos dienos rytą jaudinosi mažiau nei kai kuriomis dienomis skaitydami laikraščius ar žiūrėdami televiziją. „Žinoma, emocijų buvo. Mes - tokie pat žmonės, kaip visi. Prabėga mintyse gyvenimo akimirkos, pirmosios vestuvės, kiti įvykiai. Netgi prisiminiau, kai Irena kažkada pagrasino su sūnumi išsikraustysianti gyventi atskirai, jei nenupirksiu jai skambino mašinos... Tuo metu kitaip gyvenome. Dabar iš Loretos jokių ultimatumų nesulaukiu - kuo skalbti rūbus turime“, - ir rimtai, ir šmaikščiai prisiminimais dalinosi V.Matijošaitis.
Loreta Matijošaitė / Teodoro Biliūno / BNS nuotr.
Visvaldas Matijošaitis balsuoja rinkimuose
Požiūris į visuomenę ir ateities planai
Loreta teigia, kad domisi politika, tačiau Seimo nare būti nenorėtų. Po nepriklausomybės atkūrimo labai domėjausi ir visų Seimo narių, ministrų vardus, pavardes žinojau. Po to atėjo abejingumas, o dabar nori nenori reikia domėtis. Iš tikrųjų įdomu, nes tu matai virtuvę, ne tik paviršių.
Jos gyvenimo tikslas - būti laiminga mama ir močiute. Turbūt kiekvienas turi kokių nors svajonių. Mano paprasta: aš būsiu pati laimingiausia mama, močiutė, jeigu mano vaikai pasikvies pas save į namus per Kalėdas, Kūčių vakarienės ar sakys: einam į spektaklį, filmą, restoraną, arba šiaip atvažiuos. Dabar vyresnėlė dažnai kviečiasi, nuvažiuojame kur nors pavalgyti - be galo gera. Tokia mano pagrindinė svajonė.
Ji planuoja būti kartu su Visvaldu Matijošaičiu tiek, kiek dabar yra. Planuojame būti kartu tiek, kiek dabar būname. O kokių nors sprendimų imtis kol kas neplanuojame. Mums dabar yra gerai. Kita vertus, o ką mes blogai darom? Būname kartu. Mums patiems gerai, vaikai irgi patenkinti, laimingi, kad mums gerai.
