Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas (ADHD) yra neurologinis raidos sutrikimas, kuris dažniausiai pastebimas vaikystėje, bet požymiai gali pasireikšti paauglystėje ir suaugus. ADHD daugiausia pasireiškia dėmesio stokos požymiu. Vaikams, turintiems šį sutrikimą, yra sunku išlaikyti dėmesį, atlikti užduotis, organizuoti veiklą ir atkreipti dėmesį į detales. Vaikai dažnai kažką pamiršta, yra lengvai išblaškomi. Vaikai, turintys ADHD, dažnai negali sutelkti dėmesio žaidžiant ar atliekant įvairias užduotis, gali nutraukti dar nebaigtus užsiėmimus arba imtis kelių veiklų vienu metu. Dažniausiai pasitaikantis aktyvumo ir dėmesio sutrikimo tipas yra, kai pasireiškia neatidumo, hiperaktyvumo bei impulsyvumo simptomų derinys. Vaikams, turintiems ADHD, nepavyksta arba yra sunku tinkamai stimuliuoti savo smegenų veiklą, dėl to nusilpsta įvairūs kognityviniai įgūdžiai ir atsiranda sunkumų tiek mokykloje, tiek bet kokioje kasdienėje veikloje.

ADHD yra dažnas ir nevienalytis neurologinis raidos sindromas, kuriam būdingas dėmesio deficitas bei hiperaktyvumas. Per pastaruosius dešimtmečius sparčiai išaugo asmenų skaičius, kuriems diagnozuojamas šis sutrikimas. Remiantis naujausiais demografiniais duomenimis, dabar pasaulyje ADHD diagnozuota apie 15,9 % studentų ir 506,17 mln. (9,34 %) suaugusiųjų. Lietuvoje, pagal dabartinius turimus rodiklius, ADHD nustatyta apie 5,2 % pradinių klasių mokinių, tarp kurių yra 1,9 karto daugiau berniukų nei mergaičių. Šis skaičius tik didėja, todėl ADHD dabar laikomas vienu iš labiausiai paplitusių psichinės sveikatos sutrikimų visame pasaulyje.

Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas (ADHD) - kas tai

Dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo (angl. attention deficit hyperactivity disorder - ADHD) sindromas yra neurologinis sutrikimas, kurio pirmieji simptomai pasireiškia vaikystėje, iki 12 metų. Pagrindiniai požymiai pasižymi nuolatiniu sunkumu sutelkti dėmesį ir (arba) valdyti hiperaktyvumą, impulsyvumą, trukdantys arba bloginantys socialinio, mokyklinio ar darbinio funkcionavimo kokybę bei vystymąsi.

Sutrikimo priežastys

Atlikti tyrimai atskleidžia, jog ADHD gali pasireikšti dėl genetinių, biologinių bei aplinkos veiksnių, kurie yra:

• Paveldimumas. Remiantis dvynių ir įvaikinimo tyrimais, genetiniai veiksniai gali numatyti 60-90% ADHD atvejų. Dėl to ADHD sergančių asmenų tėvai, broliai bei seserys turi didelę tikimybę taip pat turėti ADHD. Vis dėlto, ADHD išsivysto kompleksiškai, todėl sutrikimas nėra susijęs tik su genetiniais veiksniais.
• Smegenų struktūriniai pokyčiai. Skirtingi tyrimai rodo, jog žmonės, kuriems diagnozuotas ADHD sutrikimas, pasižymi pakitusia corpus collosum (nervų skaidulų rinkinys, jungiantis abu smegenų pusrutulius) struktūra, atsakinga už informacijos perdavimą tarp abiejų smegenų pusių. Taip pat atlikta metaanalizė nustatė, jog žmonės su ADHD turi funkcinių pakitimų smegenų srityse, reguliuojančiose kognityvinį slopinimo kontroliavimą ir dėmesį.
• Neurotransmiterių disbalansas. Nustatyta, jog pernelyg didelis dopaminerginis aktyvumas gali lemti prastą motorinių impulsų kontrolę ir blogesnę impulsyvumo kontrolę, vieni iš pagrindinių ADHD simptomų. Taip pat atrasta, jog yra reikšmingas ryšys tarp bendros norepinefrino koncentracijos sumažėjimo ir kognityvinių ADHD simptomų kaip kontrolė bei koncentracija. Atsižvelgiant į tai, su dopaminu ir noradrenalinu susiję vaistai yra naudojami gydyti ADHD, slopinti šio sutrikimo simptomus medicinėje praktikoje.
• Motinos elgesys. Moksliškai nustatyta, jog motinų vaikams, kurios neštumo metu vartojo nikotiną ar alkoholį, yra didelė rizika susirgti ADHD.
• Smegenų sužalojimas. Kai kuriais atvejais, ADHD simptomai gali pasireikšti po stiprios galvos traumos.
• Gimimas neišnešiotam ir/ar mažo svorio. Nustatyta, jog neišnešioti ir/arba mažo svorio kūdikiai turi didesnę riziką susirgti ADHD.

ADHD yra laikomas paveldimu sutrikimu, kurio patogenezę lemia genai. Tačiau genetinių ir aplinkos tyrimų rezultatai patvirtina hipotezę, kad genetiniai veiksniai gali turėti įtakos šiai ligai, nes lemia individo jautresnę reakciją į aplinkos poveikį, ypač prenatalinėje stadijoje, kur iššaukia biologinius pokyčius. Taigi, ADHD priežastys yra dažniausiai kompleksiškos: genetinių, biologinių ir aplinkos veiksnių junginys.

Sutrikimo simptomai

Pagrindiniai aktyvumo ir dėmesio sutrikimo (ADHD) simptomai yra:

• Nedėmesingumas - sudėtinga sutelkti ir išlaikyti koncentraciją, ji yra lengvai sutrikdoma. Yra sunku atkreipti dėmesį į detales, nuosekliai sekti nurodymus, vienodai kokybiškai atlikti užduotis ir užbaigti darbus iki galo. Gali pasireikšti nesugebėjimas organizuoti užduotis, aktyviai klausytis, kai kiti kalba. Dažnai užmirštama, kas buvo pasakyta ar ką reikėjo padaryti.
• Hiperaktyvumas - nuolatinis netikslingas skubėjimas, noras pastoviai judėti, nesugebėjimas išsėdėti vienoje vietoje. Sunkumai įsitraukti į ramią veiklą, atlikti vieną užduotį, dažnas užduoties keitimas neužbaigus pirmosios.
• Impulsyvumas - neprognozuojamas ar įkyrus elgesys, kai sunku nustygti vienoje vietoje, sulaukti savo eilės, susilaikyti ir iki galo išklausyti kito mintis ar užduoto klausimo pabaigą, žinant teisingą atsakymą. Dažnas kitų pertraukinėjimas, greitas svarbių sprendimų priėmimas, neapgalvojus jų pasekmių.

Kiti galimi simptomai:

• Galimas šiek tiek vėlesnis kalbos, motorinių ar socialinių įgūdžių vystymasis.
• Žemas frustracijos toleravimo lygis, aukštas dirglumas ar dažnas nuotaikų kintamumas.

Sutrikimo tipai

Pagal Psichikos sutrikimų diagnostikos ir statistikos vadovą (DSM-V) dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sutrikimas skirstoma į tris tipus:

• Neatidus ADHD tipas. Šiam sutrikimo tipui būdinga sunkumas sutelkti dėmesį, didelis išsiblaškymas be hiperaktyvumo ar impulsyvumo požymių.
• Hiperaktyvus/impulsyvus ADHD tipas. Rečiausiai aptinkamas sutrikimo tipas, kuriam būdingas bereikalingas nuolatinio judėjimo poreikis - hiperaktyvumas, impulsyvus elgesys be dėmesingumo sutrikimo.
• Kombinuotas ADHD tipas. Labiausiai paplitusi sutrikimo forma, kuriai būdinga nedėmesingumo, hiperaktyvumo ir impulsyvumo požymių kombinacija.

Diagnozavimas

Dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sutrikimą diagnozuoja sveikatos priežiūros specialistai, kai:

1. Pasireiškia 6 ar daugiau dėmesingumo stokos ir (arba) hiperaktyvumo, impulsyvumo simptomų (5 ar daugiau, jei esate vyresnis nei 17 metų amžiaus), kurie išlieka bent 6 mėnesius.
2. Keli simptomai aptinkami iki 12 metų amžiaus ir kenkia vaiko vystymuisi.
3. Simptomai pasireiškia dviejose ar daugiau skirtingų aplinkų (pvz. namai, mokykla, darbovietė).
4. Simptomai trukdo arba blogina socialinio, akademinio ar darbinio funkcionavimo kokybę.
5. Simptomai nėra geriau paaiškinami kitų psichikos sutrikimų (pvz. depresijos, nerimo).

Sutrikimo gydymas

Geriausias ADHD gydymo būdas yra labai individualus, tačiau dažniausias apima vaistų, psichoterapijos ir (arba) gyvenimo būdo pokyčių derinį. Pasaulinės sveikatos organizacija teigia, jog veiksmingas gydymas turėtų būti skirtas tiek pagrindiniams simptomams, pavyzdžiui, impulsyvumui ar nedėmesingumui, tiek su tuo susijusiems elgesio sunkumais ir socialinių įgūdžių trūkumui (nesugebėjimui planuoti savo laiko, užmegzti draugysčių).

Medikamentinis gydymas

Medicininėje praktikoje dažniausiai išrašomi vaistai nuo ADHD yra stimuliatoriai, tokie kaip „Ritalin“ ir „Adderall“, medikamentai modifikuojantys dopamino ir norepinefrino aktyvumą. Nestimuliuojantys vaistai, pavyzdžiui, „Strattera“ arba tam tikrų klasių antidepresantai, kurie gali būti vartojami, kai organizmas nereaguoja į stimuliatorius arba jų netoleruoja.

Kad ir kokie vaistai būtų vartojami, svarbu, kad jų dozė būtų tinkama, kadangi per maža vaistų nuo ADHD dozė nesukels jokio efekto, o per didelė, ypač stimuliatorių, gali reikšmingai padidinti aktyvumo lygį, trikdantį asmens koncentraciją ir kognityvinius gebėjimus, taip pat pasunkinanti kitas ligas, kurios gali pasireikšti kartu su ADHD, įskaitant bipolinį sutrikimą, obsesinį-kompulsinį sutrikimą ir nerimą.

Psichoterapija

Be medikamentinių priemonių, kitas išties veiksmingas gydymo būdas yra psichoterapija.

• Elgesio terapija yra veiksmingiausias nemedikamentinis metodas vaikams, sergantiems ADHD. Šioje terapijoje paprastai vaikų tėvai mokomi nuosekliai reaguoti į neigiamą vaiko elgesį ir padėti jam/jai užsibrėžti tikslus ir jų siekti, paraleliai mokant vaiką įvairių nusiraminimo ir alinančių simptomų įveikos technikų bei socialinių įgūdžių. Dažnai ADHD bendruomenės išreiškiama replika „tabletės neišmoko įgūdžių" puikiai atskleidžia, kad nors hiperaktyvumo ar neatidumo simptomus medikamentinis gydymas išties palengvina, tačiau priskiriami vaistai nebūtinai gali padėti vaikui išmokti atsikratyti neigiamų įpročių, kurti ir palaikyti sveiką, ne tokį alinantį santykį su ADHD, socialiai integruotis ir įgyvendinti savas užsibrėžtas idėjas. Šią spragą siekiama užpildyti elgesio terapija.
• Suaugusiesiems ir vyresniems vaikams, sergantiems ADHD, dažniausiai taikoma kognityvinė elgesio terapija. KET terapeutai gali padėti suaugusiesiems išsiugdyti stipresnę emocinę reguliaciją, įveikti blogus įpročius ir kovoti su neigiamais mąstymo modeliais bei sustiprinti savivertės jausmą. Gali padėti tvarkytis su simptomais, kurie trukdo jiems sėkmingai dirbti ir socializuotis.

Sutrikimo prevencija ir pagalba

Kiekvienam žmogui yra svarbu turėti gerą fizinę sveikatą, ypatingai patiriant aktyvumo ir dėmesio sutrikimą. Būtent sveikas gyvenimo būdas kartu su elgesio terapijomis bei medikamentų pagalba gali padėti palengvinti individo išgyvenamus ADHD simptomus. Sveikos elgsenos būdai, kurie gali padėti, yra:

• Pilnavertės mitybos užtikrinimas, į dienos racioną įtraukiant daug vaisių ir daržovių, neskaldytų grūdų bei maisto produktų, turinčių liesus baltymus, omega-3 riebiąsias rūgštis.
• Kasdienis fizinis aktyvumas, atsižvelgiant į asmens amžių.
• Limituotas naudojimasis televizoriumi, kompiuteriu, telefonu bei kitais elektroniniais prietaisais.
• Pagal asmens amžių rekomenduojamo miego kiekio užtikrinimas kiekvieną naktį.

Kaip padėti vaikui, sergančiam ADS?

Pirmiausia, pastebėjus ADS požymius vaiko elgsenoje, svarbu kreiptis profesionalios pagalbos. Laiku suteikta pagalba yra efektyvesnė. Kartu su profesionalia sveikatos priežiūra vaikui gali padėti:

• Sureguliuota dienotvarkė, miego režimas bei visavertė mityba.
• Užtikrintas pakankamas ir sistemingas fizinis krūvis.
• Pateikimas vaikui suprantamų vaizdinių veiklos planavimo ir atliekamų užduočių būdų.
• Ugdymas savireguliacijos ir socialinio bendravimo įgūdžių.
• Komunikacija su specialistais akademinėje aplinkoje, jog būtų užtikrintos palankios sąlygos, padedančios ugdyti vaiko patiriančio ADHD akademinius įgūdžius.

Kiekvienas ADHD sergantis vaikas yra labai individualus, todėl pagalbos planas ir konkrečios rekomendacijos, veiksmai, kuriuos gali užtikrinti tėvai, labai priklauso nuo vaiko ir kaip šis sutrikimas pasireiškia būtent jam/jai. Todėl visi šie žingsniai turi būti aptarti su profesionalios pagalbos specialistu ir pritaikyti asmeniškai.

Kaip gyventi sergant ADS?

Pirmiausia, yra išties svarbu kreiptis į psichikos sveikatos specialistus ir palaikyti nuoseklų gydymą su gydytojų priežiūra. Vis dėlto individualūs veiksmai kartu su medicinine pagalba gali dar labiau palengvinti išgyvenamus simptomus.

• Fizinė veikla. Subalansuotas dažnas ir reguliarus fizinis aktyvumas padeda sumažinti perteklinį energijos kiekį, būdingą ADHD. Taip pat daro pozityvią įtaką neurotransmiteriams smegenyse, susijusiems su ADHD. Keli atlikti tyrimai taip pat atskleidė, jog reguliarios jogos praktikos reikšmingai pagerina hyperaktyvumo, nerimo ir socialines problemas žmonėms su ADHD. Be to, tyrėjai nustatė, jog žmonės su ADHD, praktikuojantys tai chi, jautėsi mažiau nerimastingi, hiperaktyvūs, jautė mažesnį emocijų kintamumą. Taigi, apsvarstyti dalyvavimą jogos, tai chi savaitinėse klasėse ar užsiimti kita reguliaria fizine veikla, norint sumažinti ADS simptomų amplitudę, išties verta.
• Grynas oras. Atskleista, jog reguliarus buvimas gryname ore, net 20 min gali pagerinti koncentraciją, o tai labai naudingas žmonėms su ADHD. Būtent leidimas laiko, kur daug žalumos ir natūralios gamtos yra naudingiausias. Tai saugi, natūrali ir reikšminga pagalba turintiems ADHD.
• Rutinos. Disorganizuotumas gali varginti ir sukelti daug problemų, tad rutinos susikūrimas ir jos laikymasis gali tikrai pagerinti emocinę savijautą, suteikti stabilumo ir nuspėjamumo. Bendros tvarkos įvedimas į kasdienybę, ką, kada ir kaip darote yra svarbus ADHD savipagalbos komponentas.
• Pusiausvyra. ADHD, yra dėmesio sutrikimas, todėl kartais sergantieji gali tapti hiperfokusuoti ir pernelyg susikoncentruoti į vieną gyvenimo sritį, pradėti visiškai ignoruoti kitas. Tai gali būti susiję su darbu, santykiais ar savipriežiūra ir t.t. Pusiausvyros trūkumas gali reikšmingai sustiprinti ADHD požymius ir net sukelti depresijos simptomus, dažnai pasireiškiančius kartu su ADHD. Todėl balanso tarp poilsio, darbo ir kitų gyvenimo sferų užtikrinimas yra labai svarbus.
• Relaksacija. Meditacijos, relaksacijos bei kvėpavimo pratimai taip pat gali padėti palengvinti simptomus, subalansuoti energijos lygį, sustiprinti koncentraciją.
• Mityba. Subalansuota mityba taip pat labai svarbi, norint užtikrinti lengvesnį ADHD simptomų pasireiškimą. Į dienos racioną įtraukiant daug vaisių, daržovių, maisto produktų, kuriuose gausu omega-3 riebiųjų rūgščių, vitaminų, mineralų, liesųjų baltymų bei neskaldytų grūdų.

Kaip padėti vaikams su aktyvumo ir dėmesio sutrikimu?

Vaikai, turintys aktyvumo ir dėmesio sutrikimą (ADS), dažnai yra vadinami “sunkiais” vaikais. Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas (ADS) yra neurologinis raidos sutrikimas, kuriam būdinga sunkumai sukaupti dėmesį, impulsyvumas ir hiperaktyvumas. Šie sunkumai trukdo vaikui jo kasdieniniame gyvenime. Auginti vaiką su ADS yra iššūkis tėvams, nes sunkumų kyla ne tik namuose, bet taip pat tėvai dažnai susiduria su vaiko atstūmimu kitose aplinkose (pvz., ugdymo įstaigoje, laisvalaikio erdvėse). Svarbu prisiminti, kad visi vaikai turi savo unikalius gebėjimus, talentus, stiprybes ir išskirtinumus, tik vaikams, turintiems ADS, reikia daugiau pagalbos mokantis įveikti gyvenimo sunkumus ir atskleisti savo potencialą nei ADS neturintiems. Tėvams, auginantiems ADS turinčius vaikus, padedant atskleisti jų gabumus, svarbu orientuotis į pozityvius aspektus ir vengti kritikos išsakymo. Pavyzdžiui, dažnai vaikai su ADS turi labai greitą orientaciją ir išreikštą kūrybišką mąstymą, kas padeda jiems būti išradingiems ir kurti naujas, įdomias idėjas. Jie gali būti bendraujantys, aktyvūs, ekstravertiški bei intuityvūs. Šie vaikai gali nukreipti savo energiją į sportą arba kitaip nei kiti vaikai, t. y. savo būdu, atlikti įvairius dalykus. Atsparumas yra vidinės žmogaus savybės, kurios kartu su lavinamais įgūdžiais tampa stiprybėmis. Atsparumas turi didelę reikšmę viso gyvenimo eigoje ir jam susiformuoti padeda išvystytas pasitikėjimas savimi, suformuoti įgūdžiai ir tam tikros kompetencijos. Susiformavusio atsparumo dėka, vaikas gali adaptuotis ir atlaikyti stresinius įvykius ar nepalankias situacijas. Vaikai yra tarsi kempinės sugeriančios visą informaciją iš aplinkos, todėl yra svarbu, kokioje aplinkoje vaikai auga ir ugdosi bei kokią informaciją apie save gauna iš aplinkos. Vaikai įvidina informaciją apie save, kurią gauna iš tėvų, mokytojų ir bendraamžių. Vaikų ADS turėtų būti vertinamas, kaip sąlyga, kuri turi įtakos vaiko vystymuisi. Todėl ypač svarbi tėvų ankstyva pagalba vaikui, kuri padėtų jam įgyti pasitikėjimo savimi.

Mokykloje vaikams su ADS yra gausu stimuliacijų, kurios gali būti trukdančios ir iššaukiančios sunkumus. Kai vaikui mokymosi procese reiškiasi dėmesio sunkumai, atliekant užduotis gali atsirasti aplaidžios klaidos, nes jam sunku pastebėti detales bei sunku išlaikyti dėmesį visos pamokos metu. Taip pat šie vaikai gali vengti užduočių, kurioms reikia ilgesnio dėmesio sukaupimo. Dėl to gali susidaryti įspūdis, kad vaikas nesiklauso, nesidomi kas jam sakoma.

• Skaidykite informaciją.
• Leiskite daryti pertraukas.
• Koreguokite aplinką.
• Darykite patikslinimus.
• Dažniau teikite vaikui pozityvų grįžtamą ryšį.

Reiškiantis hiperaktyvumui, vaikas pamokoje gali dažnai muistytis ir nenusėdi vietoje, pavyzdžiui: judinti rankas ir kojas, sukinėtis. Taip pat šie vaikai savo elgesiu gali trukdyti kitiems, nes jiems yra sunku išbūti ramiai.

• Stebėkite, kas blogina situaciją.
• Įtraukite fizinį aktyvumą.
• Jei yra galimybė, išlaikant taisykles suteikite galimybę fizinio aktyvumo pertraukėlei ir po to vėl grąžinkite vaiką prie užduoties.
• Aptarkite galimybę vaikui pajudėti klasėje netrukdant kitiems.

Reiškiantis impulsyvumui, vaikas gali dažnai sakyti dalykus neapgalvojęs, skubėti atsakinėti į klausimus bei daryti daug skubos klaidų. Šiems vaikams kyla sunkumų išlaukti savo eilės, todėl jie gali pertraukinėti kitus, komentuoti. Pasireiškiantis netinkamas elgesys yra susijęs su sunkumais numatyti elgesio pasekmes bei mokytis iš pasekmių, todėl kyla nepaklusnaus vaiko įvaizdis. Impulsyvumas yra susijęs su emocinėmis reakcijomis, kurios gali būti staigesnės ir stipresnės, kas apsunkina santykius su kitais vaikais.

• Pastebėkite ir skatinkite tinkamą elgesį.
• Pagirkite, jei vaikui pavyko išlaukti savo eilės, jei užbaigė užduotį ar ilgiau ramiai išsėdėjo savo vietoje.
• Imkitės prevencijos.

Vaikai, turintys ADS, dažnai yra vadinami “sunkiais” vaikais. Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas (ADS) yra neurologinis raidos sutrikimas, kuriam būdinga sunkumai sukaupti dėmesį, impulsyvumas ir hiperaktyvumas. Šie sunkumai trukdo vaikui jo kasdieniniame gyvenime. Auginti vaiką su ADS yra iššūkis tėvams, nes sunkumų kyla ne tik namuose, bet taip pat tėvai dažnai susiduria su vaiko atstūmimu kitose aplinkose (pvz., ugdymo įstaigoje, laisvalaikio erdvėse). Svarbu prisiminti, kad visi vaikai turi savo unikalius gebėjimus, talentus, stiprybes ir išskirtinumus, tik vaikams, turintiems ADS, reikia daugiau pagalbos mokantis įveikti gyvenimo sunkumus ir atskleisti savo potencialą nei ADS neturintiems.

Vaikams, turintiems ADHD, nepavyksta arba yra sunku tinkamai stimuliuoti savo smegenų veiklą, dėl to nusilpsta įvairūs kognityviniai įgūdžiai ir atsiranda sunkumų tiek mokykloje, tiek bet kokioje kasdienėje veikloje.

Tiksli diagnozė ir tinkamai pritaikyta pagalba gali padėti vaikams ir jų tėvams valdyti ADHD simptomus ir labai pagerinti gyvenimo kokybę. Aktyvumo ir dėmesio sutrikimo gydymas paprastai apima elgesio terapiją, specialų ugdymą bei kognityvinių įgūdžių stiprinimą ir lavinimą. „Braingym“ treniruotės padeda vaikams, turintiems ADHD, išsiugdyti stipresnį dėmesio įgūdį, todėl tampa lengviau išlaikyti koncentraciją ir atlikti įvairias užduotis. Kognityvinių įgūdžių lavinimas „Braingym“ centre padeda vaikams geriau valdyti savo emocijas ir priimti apgalvotus sprendimus, taip mažinant impulsyvų elgesį.

Kaip „Braingym“ treniruotės gali padėti vaikams, turintiems ADHD?

„Braingym“ treniruotės padeda vaikams, turintiems ADHD, išsiugdyti stipresnį dėmesio įgūdį, todėl tampa lengviau išlaikyti koncentraciją ir atlikti įvairias užduotis. Kognityvinių įgūdžių lavinimas „Braingym“ centre padeda vaikams geriau valdyti savo emocijas ir priimti apgalvotus sprendimus, taip mažinant impulsyvų elgesį.

Kaip dirbti su vaiku, turinčiu ADHD, grupėje?

Mokytojai, kurių grupėje yra vaikų su ADHD sutrikimu, kasdien susiduria su didžiuliais iššūkiais. Kaip užtikrinti visos grupės ugdymo kokybę? Mokslininkai ir praktikai naudoja įvairius metodus vertinti vaiko socialinius įgūdžius. Kaip teigė Stephen D.A. Hupp ir kt. (2009, 4), tradicinis, vienas labiausiai paplitusių būdų, - kitų vertinimas, kurį vykdo bendraamžiai, mokytojai, tėvai, teikdami įvertinimus, pranešimus. Tačiau tradiciškai vertinant socialinius įgūdžius, išryškėjo trūkumas, jog informacija susijusi tik su tuo, ką vaikas gali ir ko negali, tuo tarpu nėra aplinkos atsako į vaiko elgesį. D. Holm ir kt. (2013) nurodo, jog ADS turintiems vaikams būdingos bendravimo problemos, jie dažniausiai gali kalbėti tik apie asmeninius poreikius. Jų kūno kalba yra mažiau išraiškinga, jie mažiau naudoja gestų, mimikos, akių kontakto. Jiems gali stokoti situacijos pajutimo, jie stokoja gebėjimų pradėti ir/ar palaikyti pokalbį. Vaikas gali kalbėti tik jį dominančia tema. Dėl to vaikas gali atrodyti egoistiškai nesugebantis kitų užjausti bei išklausyti. Tačiau dažniausiai taip būna ne dėl egoizmo, o dėl dėmesio sutrikimo ir impulsyvumo.

Pasak A.Y. Mikami ir kt. (2009, 175), intervencijos, skirtos kurti vaikų, turinčių ADS draugystės ryšius su bendraamžiais, tai - daug žadanti galimybė patobulinti šių vaikų socialinius įgūdžius. Minėti autoriai pažymėjo, jog tokios išvados kol kas remiasi tik tėvų ir mokytojų pastebėjimais, todėl būtini tolimesni tyrimai. Remdamiesi T.M. Achenbach ir kt. Pasak A.Y. Mikami ir kt.(2009), besiremiančių K.L., Bierman, W. Furman (1984), A.Y Mikami ir kt (2005) nuostatomis, vaikams, turintiems ADS, plėtoti socialinius įgūdžius mokyklose gali sėkmingai padėti bendradarbiaujantis mokymasis, kuris būtų įgyvendinamas kaip mokyklos strategija, kai vaikai klasėse turi dirbti drauge, kad pasiektų bendrų tikslų. Elisabeth G. Cohen (1994, 2-3). pabrėžė, kad grupės pagrindinis bruožas yra tas, jog grupei deleguojama užduotis, kurią ji diskutuoja, aptarinėja tarpusavyje, o, kad užduotis būtų įvykdyta, moksleiviams reikalinga vienas kito pagalba. Autorė pabrėžė, jog mokymasis plačiai panaudojant įgūdžius ir gebėjimus, įgalina kiekvieną moksleivį įnešti svarbų indėlį į bendrą rezultatą.

L. Wheeler (2005, 70) atkreipė dėmesį į vaikų, turinčių ADS, susodinimą klasėje, pabrėždama, kad toks vaikas turėtų sėdėti netoli mokytojo, klasės priekyje, nugara į kitus vaikus, toliau nuo durų, langų ar triukšmingų vietų. Jos nuomone, geriausia, kai vaikas turi 2 vietas - vienoje gali pasėdėti, kai jam reikia ramybės susikaupti, antroje - kai reikia bendrauti, plėtoti socialinius kontaktus ir paskatinti bendradarbiaujantį mokymąsi ir bendraamžių kuravimą.

Specialistai ir tėvai, ugdantys vaikus su ADS turi žinoti, jog ADS turintys vaikai taip pat gali turėti jautresnius jutimus. Kaip rašo Holm D. ir kt. (2013), jie gali kitaip (pvz., per daug jautriai) suvokti garsinius, vizualinius, taktilinius dirgiklius. Vaikas gali jautriai reaguoti į dideles patalpas, arba jeigu patalpoje yra daug žmonių. Kai ADS turintis vaikas bendrauja, jis ne visuomet supranta neverbalinius signalus, ir tai gali trikdyti bendravimo abipusiškumą. Vaikas gali kartais netinkamai elgtis tiek su pažįstamais tiek su nepažįstamais žmonėmis. Vaikas gali nejausti distancijos ir būti per familiarus arba būti per daug uždaras, bendraujant su svetimais žmonėmis. Tokiam vaikui gali būti sunku surasti savo vietą bendraujant su kitais. D. Holm ir kt. (2013) pataria, jog siekiant aktyvinti vaiko komunikavimą, būtina pamokyti vaiką pagrindinių bendravimo įgūdžių - paskatinti jį kalbant žvelgti į asmenį ir jo akis bei paaiškinti, kad, jei jis to nedarytų, kitas asmuo gali pamanyti, jog jam neskiriamas dėmesys ir pokalbis nebus sėkmingas. Jei toks vaikas dalyvauja pokalbyje ir, užuot įsijungęs į pokalbį, perdaug kalba apie save, dominuoja, verta jam priminti - “tavo eilė”. Ugdytojai privalo įsidėmėti, jog ADS turintiems vaikams būdingas konkretus mastymas ir konkretus situacijos supratimas. Todėl bendraujant su jais reikėtų vengti išsireiškimų, turinčių perkeltinę prasmę (pvz., „mirsiu iš juoko“, „nevalgyk daug, nes sprogsi“).

Kaip teigė C. Laver-Bradbury ir kt, (2010, 37), tėvystė, turint vaiką su ADS problemomis, yra emociškai ir fiziškai nelengva, tampanti lyg „sunkiu darbu“. Tačiau tėvai, siekdami pokyčių vaiko gyvenime, turėtų keisti savo tėvystės supratimą ir veikti labiau orientuotai į ADS simptomų įveikimą, tapdami vaiko gidais ir treneriais, nukreipiančiais vaiką link rezultatyvaus elgesio. Autoriai pabrėžė, kad negalima tikėtis rezultatų per vieną dieną, tačiau, kai tik tėvai patikės galimybe pozityviai veikti, siekiant pokyčių, tie pokyčiai vaikų elgesyje taps matomi kasdien. Ugdytojai turi atrasti teigiamus vaiko bruožus, pagirti vaiką dėl gerų darbų. C. Laver Bradbury ir kt. (2010, 55) patarė tėvams matyti savo vaike daugiau teigiamų bruožų, stengtis būti harmonijoje su juo, priešingu atveju, tai iššauks papildomų disciplinos problemų. Buvo rekomenduojama pagirti vaiką, pasakant už ką tas pagyrimas. Pagyrimas gali būti vėliau naudojamas, siekiant pageidaujamo ilgalaikio elgesio ateityje. Svarbu ugdyti, pasak C. Laver Bradbury ir kt. (2010, 102-103), vaiko klausymosi įgūdžius bei su vaiku kalbant naudoti entuziastingą, draugišką balso toną, socialiai priimtiną kalbos manierą. Mokslininkai patarė tėvams ginti vaiko savivertę, o dėl vaiko elgesio iškilus problemai, stengtis ją „apvilkti namų taisyklių rūbu“, „nespausti“ vaiko.

Kaip teigė Cooper (2005, 130), pedagogai vaikų su ADS ugdymo procese turėtų tinkamai naudoti, strategiją, susijusią su ADS požymiais, skirtą ne slopinti, o panaudoti, kai kurias vaiko savybes, pvz., gebėjimą giliai susitelkti ties pasirinktomis temomis, skirtingą mąstymo būdą, lakią vaizduotę, novatoriškumą ir smalsumą; jautrumą; kūrybiškumą; didžiulę energija; norą rizikuoti; entuziazmą; smalsumą; humoro jausmą.

ADS turintis vaikas neturi laiko pojūčio, laiko sąvokos jam taip pat nesuprantamos. Bendraujant su vaiku reikia vengti tokių frazių „neužilgo“, „palauk minutę“, „tuoj padarysime“. Kadangi vaikui sunku pereiti nuo vieno aktyvumo prie kito, D.Holm ir kt. (2013) teigė, jog tokį vaiką reikia iš anksto informuoti apie artėjančius pokyčius.

Kaip padėti vaikams su aktyvumo ir dėmesio sutrikimu?

Vaikai, turintys aktyvumo ir dėmesio sutrikimą (ADS), dažnai yra vadinami “sunkiais” vaikais. Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas (ADS) yra neurologinis raidos sutrikimas, kuriam būdinga sunkumai sukaupti dėmesį, impulsyvumas ir hiperaktyvumas. Šie sunkumai trukdo vaikui jo kasdieniniame gyvenime. Auginti vaiką su ADS yra iššūkis tėvams, nes sunkumų kyla ne tik namuose, bet taip pat tėvai dažnai susiduria su vaiko atstūmimu kitose aplinkose (pvz., ugdymo įstaigoje, laisvalaikio erdvėse). Svarbu prisiminti, kad visi vaikai turi savo unikalius gebėjimus, talentus, stiprybes ir išskirtinumus, tik vaikams, turintiems ADS, reikia daugiau pagalbos mokantis įveikti gyvenimo sunkumus ir atskleisti savo potencialą nei ADS neturintiems. Tėvams, auginantiems ADS turinčius vaikus, padedant atskleisti jų gabumus, svarbu orientuotis į pozityvius aspektus ir vengti kritikos išsakymo. Pavyzdžiui, dažnai vaikai su ADS turi labai greitą orientaciją ir išreikštą kūrybišką mąstymą, kas padeda jiems būti išradingiems ir kurti naujas, įdomias idėjas. Jie gali būti bendraujantys, aktyvūs, ekstravertiški bei intuityvūs. Šie vaikai gali nukreipti savo energiją į sportą arba kitaip nei kiti vaikai, t. y. savo būdu, atlikti įvairius dalykus. Atsparumas yra vidinės žmogaus savybės, kurios kartu su lavinamais įgūdžiais tampa stiprybėmis. Atsparumas turi didelę reikšmę viso gyvenimo eigoje ir jam susiformuoti padeda išvystytas pasitikėjimas savimi, suformuoti įgūdžiai ir tam tikros kompetencijos. Susiformavusio atsparumo dėka, vaikas gali adaptuotis ir atlaikyti stresinius įvykius ar nepalankias situacijas. Vaikai yra tarsi kempinės sugeriančios visą informaciją iš aplinkos, todėl yra svarbu, kokioje aplinkoje vaikai auga ir ugdosi bei kokią informaciją apie save gauna iš aplinkos. Vaikai įvidina informaciją apie save, kurią gauna iš tėvų, mokytojų ir bendraamžių. Vaikų ADS turėtų būti vertinamas, kaip sąlyga, kuri turi įtakos vaiko vystymuisi. Todėl ypač svarbi tėvų ankstyva pagalba vaikui, kuri padėtų jam įgyti pasitikėjimo savimi.

Vaikams su ADS mokykloje yra gausu stimuliacijų, kurios gali būti trukdančios ir iššaukiančios sunkumus. Kai vaikui mokymosi procese reiškiasi dėmesio sunkumai, atliekant užduotis gali atsirasti aplaidžios klaidos, nes jam sunku pastebėti detales bei sunku išlaikyti dėmesį visos pamokos metu. Taip pat šie vaikai gali vengti užduočių, kurioms reikia ilgesnio dėmesio sukaupimo. Dėl to gali susidaryti įspūdis, kad vaikas nesiklauso, nesidomi kas jam sakoma.

• Skaidykite informaciją.
• Leiskite daryti pertraukas.
• Koreguokite aplinką.
• Darykite patikslinimus.
• Dažniau teikite vaikui pozityvų grįžtamą ryšį.

Reiškiantis hiperaktyvumui, vaikas pamokoje gali dažnai muistytis ir nenusėdi vietoje, pavyzdžiui: judinti rankas ir kojas, sukinėtis. Taip pat šie vaikai savo elgesiu gali trukdyti kitiems, nes jiems yra sunku išbūti ramiai.

• Stebėkite, kas blogina situaciją.
• Įtraukite fizinį aktyvumą.
• Jei yra galimybė, išlaikant taisykles suteikite galimybę fizinio aktyvumo pertraukėlei ir po to vėl grąžinkite vaiką prie užduoties.
• Aptarkite galimybę vaikui pajudėti klasėje netrukdant kitiems.

Reiškiantis impulsyvumui, vaikas gali dažnai sakyti dalykus neapgalvojęs, skubėti atsakinėti į klausimus bei daryti daug skubos klaidų. Šiems vaikams kyla sunkumų išlaukti savo eilės, todėl jie gali pertraukinėti kitus, komentuoti. Pasireiškiantis netinkamas elgesys yra susijęs su sunkumais numatyti elgesio pasekmes bei mokytis iš pasekmių, todėl kyla nepaklusnaus vaiko įvaizdis. Impulsyvumas yra susijęs su emocinėmis reakcijomis, kurios gali būti staigesnės ir stipresnės, kas apsunkina santykius su kitais vaikais.

• Pastebėkite ir skatinkite tinkamą elgesį.
• Pagirkite, jei vaikui pavyko išlaukti savo eilės, jei užbaigė užduotį ar ilgiau ramiai išsėdėjo savo vietoje.
• Imkitės prevencijos.

tags: #aktyvumo #ir #demesio #sutrikima #turintis #vaikas

• Skaitykite apie vaikų dienos centrus
• Emocinis intelektas vaikystėje
• Mėsos davimo kūdikiams patarimai
• Lauko darželio Verkių g. 25A ugdymo kokybė
• Liudijimas apie apleistumą