Gimimo vieta - tai ne tik geografinė koordinatė, bet ir neatsiejama tapatybės dalis, galinti nešti gilią prasmę ir įtakoti žmogaus gyvenimo kelią.
Gimimo vietos svarba ir jos atspindys tapatybėje
Kai kuriems žmonėms gimimo vieta tampa svarbia jų tapatybės dalimi ir įkvepia kūrybai. Artūras Valionis prisipažino: "Jaučiuosi kaip namie." Gimimo vieta gali tapti savotišku atspirties tašku, formuojančiu pasaulėžiūrą ir vertybes. Tai ypač svarbu menininkams, kurių kūryba dažnai persmelkta autentiškų patirčių ir prisiminimų, susijusių su gimtaisiais kraštais.
Artūras Valionis, kalbėdamas apie savo gimimą Druskininkuose, paminėjo: "Prieš penkiasdešimt vienerius metus gyvenau sau Kaune, saugiai ir nerūpestingai mamos pilvuke, tada atvažiavome į Druskininkus, čia gražų rugsėjo trečiadienį ir gimiau." Šis pasakojimas atskleidžia ne tik gimimo faktą, bet ir emocinį ryšį su vieta, kurią formavo aplinkybės ir šeimos istorija. "Prieš gimimą atvažiavome tikslingai - seneliai čia gyveno, mažesnis miestelis, greičiausiai ir pažįstami gydytojai. Pušų kvapas rudenį gimus. Kurortas. Kaip šiandien prisimenu."
Nors gimęs grįžo į Kauną, faktas, kad gimiau Druskininkuose, druskininkiečiams kažkaip nepraslydo pro akis - prieš gerą dešimtmetį, kai mano knyga gavo finansavimą leidybai, viename Druskininkų laikraštyje aptikau žinutę - „finansavimas skirtas iš Druskininkų kilusiems poetams Artūrui Valioniui ir Gintarui Bleizgiui“. Priėmė mane kaip už tikrą, smagu.
Druskininkuose kelis kartus per metus, dažniausiai įvairių švenčių metu, organizuojamos orientacinės varžybos, kai reikia rasti įvairius objektus, išspręsti užduotis - keliskart dviese arba trise mūsų šeimynos komanda „Apytiksliai trys“ esame laimėję, smagu, kai aplošiam viecinius, tad, galima sakyti, ir Druskininkuose jau „įsitinklinome“. Šiemet gegužės viduryje net iššokome aukščiau bambos - laimėjome dvi orientacines varžybas mieste per dvi dienas, tokio dalyko jau nebepakartosim. Kai tik yra galimybė, bent kartą per mėnesį stengiamės kelioms dienoms atvažiuoti, pravalyti galvą ir plaučius. Jaučiuosi kaip namie.
Amerikiečių poetės Adrienne Rich patirtis
Amerikiečių poetė Adrienne Rich gimė 1929 m. Baltimorės intelektualų šeimoje. Rašyti poeziją ji pradėjo beveik tuo pat metu, kaip ir skaityti. Dar studijuojant Radklifo universitete atsiskleidė išskirtiniai A. Rich literatūriniai gabumai, kuriuos pastebėjo garsus poetas W. H. Audenas ir atrinko jos eilėraščius Jeilio jaunųjų poetų knygų serijai. Įsitraukusi į septintojo dešimtmečio pabaigos politinius judėjimus, A. Rich susidomėjo feministinėmis idėjomis, paskatinusiomis įsiklausyti į istorijos nuslopintus moterų balsus ir naujai permąstyti savo patirtį.
Jos eilėraščiai išsiveržia iš uždaro poezijos pasaulio, kur vertinami kalbos žaidimai ir skambesys, į grubią kasdienybę, sulydančią biografiją, istoriją ir politiką. Neabejotina poetinė klausa leidžia tiksliai įvardyti beveik nenusakomus jausmus ir būsenas. Adrienne Rich - ne tik viena iš žinomiausių šiuolaikinių Amerikos poečių, bet ir puiki prozininkė. Tyrinėdama istorijos ir vaizduotės, etikos ir elgesio sąsajas, ji neskelbia „visuotinių tiesų“, bet sąžiningai apibrėžia savo poziciją - baltosios, moters, lesbietės, žydės, JAV pilietės požiūrį į esamąjį laiką ir praeitį. Mūsų poezijoje ir prozoje, ypač akademiniame diskurse, tokia autoriaus pozicija yra retenybė.
A. Rich kūrybą geriausiai apibūdina jos knygų pavadinimai: „Apie melą, paslaptis ir tylą“, „Svajonė apie bendrą kalbą“, „Sunkaus pasaulio atlasas“. Skaitydami poetės tekstus leidžiamės į bekompromisinę kelionę Amerikos keliais ir istorijos vingiais, išgyvename laike ir erdvėje nutolusius įvykius, lyg jie būtų nutikę prieš akimirką mūsų pašonėje. Ir iš tiesų viename eilėraštyje apie žydų jaunuolius karo metais net kelis kartus minimas Vilnius, nors autorė čia ir nėra buvusi. Daugelį metų A. Rich gyveno Niujorke. Adrienne Rich yra išleidusi daugiau nei penkiolika poezijos ir keturias prozos knygas.
Numerologijos vaidmuo ir skaičių reikšmė
Numerologija gali padėti suprasti, kokią įtaką žmogaus gyvenimui daro skaičiai, susiję su jo gimimo data ir kitais svarbiais gyvenimo įvykiais. Daugeliui žmonių pasikartojantys skaičiai gali turėti ypatingą reikšmę.
Viena moteris pasidalino savo patirtimi: "Kiekvieną vakara, daug daug metu matau laikrodyje 22:22. Dieną niekad nepastebiu 11:11, 10:10, 23:23.. tik ateina vakaras ir kiekviena miela vakara matau ta 22:22.. Jau net keista." Kita moteris teigė: "Aš gimiau 9d. Ką galėtų reikšti tas 9? O laikas tas 00.00, 22.22, 23.23 ir pan pas mane praktiškai kiekvieną dieną būna, ir nežiūriu specialiai į laiką, tiesiog tarkim paimu nustatyti žadintuvą, aš šiaip netyčia nuspaudžiu telefono mygtuką, ir pan.."
Pitagoro kvadrate devynetų kiekis nusako žmogaus intelektinius gabumus. Kuo daugiau devynetų turi, tuo imlesnis protas. Esu bendravusi su rimtais numerologais, kiekvienas skirtingai interpretuoja, kiek numerologu - tiek nuomonių. Aš, pvz., tikiu, kad didelę įtaką turi dar ir mamos gimimo datos "matrica", todėl jei žmogus teturi tik vieną dvejetuką (reikšdama silpna energetika), o mama turi net 4-5 dvejetus - ji labai rimtai papildo savo vaiką ir jo likimą/potencialą. Čia mano pastebėjimai. Vėl gi - jei idomu, nagrinėkite, stebėkite, tikrinkite žinomus žmones ir vertinkite jų likimus. Viskas kaip ant delno.
Joninės ir jų reikšmė garsiuose žmonėse
Joninės - tai ne tik vasaros saulėgrįžos šventė, bet ir vardadienis daugeliui Jonų, todėl ji dažnai tampa ypatingu laiku asmeniniams susibūrimams ir šventimams.
Jonas Nainys gimė beveik per Jonines - birželio 25 dieną. "Kai buvau mažesnis, nelabai mėgau savo vardą. Jis man asocijavosi su kažkuo, kas kaimietiška… Pamenu mamos pasakojimą, kad ji labai nenorėjo, jog būčiau vardu Jonas. Kadangi gimiau praktiškai per Jonines - birželio 25 d., neturėjo kur dėtis. Augant požiūris keitėsi. Kai man buvo aštuoniolika ar devyniolika metų, Joninės tapo nedarbo diena ir tai tarsi suteikė papildomo pasididžiavimo savo vardu. Dabar man tai - vienas gražiausių lietuviškų vardų, kuris, pažiūrėjus į statistiką, yra vienas populiariausių Lietuvoje. Tačiau nemanau, kad vardas ką nors lemia."
Joninės Jonui Nainiui tradiciškai - darbų metas. Ne išimtis ir šios šventės, per kurias jis groja renginiuose. "Kažkada rinkdavomės tėčio bityne. Atvažiuodavo iki pusantro šimto draugų. Gyvenome palapinėse, šokome apie laužą, tėtis bačką pasvalietiško alaus užfundydavo… Vėliau visi pasinėrėme į darbus ir šią tradiciją pristabdėme. Tačiau dabar, kai žinai, kad tų darbų vis tiek bus ir kad reikia surasti laiko sau bei šventėms, vėl tuos susiėjimus atgaivinome. Diena gal ne visuomet sutampa su ta, kurią švenčia visa Lietuva, tačiau dvasia lieka ta pati. Kadangi birželio 25-ąją švenčiu gimtadienį, tai draugai šią mūsų šventę ėmė vadinti ne Joninėmis, o Džovaninėmis… Taip bus ir šiemet. Kartu su penkiasdešimčia draugų dvi dienas praleisime nuostabioje sodyboje. Laukiu tos šventės. Dauguma mano kompanijos - iš pramogų verslo, visi nuolat užimti, dirba ir aš labai vertinu tokius susitikimus, tokias jaukias akimirkas, kai galime pabūti kartu."
"Materialūs dalykai suteikia tik trumpalaikį, iliuzinį džiaugsmą. Geriausia dovana - pas mane susirinkę draugai. Matydamas juos, girdėdamas jų balsus, juoką, aš gaunu kur kas daugiau. Tai - emocija, prisiminimai, džiaugsmas, kad tavo kelyje yra tiek daug žmonių, kurie ne tik puikūs draugai, bet ir yra tos asmenybės, kurios galų gale sukūrė mane tokį, koks esu."
Janina Katauskienė gimė Dirvonų kaime. Prieš beveik penkias dešimtis metų apsigyveno Žilpamūšyje. Čia ilgus metus dirbo kultūros namų vadove. Taip pat moteris kuria poeziją, tyrinėja kraštotyrą, yra išleidusi knygų. Ir gamina pasakiškai skanius sūrius, apie kuriuos žino visas Pasvalio kraštas! Kraštietė papasakojo, kaip anksčiau švęsdavo Jonines. „Buvo laukiama šventė. Kažkas tokio… stebuklingo“, - nunyra į prisiminimus. Papasakojo ir, kad šis vardas - ne vienintelis jų šeimoje: „Buvo broliukas Jonas. Janina Katauskienė su nostalgija prisimena tradicines Jonines bei tikisi, kad trauką laužams ir žolynams vėl pajusime. O kai įsidarbino kultūros namuose, Jonines lydėjo gausybė renginių, tradicijų. Drauge pindavo vainikėlius, žoliaudavo - ši vasaros šventė buvo vertinama ir svarbi, įaugusi į kraują. O ilgainiui labiau norėta kaimo vasaros švenčių, ne Joninių. „Tradicijos išeina. Užsimiršta“, - su liūdesiu tarė moteris. Didžiąją gyvenimo dalį dirbusi kultūros srityje, Janina mato, kaip keičiasi žmonių požiūris į šventes, o kartu - ir į vienas kitą. „Susvetimėjome… Užsidarėme. Ir tai ne vien pandemija. Kažkas kito, kas prasidėjo jau prieš tai“, - svarsto. O galėtume vėl džiaugtis! Juk Joninės yra veiksmas, kurio reikia imtis patiems - tiki kraštietė. Gera, kad šįmet lietuviai aktyviau ruošiasi laužų ir žolynų nakčiai. O Katauskams Joninės šįsyk bus šeimos šventė. Suvažiuos vaikai, pasveikins mamą, nupins kuplų vainiką. Planuoja nuvykti ir pas brolienę - taip pat Janiną. O jausmas, pripažįsta, kaip per gimtadienį.
Jonas Lapėnas per šventes labiausiai džiugina į namus grįžtantys vaikai. - Jie atvažiuoja, uždeda vainiką, pasveikina. Keturi jie pas mane. Viena dukra - Norvegijoje, kita - Ispanijoje, joms sunkiau iki manęs patekti. Bet yra du sūnūs, kurie jei ne abu, tai bent vienas iš jų stengiasi užsukti. - Viskas tuomet pavyko daugiau negu gerai - ir oras buvo puikus, ir mano sūnūs neužsiėmę, ir rėmėjų atsirado, ir žmonių gražus pulkelis susirinko. Ar nesinori to pakartoti? - Man atrodo, kad visos tokios šventės skirtos vien tam, kad pinigai kuo greičiau sugrįžtų į biudžetą. Gavai algą, atėjai į miesto šventę ir… ištaškei. O, kad būtų toks poreikis, kaip mūsų vaikystėje pasėdėti prie to laužo, nuo kurio išvaikė, ir padainuoti… Bal žino. - Aš nuskyniau paparčio žiedą - „išėjo“ keturi paparčiukai ir labai tuo džiaugiuosi. Džiaugiuosi gyvenimu.
Janina Šatienė - ilgametė pradinukų vedlė, dirbusi ne vienoje kaimo mokykloje. Ji kilo iš Vaskonių Panevėžio rajone, bet prisijaukino Kiemėnus… Mokytojavo čia, o mokyklą uždarius, - Saločiuose. O rugsėjį jau atsisveikino su mokinukais ir pasinėrė į užtarnautą poilsį. Pradėjome nuo vaikystės… „Kai buvau vaikas, per Jonines susirinkdavo daug žmonių. Per laužus šokinėdavo net suaugę. Mes, pradinukai, irgi dūkdavom“, - atmintyje išliko paprastas, šviesus šventės džiugesys. Ir vėliau savo vardines švęsdavo pas tėvus kaime. Kai įsidarbino Kiemėnuose, Jonines švęsdavo visas mokytojų kolektyvas. „Ir amžinatilsį Viliukas būdavo (Vilius Jankauskas - ilgametis Kiemėnų mokyklos direktorius. - aut. past.) O Sigis (Janinos vyras Sigitas Šatas. - aut. past.) iš kažin kur gaudavo aukštą metalinį fakelą. Viską apipindavom vainikais…“ O namuose ieškodavo paparčio žiedo. Kur nors po medeliu uždegdavo blausų šviesulį ir prieš dvyliktą visi patraukdavo į žygį - ieškoti to žiburėlio. Mokyklą uždarius, šventė siaurėjo į šeimos ratą. - Nors šventė jau nebe ta, kaip anksčiau, Joninės vis vien įsimintinos. Ar pati kur nors nueini, ar giminės atvažiuoja. Ramiai nepraeina, - šypsosi Janina. - Šįmet važiuosim su vaikais į sodą, kepsim šašlykų. Artėjant Joninėms, imi galvoti, ruoštis…“ Joninės ypatingos - gera jausti, kad šventi ne vienas.
Kalėdų tradicijos Lietuvoje!
Kūryba ir gimtadieniai
Kai kuriems menininkams gimtadienis tampa kūrybinio proceso dalimi. Taip jau įprasta artistų gyvenime. Aš nepamenu gimtadienio, per kurį nebūčiau koncertavęs arba vaidinęs spektaklyje. Gerai, kad man užteko smegenų surengti du koncertus tą pačią dieną - kitaip visi norintys nebūtų tilpę. Gerbėjams jubiliejaus proga pristatote dainų albumą, taip ir pavadintą „Albumas". Iš tiesų labai užtrukome jį išleisti - dabar šis albumas jau ne dešimtmečio, o viso gyvenimo, ir ne ataskaita, o sąskaita sau (šypteli). Jis - lyg atviras laiškas ir vieša išpažintis žiūrovams.
tags: #gimiau #praktiskai #cia
