Lietuva mini Sausio 13-osios nakties įvykius, nuo kurių prabėgo lygiai 30 metų. Nors šiuo metu gimnazijoje besimokantys moksleiviai skaudžios nakties liudininkais netapo ir gali džiaugtis laisva, nepriklausoma Lietuva, jų pareiga yra būti dėkingiems bei šio istorijos puslapio nepamiršti.
Sausio 13-osios nakties įvykiai iš moksleivio perspektyvos
Žurnalistas Vykintas Pugačiauskas, to meto įvykius matęs moksleivio akimis, papasakojo, kokiomis spalvomis buvo nusidažęs gyvenimas Lietuvai reikšmingu metu. Prie šios nakties įvykių buvo eita kone metus, nuo nepriklausomybės paskelbimo. Lietuvoje jau devyniasdešimtųjų gegužės mėnesį, po neramaus pavasario, buvo prasidėję budėjimai prie parlamento. Įtampa vis augo - būdavo tyčia siunčiamos šarvuotosios technikos kolonos važinėti tuneliu po parlamentu.
Pirmoji 1991-ųjų savaitė prasidėjo tuo, kad Prunskienės vyriausybė, negalėdama imtis nieko kito, staiga padidino maisto produktų kainas. Taigi, pirmadienį, atėję į mokyklos valgyklą, supratome, kad nebeįperkame paprasčiausių bandelių. Net valgyklos darbuotojos buvo sumišusios, nebežinojo, kaip skaičiuoti kainas. Visiems buvo didžiulis šokas.
Tuo metu gyvavo ne tik visų žinomas, už Lietuvos laisvę kovojantis Sąjūdis, tačiau ir prosovietinis judėjimas „Jedinstvo“ (liet. „Vienybė“), kuris sausio aštuntą dieną pabandė veržtis į parlamentą. Aš tuo metu buvau mokykloje, tačiau mama ir teta, neišsigandusios priešiškos minios, pasiėmė vieną iš mano turimų didelių žemėlapių ir panaudojo jį kaip plakatą - ant kitos pusės lūpdažiu užrašė paramos mūsų valdžiai šūkį. Diena po dienos įtampa augo, buvo rengiamos naujos provokacijos.
Būdamas trylikametis, prie parlamento praleidau naktį į sausio 11-ąją, buvo tikrai šalta. Ryte, šiek tiek pamiegojęs, į mokyklą nėjau - per radiją išgirdau, kad reikia rinktis ginti spaudos rūmų. Tuo metu ir prasidėjo įvykių kulminacija. Nieko iš suaugusiųjų namie nebuvo, pasiėmęs kino kamerą išvažiavau į Viršuliškes, prie dabartinės parduotuvės „Mada“. Tankai jau buvo pradėję judėti link spaudos rūmų, kur buvo įsikūrusios visos pagrindinės laikraščių redakcijos.
Būdamas ten, pirmą kartą pats pamačiau, kas yra tikros kovinės kulkos, ką reiškia, kai išsigandę kariai bando šaudyti į viršų, bet pataiko ir į žmones. Pamačiau atvažiuojančius tankus, kurie, kaip paskui paaiškėjo, pakeliui kliudė ir sunkvežimį su žaislais, kas skamba gana simboliškai. Būdamas prie spaudos rūmų, telefono automatu paskambinau namo, atsiliepė tėtis. Supratęs, kur esu, persigandęs pasakė: „Dink iš ten.“
Tuo metu dirbęs televizijoje tėtis pasiūlė tai, ko negalėjau atsisakyti, - atvažiuoti pas jį į televiziją. Atsimenu, tada jau tikrai buvo sunku patekti į televizijos pastatą dėl papildomos apsaugos. Tą dieną vaikščiojau po visas studijas, kur žmonės, kaip galėjo, rengėsi galimam šturmavimui. Prisimenu raštelį prie tuometės diktorės staliuko su ranka parašytu tekstu, kurį būtų skaičiusi, jeigu jos pamainos metu būtų prasidėjęs televizijos šturmas.
Keista, tačiau nors sausio 12-oji ir buvo įtempta, vakare vyravo gana pakili nuotaika. Žmonės rinkosi prie Aukščiausiosios Tarybos, tačiau apie pusę pirmos nakties tuneliu, esančiu po seimu, pradėjo važiuoti kolonos. Tuo metu dar tik iš statomo seimo viešbučio žmonės nešė geležies, armatūros gabalus, betono blokus barikadoms rengti.
Žurnalisto karjera ir tarptautinių įvykių atspindys
Televizijoje V. Pugačiauskas sukuosi iš esmės nuo vaikystės. Čia žurnalistu dirbo ir mano tėtis - kurdavo laidas jaunimui. Jis kaltas, kad aš pamilau televiziją. Tačiau studijoms nepasirinkau žurnalistikos, pasirinkau politikos mokslus. Esu politikos mokslų magistras, dėsčiau Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute.
Į televiziją V. Pugačiauską atvedė ilgametė šios televizijos darbuotoja, „Panoramos“ vedėja Algimanta Žukauskienė. Universitete lankiau jos skaitomą kursą „Darbo su mikrofonu įgūdžiai“. Jai visą gyvenimą liksiu dėkingas už tai, kad ji man pasiūlė ateiti. Galbūt jai pasirodė patrauklu, kad esu iš Tarptautinių santykių instituto. Televizija man svarbi ir įdomi dviem aspektais. Tai būdas žmonėms pasakyti tai, ko jie galbūt nežino. Be to, ji - tarsi konstruktorius, specifinė išraiškos forma, kai gali iš vaizdų ir žodžių sudėlioti produktą, kuris siunčia žinią žiūrovui.
Apie tarptautinius įvykius Lietuvos televizijose pakankamai gerai nušviečiami? Tikrai ne. Geriausios užsienio žinios yra nacionaliniame kanale. Tiesiog mūsų televizija, būdama Europos transliuotojų sąjungos (EBU) narė, turi daugiau galimybių gauti tarptautinę vaizdo medžiagą. Komercinės televizijos dažniausiai turi tik vieną tokį kanalą. Be to, mes turime daugiau laidų.
V. Pugačiauskas daug keliauja dėl savo darbo. Kai ruošiatės išvykti, beldžiate į direktoriaus kabineto duris? Toks yra procesas. Sumąstai, kas tuo metu yra įdomiausia ir kur reikėtų nuvažiuoti, tada eini ir prašaisi. Kol šalyje dar nebuvo krizės, televizija nelabai skaičiavo pinigų ir pati rodydavo iniciatyvą išsiųsti į karščiausius pasaulio taškus, pavyzdžiui, iš arti stebėti Ukrainos Oranžinės revoliucijos ar Rusijos ir Gruzijos konflikto. Dažnai tenka išvykti su įvairiomis delegacijomis ar ieškotis kitokių kelių. Į Kazachstaną mus pakvietė šios šalies Užsienio reikalų ministerija.
Iš kurios kelionės parsivežėte ypatingų įspūdžių? Net nežinau, kokiu požiūriu tas keliones vertinti. Visos jos yra labai skirtingos. Vienos išskirtinumas tas, kad pamatai Barako Obamos pergalę, kitos - kad pabūni prie Abchazijos administracinės ribos... O kartais kelionei ypatingumo suteikia tai, kad šviežiausią medžiagą suspėji atsiųsti vos kelios minutės iki „Panoramos“ pradžios.
Laisvalaikiu V. Pugačiauskas rašo, analizuoja. Visa tai vis tiek susiję su darbu. Tačiau aš nesu didelis darboholikas: man miela ir su draugais pabūti, ir knygą paskaityti ar pakeliauti. Gal šiek tiek įdomiau salose - Grenlandijoje, Islandijoje, Špicbergene, Alandų ar Velykų salose... Tai specifinės vietos, kur gyvenimas tarsi atskirtas nuo likusio pasaulio. Esu didmiesčio žmogus ir visada rasčiau sau ką nors įdomaus Niujorke, Londone ar Romoje.
- Kuo jums žavus jūsų darbas? - Tuo, kad kiekviena diena yra kitokia. Ateini į darbą ir nežinai, kuo tave šiandien nustebins pasaulis. - Koks regionas jums šiandien įdomiausias? - Negaliu kalbėti apie regionus. Man įdomus Afganistanas, nes ten galima rasti nemažai istorijų, susijusių ir su Lietuva. Juk ten vyksta vienintelis karas, kuriame kariauja ir Lietuva. Vakarų Europoje istorijų tiek nerasi, nes čia visur viskas panašu. Arba nebent reikėtų mestis į kokį žemyno pakraštį - kur nors pas Suomijos ar Švedijos samius.
- Kokioje šalyje lankėtės pastarąjį kartą? - Prieš porą savaičių buvau Kazachstane. Apskritai nuo birželio daug kur lankiausi - dukart buvau JAV, Vokietijoje, Austrijoje, Kolumbijoje, Estijoje... Tačiau dabar, įsibėgėjus vasarai, jokių planų neturiu.
- Kai ruošiatės išvykti, beldžiate į direktoriaus kabineto duris? - Toks yra procesas. Sumąstai, kas tuo metu yra įdomiausia ir kur reikėtų nuvažiuoti, tada eini ir prašaisi. Kol šalyje dar nebuvo krizės, televizija nelabai skaičiavo pinigų ir pati rodydavo iniciatyvą išsiųsti į karščiausius pasaulio taškus, pavyzdžiui, iš arti stebėti Ukrainos Oranžinės revoliucijos ar Rusijos ir Gruzijos konflikto. Dažnai tenka išvykti su įvairiomis delegacijomis ar ieškotis kitokių kelių. Į Kazachstaną mus pakvietė šios šalies Užsienio reikalų ministerija.
- O į Kolumbiją važiavote už savo pinigus?.. - Koks skirtumas, jeigu ir už savo... Juk kai valgai dešreles, ar svarbu, kaip jas gamina. Svarbu, kokios jos. Į Kolumbiją patraukė istorija. Ten vyko prezidento rinkimai, o vienas iš kandidatų buvo lietuvis Antanas Mockus. Savais kanalais iš šios šalies gaudavome daug informacijos, tačiau lietuviams apie savo tautietį smalsu sužinoti daugiau.
- Ar buvo sunku su juo susisiekti? - A. Mockus, kaip ir visi kandidatai, savo dienotvarkės nekontroliuoja. Jo telefonu atsiliepia kiti. Nuvažiavau prie rinkimų štabo, darbuotoja manęs paklausė, iš kur esu, su mano vizitine kortele nuėjo pas A. Mockų ir netrukus jį atvedė prie manęs.
- Kokį įspūdį jis jums paliko? - Niekuo nenustebino. Tik man susidarė įspūdis, kad, paklausus jo lietuviškai, jam būdavo sunku suvokti, kad dabar jis kalba ne Kolumbijos gyventojams, o auditorijai, kuri visų situacijos subtilybių nežino. Jo kalba tarsi nuplaukdavo į šalį. Jis - kitoks politikas. Jo idėjos - naujoviškos ir gražios, bet kaip politikas jis vargu ar galėtų vadovauti šaliai.
- Ar kolegos, kurių darbas ribojasi Lietuvos sienomis, jums nepavydi plačių horizontų? - Žinoma, jie kai ko pavydi man, aš daugelio dalykų pavydžiu jiems. Pavyzdžiui, pastovumo, planavimo. 95 proc. mano darbo padaroma ne kažkur svetur, o tiesiog kabinete redaguojant gautą vaizdo medžiagą.
tags: #vykintas #pugaciauskas #gime
